Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-694-798/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-10-18
Bylos Nr.: e2A-694-798/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01939-2015-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Kazys Kailiūnas, Alvydas Poškus, Antanas Rudzinskas
Ieškovas: D. G.
Atsakovas: Lietuvos

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-649-798/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01939-2015-5Procesinio sprendimo kategorijos:3.1.4.5; 3.4.4.2;3.3.1.14;3.3.1.18;3.3.1.21

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Alvydo Poškaus, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. G. ieškinį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovei Lietuvos advokatūrai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas D. G. ieškinyje prašė: a) pripažinti atsakovę pažeidus Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, kurioje garantuota pareiškėjo teisė laikyti advokatų kvalifikacinį egzaminą ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo šio Įstatymo 16 straipsnyje nurodytų dokumentų pateikimo dienos ir įpareigoti atsakovę vykdyti Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostatas bei sudaryti galimybę laikyti advokatų kvalifikacinį egzaminą; b) pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą nustatyti juridinį faktą, jog ieškovas nuo 2010 metų sausio mėnesio iki ieškinio padavimo dienos vykdė atstovo administracinėse, administracinių teisės pažeidimų bei baudžiamosiose bylose praktiką ir ši jo vykdyta veikla de facto atitiko advokato atliekamas funkcijas, įskaitant visas procesines teises ir pareigas pilna apimtimi, šiose bylose; c) priteisti iš atsakovės ieškovo sumokėtą žyminį mokestį Paaiškino, kad Mykolo Romerio universitete (toliau – MRU) 2007 metais pradėjo studijas, 2009 metais pabaigė ištęstines teisės magistrantūros studijas bei 2010 metais įgijo teisės magistro kvalifikacinį laipsnį; 2014 metais baigė teisės bakalauro studijas ir įgijo teisės bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Turibos universitete (Ryga, Latvija) 2012–2015 m. baigė socialinių mokslų (teisės) krypties trečiosios pakopos – doktorantūros studijas ir šiuo metu baigia rašyti disertaciją. Nuo 2010 metų sausio mėnesio pradėjo dirbti teisinį darbą, nuo 2011 metų kovo mėnesio profesinėje bendrijoje „D. G. ir partnerių juridinė kontora“ nuolat teikė teisines paslaugas, įskaitant atstovavimą administracinėse, administracinių teisės pažeidimų, baudžiamosiose bei civilinėse bylose. Per šį laikotarpį ieškovas atstovavo administracinėn atsakomybėn traukiamus asmenis ne tik Kauno rajono apylinkės ar Kauno miesto apylinkės teismuose, bet ir Vilniaus miesto, Kaišiadorių rajono, Jonavos rajono, Kėdainių rajono, Marijampolės rajono, Vilkaviškio rajono, Tauragės rajono, Pasvalio rajono apylinkės teismuose. Ieškovas asmeniškai 2015 m. birželio 9 d. pateikė Lietuvos advokatūrai dokumentus, nurodytus Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 16 straipsnyje ir šie dokumentai tą pačią dieną buvo priimti, iš ieškovo nebuvo pareikalauta jokių papildomų dokumentų. Nesulaukęs pranešimo apie advokatų kvalifikacinio egzamino datą, ieškovas susitarė dėl susitikimo su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku prof. rr. I. V., suderino susitikimo datą. Susitikimo metu atsakovės atstovas I. V. patikino, kad klausimas bus išspręstas ir ieškovui bus sudaryta galimybė egzaminą laikyti 2015 metų spalio gale, o apie tikslią datą informuos kvietimu ne vėliau kaip 30 dienų prieš egzaminą, tačiau iki ieškinio pateikimo dienos ieškovas taip ir negavo kvietimo laikyti advokatų kvalifikacinį egzaminą. Taip pat ieškovas prašė nustatyti juridinį faktą, jog jis nuo 2010 metų sausio mėnesio iki ieškinio padavimo dienos vykdė atstovo administracinėse, administracinių teisės pažeidimų bei baudžiamosiose bylose praktiką ir ši jo vykdyta veikla faktiškai atitiko advokato atliekamas funkcijas, įskaitant visas procesines teises ir pareigas pilna apimtimi, šiose bylose. Atsakovė Lietuvos advokatūra atsiliepime prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Lietuvos advokatūroje buvo gautas ieškovo 2015 m. birželio 9 d. prašymas leisti laikyti advokatų kvalifikacinį egzaminą, kartu su šiuo prašymu buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys ieškovo turimo teisinio darbo stažą: a) pažyma, kurioje teigiama, jog ieškovas dirbo juristu UAB „Autominutė“ nuo 2008-10-01 iki 2010-08-03, b) pažyma, kurioje teigiama, jog D. G. dirbo UAB „Litaksa“ juristu nuo 2008-07-25 iki 2010-08-03 ir, c) pažyma, pasirašyta paties D. G., kurioje nurodyta, kad jis nuo 2010-01-15 iki 2014-12-18 dirbo UAB „D. G. ir partnerių juridinė kontora“ direktoriumi-teisininku, o nuo 2014-12-19 dirbo profesinės bendrijos „D. G. ir partnerių juridinė kontora“ vadovaujančiuoju partneriu. Teigė, jog stažas, ieškovo įgytas einant privataus juridinio asmens direktoriaus-teisininko bei vadovaujančio partnerio pareigas galėtų būti pripažintas teisinio darbo stažu tik tuo atveju, jei pareigybės aprašyme būtų nustatytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis. Todėl ieškovas, prieš kreipdamasis į Lietuvos advokatūrą su prašymu leisti laikyti advokato kvalifikacinį egzaminą, privalėjo kreiptis į Teisinio darbo stažo pripažinimo komisiją ir kartu su prašymu leisti laikyti advokato kvalifikacinį egzaminą Lietuvos advokatūrai pateikti Komisijos išvadą. Šio dokumento ieškovas atsakovei nepateikė. Taip pat ieškovas kartu su prašymu atsakovei nepateikė nei bakalauro, nei magistro diplomų priedėlių (priedų). Lietuvos advokatūros pareiga informuoti pareiškėją apie tai, kad jo pateikti dokumentai neatitinka teisės aktų reikalavimų, nėra imperatyviai įtvirtinta teisės aktuose. Vienok, gavusi ieškinį Lietuvos advokatūra iniciavo tarnybinį patikrinimą ir paprašė darbuotojos, atsakingos už minėtų prašymų nagrinėjimą, pateikti rašytinį paaiškinimą. Kadangi ieškovas nepateikė visų privalomų ir tinkamo turinio dokumentų, atsakovei neatsirado pareiga leisti šiam asmeniui laikyti advokatų kvalifikacinį egzaminą ir sudaryti galimybę laikyti advokatų egzaminus ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo šio Advokatūros įstatymo 16 straipsnyje nurodytų dokumentų pateikimo dienos. Taip pat ieškovo reikalavimo dalis, kuria jis prašo teismo pripažinti atsakovę pažeidus Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, yra nepagrįsta ir negali būti tenkinama. Atitinkamai ir prašymas nustatyti juridinį faktą neatitinka nei vieno iš Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – CPK) 447 straipsnyje keliamų reikalavimų jų turiniui, todėl negali būti nagrinėjamas teisme ir pagal analogiją su CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punktu, dėl ko turi būti paliktas nenagrinėtu.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.Pirmosios instancijos teismas nurodė šiuos motyvus:

