- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-07-27
- Bylos Nr.
- eI2-725-1066/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01159-2022-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Kategorijos
- 20.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą su skundu prašydama priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) 9 320,07 Eur turtinės žalos, 388,12 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Skunde pareiškėja remiasi šiais argumentais:
2.1. 2021 m. sausio 26 d. (duomenys neskelbtini), nuvirtus medžiui buvo apgadinta transporto priemonė „Mini Cooper“, kurios valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) Įvykio metu transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių draudimu „Kasko“. Vadovaujantis draudimo sutartimi, įvykis pripažintas draudžiamuoju. Apskaičiuojant nuostolį ir mokant draudimo išmoką ieškovė vadovavosi Transporto priemonių draudimo taisyklėmis Nr. 021 (toliau – ir Taisyklės). Pagal Taisyklių I dalies 9.5 papunktį transporto priemonės sugadinimo atveju, nuostolio dydis nustatomas pagal remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą transporto priemonę ar jos detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki draudžiamojo įvykio.
2.2. Įvertinusi transporto priemonei padarytus apgadinimus, apskaičiavo, kad jos apdraustos transporto priemonės remontas sudaro 9 480,07 Eur ir atskaičiusi 160,00 Eur besąlyginę išskaitą, išmokėjo draudėjui 9 320,07 Eur.
2.3. Atsakingas už minėtą įvykį asmuo – atsakovė. Medis, kuris apgadino apdraustą transporto priemonę, augo savivaldybės patikėjimo teise valdomame žemės sklype. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio 1 dalį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai reiškia, kad žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas.
2.4. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos. Kompensuojamosios palūkanos gali būti mokamos ir esant deliktinei civilinei atsakomybei. Jeigu dėl delikto atsiradusi žala atlyginama pinigais, o ne natūra, tai atsiradusi prievolė yra piniginė. Tai reiškia, kad jai būdingi visi piniginių prievolių požymiai, taigi, ir palūkanos (LR CK 6.37 straipsnis), todėl delikto atveju mokamos kompensuojamosios palūkanos, atlyginančios nukentėjusiojo turtinius praradimus dėl laiku negaunamo žalos atlyginimo.
Motyvuojamoji dalis
2.5. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.
3. Atsakovės atstovė pateikė atsiliepimą į skundą, su reikalavimu nesutinka, remiasi šiais argumentais:
3.1. Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą numatyta, kad savivaldybės organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines). Želdynų įstatymo 18 straipsnio 4 dalis numato, kad šios pareigos įgyvendinimo tvarką, turinį ir periodiškumą nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos patvirtintos želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos taisyklės. Šių taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-5, 3 punkte nurodyta, jog želdynų ir želdinių inventorizavimas savivaldybės lygiu yra atliekamas kas dešimt metų. Dešimties metų terminas yra vienintelis imperatyvas, kuriuo vadovaudamasi Savivaldybė planuoja želdynų ir želdinių inventorizacijos darbus.
Kiek leidžia objektyvios aplinkybės (tam skiriamos lėšos ir turimi žmogiškųjų išteklių resursai), Savivaldybė vykdo tinkamai – atlieka želdynų ir želdinių inventorizacijos darbus Vilniaus miesto dalyse. Atsižvelgiant į tai, visiškai nėra pagrįsta suabsoliutinti atsakovės pareigos želdinių priežiūros srityje iki absoliučios pareigos prižiūrėti kiekvieną medį, esantį esantį savivaldybės teritorijoje ir įpareigoti atsakovę vertinti tam tikros teritorijos medžius.
