Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Vidui Vilkui, atsakovo atstovei Gerdai Safranavičiūtei, trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Kabantys sodai“ atstovei advokatei Gintarei Kolesnikovienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. P. skundą dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atsisakymo nagrinėti skundą ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, atsakovė Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Kabantys sodai“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Taip pat nesutiko su atsakovės aiškinimu, jog tik pagrindinė sutartis gali būti vartojimo sutartimi, o ne preliminari sutartis, kuri yra organizacinio pobūdžio, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Pareiškėjo manymu, tokio interpretavimo neleidžia Civilinio kodekso normos. Be to, tokiam aiškinimui prieštarauja CK 6.351 straipsnis, 6.162 straipsnio 2 dalis. Mano, jog vartojimo teisiniai santykiai pagal CK 6.351 str. jau egzistuoja ir pagrindinės sutarties pasirašymas yra vien formalumas. Pareiškėjas mano, jog formalumo nebuvimas neturėtų užkirsti kelio vartotojo apsaugai. Remiasi CK 6.193 straipsniu dėl sutarčių aiškinimo. Paaiškino, kad pareiškėjo skundas atsakovui sudarė 27 punktais pažymėtus reikalavimus, iš kurių tik 4 (nuo 10 iki 13 punkto) susiję su Sutarties 6 skirsniu, kuriame yra reglamentuojamas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas, nuostatomis. Aiškino, kad sutarties nuostatos leidžia teigti, jog tai statybos rangos sutartis, todėl ji vertintina kaip vartojimo sutartis. Mano, jog sutartis negali būti laikoma preliminariąja sutartimi, nes didžioji dauguma joje esančių normų sukuria sutarties šalims teises ir pareigas nuo sutarties pasirašymo momento, o ne nuo tada, kai bus pasirašyta notarinė sutartis.

Remdamasi Civilinio kodekso 1.39 straipsnio 1 dalimi, 6.350 straipsnio 1 dalimi, teigė, kad vartojimo sutartis turi atitikti 3 požymius: kai pagal sutartį įsigyjamas tik kilnojamas turtas ar paslaugos, prekes ir paslaugas turi įsigyti fizinis asmuo, fizinis asmuo prekes ar paslaugas įsigyja asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 11 06 nutarimu civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, išaiškinusiu preliminarios sutarties sampratą.

II.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba įsteigta vadovaujantis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 10 straipsniu, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad Vyriausybė vartotojų teisių apsaugos srityje steigia Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą ir tvirtina jos nuostatus. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos funkcijas ir teises reglamentuoja įstatymo 12 straipsnis. Nustatytos tokios Tarnybos funkcijos: Tarnyba užtikrina vartotojų teisių apsaugą, vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų skundus, įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoja sutarčių standartines sąlygas ir ginčija nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas ir t.t. Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad vartotojų teisų apsaugos sritys yra prekių pirkimas-pardavimas ir su jomis susijusios paslaugos, visos atlygintinės paslaugos, kai prekės įgyjamos ar paslaugos teikiamos vartotojams. Vyriausybė 2007 04 11 nutarimu Nr. 359 patvirtino Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nuostatus (toliau – Nuostatai). Pagal Nuostatų 8 punkte numatytas Tarnybos funkcijas taip pat galima teigti, kad Tarnyba gina vartotojų teises. Taigi, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatos (ypatingai 8 straipsnio nuostatos) nukreipia į Civilinį kodeksą, nes tik per kodekso normas galima apibrėžti, kas vartojimo prasme laikytina prekių pirkimo-pardavimo sutartimi ir tuo pačiu, kokios yra su šia sutartimi susijusios paslaugos.

Dėl to tiek Tarnyba, tiek VAGK pagrįstai rėmėsi Civilinio kodekso 6.350 straipsnio nuostatomis. Šio straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad pagal vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjas – asmuo, kuris verčiasi prekyba, pardavėjo atstovas įsipareigoja parduoti prekę – kilnojamąjį daiktą pirkėjui – fiziniam asmeniui pastarojo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą. Toliau šiame straipsnyje nustatoma, kokių sąlygų negali būti vartojimo pirkimo-pardavimo sutartyje, kas draudžiama pardavėjui ir kaip pirkėjas gali ginti savo pažeistas teises.