Dėl dokumentų, pagrindžiančių teisinio darbo stažo ir teisinio išsilavinimo turėjimą pateikimo

Teismas, įvertinęs atsakovei pateiktus ieškovo dokumentus, sprendė, kad ieškovas nepateikė tinkamų dokumentų, pagrindžiančių teisinio darbo stažo ir teisinio išsilavinimo turėjimą. Sutiko su atsakovės pozicija, kad vertinant pateiktus dokumentus, įrodančius aukštąjį universitetinį išsilavinimą, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi bei 51 straipsnio 1 dalimi, kurios nustato, kad diplomo priedėlis (priedas) yra neatskiriama diplomo dalis. Nagrinėjamu atveju ieškovas pateikė atsakovei tik dalį dokumentų, įrodančių aukštąjį universitetinį išsilavinimą, tačiau teismas nustatė, kad atsakovė diplomų priedėlių (priedų) nepateikimą nurodė tik kaip vieną iš ieškovo pateiktų dokumentų trūkumų, kurie sudarė pagrindą neleisti ieškovui laikyti advokatų kvalifikacinį egzaminą, o kitas nurodytas trūkumas buvo ieškovo nepateiktos Teisinio darbo stažo pripažinimo komisijos išvados dėl teisinio darbo stažo turėjimo. Teismas pažymėjo, jog nei Lietuvos advokatūrai, nei bylą nagrinėjančiam teismui ieškovas nepateikė nei diplomų priedėlių, nei Teisinio darbo stažo pripažinimo komisijos išvados. Sutiko su atsakovės pozicija, jog nesant įrodymų dėl tinkamo teisinio darbo stažo ir auštojo teisinio išsilavinimo įgijimo, teismas negali tenkinti ieškinio reikalavimo, nes toks ieškinio patenkinimas reikštų konstatavimą, kad ieškovas atitinka advokatu siekiančiam tapti asmeniui keliamus reikalavimus.

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Teismo vertinimu, nustatant tam tikro fakto juridinį pobūdį, būtina atsižvelgti į tuos teisinius padarinius, kuriuos pagal įstatymą jis gali sukelti. Nagrinėjamu atveju ieškovas nenurodė koks jo prašomo nustatyti juridinio fakto konstatavimo tikslas ir kokias teisines pasekmes jam toks teismo sprendimas sukeltų. Teismo vertinimu, ieškovo prašomas nustatyti juridinis faktas (jog jis nuo 2010 metų iki ieškinio padavimo dienos vykdė atstovo administracinėse, administracinių teisės pažeidimų bei baudžiamosiose bylose praktiką ir ši jo vykdyta veikla de facto atitiko advokato atliekamas funkcijas, įskaitant visas procesines teises ir pareigas pilna apimtimi, šiose bylose), negali būti nustatytas, nes advokato teisinis statusas negali būti prilygintas asmens, turinčio aukštąjį teisinį išsilavinimą, teisiniam statusui de facto. Sprendė, kad ieškovas, nebūdamas advokatu, iš esmės negalėjo ir įgyvendinti advokato funkcijų, o kadangi jis negalėjo jų įgyvendinti, teismas negalėjo pripažinti, jog jo vykdyta veikla de facto atitiko advokato atliekamas funkcijas.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovas D. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl teismo sprendime padarytos klaidos

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas atsakovei ir teismui nepateikė diplomų priedėlių, kadangi 2015 m. gruodžio 14 d. rezoliucija elektroninėje byloje buvo priimti 8 teisės bakalauro diplomo priedėlio lapai ir 7 teisės magistro diplomo priedėlio lapai. Dėl to mano, kad teismas, nevertinęs pateiktų įrodymų neatskleidė bylos esmės, bylą išnagrinėjo paviršutiniškai.

Dėl teisinio darbo pripažinimo komisijos išvados pateikimo

Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas atsakovei nėra pateikęs Teisinio darbo pripažinimo komisijos išvados, patvirtinančios, kad jis turi teisinio darbo stažą, reikalingą tapti advokatu. Su tokia teismo išvada apeliantas nesutinka. Teigia, jog pateikė teismui dokumentus, patvirtinančius dirbtą juristo darbą UAB ,,Autominutė“, UAB ,,Litaksa“, civilinės teisės lektoriaus darbą V.A. G. aukštojoje vadybos mokykloje, trejų metų teisės doktorantūros studijas Latvijos ,,Turiba“ universitete, tačiau nei vienas iš pateiktų dokumentų nebuvo vertinamas. Teismas apsiribojo argumentu, kad nepateikta Teisinio darbo pripažinimo komisijos išvada, nors nei Advokatūros įstatymas, nei kiti teisės aktai to nereikalauja, jei dirbtas darbas teisinėje pareigybėje, kuri įtraukta į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame Teisinių pareigybių sąrašą. Pažymi, kad juristo bei socialinių mokslų srities teisės krypties mokslo darbuotojo, dėstytojo pareigybė Teisinių pareigybių sąraše nurodyta. Taip pat teismas visiškai nepasisakė ir dėl kitų byloje pateiktų įrodymų, liudijančių ieškovo dirbtą teisinį darbą – pažymos iš Lietuvos teismų, kuriose nurodytos kelios dešimtys bylų, kuriose ieškovas atstovavo proceso šalis.

Dėl atsisakymo kviesti liudytojus

Ieškovas pirmosios instancijos teismo prašė kviesti liudytojais A. M. ir I. V., tačiau teismas tokio prašymo netenkino. Mano, jog teismui atsisakius kviesti liudytojus buvo pažeista teisė į objektyvų ir teisingą bylos nagrinėjimą.

