- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-30
- Bylos Nr.
- I1-350-423/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01905-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Asta Urbonienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant pareiškėjui V. T., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 7 000 Eur neturtinės žalos.
Pareiškėjas skunde (1 t., b. l. 4–5) nurodė, jog laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. tam tikrais periodais kalėjo Marijampolės pataisos namų kamerų tipo patalpose, pažeidžiant reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Kamerose nebuvo įrengta mechaninė ventiliacija, o natūraliu būdu išvėdinti kamerų dėl ant langų buvusių grotų bei už lango esančios sienos nebuvo galima. Tvirtino, kad kameros buvo avarinės būklės, dėl perpildymo jose trūko oro, todėl sklido nemalonus kvapas. Nurodė, kad tokiomis sąlygomis kamerose buvo laikomas beveik visą parą, išskyrus vieną valandą, kurią buvo leidžiama pasivaikščioti kiemelyje. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didelę dvasinę skriaudą ir kančių, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pasidarė irzlus, dirglus, sunkiai tvardantis emocijas, sutriko miegas, atsirado energijos ir jėgų stoka, sumažėjo svoris, sulėtėjo mąstymas, tapo sunku susikoncentruoti, susikaupti, pablogėjo atmintis ir pan. Kalinimo sąlygos, pareiškėjo nuomone, buvo kankinančios, žiaurios ir žeminančios. Pra64 skund1 tenkinti
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime į skundą (1 t., b. l. 8–14), rašytiniuose paaiškinimuose (1 t., b. l. 89–90, 103–104) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas į Marijampolės pataisos namus atvyko 2011 m. gegužės 5 d. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu tam tikrais periodais kalėjo kamerų tipo patalpose, kuriose reglamentuota gyvenamojo ploto norma, tenkanti vienam nuteistajam, nebuvo pažeista. Pareiškėjas deklaratyviai nurodė, kad kameros buvo avarinės būklės, tačiau nedetalizavo, nepaaiškino, kokia buvo ta avarinė būklė, kokios buvo sąlygos, kurios galimai jam kenkė. Tvirtino, jog kameros vėdinamos per langus, langų bei ant jų esančių grotų įrengimas atitinka teisės aktuose numatytus reikalavimus. Kameros periodiškai tikrinamos kompetentingų valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka, pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerų tipo patalpose į tokias institucijas nėra kreipęsis. Marijampolės pataisos namai neturi jokių duomenų apie pareiškėjo patirtus išgyvenimus bausmės atlikimo metu dėl skunde nurodytų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas dėl to į Marijampolės pataisos namų Psichologinę tarnybą nesikreipė, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą bei prašomas žalos dydis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas neįrodė būtinų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti – neteisėtų pareigūnų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp jo laikymo sąlygų Marijampolės pataisos namuose ir padarytos žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimui. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pareiškėjui pranešta 2019 m. lapkričio 27 d. specialiame interneto tinklalapyje. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 72 straipsnio 3 dalį pranešimas apie teismo posėdžio vietą ir laiką laikomas įteiktu pranešimo paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje dieną. Atsakovui apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai. Esant įstatymo nustatytoms sąlygoms, byla nagrinėtina šalims nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d., 78 str. 5 d.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Marijampolės PN (toliau – ir Marijampolės PN) pareigūnų veiksmais laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. jį kalinant avarinės būklės, higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerų tipo patalpose, pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą.
Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas kamerų tipo patalpose tam tikrais periodais kalėjo laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. (1 t., b. l. 15–52, 103–111).
Atsakovo atstovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, sužinojimo apie teisių pažeidimą momentas siejamas su paties pareiškėjo patirtais subjektyviais išgyvenimais, nes asmuo neturtinę žalą patiria subjektyviai.
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo pirmojo apgyvendinimo kamerų tipo patalpose pradžios. Teismo nuomone, pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į Marijampolės PN administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Marijampolės PN administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2017 m. rugpjūčio 30 d. (1 t., b. l. 6), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. pareikšti.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, pareiškėjas, gavęs atsiliepimą į skundą (kuriame prašoma taikyti sutrumpintą ieškinio senatį), neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodė ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. šiuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą, sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 30 d. iki 2017 m. rugpjūčio 24 d.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.
Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. viso bendro gyvenamosios patalpos ploto, todėl, skaičiuojant gyvenamosios patalpos plotą iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017).
Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis (1 t., b. l. 15–52, 79–80, 91, 112), pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 9 d. 15 parų, 2014 m. gruodžio 9 d. 15 parų, 2014 m. gruodžio 25 d. 15 parų, 2015 m. balandžio 8 d. 15 parų, 2015 m. balandžio 23 d. 14 parų, 2016 m. birželio 15 d. 20 parų ir 2016 m. rugsėjo 14 d. 15 parų buvo paskirtas į kamerą Nr. 20, kurios gyvenamasis plotas 20,39 kv. m. Šioje kameroje įrengtos 5 gyvenamosios vietos. Atlikus aritmetinius skaičiavimus matyti, kad vienam nuteistajam šioje kameroje teko 4,078 kv. m. gyvenamojo ploto.
2014 m. spalio 3 d. 15 parų pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 25, kurios gyvenamasis plotas 34,83 kv. m., joje įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje kameroje teko 3,87 kv. m.
2014 m. lapkričio 3 d. 10 parų, 2015 m. liepos 24 d. 15 parų pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 22, kurios gyvenamasis plotas 20,39 kv. m., joje įrengtos 5 gyvenamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje kameroje teko 4,078 kv. m.