Susipažinus su pareiškėjo pateikta preliminariąja būsimo nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartimi (t. 2, b.l. 42-61, VAGK byla, l. 52-60), teismui buvo akivaizdu, kad tai yra preliminarioji nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis. Tokios sutarties sudarymą numato Civilinio kodekso 6.401 straipsnis. Pagal šio straipsnio nuostatas galima spręsti, kad tokioje sutartyje gali būti aptariami ir darbai, kuriuos privalo atlikti pardavėjas, bei statybos terminai, taip pat rangovai ir kt. Todėl, teismo manymu, pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad buvo sudaryta statybos rangos sutartis. Pareiškėjas pagal pateiktą sutartį nebuvo statybos rangos sutarties šalimi – užsakovu. Ši sutartis neatitinka rangos sutarties požymių, kurie nustatyti Civilinio kodekso 6.644 str., 6.645 str. ir kt. Be to, teismo manymu, Tarnyba būtų kompetentinga spręsti skundą tik dėl vartojimo rangos sutarties sąlygų (CK 6.672 str.). Tuo tarpu preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties (šiuo atveju buto su priklausiniais pirkimo-pardavimo sutarties) prigimties ir objekto išaiškinimas yra pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 11 06 nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, kuriuo rėmėsi tiek VAGK, tiek Tarnyba. Pagal šį aiškinimą tokia sutartis nėra sutartis nei dėl daikto pirkimo-pardavimo, nei dėl paslaugų, o yra organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai, jos objektas yra būsima pagrindinė sutartis, sutarčiai būdinga tai, kad ja nei viena šalių neįgyja turtinės naudos. Dėl to Tarnyba pagrįstai jai pateiktą sutartį atsisakė tirti ir vertinti. Tarnybai nesuteikti įgaliojimai įsiterpti į tokių sutarčių sąlygų vertinimą.

III.

Tarnybos kompetencija tiesiogiai priklauso nuo Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse (toliau - CK), įstatymuose, kituose teisės aktuose įtvirtintos vartojimo sutarties sampratos. Teismui savo Sprendime nurodžius, jog: „ <...> vartotojo sąvokos aiškinimas pagal Direktyvą pilnai atitinka Civilinio kodekso 1.39 str. 1 dalies nuostatą kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t.y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Iš tiesų šioje normoje nenurodoma konkreti prekė ar paslauga ... „, kas reiškia, jog CK 1.39 1 d. ir Direktyvoje įtvirtinta vartojimo sutarties samprata turėtų būti suprantama ir aiškinama taip pat, ir žinant kad, pagal tiesiogiai taikytinos Direktyvos pateikiamą vartojimo sutarties sampratą, vartojimo sutartimi laikytina ir nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis, darytina išvada, jog Tarnyba privalo nagrinėti preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų sąžiningumą.

ETT Becker byloje nurodė, jog tuo atveju, kai yra kolizija tarp nacionalinės teisės normos ir tarp laiku neįgyvendintos, ir dėl to tiesiogiai taikytinos direktyvos nuostatų, asmuo gali tiesiogiai remtis neįgyvendintos direktyvos nuostatomis, ginčydamas bet kurią direktyvos neatitinkančią nacionalinės teisės nuostatą, ir direktyvos nuostata turėtų nuginčyti nacionalinės teisės normą remiantis Europos sąjungos teisės viršenybės prieš nacionalinę teisę principu. Iš to seka, jog net ir laikant teisinga teismo poziciją, jog CK nurodo kitokią vartojimo sutarties sampratą, nei nurodyta Direktyvoje (Apelianto nuomone, vertinant CK sistemiškai, CK ir Direktyvoje įtvirtinta vartojimo sutarties samprata nesiskiria, t.y. tiek Direktyva, tiek CK numato, jog nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis gali būti ir vartojimo sutartis), dėl to, jog Direktyva nebuvo laiku įgyvendinta, šiame ginče reikėtų vadovautis Direktyvos, o ne CK vartojimo sutarties samprata.