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Pasak apelianto, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas nesuprato teikiamo prašymo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Iš teismo sprendimo teksto daro lingvistinę išvadą, kad teismas negali atstovo administracinėse, administracinių teisės pažeidimų bei baudžiamosiose bylose prilyginti advokatui de facto, tačiau toks prašymas net nebuvo teikiamas. Ieškovas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog ieškovas nuo 2010 metų sausio mėnesio iki ieškinio padavimo dienos vykdė atstovo administracinėse, administracinių teisės pažeidimų bei baudžiamosiose bylose praktiką ir ši jo vykdyta veikla faktiškai atitinka advokato atliekamas funkcijas, įskaitant visas procesines teises ir pareigas, pilna apimtimi šiose bylose. Ieškovas neprašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovas de facto yra advokatas. Pažymi, jog iš teismui pateiktų Lietuvos teismų pažymų matyti, jog ieškovas keliose dešimtyse bylų atstovavo proceso šalis administracinėse, administracinių teisės pažeidimų bei baudžiamosiose bylose. Teismo sprendimas, kuriuo atsisakyta pripažinti, jog ieškovas vykdė atstovo administracinėse, administracinių teisės pažeidimų bei baudžiamosiose bylose praktiką, prieštarauja realiai įvykusiems praeities įvykiams, kurių tinkamas patvirtinimas teismui buvo pateiktas. Pirmosios instancijos teismas vertino ieškinio reikalavimus remdamasis netinkamais teisės aktais. Advokatūros įstatymas nustato advokatams ir jų veiklai taikomus reikalavimus, o procesą reglamentuojantys teisės aktai – reikalavimus asmenims, galintiems būti proceso šalies atstovu. Kaip matyti, advokatas gali būti atstovu administracinėse, administracinių teisės pažeidimų bei baudžiamosiose bylose, nes ši jo teisė yra išvestinė iš įgytos subjektinės teisės – pripažinimo advokatu Advokatūros įstatymo 10 straipsnio 5 dalies pagrindu. Teismas negalėjo pripažinti, kad ieškovo ir advokato veikla ir vykdomos funkcijos šiose bylose yra skirtingos

Dėl galimybės tokios sudėties teismui nagrinėti bylą nešališkai

Apeliantas iš viešai prieinamų informacijos šaltinių sužinojęs, jog teisėjas Alvydas Barkauskas ilgą laiką dirbo MRU baudžiamojo proceso katedroje, buvo doktorantu, vėliau ir šios katedros vedėju bei palyginęs liudytojo I. V. doktorantūros studijų MRU laikotarpį, jo darbą Europos Sąjungos katedroje, kilo pagrįstų abejonių dėl tokios sudėties teismo galimybės visapusiškai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti bylą nekviečiant liudytoju asmens, su kuriuo tuo pat metu studijavo doktorantūroje, vėliau dirbo mokslinį darbą tame pačiame universitete. Apeliantas nenurodo konkrečių sąsajų tarp šių asmenų, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad siekiant pašalinti abejones dėl teismo šališkumo, neturėtų būti sudaryta prielaidų abejonėms atsirasti.

Dėl bylos esmės

Pirmosios instancijos teismas nesigilino į bylos esmę, netyrė ir nevertino pateiktų rašytinių įrodymų, iškraipė bei išplėtė prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto formuluotę, kuri neatitiko ieškovo formuluojamo prašymo, todėl skundžiamas teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.Atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą atsakovė Lietuvos advokatūra prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Dėl aukštąjį teisinį išsilavinimą patvirtinančią dokumentų (diplomų priedėlių) nepateikimo vertinimo

Skundžiamame teismo sprendime konstatuota, jog apeliantas nepateikė atsakovei teisinio darbo stažo ir teisinio išsilavinimo turėjimą patvirtinančių dokumentų. Šiuo atveju aplinkybė, kad apeliantas minėtus priedėlius pateikė bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui nėra reikšminga ginčui išspręsti ir nesudaro pagrindo ieškinio reikalavimą tenkinti. Byloje sprendžiamas apelianto teisės laikyti advokato kvalifikacinį egzaminą turėjimo, t. y. jo atitikimo keliamiems reikalavimams tuo metu, kai jis kreipėsi į Lietuvos advokatūrą su prašymu leisti laikyti egzaminą, klausimas. Apeliantas turėjo pareigą įrodyti aplinkybę, kad jis ieškinio padavimo dieną turėjo teisę laikyti advokato kvalifikacinį egzaminą, tačiau diplomų priedėlius pateikdamas tik teismui, pats pripažino, kad ieškinio padavimo dieną tokios teisės jis nebuvo įgijęs. Pažymi, jog teisė laikyti advokato kvalifikacinį egzaminą atsiranda tik tinkamai įgyvendinus Advokatūros įstatymo 16 straipsnio sąlygas.

