- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-19
- Bylos Nr.
- 2A-694-656/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02746-2010-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Ignotas (pran.), Asta Radzevičienė, Vilija Mikuckienė
- Ieškovas
- UAB „F12“
- Atsakovas
- I.
- Kategorijos
- 45.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andriaus Ignoto, kolegijos teisėjų Astos Radzevičienės ir Vilijos Mikuckienės,
apeliacinio proceso rašytine tvarka išnagrinėjo ieškovo (apelianto) UAB „F12“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „F12“ ieškinį atsakovui I.(I.) M. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo I. M. 7471,00 skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad atsakovas iš UAB „F12“ įsigijo prekių - drabužių, kurių pavadinimai, kiekiai ir kainos išvardinti 2010-06-30 PVM sąskaitoje-faktūroje GFB Nr.1687538. Bendra atsakovui parduotų prekių kaina - 7471 Lt. Už šias pateiktas prekes I. M. iki šiol, nors ne kartą buvo paragintas, neatsiskaitė. Prašė priteisti iš atsakovo 7471,00 skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo vadovė ir akcininkė R. Z. nurodė, kad 2009-12-17 su atsakovu Lenkijoje įkūrė vieną bendrą įmonę. Prieš įmonės įkūrimą atsakovui reikėjo apsirengti, todėl maždaug 2009 m. gruodžio mėnesį leido jam paimti rūbų iš UAB „F12“ parduotuvės, buvusios (duomenys neskelbtini), bei, pasitikėdama atsakovu, leido jam atsiskaityti už prekes vėliau. Nuo 2010-05-17 parduotuvė, kurioje apsipirkinėjo atsakovas, uždaryta. Sąskaitą faktūrą už paimtus drabužius atsakovui išrašė 2010-06-30, kai atsakovas taip ir neatsiskaitė už paimtas prekes. Kasos pajamų orderis nebuvo išmuštas, nes nebuvo sumokėti pinigai. Atsakovas J. M. yra jos parduotuvės pardavėjos D. Č. giminaitis.
Atsiliepimas
Atsakovas I. M. pateikė atsiliepimą (b.l.25), kuriame pareiškė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka, prašo ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės visas atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad apie 2010-06-30 PVM sąskaitą faktūrą GFB Nr.1687538 atsakovui tapo žinoma tik iš teismo atsiųstų procesinių dokumentų, šioje sąskaitoje faktūroje nėra atsakovo parašo, ieškovas nepateikė jokios sutarties, pačiame dokumente nėra nurodytas atsiskaitymo terminas, taip pat ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog daiktus nurodytus PVM sąskaitoje faktūroje GFB Nr.1687538 atsakovui perdavė bei ragino atsiskaityti. Jokių prekių pagal 2010-06-30 PVM sąskaitą faktūrą GFB Nr.1687538 atsakovas iš ieškovo nėra įgijęs, todėl ieškovas reikalaudamas atsiskaityti už neva paimtas prekes elgiasi nesąžiningai. Ieškovo nesąžiningumo faktą liudija tai, pirma, kad ieškovas buveinė Juridinių asmenų registre nurodyta kitu adresu: (duomenys neskelbtini), antra, PVM sąskaitoje faktūroje GFB Nr.1687538 nurodoma, kad prekes atsakovas įsigijo adresu: (duomenys neskelbtini), tačiau šio dokumento išrašymo dieną, t.y. 2010-06-30, sąskaitoje nurodytu adresu ieškovo jau nebebuvo, taigi šiuo adresu ieškovas veiklos nevykdo. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad ieškovo veiksniuose galimai yra nusikaltimo sudėties požymių numatytų LR BK 182 str. l dalyje.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė visiškai. Teismas nurodė, kad prašomą priteisti įsiskolinimą ieškovas grindžia 2010 m. birželio 30 d. PVM sąskaita-faktūra Serija GFBN Nr. 1687538. Atsakovas ginčijo paties sandorio buvimo faktą bei paaiškino, kad jokių prekių nurodytų ginčijamoje sąskaitoje faktūroje iš ieškovo nėra gavęs, apie išrašytą PVM sąskaitą faktūrą sužinojo tik gavęs procesinius dokumentus iš teismo.