2015 m. sausio 9 d. 6 paroms, 2015 m. gegužės 7 d. 2 mėnesiams, 2016 m. liepos 20 d. vienam mėnesiui pareiškėjas paskirtas į kamerą Nr. 21, kurios gyvenamasis plotas 16,50 kv. m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje kameroje teko 4,13 kv. m. gyvenamojo ploto.
2015 m. kovo 9 d. 15 parų, 2015 m. kovo 24 d. 15 parų ir 2017 m. gegužės 9 d. 15 parų pareiškėjas buvo paskirtas į 16 kamerą, kurios gyvenamasis plotas 20,20 kv. m., joje įrengta 5 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,04 kv. m.
2015 m. gegužės 9 d. pareiškėjas 3 mėnesiams paskirtas į 23 kamerą (perkeltas 2017 m. gegužės 24 d.), kurios gyvenamasis plotas 16,37 kv. m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,09 kv. m. gyvenamojo ploto.
Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų neginčijo, juos paneigiančių objektyvių įrodymų nepateikė. Liudytoju byloje apklaustas kartu su pareiškėju kamerose kalėjęs D. G. nurodė, kad kamerose vienam nuteistajam tekusi gyvenamojo ploto norma neatitiko teisės aktuose nustatyto dydžio, tačiau šios aplinkybės jis nedetalizavo, nenurodė, kokioje kameroje ir kiek asmenų kalėjo, todėl, teismo nuomone, jo nurodyti argumentai negali būti pripažinti pagrindu, leidžiančiu abejoti atsakovo atstovo pateiktų duomenų objektyvumu ir jais nesivadovauti.
Taigi, aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visuma patvirtina, jog pareiškėjo buvimo kamerų tipo patalpose metu Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte reglamentuota vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai dėl neužtikrintos gyvenamojo ploto normos kamerų tipo patalpose atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad ginčo kamerų tipo patalpų būklė buvo avarinė.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.)) 6 punkte buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Higienos normos HN 76:2010 62 punkte buvo reglamentuota, jog laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį.
Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Pažymėtina, jog pagal administracinių teismų praktiką tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.).
Atsakovo atstovas pateikė į bylą atliktų remonto darbų aktus ( 1 t., b. l. 121–144), patvirtinančius, jog ginčo laikotarpiu Marijampolės PN buvo atliekami kamerų tipo patalpų remonto darbai, tai leidžia nagrinėjamu aspektu spręsti, jog Marijampolės PN buvo laikomasi 62 punkto reikalavimų.
Be to, teismo nuomone svarbu pažymėti, jog pagal aukščiau nurodytą teismų praktiką pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08).
Šiuo atveju skunde pareiškėjas nedetalizavo bei nepagrindė savo teiginio dėl avarinės kamerų tipo patalpų būklės, nenurodė, kokioje konkrečioje kameroje, kokiu laikotarpiu ir kuo ši būklė pasireiškė. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kalėdamas ginčo kamerose, pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl kamerų būklės. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjui nagrinėjamoje byloje nedetalizavus ir nekonkretizavus aplinkybių dėl avarinės kamerų būklės, iš kurių yra kildinama neturtinė žala, esant pateiktiems duomenims apie Marijampolės PN ginčo laikotarpiu atliktus kamerų tipo patalpų remonto darbus, teismo nuomone, atsakovo atstovo atsakomybė yra negalima.
Pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl negalėjimo tinkamai išvėdinti kameros dėl ant langų buvusių grotų bei neįrengtos mechaninės ventiliacijos.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punkto nuostatas gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 17 punkte, kuriame nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.9. papunktyje nurodyta, kad kamerose iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Taigi, teisės aktai reikalauja, kad kamerų tipo patalpose ant langų būtų įrengiamos grotos, tiek iš vidaus, tiek iš išorės.
Byloje esančioje Marijampolės PN Ūkio skyriaus viršininko 2017 m. lapkričio 27 d. pažymoje Nr. 14/7-5135 nurodyta, jog nuo 2010 metų Marijampolės PN baudos izoliatoriaus patalpose ir kamerų tipo patalpose sudaryta galimybė išvėdinti patalpas. Patalpos vėdinamos per langus (1 t., b. l. 113). Šioje pažymoje nurodytą informaciją patvirtina į bylą pateiktų Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikslinimo aktų ( t., b. l. 59–60,68–71) duomenys, kuriuose nurodyta, jog kontrolės metu nustatyta, jog tikrintų kamerų Nr. 16, Nr. 22 vėdinimas užtikrinamas per atidaromą orlaidę, esančią lango apačioje. Taigi, teismo nuomone, į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog Marijampolės PN kamerų tipo patalpų vėdinimas atitiko aukščiau nurodytų Higienos normos HN 76:2010 24 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus.
Pažymėtina, kad pareiškėjo skundas šiuo aspektu yra bendro pobūdžio, nes jis nenurodė konkrečių kamerų numerių, konkrečių su šiuo galimu pažeidimu susijusių atvejų, be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebūtų sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, kad dėl jo nurodomų aplinkybių jis būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją ar kitas institucijas, atsakingas dėl higienos normų reikalavimų laikymosi, todėl jo teiginiai dėl netinkamo kamerų vėdinimo atmestini kaip nepagrįsti.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės PN) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ( neveikimo) valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo. V. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.