Dėl teisinio darbo pripažinimo komisijos išvados nepateikimo

Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas nesilaikė Advokatūros įstatyme nustatytos tvarkos, nes nepateikė tinkamų dokumentų, pagrindžiančių teisinio išsilavinimo turėjimą, taip pat ir dokumentų, pagrindžiančių 5 metų teisinio darbo stažo turėjimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 7 d. nutarimas Nr. 841 „Dėl teisinių pareigybių sąrašo patvirtinimo“ nustato, kokiose pareigose dirbę asmenys laikomi įgijusiais teisinio darbo stažą. Šiame Nutarime išvardintų teisinių pareigybių sąrašas nėra baigtinis, jame nurodyta, jog teisinio darbo stažu gali būti pripažįstamas ir dirbant kitose pareigose įgytas stažas, tačiau šio teisės akto 16 ir 17 punktuose yra aiškiai įvardinti kriterijai, kuriais vadovaujantis minėtame nutarime konkrečiai neįvardinta pareigybė pripažįstama teisine: pareigybės aprašyme ar teisės akte turi būti nustatytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis. Todėl apelianto įgytas stažas einant privataus juridinio asmens direktoriaus-teisininko bei vadovaujančio partnerio pareigas, galėtų būti pripažintas teisinio darbo stažu tik tuo atveju, jei pareigybės aprašyme būtų nustatytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis. Sprendimą, ar minėtas apelianto darbo stažas pripažintinas teisinio darbo stažu, nustatytu Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 3 punkte, šiuo atveju turėtų priimti Lietuvos Respublikos Teisinio darbo stažo pripažinimo komisija. Atkreipė dėmesį, jog apeliaciniame skunde nurodyta nauja aplinkybė, kuria nebuvo remiamasi pirmosios instancijos teisme – apeliantas turi socialinių mokslų srities teisės krypties mokslo darbuotojo, dėstytojo stažą. Rašytinio dokumento, įrodančio, kad turi minėtą stažą, apeliantas nepateikė nei advokatūrai, nei bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui. Pažymi ir tai, jog apelianto iš latvių kalbos išversta pažyma apie tai, kad jis „yra ištęstinių vakarinių trečiųjų studijų metų 2013/2014 doktorantūros „Teisės“ studijų programos studentas“ nepatvirtina nei aplinkybės, kad jis turi minėto socialinių mokslų srities teisės krypties mokslo darbuotojo, dėstytojo stažą, nei šio stažo trukmės. Atveju, jei teisinis darbas dirbtas užsienyje (šiuo atveju Latvijoje), ji pripažinti teisiniu darbu gali išimtinai Teisinio darbo stažo komisija.Apelianto pateiktose pažymose nurodyta informacija apie jo turimą teisinio darbo stažą yra netiksli ir prieštaringa, pavyzdžiui, apelianto pasirašytoje D. G. ir partnerių juridinės kontoros išduotoje pažymoje (Juridinių asmenų registre pilnas ir tikslus šio juridinio asmens pavadinimas yra Tikroji profesinė ūkinė bendrija „D. G. ir partnerių juridinė kontora“) nurodoma, jog jis dirbo šio juridinio asmens direktoriumi-teisininku, tačiau pirmosios instancijos teisme apeliantas teigė, jog šis teisinio darbo stažas laikytis tinkamu ir šiam teiginiui neva įrodyti pateikė teismui UAB „Pastoliai“ direktoriaus pareiginius nuostatus, kuriuose jis įvardijamas tik kaip direktorius; vėliau jis minėtoje bendrijoje ėjo vadovaujančio partnerio pareigas, tačiau tokios pareigybės minėtame Vyriausybės patvirtintame teisinių pareigybių sąraše nėra.Papildomai atkreipė dėmesį į tai, jog apelianto nuomone, į 5 metų teisinio darbo stažą turi būti įskaičiuotas ir jo „stažas“ atstovaujant fiziniams ir juridiniams asmenims teismuose. Su tokia pozicija atsakovė nesutinka, nes asmuo, dalyvavęs kaip atstovas vienoje byloje, suteikęs vieną teisinę konsultaciją ar suteikęs kitokią teisinę paslaugą negali būti pripažintas asmeniu, turinčiu atitinkamą teisinio darbo stažą. Toks teisės normos aiškinimas prieštarauja semantinei teisės normos reikšmei.

Dėl teismo atsisakymo kviesti liudytojus

Mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė kviesti liudytojais A. M. ir I. V., kadangi prašant iškviesti liudytojais minėtus asmenis, apeliantas nei procesiniuose dokumentuose, nei parengiamojo posėdžio metu nesugebėjo nurodyti kokias aplinkybes įrodinės liudininkų parodymais, t. y. kokias bylai svarbias aplinkybes gali patvirtinti ar paneigti minėti liudytojai. Apeliaciniame skunde nurodo, kad prašė kviesti liudytojus tam, jog paliudytų, kad apeliantas nei karto nebuvo informuotas apie kokius nors pateiktų dokumentų trūkumus. Pabrėžia, kad dėl minėtų aplinkybių ginčo tarp šalių nėra, Lietuvos advokatūra neneigia, kad apeliantas nebuvo įspėtas apie dokumentų trūkumus, tačiau nurodo, kad jokiame teisės akte nėra numatytos atsakovės pareigos informuoti. Be to pirmosios instancijos teisme buvo išsamiai paaiškinta, kodėl Advokatų tarybos pirmininkas I. V. negali būti kviečiamas liudytoju, t. y. eidamas Advokatų tarybos pirmininko pareigas, veda šią bylą teisme Lietuvos advokatūros vardu, o būdamas atsakovo atstovu jis negali byloje būti apklausiamas liudytoju.

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Apeliantas ne tik nenurodė, koks jo prašomo nustatyti juridinio fakto konstatavimo tikslas ir kokias teisines pasekmes jam toks teismo sprendimas sukeltų, bet ir teismui pateikė dokumentus, gautus iš teismų, kad jis atstovavo tam tikrose bylose. Kadangi apeliantas turi dokumentus, kuriais galėtų pagrįsti jo prašomą nustatyti atstovavimo teismuose faktą ir nenurodė juridinio fakto konstatavimo tikslo, prašymas nustatyti juridinį faktą neatitinka nei vieno iš CPK 447 straipsnyje keliamų reikalavimų jų turiniui, todėl teismas pagrįstai tokį prašymą atmetė.

Dėl teismo nešališkumo

Apeliantas nenurodė kodėl teisėjo šališkumo klausimas nebuvo keltas pirmoje instancijoje ir kada jam tapo žinomos skunde paminėtos aplinkybės. Mano, kad apeliantas, keldamas pirmosios instancijos teisėjo šališkumo klausimą apeliacinėje instancijoje, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Apelianto modeliuojamas tariamas teisėjo šališkumas byloje grindžiamas tik neargumentuota, dirbtinai sukurta prielaida, todėl negali paneigti preziumuojamo teisėjo asmeninio nešališkumo principo ir neteikia pagrindo išvadai, kad teisėjas subjektyviąja ar objektyviąja prasme šioje byloje galėjo būti šališkas. Dėl šių priežasčių, apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl pirmos instancijos teismo šališkumo yra nepagrįstos.

Dėl bylos esmės

Apeliantas konkrečiai neįvardija kas nebuvo atskleista, netirta ar dėl kokio reikalavimo nepasisakyta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos esmės