Pagal civiliniame procese esančias įrodymų vertinimo taisykles sandorio buvimo faktą turi įrodyti ieškovas visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (LR CPK 12 str.). PVM sąskaita faktūra yra reglamentuojama LR pridėtinės vertės mokesčio įstatyme. Šis teisės aktas yra viešosios mokesčių teisės aktas, kuris turi specialią paskirtį – jis nustato apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 1 str. 1 d.). PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM mokesčio apskaitos tikslais. LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nereglamentuoja civilinių pirkimo–pardavimo santykių aspektų ir nenustato nei formos reikalavimų prikimo–pardavimo sutarčiai, nei įrodinėjimo priemonių sutarties sudarymo faktui nustatyti kilus ginčui dėl sutarties vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Č. v. UAB „ Makveža“, bylos Nr. 3K-3-256/2009). PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas, tačiau teikiant ilgalaikes paslaugas <...>, PVM sąskaita faktūra gali būti išrašoma už visą per mėnesį suteiktų paslaugų arba patiektų prekių kiekį ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos arba patiektos prekės, 10 dienos (LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju ginčijama PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta daugiau kaip po pusės metų nuo prekių pateikimo, be to jau po to, kai buvo uždaryta parduotuvė, kurioje, kaip teigia ieškovo vadovė R. Z., atsakovas pirko prekes. R. Z. elgesys, taikant rūpestingo ir apdairaus komercinę veiklą vykdančio asmens kriterijų, buvo nerūpestingas. Sąskaitos suma – 7471,00 Lt – yra pakankamai didelė, sąskaitoje faktūroje nurodytų prekių kiekis nemažas, sąskaita faktūra nepasirašyta atsakovo, joje nenurodytas atsiskaitymo terminas, todėl ieškovo atstovės paaiškinimai, kad ji pasitikėjo atsakovu, nes juos siejo bendri verslo reikalai, todėl tik jam vėliau neatsiskaičiuos išrašė PVM sąskaitą faktūrą vertinami neįtikinančiai. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių ieškovo ir atsakovo vykdomą bendrą veiklą. Esant šioms aplinkybėms ieškovo atstovės pateiktas įrodymas dėl išrašytos PVM sąskaitos faktūros negali būti vertinamas kaip pagrindinis įrodymas, patvirtinantys atsakovo pareigą atsikaityti už sąskaitoje faktūroje nurodytas prekes, nes jis nepatvirtina šalių siejusių tarpusavio santykių. Ieškovo atstovė išrašydama ginčijamą PVM sąskaitą faktūrą pažeidė įstatymų įtvirtintą sąskaitų pateikimo tvarką ir terminus, tačiau kadangi ginčijamos sąskaitos faktūros teisėtumas byloje nėra ginčijamas, šios nustatytos aplinkybės vertinamos visų kitų nustatytų aplinkybių bei byloje esančių įrodymų atžvilgiu (visumoje). Nei vienas iš liudytojų tiksliai ir nuosekliai negalėjo nurodyti, kada ir kokius rūbus ieškovo parduotuvėje pirko atsakovas, kokia tvarka atsiskaitė už prekes ir apskritai ar pirko drabužius ar vien tik matavosi. Nei vienas iš liudytojų asmeniškai nematė prekių perdavimo fakto. Vien liudytojų nurodytos aplinkybės, kad jie matė kelis kartus atsakovą ieškovo parduotuvėje 2009 m. pabaigoje - 2010 metų pradžioje, besimatuojantį ieškovės rūbus ar apsirengusį ieškovo parduodamais rūbais, bei kad parduotuvėje yra prekių trūkumas negali būti pagrindu laikyti, kad atsakovas pirko ieškovo ginčijamoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas prekes, todėl liudytojų parodymai vertinami kritiškai. Teismas, vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, bei, įvertinus aukščiau nurodytus šalių bei liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, konstatavo. Ieškovas neįrodė, kad atsakovui perdavė ginčo sąskaitoje nurodytą prekių kiekį; kad tarp jo ir atsakovo buvo susiklostę teisiniai santykiai (prievoliniai prekių užsakymo, pirkimo-pardavimo), kurių pagrindu atsakovui atsirado prievolė mokėti ieškovui skolą (LR CPK 178 str.). Nesant tarp šalių prievolinių santykių, nėra nei įstatyminio nei kitokio pagrindo ieškovui reikalauti prievolės įvykdymo iš atsakovo, o atsakovas neturi prievolės atsakovui atsiskaityti už prekes. Esant pasakytam, ieškovo ieškinys atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