3.2. Pareiškėjos į bylą pateikti duomenys nepatvirtina, kad buvo kokie nors neteisėti atsakovės veiksmai ar neveikimas. Taigi pareiškėja skunde neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų. Taikant atsakomybę už žalą, padarytą neteisėtais valdžios aktais (CK 6.271 straipsnio 3 dalis), galioja prezumpcija, kad valdžios veiksmai (neveikimas) laikomi teisėtais, taip pat ir tie, kuriais kam nors yra padaryta žala. Pats žalos atsiradimo faktas nereiškia neteisėtumo. Vadovaujamasi tuo, kad žala padaroma veiksmais, kurių teisėtumas patikrinamas ne vien pagal civilinės teisės, bet ir pagal kitų teisės šakų normas.
3.5. Pareiškime ir eismo įvykio fiksavimo protokole nėra įvardyta kokią žalą lūžusi medžio šaka padarė automobiliui, o šabloniškai nurodoma, kad transporto priemonė buvo apgadinta. Remiantis eismo įvykio nuotraukomis matyti, kad šaka užvirto ant automobilio variklio dangčio/bamperio. UAB „Krasta Auto“ į sąmatą įtraukė priekinių ir galinių durų, priekinių ir galinių sparnų dažymo darbus. Taip pat remontuotinais nurodyta dugno apsauga, aušintuvas, alyvos aušintuvas, interkulerio radiatorius, oro difuzorius. Minėtos automobilio dalys net teoriškai negalėjo būti sugadintos per nurodytą eismo įvykį. Taigi nagrinėjamu atveju nebuvo nustatinėjamos transporto priemonės gedimų priežastys. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad nurodyti automobilio gedimai buvo sąlygoti būtent dėl nukritusios medžio šakos. Nesant į bylą pateiktų įrodymų, kad automobilio gedimai buvo nulemti eismo įvykio, pareiškėjos skundas pripažintinas nepagrįstu.
3.6. Nagrinėjamu atveju, net dėl įbrėžimų naujomis apmokestintos senosios dalys liko savininkui, tokių naudotų dalių antrinės rinkos vertė siekia apie 70 proc. naujųjų kainos. Taigi tokiu būdu automobilio savininkas ne tik gavo draudimo išmoką, tačiau ir pasiliko praktiškai naujas ir vertingas dalis.
Byloje neįrodyta, kad vertinant automobiliui padarytą žalą buvo atlikti visi privalomieji 2000 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 120 ir 2000 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 101 „Dėl kelių transporto vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 26 punkte nurodyti veiksmai. Pareiškėjas žalą nustatė nesivadovaudamas Tvarka nuostatomis, t. y. nesivadovaudamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais. Nei pati Tvarka, nei joks kitas Lietuvos Respublikos teisės aktas nenumato išimčių, kada šia Tvarka galėtų būti nesivadovaujama.
3.7. Remiantis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pažyma apie hidrometeorologines sąlygas Nr. A104-552/21(3.11.IE-AD20) 2021 m. sausio 26 d. vėjo greitis siekė 14,8 m/s, kritulių kiekis – 19,8 mm, sniego dangos storis 8 val. – 15 cm, 20 valandą – 24 cm. Pažymoje pažymėta, kad nuo 2021 m. sausio 25 d. 14 val. 30 min iki 2021 m. sausio 26 d. vėlaus vakaro be pertraukų fiksuoti krituliai, dažniausiai snigo, protarpiais krito šlapdriba, oro temperatūra buvo artima 0 C. Pažymėta, kad drėgnas sniegas kaupėsi ant medžių. Dėl ko galimai ir lūžo medis. Atsižvelgus į stichines minėtos paros sąlygas, darytina išvada, kad medis buvo sveikas.
3.8. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime išdėstytais argumentais.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat nurodė, kad ginčo sklypas priklauso Savivaldybės priežiūrai, tačiau įrodymų, kurie pagrįstų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu želdynai buvo inventorizuoti negali pateikti.
Teismas konstatuoja:
4. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar savivaldybė (ją atstovaujanti administracija) yra atsakinga už padarytą žalą, atsiradusią dėl nukritusio medžio.
5.1. 2021 m. sausio 26 d. automobilio „Mini Cooper“, kurios valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į policiją, nurodydamas, kad (duomenys neskelbtini), jam vairuojant, nukrito medis ir apgadino minėtą automobilį. Tai užfiksuota 2021 m. sausio 26 d. eismo įvykio fiksavimo protokole.
5.2. Įvykio metu transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių draudimu „Kasko“. Vadovaujantis draudimo sutartimi, įvykis buvo pripažintas draudžiamuoju.
Pareiškėja, vadovaujantis Taisyklų 9.5 papunkčiu, kad transporto priemonės sugadinimo atveju, nuostolio dydis nustatomas pagal remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą transporto priemonę ar jos detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki draudžiamojo įvykio ir įvertinusi transporto priemonei padarytus apgadinimus, nusprendė, kad jos apdraustos transporto priemonės remontas sudaro 9 480,07 Eur. Pareiškėja atskaičiusi 160,00 Eur besąlyginę išskaitą išmokėjo draudėjui 9 320,07 Eur. Byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovė būtų atsiskaičiusi su pareiškėja.
6. Pareiškėja atlyginusi draudikui žalą už automobilio sugadinimą subrogacijos tvarka kreipiasi dėl žalos atlyginimo.
Turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią asmuo patyrė būdamas administracinių teisinių santykių subjektu, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1355/2010).
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. 4 straipsnio dalyje įtvirtinta, jog be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos: 1) protingos išlaidos, skirtos žalos prevencijai ar jai sumažinti; 2) protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu; 3) protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka.
Pagal CK 6.1015 straipsnį, reglamentuojantį draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (1 dalis); reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovė (draudikė), išmokėjusi draudimo išmokas dėl apdrausto turto sugadinimo, perėmė nukentėjusio asmens teisę reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingų už žalą asmenų.
7.1. Nėra ginčo, kad medis augo savivaldybei priskirtoje žemėje adresu (duomenys neskelbtini) (atsakovas šios aplinkybės neginčija), atitinkamai už jo priežiūrą ir savalaikį pašalinimą buvo atsakinga savivaldybės administracija.
Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 7 punkte nustatyta, kad vietos savivaldos institucijos, organizuodamos aplinkos apsaugos įstatymų, Vyriausybės bei Aplinkos ministerijos priimtų norminių aktų aplinkos apsaugos klausimais įgyvendinimą, tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus, rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles, skelbia saugotinais vertingus dendrologiniu, ekologiniu, estetiniu, kultūriniu bei kraštovaizdžio formavimo požiūriu medžius ir krūmus, augančius valstybinėje ne miškų ūkio paskirties žemėje ir privačioje žemėje.
Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punktą savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas, inventorizacijos, apskaitos, atskirųjų želdynų žemės sklypų kadastrinių matavimų ir įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą organizavimas ir stebėsena yra viena iš savarankiškųjų savivaldybių funkcijų.
Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje konkrečiai išvardintos savivaldybėms priskirtos pareigos želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo ir kūrimo srityje: savivaldybės organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines), vykdo savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių būklės, želdynų kūrimo, naujų želdinių veisimo vidaus kontrolę (8 punktas), sprendžia medžių persodinimo, kirtimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo, gydymo klausimus (12 punktas), išduoda leidimus saugotinų medžių ir krūmų kirtimui ar kitokiam pašalinimui, genėjimui, persodinimui ar kitiems želdynų ir želdinių tvarkymo darbams (13 punktas). Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos tikslas – nustatyti želdynų žemės sklypų ribas, medžių ir krūmų rūšį, jų fiziologinę būklę, matmenis, įvertinti vejų, gėlynų, vandens telkinių, mažųjų kraštovaizdžio architektūros statinių, inžinerinių įrenginių ir kitų želdynuose esančių objektų būklę, parengti apskaitos duomenis, kad želdynus būtų galima efektyviau valdyti, teikti informaciją apie želdynų ir želdinių, aplinkos būklę, kontroliuoti, ar jų plotai atitinka galiojančias želdynų normas (Želdynų įstatymo 18 str. 1 d.). Pagal Želdynų įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, želdynai ir želdiniai inventorizuojami visuose želdynuose ir želdiniuose, nepaisant žemės nuosavybės formos.
Medžių ir krūmų, vandens telkinių, esančių želdynuose, vejų ir gėlynų priežiūros pagrindinius reikalavimus nustato aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklės (Taisyklės). Šios taisyklės privalomos prižiūrint medžius ir krūmus, vandens telkinius, esančius želdynuose, vejas ir gėlynus visuose miestų ir miestelių želdynuose, išskyrus esančius privačioje žemėje ir privačioje namų valdoje, jomis vadovaujasi savivaldybės, valstybinės kelių priežiūros įmonės, fiziniai ir juridiniai asmenys, vykdantys medžių ir krūmų (išskyrus augančių privačioje žemėje) priežiūros darbus. Pagal Taisyklių nuostatas, medžių ir krūmų priežiūros darbai apima, inter alia, ir vėjo, ir sniego nulaužtų, aplaužytų, pavojingai palinkusių, pavojų praeiviams ir pastatams keliančių, baigiančių džiūti stiebų ir šakų šalinimą, tikrinamą, ar seni medžiai nėra supuvę ir jei reikia jų pašalinimą (43 ir 44 punktai).
7.2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog teisės aktai – Vietos savivaldos įstatymas, Želdynų įstatymas, CK – nustato savivaldybės pareigas prižiūrint ir tvarkant želdynus ir želdinius, esančius jos teritorijoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose yra ne kartą pažymėta, kad savivaldybė atsakinga už valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančius želdynus ir želdinius, todėl, nustatinėjant už žalą, kilusią dėl netinkamos arba nepakankamos želdynų ar želdinių priežiūros, atsakingą subjektą, būtina įvertinti, kur (valstybės ar privačioje žemėje) augantis želdinys sukėlė žalą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2013).
7.3. Teisės aktų nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad būtent savivaldybei nustatyta pareiga atlikti jos teritorijoje esančių, valstybinėje ar jai priskirtoje žemėje augančių medžių ir krūmų priežiūrą, kas apima ir tikrinimą, ar medžiai nėra supuvę, supuvusių medžių šalinimą, taip pat pavojų keliančių šakų ir medžių stiebų šalinimą. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad savivaldybės turi pareigą nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją). Nors kiekvieno medžio realus patikrinimas sudėtingas procesas, bet įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pareigą dėl želdinių fiziologinės būklės ir tokia pareiga turi būti vykdoma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A622-1673/2012, 2017 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1038-1062/2017, 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartį byloje Nr. eA-433-629/2019). Minėta praktika atitinka ir bendrosios kompetencijos kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, kad valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdinių prižiūra pavesta savivaldybei (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2012, 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-360/2013).
7.4. Neteisėti veiksmai – tai valdžios institucijos ar jos darbuotojų veikimas, neveikimas, kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, jeigu valdžios institucijos ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 3, 4 dalys). Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovė, atlikdama veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taigi pareiškėja apskritai nepateikė jokių įrodymų dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo), tačiau vykusio teismo posėdžio metu atsakovės atstovas patvirtino, kad ginčo sklypas priklauso Savivaldybės priežiūrai, o įrodymų, kurie pagrįstų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu želdynai buvo inventorizuoti negalėjo pateikti. Teismo vertinimu, nėra įrodytas faktas, kad atsakovė tinkamai vykdė savo įsipareigojimus teisės aktų nustatyta tvarka.
8.1. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. 4 straipsnio dalyje įtvirtinta, jog be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos: 1) protingos išlaidos, skirtos žalos prevencijai ar jai sumažinti; 2) protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu; 3) protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka.
Pagal CK 6.1015 straipsnį, reglamentuojantį draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (1 dalis); reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovė (draudikė), išmokėjusi draudimo išmokas dėl apdrausto turto sugadinimo, perėmė nukentėjusio asmens teisę reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingų už žalą asmenų.
8.2. Siekdama įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, pareiškėja paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį.
Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-104-701/2020).
Nagrinėjamoje byloje žalos atsiradimo faktą patvirtina nuotraukos, kuriose matomas apgadintas automobilis. 2021 m. sausio 26 d. policijos pareigūno užpildytas eismo įvykio fiksavimo protokolas, kuriame matoma nubraižyta eismo įvykio vietos schema. Taip pat Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pažyma draudimui, kurioje nurodyta, kad eismo įvykis užregistruotas vairuotojo prašymu dėl žalos padarytos valdomam turtui. Serviso UAB „Krasta Auto“ pasiūlymas bei automobilio tvarkymui reikalingų detalių užsakymo patvirtinimai. Taigi žalos atsiradimo faktas nustatytas ir įvertintas pinigų suma, kuri pervesta draudėjui.
9. Būtinoji sąlyga viešajai civilinei atsakomybei nustatyti yra priežastinis ryšys, kuris šios kategorijos bylose dažnai būna netiesioginis, t. y. žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra tų neteisėtų veiksmų rezultatas. Tai reikštų, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu sąlygojo žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2002, 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2007, 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2008). Priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra sąsaja tarp neteisėto veikimo ir asmeniui atsiradusios turtinės ar neturtinės žalos bei nuostolių, kuri rodo, kad žala yra neteisėto veikimo pasekmė. Ji gali būti susijusi artimesniu ryšiu, betarpiškai arba gali būti ryšys tolimesnis, kai neteisėtas veikimas netiesiogiai turi įtakos žalos atsiradimui.
Pareiškėjos į bylą pateiktose nuotraukose apskritai nesimato medžio, nėra duomenų, kaip jis sužalojo automobilį, t. y. kokia buvo medžio padėtis, kai sužalojo automobilį, būtent kuriose vietose medis sužalojo automobilį. Pareiškėja apskritai neįrodinėja, koks medis buvo, t. y. nesveikas ar turėjo pažeidimų. Matyti tik apgadintas automobilis (priekinė dalis) ir yra vairuotojo paaiškinimas, kad medis užvirto ant automobilio. Taip pat įvykio schema, kurioje medis yra pažymėtas už automobilio. Teismo vertinimu, įrodymų naštos pasiskirstymo aspektu pareiga įrodyti faktą, kad medis tikrai buvo užvirtęs ant automobilio ir kad jis sukėlė įrodinėjamą žalą, kyla pareiškėjai, tačiau ji šios pareigos neatliko. Kaip minėta, pateiktose nuotraukose ant automobilio užkritusio medžio vaizdas neužfiksuotas, taip pat pareiškėja papildomų paaiškinimų teismui nepateikė, todėl neįmanoma nustatyti priežastinio ryšio tarp nukritusio medžio ir atsiradusios žalos, o tuo pačiu, kad padaryta žala atsirado dėl atsakovės neteisėtos veikos.
9.1. Pagal CK 6.247 straipsnio nuostatas, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Todėl teismas privalo vertinti visas aplinkybes ir žalos atsiradimo priežastis, kad nustatytų pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių ryšį. Priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, nustatymas kartu reiškia teismo diskreciją svarstyti apie civilinės atsakomybės ribas. Taigi nesant priežastinio ryšio tarp nukritusio medžio ir atsiradusios žalos – nėra aišku, kokios žalos nuostoliai vertintini.
10. Dėl atsakomybės (ne) taikymo ar atleidimo nuo atsakomybės:
10.1. Atsakovė remiasi tuo, kad pagal Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos pažymą apie hidrometeorologines sąlygas Nr. A104-552/21(3.11.IE-AD20) 2021 m. sausio 26 d. vėjo greitis siekė 14,8 m/s, kritulių kiekis – 19,8 mm, sniego dangos storis 8 val. – 15 cm, 20 valandą – 24 cm. Pažymoje matyti, kad nuo 2021 m. sausio 25 d. 14 val. 30 min iki 2021 m. sausio 26 d. vėlaus vakaro be pertraukų fiksuoti krituliai, dažniausiai snigo, protarpiais krito šlapdriba, oro temperatūra buvo artima 0 C, taip pat drėgnas sniegas kaupėsi ant medžių.
10.2. Atsiliepime atsakovė remiasi 2021 m. sausio 25-27 d. žiniasklaidos paskelbta informacija, kurioje nurodyta, kad nuo 2021 m. sausio 25 d. Vilniuje prasidės kelias dienas truksiantis snygis, prognozuojama, kad per artimiausias paras sniego danga gali išaugti iki 30 cm, gyventojai raginami nestatyti automobilių šalia medžių, nes dėl apdrabos gali neatlaikyti jų šakos, medžiai gali išvirsti ir sugadinti turtą. Taip pat atsakovė pažymi kitus žiniasklaidoje paskelbtus straipsnius apie susidariusias oro sąlygas.
10.3. Atsakovė remiasi CK 6.212 straipsnyje numatytu pagrindu atleisti nuo pareigos vykdymo dėl nenugalimos jėgos (force majeure) ir CK 6.253 straipsniu.
CK 6.253 straipsnio 1 dalis nustato, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos (šio kodekso 6.212 straipsnis). CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Šis nukentėjusio asmens sutikimas gali būti pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, kai toks sutikimas ir žalos padarymas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams.
Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 840, 3 punkte nurodyti įvykiai, kurie gali sukelti aplinkybes. Šio punkto 3.2 papunktyje prie stichinių nelaimių priskirtinos smarkios audros, ciklonai, žemės drebėjimai, jūrų ar upių potvyniai, žaibai. Taigi sniegas ir snygis nėra numatytas.
10.4. Sutiktina su atsakove, kad įvykio dieną buvęs smarkus snygis galėjo turėti įtakos medžių nuvirtimui. Nepaisant to, atsakovė nepateikia jokių duomenų ir įrodymų, kad esant įvykio dienos snygio lygiui net ir sveiki medžiai lūžtų ir nuvirstų. Snygio lygis nesiekė ekstremalios situacijos lygio, nes nėra duomenų, kad pagal Civilinės saugos įstatymo 14 straipsnio 7 punktą Vilniaus mieste būtų paskelbta ekstremali padėtis dėl snygio. Atsakovė nurodo, kad medis buvo sveikas, nes pareiškėjas nepagrindė fakto, kad medis buvo nesveikas arba pažeistas, o sveiko medžio kirtimui nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo, tačiau nepateikia tai patvirtinančių įrodymų. Taigi byloje nėra duomenų, kad medis buvo sveikas/nepažeistas ir nuvirto vien dėl snygio ir (ar) apdrabos, t. y. kad vien tik gamtinės sąlygos lėmė tai, kad medis nuvirto. Kaip aptarta, atsakovė neatliko pareigos faktiškai įvertinti medžių būklę įvykio vietos adresu, nėra duomenų, kad buvusios gamtinės sąlygos lėmė ir sveikų medžių virtimą, nepateikta jokių vėlesnių duomenų apie medžio būklę. Taip pat posėdžio metu atsakovės atstovas nepateikia duomenų, ar medžio būklė buvo įvertinta po jo kritimo. Kaip jau minėta, nėra įrodymų, kad būtent gamtinės sąlygos nulėmė medžio virtimą.
11. Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nesant nustatyto priežastinio ryšio tarp nukritusio medžio ir atsiradusios žalos, nėra visų deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, todėl pareiškėjos reikalavimas priteisti iš atsakovės žalos atlyginimą, kompensacines palūkanas ir procesines metines palūkanas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjos naudai, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.