Apeliantas teigia, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė, kadangi teismas nesigilino į bylos esmę, nevertino į bylą pateiktų įrodymų, iškraipė ir išplėtė prašomo nustatyti juridinio fakto formuluotę, kuri neatitino ieškovo prašymo, todėl prašo bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovė mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, jame išsamiai pasisakyta dėl kiekvieno apelianto reikalavimo, atliktas visapusiškas įrodymų tyrimas ir vertinimas.Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-320/2014). Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, todėl turi galimybę ir privalo pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus; pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo nustatytus trūkumus, nes pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo bei neteisingai išspręsta byla; šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Todėl teisėjų kolegija nagrinėja ieškovo apeliacinio skundo bei atsakovės atsiliepimo į jį argumentus ir sprendžia dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Toliau aptartinos nagrinėjamiems klausimams svarbios faktinės aplinkybės.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Ieškovo paaiškinimais ir bylos duomenimis nustatyta, jog apeliantas studijas MRU pradėjo 2007 metais, 2009 metais pabaigė ištęstines teisės magistrantūros studijas. 2010 m. baigė MRU magistrantūros studijų teisės ir valdymo programą ir jam yra suteiktas teisės magistro kvalifikacinis laipsnis (b. l. 34). 2014 m. baigė MRU bakalauro studijų teisės programą ir jam yra suteiktas teisės bakalauro laipsnis (b. l. 33). UAB „Aukštoji vadybos mokykla Turiba“ Studijų informacijos centro pažymos duomenimis D. G. buvo ištęstinių vakarinių trečiųjų studijų metų 2013/2014 doktorantūros „teisės“ studijų programos studentas (b. l. 19, 20). Ieškovo paaiškinimais, Turibos universitete (Ryga, Latvija) 2012–2015 m. baigė socialinių mokslų (teisės) krypties trečiosios pakopos doktorantūros studijas ir šiuo metu baigia rašyti disertaciją. Ieškovas pateikė atsakovei Lietuvos advokatūrai 2015 m. birželio 9 d. prašymą leisti laikyti advokatų kvalifikacinį egzaminą bei šiuos dokumentus (informaciją apie teisinį darbą): a) 2010 m. spalio 4 d. UAB „Autominutė“ pažymą, patvirtinančią, jog ieškovas dirbo UAB „Autominutė“ juristu, laikotarpiu nuo 2008-10-01 iki 2010-08-03 (b. l. 35), b) 2010 m. spalio 4 d. UAB „Litaksa“ pažymą, patvirtinančią, kad ieškovas tautas dirbo UAB „Litaksa“ juristu, laikotarpiu nuo 2008-07-25 iki 2010-08-03 (b. l. 36), c) 2015 m. birželio 9 d. UAB „D. G. ir partnerių juridinė kontora“ pažymą, patvirtinančią, jog ieškovas dirbo UAB „D. G. ir partnerių juridinė kontora“ direktoriumi – teisininku, laikotarpiu nuo 2010-01-15 iki 2014-12-18, o nuo 2014-12-19 – vadovaujančiuoju partneriu (b. l. 37).

Dėl dokumentų, pagrindžiančių aukštojo teisinio išsilavinimo turėjimą

Byloje kilo ginčas, kad atsakovė neinformavo apelianto apie tai, jog jis nepateikė Lietuvos advokatūrai diplomų priedėlių, patvirtinančių aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą (žr. šios nutarties 13 punktą). Atsiliepime į apeliacinį skundą Lietuvos advokatūra pripažįsta, kad apeliantas nebuvo įspėtas apie dokumentų trūkumus (diplomų priedėlių pateikimą), tačiau teigia, jog tokios pareigos (informuoti asmenį, ketinantį laikyti advokatų kvalifikacinį egzaminą apie pateiktų dokumentų trūkumus ir jų pašalinimą) atsakovei nenustato joks teisės norminis aktas. Asmuo, norintis laikyti advokatų kvalifikacinį egzaminą privalo pateikti Lietuvos advokatūrai šiuos dokumentus: 1) prašymą laikyti advokatų kvalifikacinį egzaminą; 2) dokumentą, patvirtinantį Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos valstybės narės pilietybę; 3) dokumentą, įrodantį aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą – teisės bakalauro ir teisės magistro kvalifikacinius laipsnius arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį universitetinį teisinį išsilavinimą); 4) dokumentą, įrodantį šio Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nurodytą teisinio darbo stažą; 5) įmokos už advokatų egzaminų laikymą kvitą (Advokatūros įstatymo 16 straipsnis). Mokslo ir studijų įstatymo 51 straipsnyje apibrėžti aukštojo mokslo kvalifikacijos, diplomai, diplomo priedėliai (priedai), pažymėjimai. Minėto Įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog diplomo priedėlis (priedas) yra neatskiriama diplomo dalis, diplomą papildantis dokumentas, pateikiantis informaciją apie įgyto aukštojo išsilavinimo turinį. Iš viešai skelbiamos MRU elektorinio tinklalapio informacijos nustatyta, kad diplomo priedėlis yra diplomo priedas, kurio paskirtis – pateikti pakankamai objektyvios informacijos, reikalingos aiškiam ir teisingam tarptautiniam kvalifikacijų akademiniam bei profesiniam pripažinimui; jame aprašoma studijų, kurių diplomo savininkas siekė ir kurias sėkmingai baigė, esmė, lygmuo ir turinys; diplomo priedėlis naudingas mokslo institucijoms ir darbdaviams, nes užtikrina aukštojo mokslo laipsnių sistemos skaidrumą ir lankstumą, palengvindamas įsidarbinimą, akademinį pripažinimą reikalingą tolimesnėms studijoms. Bylos duomenimis, apeliantas, negavęs iš atsakovės jokio pranešimo apie jam suteiktą galimybę laikyti advokatų kvalifikacinį egzaminą, kaip tai numatyta Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje (advokatų egzaminai rengiami ne rečiau kaip kartą per ketvirtį; pareiškėjui turi būti sudaryta galimybė laikyti advokatų egzaminus ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo šio Įstatymo 16 straipsnyje nurodytų dokumentų pateikimo dienos), 2015 m. birželio 16 d. buvo susitikęs su atsakovės atstovu dr. prof. I. V., kuriam išdėstė iškilusią problemą. Taigi, apeliantui buvo žinomos ir (ar) turėjo būti žinomos kliūtys, trukdančios jam laikyti advokatų kvalifikacinį egzaminą. Apeliantas diplomų priedėlių atsakovei nepateikė. Diplomų priedėlių kopijos buvo pateiktos pirmosios instancijos teismui, kurios 2015 m. gruodžio 14 d. teisėjo rezoliucija buvo prijungtos prie bylos (b. l. 106–113, 114–120). Teisėjų kolegijos vertinimu, nors ir atsakovė pripažįsta aplinkybę, kad apeliantas nebuvo įspėtas apie dokumentų trūkumus, tačiau apeliantui, teisininkui, turėjo būti žinoma ne tik tai, kad jog diplomo priedėlis (priedas) yra neatskiriama diplomo dalis, bet ir pareiga pateikti atsakovei diplomus su priedėliais (Mokslo ir studijų įstatymo 51 straipsnio 1 dalis, Advokatūros įstatymo 16 straipsnis). Kadangi apeliantas, 2015 m. birželio 9 d. išreiškęs norą laikyti advokatų kvalifikacinį egzaminą nepateikė atsakovei neatskiriamų diplomo dalių (diplomo priedėlių (priedų)), neteko teisės laikyti advokato kvalifikacinį egzaminą, tačiau šią teisę vėl įgis, kai minėtus dokumentus pateiks atsakovei (Advokatūros įstatymo 16 straipsnis).

Dėl liudytojų apklausos

Apelianto nuomone pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė iškviesti liudytojus A. M. ir I. V., kurie gali patvirtinti aplinkybes, kad D. G. ne kartą kreipėsi į juos, domėjosi pateikto prašymo laikyti egzaminą eiga bei nebuvo informuojamas apie pateiktų dokumentų trūkumus. Atsakovė su šiais teiginiais nesutinka ir mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė apklausti liudytojus A. M. ir I. V..Nagrinėdamas prašymą dėl liudytojų apklausos, teismas turi įvertinti, ar konkretus asmuo gali būti liudytojas (CPK 189 straipsnis), ar prašymas paduotas laikantis tvarkos (CPK 190 straipsnis), ar liudytojas galės nurodyti aplinkybes, susijusias su byla (CPK 189 ir 180 straipsniai), ar turinčios reikšmės bylai aplinkybės gali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis), ar prašymas galėjo būti pateiktas anksčiau, o jo vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 181 straipsnio 2 dalis) ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2014). Nustatyta, jog atsakovė Lietuvos advokatūra prie atsiliepimo į ieškinį pateikė referentės A. M. 2015 m. lapkričio 2 d. atsakymą į 2015 m. spalio 19 d. tarnybinį pranešimą, kuriame paaiškinta kodėl D. G. nebuvo atsakyta į prašymą ir kodėl Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininkui nėra pateiktas sprendimo projektas dėl galimybės apeliantui laikyti ar atsisakyti leisti laikyti advokatų kvalifikacinį egzaminą (b. l. 44–45). Šiame atsakyme neneigiama aplinkybė, kad apeliantas asmeniškai nebuvo informuotas apie pateiktų dokumentų trūkumus, nes joks teisės aktas nenustato atsakovei tokios pareigos. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovės atstovė pateikė paaiškinimus ir apeliantui buvo suteikta teisė užduoti klausimus apie bylos aplinkybes: dėl kreipimosi į A. M. ir I. V., dėl domėjimosi pateikto prašymo laikyti egzaminą eiga bei dėl neinformavimo apie pateiktų dokumentų trūkumus. Pažymėtina, kad atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė pripažįsta aplinkybę, kad apeliantas nebuvo įspėtas apie dokumentų trūkumus, nes Lietuvos advokatūrai teisės aktai tokios pareigos nenustato. Teisėjų kolegijos vertinimu, kviesti liudytojus, jog aiškintis aplinkybes, kurias atsakovė pripažįsta yra netikslinga. Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininkas I. V. yra atsakovės atstovas (CPK 55 straipsnis) ir nagrinėjamojoje byloje atstovavimo sutartis, kurios pagrindu advokatei S. P. pavesta atstovauti atsakovę, sudaryta su Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininku I. V. (b. l. 46), todėl šiam asmeniui negali būti suteiktas liudytojo procesinis statusas. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus dėl liudytojų A. M. ir I. V. apklausos būtinumo ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo prašymus dėl minėtų asmenų, kaip liudytojų, apklausos, nes šių asmenų apklausa netikslinga bei nepagrįsta.

Dėl dokumentų, pagrindžiančių teisinio darbo stažą

Apeliaciniame skunde teigiama, jog apeliantas turi ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio darbo stažą ir šiuos dokumentus pateikė atsakovei, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas atsakovei nepateikė Teisinio darbo pripažinimo komisijos išvados, reikalingos tapti advokatu. Taigi, byloje kilo ginčas kad apeliantas nepateikė atsakovei dokumento, įrodančio Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nurodytą teisinio darbo stažą. Advokatūros įstatymo 7 straipsnis nustato reikalavimus tapti advokatu siekiančiam asmeniui – fizinis asmuo pripažįstamas advokatu, jeigu jis turi ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio darbo stažą arba atliko ne trumpesnę kaip dvejų metų advokato padėjėjo praktiką; teisiniu darbu laikomas darbas, nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame teisinių pareigybių sąraše; teisinio darbo stažas skaičiuojamas nuo to laiko, kai asmuo įgijo teisės bakalauro arba teisės magistro, arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį universitetinį teisinį išsilavinimą) ir pradėjo dirbti teisinį darbą (Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 3 punktas). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 7 d. nutarime Nr. 841 „Dėl teisinių pareigybių sąrašo patvirtinimo“ yra išvardintos teisinės pareigybės (toliau – Teisinių pareigybių sąrašas). Byloje nustatyta, jog apeliantas atsakovei pateikė šios nutarties 14 punkte nurodytus dokumentus, kuriais grindė savo turimo teisinio darbo stažą, įgytą UAB „Autominutė“, UAB „Litaksa“ (dirbo juristu) ir UAB „D. G. ir partnerių juridinė kontora“ (dirbo direktoriumi-teisininku bei ėjo vadovaujančio partnerio pareigas). Pirmosios instancijos teismui D. G. papildomai pateikė UAB „Litaksa“ 2010 m. gruodžio 13 d. darbo sutartį (b. l .48–49) ir UAB „Litaksa“ pažymą apie darbo užmokestį (b. l. 52–58). Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 7 d. nutarime Nr. 841 „Dėl teisinių pareigybių sąrašo“ (toliau – Teisinių pareigybių sąrašas) nėra įtvirtinta direktoriaus-teisininko ir vadovaujančio partnerio pareigų, todėl šios pareigos galėtų būti pripažintos Teisinio darbo stažu teisinio darbo stažo pripažinimo komisijos.Nagrinėjamojoje byloje pažymėtina, kad kartais susimaišo žodžių „pareigybė” ir „pareigos” reikšmės, jų skirtumai ir taisyklinga vartosena. Šių žodžių vartosena yra specifinė ir juridiškai svarbi. Žodžio „pareigybė“ negalima vartoti konkretaus žmogaus einamų pareigų (turimo statuso) reikšme. Pareigybė – su atskiru žmogumi nesiejamos pareigos, tam tikra pareigų etatinė vieta, o pareigos – darbo ar tarnybos vietoje turimas konkretaus žmogaus statusas. Taigi, ginčo atveju sprendžiant dėl apelianto pateiktų dokumentų, pagrindžiančių teisinio darbo stažo turėjimą yra svarbios ne apelianto darbo pareigos (juristas, direktorius-teisininkas, vadovaujantis partneris), o jo teisinė pareigybė. Pasikartotina, jog teisinių pareigybių sąrašas yra apibrėžtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 7 d. nutarime Nr. 841.Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. 111 „Dėl teisinio darbo stažo pripažinimo komisijos nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Teisinio darbo stažo komisijos nuostatai) 2 punktas įtvirtina, kad teisinėmis pareigybėmis pripažįstamos Teisinių pareigybių sąraše nurodytos pareigybės, jei jas einančių asmenų išsilavinimas atitinka teisės aktuose nustatytus kvalifikacinius aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimus. Pagal Teisinių pareigybių sąrašo 17 punktą teisinei pareigybei priskirtinas specialistas, juriskonsultas, teisininkas, arbitras, konsultantas, vedėjas, vedėjo pavaduotojas, ekspertas, patarėjas, padėjėjas, inspektorius, agentas, kitos pareigybės, kurioms eiti teisės aktuose, pareigybės aprašymuose nustatytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis. Taigi, apeliantas, pateikęs duomenis apie teisinei pareigybei priskirtiną darbą juristu UAB „Autominutė“, UAB „Litaksa“ ir direktoriumi-teisininku bei vadovaujančiu partneriu UAB „D. G. ir partnerių juridinė kontora“, turėjo pateikti apie šioms pareigybėms UAB „Autominutė“, UAB „Litaksa“ bei UAB „D. G. ir partnerių juridinė kontora“ eiti teisės aktuose, pareigybės aprašymuose nustatytus specialius reikalavimus turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir aiškiai įtvirtintus atliekamų funkcijų teisinius pobūdžius (Teisinių pareigybių sąrašo 17 punktas). Tokių duomenų apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai). Nesant duomenų, pagrindžiančių apelianto teisinėms pareigybėms eiti teisės aktuose, pareigybės aprašymuose nustatytus specialius reikalavimus turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinius pobūdžius, negalima pripažinti, jog apelianto eitos (UAB „Autominutė“, UAB „Litaksa“ juristo ir UAB „D. G. ir partnerių juridinė kontora“ direktoriaus-teisininko bei vadovaujančio partnerio) pareigos pripažįstamos teisinėmis pareigybėmis Teisinių pareigybių sąrašo 17 punkto pagrindu. Todėl teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentais, jog pagal Teisinio darbo stažo komisijos nuostatų 2.2. punktą teisinėmis pareigybėmis pripažįstamos teisinių pareigybių sąraše nenurodytos pareigybės, komisijai kiekvienu konkrečiu atveju pripažinus pareigybę teisine. Pagal Teisinio darbo stažo komisijos nuostatų 3.1. punktą be faktiškai dirbto teisinio darbo pareigose, nurodytose Teisinių pareigybių sąraše, į teisinio darbo stažą gali būti įskaitomas faktiškai dirbtas teisinis darbas pareigose, nenurodytose Teisinių pareigybių sąraše.Atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, kad apeliantas remiasi nauja aplinkybe – turi socialinių mokslų srities teisės krypties mokslo darbuotojo, dėstytojo stažą. Su šiuo teiginiu teisėjų kolegija nesutinka, kadangi 2015 m. birželio 9 d. advokato įskaitos lape apeliantas buvo nurodęs, kad nuo 2012 m. sausio mėn. iki šiol yra „Turibos“ universiteto, Ryga, Latvija, socialinių mokslų srities teisės krypties mokslo darbuotojas, dėstytojas, doktorantas (b. l. 39), tačiau dėl šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nepasisakė. Pagal Teisinių pareigybių sąrašo 1 punktą teisinei pareigybei priskirtinas socialinių mokslų srities teisės krypties mokslo darbuotojas, dėstytojas. Bylos duomenimis D. G. yra UAB „Aukštoji vadybos mokykla Turiba“ ištęstinių vakarinių trečiųjų studijų metų 2013/2014 doktorantūros teisės studijų programos studentas (b. l. 19, 20). Pagal Teisinio darbo stažo komisijos nuostatų 3.2. ir 3.3. punktus be faktiškai dirbto teisinio darbo pareigose, nurodytose Teisinių pareigybių sąraše, į teisinio darbo stažą gali būti įskaitomas teisinis darbas užsienyje, pagal teisingumo ministro sprendimu pripažintą užsienyje įgytą aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, įrašytą į Vyriausybės patvirtintą, profesinės kvalifikacijos vertinimą ir pripažinimą vykdančių institucijų reglamentuojamą profesijų sąrašą; teisinis darbas užsienyje pagal Lietuvoje įgytą teisininko kvalifikaciją. Kadangi apeliantas yra UAB „Aukštoji vadybos mokykla Turiba“, esančios Latvijos Respublikoje, doktorantūros teisės studijų programos studentas, jo darbo stažą užsienyje gali pripažinti Teisinio darbo stažo pripažinimo komisija (Teisinio darbo stažo komisijos nuostatų 3 punktas). Taip pat apeliantas Vilniaus apygardos teismui papildomai pateikė V. A. G. aukštosios vadybos mokyklos 2012 m. spalio 4 d. autorinę sutartį (b. l. 50–51). Iš teismui pateiktos autorinės sutarties matyti, kad apeliantas gavo pajamas už darbą pagal autorinę sutartį ir nėra duomenų, ar tuo metu apeliantą ir V. A. G. aukštosios vadybos mokyklą siejo darbo santykiai (apeliantas buvo socialinių mokslų srities teisės krypties mokslo darbuotojas, dėstytojas). Apeliaciniame skunde teigiama, jog apeliantas dirba V. A. G. aukštojoje vadybos mokykloje civilinės teisės lektoriumi, tačiau šias aplinkybes pagrįsti taip pat jokių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Konstatuotina, jog apeliantas neįrodė, kad V. A. G. aukštojoje vadybos mokykloje turi socialinių mokslų srities teisės krypties mokslo darbuotojo, dėstytojo stažą. Pagal Teisinio darbo stažo komisijos nuostatų 2.2. punktą, teisinėmis pareigybėmis (V. A. G. aukštojoje vadybos mokykloje civilinės teisės lektoriaus pareigos, pagal autorines sutartis atliktos pareigos) pripažįstamos teisinių pareigybių sąraše nenurodytos pareigybės, komisijai kiekvienu konkrečiu atveju pripažinus pareigybę teisine.Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl į bylą pateiktų įrodymų, susijusių su jo dirbtu teisiniu darbu – atstovavimu teismuose baudžiamosiose, administracinėse ir civilinėse bylose, kadangi šios aplinkybės, negali pagrįsi teisinio darbo stažo turėjimą, nes Teisinių pareigybių sąraše nėra nurodyta atstovavimo teismuose pareigybė, o, kaip jau minėta šios nutarties 26 punkte, be faktiškai dirbto teisinio darbo pareigose, nurodytose Teisinių pareigybių sąraše, į teisinio darbo stažą gali būti įskaitomas faktiškai dirbtas teisinis darbas pareigose, nenurodytose Teisinių pareigybių sąraše.Apibendrinusi išdėstytą teisėjų kolegija, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog ieškovas nepateikė Lietuvos advokatūrai tinkamų dokumentų, pagrindžiančių teisinio išsilavinimo turėjimą bei teisinio darbo stažo faktus. Pažymėtina, kad visas atsakovės abejones dėl advokatu tapti siekiančio asmens (apelianto) teisinio darbo stažo, gali pašalinti Teisinio darbo stažo pripažinimo komisija, kurios sprendimas gali būti skundžiamas administraciniam teismui (Teisinio darbo stažo komisijos nuostatų 25 punktas).

Dėl teismingumo

Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė neturtinius reikalavimus, vienas iš jų – pripažinti atsakovę pažeidus Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, kurioje garantuota pareiškėjo teisė laikyti advokatų kvalifikacinį egzaminą ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo šio Įstatymo 16 straipsnyje nurodytų dokumentų pateikimo dienos ir įpareigoti atsakovę vykdyti Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostatas bei sudaryti galimybę laikyti advokatų kvalifikacinį egzaminą. CPK 26 straipsnis nustato, jog visas civilines bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkės teismai, išskyrus bylas, nurodytas šio Kodekso 27, 28 straipsniuose. Advokatūros įstatymo 58 straipsnio pagrindu šis ginčas taip pat teismingas apylinkės teismui. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad proceso normos nenustato, jog bendrosios kompetencijos teismų teismingumo taisyklių pažeidimas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, todėl netgi tokio pažeidimo konstatavimo atveju, nesant kitokių proceso normų pažeidimų, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, jis nesudarytų pagrindo pripažinti sprendimą negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-219/2015). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad apeliantas nekvestionuoja nagrinėjamos bylos jurisdikcijos tarp apylinkės ar apygardos teismų, skundžiamą sprendimą priėmė aukštesnės instancijos teismas bei byloje nenustatyta proceso teisės normų pažeidimų, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla dalyje dėl ieškovo reikalavimo pripažinti atsakovę pažeidus Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalį ir įpareigoti atsakovę vykdyti Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostatas bei sudaryti galimybę laikyti advokatų kvalifikacinį egzaminą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo padarytas bendrosios kompetencijos teismų teismingumo taisyklių pažeidimas nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą sprendimo dalį negaliojančia.

Dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo

Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. CPK 446 straipsnyje nustatyta, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo pareiškimai paduodami pareiškėjo gyvenamosios vietos apylinkės teismui. Taigi, nagrinėjama civilinė byla teisminga pirmosios instancijos apylinkės teismui, tačiau buvo išnagrinėta apygardos teisme. Kadangi nebuvo pažeistos bylų rūšinio teisingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklės, teisėjų kolegija nekonstatuoja absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Apeliantas byloje prašė nustatyti juridinį faktą pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą (teismas nagrinėja bylas dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos). Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą dėl juridinio fakto nustatymo išnagrinėjo iš esmės ir atmetė, nurodęs, jog advokato teisinis statusas negali būti prilygintas asmens, turinčio aukštąjį teisinį išsilavinimą statusui. Apeliantas teigia, kad jis neprašė pirmosios instancijos teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog ieškovas iš tikrųjų (lot. k. de facto) yra advokatas, tačiau prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog nuo 2010 m. sausio mėn. iki ieškinio padavimo dienos vykdė atstovo administracinėse, baudžiamosios ir civilinėse bylose praktiką ir ši jo veikla de facto atitinka atliekamas funkcijas, įskaitant visas procesines teises ir pareigas, pilna apimtimi šiose bylose. Šias aplinkybes grindžia teismų informacinės duomenų bazės LITEKO išrašais (b. l. 77–90). Atsakovė su tokia pozicija nesutinka, teigia, jog D. G., turinčio aukštąjį teisinį išsilavinimą statusas bei jo atstovavimo teismuose faktas nėra prilyginamas advokato teisiniam statusui.Pagal CPK 444 straipsnį, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisų atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Jeigu fakto nustatymas nurodytų pasekmių nesukurs, tokie prašymai teisme nenagrinėtini. Lietuvos Aukščiausiasis teismas, apibendrindamas teismų praktiką šios kategorijos bylose, 2005 m. gruodžio 29 d. Senato nutarime Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ atkreipė teismų dėmesį, jog juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1. prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2. pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3. pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Visų pirma pažymėtina, jog apeliantas turi dokumentus, patvirtinančius tą juridinę reikšmę turintį faktą, jog nuo 2010 m. sausio mėn. iki ieškinio padavimo dienos vykdė atstovo administracinėse, baudžiamosios ir civilinėse bylose funkcijas. Antra, apeliantas turi, nes gavo ne teismo tvarka dokumentus, patvirtinančius realiai praeityje įvykusius įvykius, t. y. kad jis buvo atstovu teismuose. Trečia, apeliantas nenurodė juridinio fakto konstatavimo tikslo ir prašymas neatitiko CPK 447 straipsnyje keliamų reikalavimų, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas pagrįstai tokį prašymą atmetė.

Dėl galimybės tokios sudėties teismui nagrinėti bylą nešališkai

Apeliantas iš viešai skelbiamos informacijos sužinojo, kad teisėjas Alvydas Barkauskas dirbo MRU baudžiamojo proceso katedroje, buvo doktorantu, vėliau šios katedros vedėju, o atsakovės atstovas I. V., taip pat buvo MRU doktorantu, dirbo Europos Sąjungos katedroje, todėl apeliacinės instancijos teisme kelia abejones dėl tokios pirmosios instancijos teismo sudėties galimybės visapusiškai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti bylą, nekviečiant liudytoju asmens, su kuriuo tuo pat metu studijavo doktorantūroje, vėliau dirbo mokslinį darbą tame pačiame universitete.Sąvoka „teisėtos sudėties teismas“ reiškia, kad nagrinėjant bylą nebūtų pažeisti CPK 64–66, 71 straipsniuose nustatyti reikalavimai, ir kad byla būtų išnagrinėta teisėjo, turinčio įstatymo nustatyta tvarka suteiktus įgaliojimus. Byloje nėra duomenų ir apeliantas pirmosios instancijos teisme nekėlė klausimo dėl CPK 64–66 bei 71 straipsnio pažeidimų, todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, jog teisėjas Alvydas Barkauskas bylą išnagrinėjo galimai šališkai.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Kazys KailiūnasAlvydas PoškusAntanas Rudzinskas