Ieškovas pateikė apeliacinį skundą ir prašė panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmos instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, nepagrįstai neatsižvelgė ir neįvertino, kad atsakovas nėra nuoseklus savo paaiškinimuose, juos keitė ir juos suderino su apklausiamų liudytoju parodymais. Neteisingai cituojami liudytojos V. B. parodymai apie prekių trūkumą parduotuvėje ir neišmuštą kasos čekį. Liudytojų parodymai akivaizdžiai paneigia prieštaringus ir nenuoseklius atsakovo paaiškinimus ir patvirtina, kad atsakovas pirko nurodytas prekes. Teismas, sugretinęs liudytojų ir atsakovo parodymus, vadovaujantis tikėtinumo taisykle, turėjo prieiti išvados, kad daug labiau tikėtina, kad atsakovas pirko prekes, negu, kad nepirko.Teismas neatsižvelgė į liudytojos D. Č., kuri dirbo pardavėja, parodymus, kad drabužiai, kuriais matavosi atsakovas, buvo parduoti. D. Č. parodymų šališkumu abejoti nėra pagrindo, nes ji svainystės ryšiais susijusi su atsakovu. Esminės reikšmės ieškinio pagrįstumui turi ne šios PVM sąskaitos-faktūros išrašymas, bet faktinės aplinkybės. Vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai pirkėjas išsirenka perkamą daiktą arba kitokiu būdu išreiškia valią jį pirkti (CK 6.351 str.). Atsakovas išsirinko ieškovo parduodamus drabužius ir juos priėmė, todėl nuo šio momento atsirado atsakovo pareiga sumokėti už nupirktas prekes. Šios prievolės nepanaikina ir sąskaitos nepateikimas ar pateikimas vėliau nei numatyta įstatymo. Aptariamuose santykiuose pateikti PVM sąskaitą-faktūrą nebuvo privalomaPirkėjo parašas PVM sąskaitoje-faktūroje nėra privalomas rekvizitas. Pirkėjo pareiga atsiskaityti negali būti panaikinama jokiais formaliais pagrindais. Atsakovas nepagrįstai praturtėjo (CK 6.237 str.). Pirmos instancijos teismas pažeidė CK 6.314 str. ir 6.351 str., Mažmeninės prekybos taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2001-06-11 nutarimu Nr.697, 27 punktą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime prašė apeliacinį skundą atmesti. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:
Atsakovo parodymai nuoseklūs ir logiški. Nei vienas iš liudytojų asmeniškai nematė prekių perdavimo fakto.Pirmos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtintu tikimybių pusiausvyros principu ir priėmė pagrįstą bei motyvuotą sprendimą.Vienintelis rašytinis įrodymas, kurį pateikė ieškovė yra 2010-06-30 PVM sąskaita-faktūra GFB Nr.1687538, todėl teismas pagrįstai šio įrodymo vertinimui skyrė didelį dėmesį.Nepagrįstas ieškinys pateiktas teismui po to, kai atsakovas pateikė antstoliui priverstiniam išieškojimui ieškovės išduotus vekselius.2010-06-30, t.y. PVM sąskaitos-faktūros GFB Nr.1687538 išrašymo dieną, nurodytu adresu ieškovė veiklos nurodytu adresu nevykdė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Apeliacinis skundas atmetamas.
Ieškovo tvirtinimu su atsakovu buvo sudaryta vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis, reglamentuojama CK 6.351 str. Jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita, laikoma, kad vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nuo to momento, kai pirkėjas išsirenka perkamą daiktą arba kitokiu būdu pareiškia savo valią. LR Vyriausybės 2001 m. birželio 11 d. nutarimu Nr. 697 patvirtintų Mažmeninės prekybos taisyklių 25.1. punktas nustato: parduoti prekes ir teisės aktų nustatyta tvarka išduoti pirkėjui, atsiskaičiusiam už jas, prekių pirkimą–pardavimą (pinigų sumokėjimą) patvirtinantį dokumentą, 27 punktas nustato: pirkėjas privalo atsiskaityti už perkamą prekę (sumokėti nustatytą jos kainą). Jeigu vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyje nenumatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą.