Mano, kad teismas formaliai rėmėsi CK 6.401 str., nurodančiu, jog tuo atveju, kai šalys susitaria, jog juridinis asmuo pastatys preliminariojoje sutartyje numatytą butą ir po to sudarys su pirkėju buto pirkimo-pardavimo sutartį, toks susitarimas laikytinas būsimo buto pirkimo-pardavimo sutartimi, ir priimdamas sprendimą, jog 2007-08-24 Preliminarioji būsimo nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis Nr. KS2007/08/08-5B-M0 (toliau- Sutartis) negali būti pripažinta vartojimo sutartimi, nes atitinka CK 6.401 str. nuostatas, nevertina būsimo buto pirkimo-pardavimo sutarties sampratos ir turinio santykio su statybos rangos sutarties samprata ir turiniu ir šio santykio esminės reikšmės analizuojamoje situacijoje. CK 6.645 str. 4 d. nurodoma, jog: „Jeigu atliekamų darbų pobūdis ir vertė palyginti su gaminto, perkamo ar perdirbto daikto verte yra nedideli, tai sutartis pripažįstama ne rangos, o pirkimo-pardavimo sutartimi. Teisės doktrinoje nurodoma, jog; „Rangos sutartis turi nemažai bendrų bruožų su darbo, pikimo-pardavimo, tiekimo, paslaugų teikimo sutartimis <...> Nuo pirkimo-pardavimo sutarčių rangos sutarti dažniausiai skiria tai, kad pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu šalims aišku, koks daiktas parduodamas ir jis dažniausiai iš karto perduodamas kitos šalies nuosavybės. Tuo tarpu rangos atveju tam tikras materialus rezultatas dar nėra sukurtas, pagamintas ir šalys susitaria visų pirma dėl jo pagaminimo, pataisymo ar pan. ir tik galiausiai dėl perdavimo užsakovo nuosavybėn, t.y. rangos atveju daikto perdavimas kitos šalies nuosavybėn niekada nesutampa su sutarties sudarymo momentu. Taigi rangos sutarčiai vertingas yra ne vien rezultatas, bet tam rezultatui pasiekti atliekami darbai, jų pobūdis“. Įvertinus aukščiau nurodytą faktą, jog tarp būsimo buto pirkimo-pardavimo sutarties ir statybos rangos sutarties yra tik minimali riba arba jos iš viso nėra, taip pat CK 6.672 str. 1 d., nustatančią, jog tuo atveju, kai statybos rangos sutartis, užsakovui ją sudarius savo ar šeimos buitiniams ar asmeniniams poreikiams tenkinti, yra laikoma vartojimo sutartimi, laikytina, jog ir būsimo buto pirkimo-pardavimo sutartis, kai ji sudaroma pirkėjo ar jo šeimos buitiniams ar asmeniniams poreikiams tenkinti, turi būti laikoma vartojimo sutartimi.

Pagal CK 6.644 str. 1 d. užsakovas yra ta sutarties šalis, pagal kurios užduotį rangovas atlieka darbą ir kuriai šio darbo rezultatą perduoda, Užsakovas savo ruoštu įsipareigoja priimti darbą ir už jį sumokėti. Šio ginčo atveju UAB „Kabantys sodai“ atlieka Apelianto užduotį, t.y. stato butą pagal su Apeliantu suderintą projektą ir papildomus Apelianto nurodymus. Pažymėtina, jog Apelianto laikyti užsakovu netrukdo faktas, jog Atsakovas iš anksto suplanavo statyti šį butą ir tik vėliau pasiūlė Apeliantui, jog šis butas bus pastatytas būtent jam. Tam, jog tapti statybos rangos užsakovu nebūtina pačiam inicijuoti objekto statybą, rangovui pasiūlius tapti planuojamo statyti objekto užsakovu, statybos rangos užsakovu taip pat tampama. Statybos rezultatas - butas, taip pat bus perduotas Apeliantui, o Apeliantas yra įsipareigojęs šį butą priimti ir už jį sumokėti. Kaip matome, Apeliantas atitinka visus užsakovui CK 6.644 str. keliamus reikalavimus ir negali būti laikoma, jog jis nėra užsakovas.

Nors ši Sutartis ir yra pavadinta preliminaria, joje yra visi esminiai pagrindinės sutarties elementai, be to Sutarties 1.5. punkte numatoma, jog pagrindinė pirkimo pardavimo sutartis bus sudaroma šioje Sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka, 9.7. punktas numato baudą už pagrindinės sutarties nepasirašymą, pagal 14.4 punktą „Šalys susitaria, kad į pagrindinę sutartį yra perkeliamos visos šios sutarties sąlygos, kurios bus taikomos šalių įsipareigojimams, numatytiems po pagrindinės sutarties sudarymo, vykdymui.“ Sutartimi šalys nustato esmines pagrindinės sutarties sąlygas, turtinę atsakomybę už pagrindinės sutarties nepasirašymą, kas sąlygoja, jog vartojimo teisiniai santykiai pagal CK 6.351 str. jau egzistuoja ir pagrindinės sutarties pasirašymas tėra vien formalumas. Pareiškėjas mano, jog formalumo nebuvimas neturėtų užkirsti kelio vartotojo apsaugai.

Atkreipia dėmesį, kad Teismas 2006 m. balandžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2007 pažymėjo, jog, sistemiškai aiškinant Civilinio kodekso 1.39 straipsnio 1 dalį, 6.350 straipsnio 1 dalį ir 6.392 - 6.401 straipsnius, darytina išvada, kad įstatymas nepriskiria nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutarties prie vartojimo sutarčių kategorijos, atsižvelgiant į sutarties objektą, ir tai nustatyta imperatyviojoje teisės normoje. 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutarčių sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas ir tarptautinių konvencijų, prie kurių yra prisijungusios valstybės narės ar Bendrija, nuostatoms ar principams, ypač transporto srityje, šios direktyvos nuostatos nėra taikomos. Kadangi ginčijamoje sutartyje šalys tarėsi dėl nekilnojamojo daikto, kuris, kaip būsimos pagrindinės sutarties sąlyga, atspindi privalomąją Civilinio kodekso 6.350 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad vartojimo pirkimo -pardavimo sutarties objektas gali būti tik kilnojamasis daiktas, tai negalima remtis Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais preambule, kurioje neišskirtas nekilnojamasis daiktas iš vartojimo sutartimi galimų įsigyti daiktų. Dėl nurodytų priežasčių atsakovas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo ne iš vartojimo pirkimo - pardavimo sutarties. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Tarybos direktyvoje 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse vienas iš nustatytų tikslų yra apsaugoti vartotojus sutarties nesąžiningų sąlygų taikymo atvejais, t. y. asmenys, įsigyjantys prekes ar paslaugas, turi būti apsaugoti nuo pardavėjo ar tiekėjo piktnaudžiavimo galia, ypač nuo vienašališkų tipinių sutarčių ir nuo esminių teisių nesąžiningo neįtraukimo į sutartis. Minėtoje direktyvoje nustatyti nesąžiningų sąlygų kriterijai buvo perkelti į Lietuvos nacionalinę teisę - į Civilinio kodekso 6.188 straipsnį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnyba užtikrina vartotojų teisių apsaugą (1 punktas), vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų skundus (5punktas), įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoja sutarčių standartines sąlygas ir ginčija nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas (6 punktas), taiko įstatymų nustatytas poveikio priemones (7 punktas). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vartotojų teisių apsaugos įstatymas Tarnybos funkcijas sieja su vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų vertinimu.

I. P. prašymas dėl jo sudarytos 2007 m. rugpjūčio 8 d. preliminarios būsimo nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. KS2007/08/08-5B-b10 nesąžiningų sąlygų, Tarnybos nebuvo nagrinėtas, nes būsimo nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo preliminarios sutarties vertinimo įstatymas nepriskiria Tarnybos kompetencijai. Taip pat Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2007 m. spalio 4 d. sprendime laikėsi nuostatos, kad preliminari būsimo nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi ir dėl šios priežasties Tarnyba nėra kompetentinga vertinti tokios sutarties. Pirmosios instancijos teismas sutiko su Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo argumentais ir išvadomis.

Pagal CK 1.39 straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t.y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. CK 6.165 straipsnio 1 dalį preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Šiame straipsnyje numatyta ir šalių garantijos - pagal šio straipsnio 4 dalį jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Pagal CK 6.401 straipsnio 1 dalį pirkėjas – fizinis asmuo gali sudaryti preliminariąją nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas – juridinis asmuo įsipareigoja pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje numatytą gyvenamąjį namą ar butą ir po to sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutartį, o pirkėjas įsipareigoja pastatytą gyvenamąjį namą ar butą nupirkti už preliminariojoje sutartyje nurodytą kainą. Sistemiškai aiškinant šiai bylai aktualias CK 6.165 ir 6.401 straipsnių teisės nuostatas, pažymėtina, kad CK 6.165 straipsnis yra CK šeštosios knygos II dalies „Sutarčių teisė“ XII skyriaus „Sutarčių sudarymas“ norma, tuo tarpu CK 6.401 straipsnis yra atskiras sutarčių rūšis reglamentuojančios CK šeštosios knygos dalies skirsnyje, skirtame nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartims reglamentuoti. Atsižvelgiant į minėtas CK nuostatas, preliminari nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutartis jos tikslų ir turinio požiūriu vertintina kaip vartojimo sutartis. Taip pat tokios nuostatos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje yra konstatuota, kad specifinė būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties subjektinė sudėtis (pirkėjas – fizinis asmuo, pardavėjas – juridinis asmuo), sutarties šalių tikslai (pirkėjo – savo ar savo šeimos narių aprūpinimas būstu, pardavėjo – paprastai veiklos vykdymas su verslu susijusiais tikslais) lemia tai, kad ši sutartis laikytina vartojimo sutartimi (CK 1.39 straipsnio 1 dalis) ir jai taikytinos vartotojo (šiuo atveju – pirkėjo) interesus apsaugančios specialiosios teisės normos.

Toks preliminarios nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutarties kaip vartojimo sutarties vertinimas atitinka 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais, 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) ir 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų nuostatas.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį preliminarios nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutarties, kaip vartojimo sutarties, vertinimas patenka į Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos kompetenciją.

Remdamasi išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkami aiškino ir taikė materialinės teisės normas, dėl to Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 16 d. sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas, skundžiamas teismo sprendimas panaikintinas, priimtinas naujas sprendimas (ABTĮ 143 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

I. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 16 d. sprendimą ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2007 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. 2007/05-4R-228 panaikinti bei priimti naują sprendimą: pareiškėjo I. P. skundą tenkinti - pripažinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2007 m. rugpjūčio 31 d. atsakymą Nr. 4-2819 neteisėtu ir įpareigoti šią instituciją išnagrinėti pareiškėjo skundą.

Sprendimas neskundžiamas.