Byloje įrodinėjimo dalykas yra aplinkybės, ar atsakovas išsirinko ir, siekdamas nusipirkti, pasiėmė ieškovės nurodytas prekes bei nesumokėjo prekių kainos. Ieškovo vadovė R. Z. parodė, kad su atsakovu turėjo bendrų verslo reikalų, steigė Lenkijoje bendrą įmonę. 2009 m. gruodžio mėnesį atsakovas ieškovo parduotuvėje išsirinko rūbų, bet paprašė leisti atsiskaityti vėliau, nes santykiai buvo draugiški. Kasos čekio neišdavė, nes atsakovas būtų atsiskaitęs vėliau. Prekių pardavimo aplinkybę ieškovas įrodinėja savo parodymais ir vieninteliu rašytiniu įrodymu 2010-06-30 PVM sąskaita-faktūra GFB Nr.1687538, kuri vienašališkai išrašyta ieškovo vadovės R. Z., tačiau atsakovo nepasirašyta. Teisėjų kolegijos nuomone, šis įrodymas tiesiogiai neįrodo, kad atsakovas pirko prekes ir galėtų būti vertinamas kaip netiesioginis įrodymas tik tuo atveju, jei būtų kiti tiesioginiai įrodymai. Liudytoja D. Č., dirbusi pardavėja, parodė, kad atsakovas išsirinko prekes ir jas pasiėmė. Neaišku, kaip atsiskaitydavo R. Z. pažįstami klientai. Liudytoja D. Č. nenurodė aplinkybių kaip atsakovas atsiskaitė. Liudytojai V. B., D. A. ir R. K. paliudijo, kad matė atsakovą ieškovo parduotuvėje renkantis arba išsinešant rūbus. Teisėjų kolegijos nuomone, šie įrodymai nepakankami tvirtinti, kad atsakovas išsirinko konkrečius ieškovo surašytoje 2010-06-30 PVM sąskaitoje faktūroje GFB Nr.1687538 nurodytus rūbus ir už juos neatsiskaitė. Šalys pripažįsta, kad tarp jų buvo bendro verslo santykiai. Atsakovas turi vekselius, išrašytus ieškovo UAB „F12“ savininkės R. Z., ir atsakovas vykdo skolos išieškojimą iš R. Z.. Ieškovo savininkė ir vadovė R. Z. tuo laiku, kai atsakovas nesumokėjęs paėmė prekes, nesurašė PVM sąskaitos faktūros ir nedavė pasirašyti atsakovui. Teisėjų kolegija, R. Z. ir atsakovo asmeninių santykių kontekste vertindama ieškovo nurodytas prekių gavimo aplinkybes konstatuoja, kad pačios ieškovo vadovės R. Z. veiksmai ir rūpestingo bei apdairaus komercinę veiklą vykdančio asmens kriterijų neatitinkantis elgesys nulėmė situaciją, kai nėra galimybės objektyviai nustatytu, ar atsakovas pirko ieškovo nurodytas prekes. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovas neįrodė ieškinio pagrįstumo ir tinkamai vadovavosi tikimybių pusiausvyros principu nuspręsdamas, kad labiau tikėtina nebuvus ieškovo nurodytų faktų. Apeliaciniame skunde nurodyti galimi neesminiai liudytojų ir atsakovo parodymų neatitikimai neįtakoja ieškinio pagrįstumo.
Atsakovas prašė priteisti iš ieškovo 1000 Lt advokato išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Įvertinus atsiliepimo apimtį ir nagrinėjamų teisės bei fakto klausimų naujumą ir sudėtingumą bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais teismas tinkamu priteistino šioje byloje advokatui užmokesčio dydį pripažįsta 500 Lt (LR CPK 98 str.2d., 2004 m. balandžio 2 d. LR Teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui I. M. iš ieškovo UAB „F12“ 500 Lt bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidų.