Panevėžio apygardos teismo nutartis

2015-12-14 · Civilinė byla Nr. 2A-891-198/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-12-14
Bylos Nr.
2A-891-198/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Birutė Valiulienė, Eigirdas Činka, Birutė Jonaitienė (pran.)
Ieškovas
R. Ž.
Atsakovas
AB „SEB bankas“
Kategorijos

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-891-198/2015

Sigita Kulbienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-09128-2014-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.8.9;2.5.10;2.5.29.2 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 14 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,

kolegijos teisėjų: Birutės Valiulienės ir Eigirdo Činkos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-675-956/2015 pagal ieškovo R. Ž. ieškinį dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu atsakovui AB „SEB bankas“

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas prašo pripažinti šalių 2007-11-15 sudarytos kredito sutarties Nr. 0750718031690-27 su vėlesniais pakeitimais vienašališką nutraukimą neteisėtu, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad 2007-11-15 sudarė kredito sutartį, kurios pagrindu atsakovas suteikė 73747,17 EUR kreditą gyvenamojo namo ir žemės sklypo įsigijimui 25 metų laikotarpiui. 2009-01-23 sudarė susitarimą pakeisti kredito sutartį, kurio pagrindu suteiktas 35083,07 EUR papildomas kreditas ieškovo ir R. Ž. įmonės „Uola“ įsipareigojimų dengimui. Nauja kredito suma po sutarties pakeitimo buvo 108700,51 EUR. 2012-12-04 sudarė dar vieną kredito sutarties pakeitimą, kurio pagrindu buvo padidinta kredito suma, suteikiant papildomai 12702,71 EUR, skirta sumokėti pagal kredito sutartį uždelstą kredito dalį, nesumokėtas palūkanas. Nauja kredito suma po sutarties pakeitimo – 80148,78 EUR. Ieškovas įsipareigojo kredito dalį 67446,07 EUR grąžinti iki 2034-01-15, o 12702,71 EUR iki 2017-11-15. Prievolių įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas nekilnojamasis turtas. 2014-11-06 notarė išdavė vykdomuosius įrašus dėl 78004,53 EUR skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Vykdomieji dokumentai pateikti vykdyti antstoliui. Dėl susiklosčiusių finansinių sunkumų, buvo pradelstų mokėjimų pagal kredito sutartį. Nurodė, kad jau 2009 m. prasidėjo sunkumai įmonei, todėl visi pinigai buvo panaudoti įmonės veiklai. Vėlavo įmokos bankui. 2012 m. banko neprašė nuolaidų, bankas pats pasiūlė ir 2012-12-04 sutarties pakeitimu bankas atsisakė reikalavimo sumokėti 19404,75 EUR delspinigių. Gyvena gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini) . Butą adresu (duomenys neskelbtini), padovanojo savo dukrai. Gyvenamasis namas (sodyba) adresu (duomenys neskelbtini) sudegė. Nuo 2015-03-10 dirba UAB „Karonė“, gauna apie 573 EUR darbo užmokestį. Įspėjimo apie atsakovo ketinimą nutraukti sutartį ir pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą negavo. Ne kartą atsakovui siūlė įvairius būdus kaip įvykdyti sutartį, tačiau ir po siūlymų įvykdyti sutartį, pranešimų apie sutarties nutraukimą negavo. Mano, kad pripažinus sutarties nutraukimą neteisėtu, prievolę pagal kredito sutartį galėtų toliau vykdyti. Atsakovas, nutraukdamas sutartį, pažeidė kredito sutarties 5.2 p., nes prieš 15 kalendorinių dienų neįspėjo ieškovo apie sutarties nutraukimą. 2014-02-18 įspėjimas ieškovui neįteiktas. 2014-08-19 įspėjimas ieškovui įteiktas 2014-08-21. 2014-09-16 ieškovas parašė bankui raštą, kuriuo siūlė atidėti visus mokėjimus pusei metų, kadangi nedirba ir negauna jokių pajamų. 2014-09-17 atsakovas gavęs šį siūlymą įvykdyti sutartį, privalėjo per 15 kalendorinių dienų iš naujo informuoti ieškovą apie sutarties nutraukimą, kaip tai reglamentuoja CK 6.218 str. 2 d. Ieškovas tokio pranešimo negavo. Ieškovas ginčija sutarties nutraukimą procedūriniu aspektu, kadangi atsakovas nesilaikė vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos, todėl yra visiškai nesvarbu, ar ieškovas vykdė prievolę, ar ne. 2014-08-19 skola bankui buvo 4449,85 EUR.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo R. Ž. 7,87 EUR išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas darė išvadą, kad ieškovas buvo iš anksto tinkamai informuotas apie sutarties nutraukimą, suteikiant jam protingą papildomą terminą įvykdyti pradelstus sutartinius įsipareigojimus (CK 6.209 str., 6.218 str. 1 d.). Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės atstovės argumentą, kad 2014-09-17 atsakovas, gavęs siūlymą įvykdyti sutartį, privalėjo per 15 kalendorinių dienų iš naujo informuoti ieškovą dėl sutarties nutraukimo, kaip tai reglamentuoja CK 6.218 str. 2 d. Teismas 2014-09-16 ieškovo rašto nelaikė siūlymu įvykdyti sutartį, kadangi atsakovas aiškiai buvo nurodęs 2014-08-19 įspėjime savo tikslus ir ketinimus, jei nebus šie tikslai laiku įvykdyti, t.y. atsakovo kaip kreditoriaus pagrindinis siekis ir lūkesčiai yra tai, kad ieškovas tinkamai ir laiku įvykdytų kredito sutartį (padengtų įsiskolinimą iki 2014-09-19), priešingu atveju kredito sutartis 2014-09-20 bus nutraukta. Ieškovas 2014-09-16 rašte pats nurodė, kad sutarties neįvykdys iki 2014-09-19, todėl tai teismo vertinimu nelaikytina kaip siūlymas įvykdyti sutartį. Teismas prašymą atidėti mokėjimus pusei metų taip pat nevertintino ir kaip siūlymo įvykdyti sutartį, nes ieškovas 2014-08-19 įspėjime aiškiai buvo nurodęs papildomą terminą būtent iki 2014-09-19 padengti visus įsiskolinimus, o ne po pusės metų. Teismas vertino 2014-09-24 atsakovo atsakymą į ieškovo prašymą dėl mokėjimų atidėjimo pusei metų. Teismas pažymėjo, jei vadovautis ieškovo atstovės aiškinimu, kad po gauto 2014-09-16 rašto atsakovas privalo pranešti ieškovui vėl pakartotinai apie sutarties nutraukimą išlaikydamas tą pačią procedūrą, tai ieškovas pastoviai galėtų besibaigiant įspėjimo terminui (kaip ir šiuo atveju likus trims dienoms iki prievolės įvykdymo termino pabaigos) teikti tokius raštus, vadinamus pasiūlymais, ir taip naudotis neapibrėžta situacija ir laiku, piktnaudžiauti vienašališku sutarties nutraukimo institutu, o atsakovas negalėtų įgyvendinti savo teisės nutraukti sutartį. Teismas nustatė, kad ieškovas jau nuo 2009 m. mokėjimus vykdė nereguliariai ir ne visas priklausančias įmokas, o duomenų, jog ieškovas būtų ėmęsis veiksmų susidariusiai situacijai spręsti, taip pat duomenų, jog atsakovas būtų elgęsis nesąžiningai, nepateikė. Priešingai, byloje nustatyta, kad ieškovui nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, atsakovas buvo geranoriškas ieškovo atžvilgiu, siekė išsaugoti sutartį, kelis kartus suteikė papildomą kreditą, atsisakė didelės dalies nesumokėtų delspinigių, ne kartą ragino ieškovą sumokėti skolą nustatydamas papildomą terminą, nesiėmė priverstinių skolos išieškojimo veiksmų, tačiau ieškovas nesumokėjo susidariusio įsiskolinimo, po sutarties nutraukimo taip pat neatliko nei vieno mokėjimo, bet ir nebendradarbiavo tinkamai su atsakovu. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų jo nurodomai aplinkybei, kad turi galimybę vykdyti sutartį, pagrįsti. Teismas nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės, jog ieškovas nebendradarbiavo, nereagavo į raginimus susimokėti įsiskolinimą, įrodo, kad pats ieškovas savo pasyviu, nerūpestingu elgesiu pažeidė šalių interesų pusiausvyros principą. Atsakovas, kaip pelno siekiantis asmuo, negaudamas įmokų, negali savo pelno sąskaita užtikrinti abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad ieškovas, nevykdydamas prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, iš esmės pažeidė kredito sutarties 4.1 p., 4.4 p., 4.5 p., 4.6 p. nuostatas, todėl atsakovas, nepažeisdamas vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos, pagrįstai ir teisėtai 2014-08-19 įspėjime Nr. 01.10.03-18430 nurodytu terminu nuo 2014-09-20 vienašališkai nutraukė sutartį (sutarties 5.2 p. ir CK 6.217 str. 5 d.). Teismo vertinimu, sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininko elgesys sudarė pagrindą atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje, juo labiau, kad ieškovas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, kad atkūrus šalių sutartinius santykius, ieškovas turės realią galimybę vykdyti sutartinius įsipareigojimus, priešingai, pats ieškovas duodamas paaiškinimus nurodė, kad butą adresu (duomenys neskelbtini), padovanojo savo dukrai, o kitas įkeistas bankui turtas – gyvenamasis namas adresu (duomenys neskelbtini) sudegė. Pažymėjo, kad sutarties vykdymo atnaujinimas negali būti savitikslis, jis turėtų būti orientuotas į ieškovo realias galimybes vykdyti sutartinius įsipareigojimus, tačiau tokių duomenų ieškovas nepateikė (CPK 178 straipsnis). Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas darė išvadą, jog atsakovas visais įmanomais būdais bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius, geranoriškai siūlė problemų sprendimo būdus, taigi atsakovas vienašališką sutarties nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę, kai objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių. Teismas nustatė, kad ieškovas savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė ilgą laiką, pats ieškovas pripažino, kad jau nuo 2009 metų vėluodavo mokėti įmokas, mokėjo ne visą priskaičiuotą sumą, todėl darė išvadą, kad ieškovas iki kredito sutarties nutraukimo sistemingai nevykdė savo įsipareigojimų, pažeidinėjo kredito sutartyje numatytus kredito grąžinimo terminus. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad ieškovas pažeidė šalių sudarytą kredito sutartį iš esmės, atsakovas nepasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovą, kaip vartotoją nutraukiant sutartį, nes formaliai nesivadovavo sutartyje numatytomis teisėmis vienašališkai nutraukti sutartį, sutartis buvo nutraukta tik po bandymų išsaugoti sutartinius santykius ir todėl nėra pagrindo pripažinti kredito sutarties 5.2 p. numatytą sutarties nutraukimo sąlygą negaliojančią ab initio, kaip nesąžiningą ir pažeidžiančią šalių teisių ir interesų pusiausvyrą ieškovo kaip vartotojo nenaudai.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas R. Ž. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį tenkinti pilnai. Prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodo, kad teismas darė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas buvo iš anksto tinkamai informuotas apie sutarties nutraukimą. 2014-08-19 ieškovui buvo išsiųstas įspėjimas apie kredito sutarties nutraukimą, bet ne pranešimas apie sutarties nutraukimą. Atsakovas įspėjo ieškovą apie susidariusį įsiskolinimą ir galimą sutarties nutraukimą, skolos išieškojimą, tačiau pranešimas, atitinkantis CK 6.218 str. 1 d. reikalavimus, apie tai, kad sutartis nutraukta nuo atitinkamos datos atitinkamu pagrindu, ieškovui nebuvo įteiktas. Teismas nepagrįstai nevertino ieškovo 2014-09-16 rašto kaip pasiūlymo įvykdyti sutartį, nes ieškovas 2014-09-16 pasiūlyme įvykdyti sutartį aiškiai nurodė sutarties galimo įvykdymo sąlygas – einamuosius mokėjimus atidedant pusei metų laiko, kas reiškia vieną iš galimų sutarties įvykdymo būdų atstačius ieškovo mokumą ir pagerėjus finansinei ieškovo situacijai. Atsakovas įspėjo ieškovą apie prievolės neįvykdymą ir susidariusią skolą, šios skolos padengimą, bet ne apie sutarties nutraukimą. Apeliantas nurodo, kad atsakovas nesilaikė privalomos vienašališko Sutarties nutraukimo tvarkos, todėl 2014-09-20 vienašališkas sutarties nutraukimas laikytinas neteisėtu. Teismas vertindamas vartojimo sutarties sąlygas nepatikrino šios sutarties teisėtumo nesąžiningumų sutarties sąlygų aspektu. Atsakovas nustatydamas esminio sutarties pažeidimo sąlygas nesilaikė šalių interesų ir sąžiningo prievolės vykdymo disproporcijos, visus ir bet kokius kredito gavėjo sutarties pažeidimus laikydamas esminiais, sudarančiais pagrindą nutraukti sutartį vienašališkai. Teismas nurodė, kad paskutinė kredito įmoka ieškovo yra sumokėta 2014-08-06, iki pat sutarties nutraukimo ieškovas mokėjo kredito įmokas, o susidaręs mokėjimų įsiskolinimas nebuvo tokio dydžio, kad būtų pagrindas konstatuoti, jog ieškovas iš esmės pažeidė sutartį. Vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsnio nuostatomis, pradelsta sumokėti suma nebuvo didelė, nesudarė 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos. Teismas nevertino ir tai, kad vykdant sutartį, 2010-07-20 sudegė atsakovui įkeistas turtas, pastatas, esantis (duomenys neskelbtini)., atsakovas gavo draudimo išmokas ir tokiu būdu dalis kredito buvo grąžinta prieš terminą, neinformuojant ieškovo kokia dalis ir pagal kurią sutartį dengiama ir ar iš vis buvo padengta skolos dalis su palūkanomis, tuo tarpu atsakovo naudai liko įkeistas nekilnojamasis turtas – žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Kokia delspinigių suma, delspinigių mokėjimo pradelsimo laikas yra pagrindas laikyti sutarties pažeidimą esminiu, sutarties 4.5p., 4.6 p. nenurodyta. Teismas negynė ieškovo, kaip vartotojo teisių, sutartį sudariusio prisijungimo būdu, kai sutarties sąlygos nebuvo individualiai aptartos. Ieškovui buvo pateikti sutarties ir jos priedų projektai, atskirai sutarties bendrosios dalies sąlygos su ieškovu nebuvo derinamos, todėl jis negalėjo tikėtis, kad pasirašydamas sutartį sutiko su tokiu sutarties nutraukimu, kuris ypač nenaudingas ieškovui, nepriimtinas ir nesąžiningas, įvertinus viso pagal sutartį prisiimto įsipareigojimų dydį ir įsipareigojimo įvykdymo terminą. Apeliantas nurodo, kad jo elgesys negali būti laikomas, kaip sistemingas prievolės pažeidinėjimas, kas sudaro pagrindo atsakovui tikėtis, kad sutartis nebus tinkamai vykdoma ateityje. Ieškovui suteikti papildomi kreditai pradelstiems mokėjimams padengti įrodo ieškovo laikinus mokėjimo sutrikimus dėl ekonominės –finansinės valstybės padėties ūkyje, dalis kredito ieškovui buvo suteikta įmonės veiklai vykdyti, todėl tikėtos kredito dengimo pajamos yra įmonės veikla kuri buvo laikinai sutrikusi, sutartis toliau buvo vykdoma. Teismas netinkamai vertino ieškovo galimybes toliau vykdyti kredito sutartį. Apelianto pajamos yra visiškai pakankamos kreditoriniams įsipareigojimams pagal sutartį vykdyti ir tolesnis sutarties atnaujinimas yra objektyviai galimas, priimtiniausias kilusio ginčo sprendimo būdas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovas sistemingai ir ilgą laiką nevykdė savo piniginių prievolių. Šių prievolių nevykdymas laikomas esminiu sutarties pažeidimu. Nors kredito sutartis yra nutraukta, ši aplinkybė neatleidžia ieškovo nuo savo piniginių prievolių vykdymo, tačiau ieškovas iki šiol jokių mokėjimų neatlieka. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad bankas nesilaikė kredito sutarties nutraukimo procedūrų. Apeliantui apie kredito sutarties nutraukimą buvo žinoma. Apeliantas nurodo, kad gavęs įspėjimą, 2014-09-16 išsiuntė atsakovui pasiūlymą įvykdyti sutartį, tačiau savo esme tai buvo pranešimas, kad ieškovas negali vykdyti prievolių ir jų nevykdys. Prašymas atidėti prievolių vykdymą šešeriems mėnesiams nereiškia siūlymo įvykdyti prievolę. Be to, minėtame prašyme apeliantas nenurodė, iš kokių finansavimo šaltinių jis prievolę vykdys po šio termino, kaip ją vykdys, kokiu būdu padengs pradelstus mokėjimus. Apelianto nuomone, po minėto siūlymo atsakovas privalėjo sutarties nutraukimo procedūras pradėti iš naujo, tačiau labai tikėtina, kad apeliantas į įspėjimus vėl atsakytų analogiškais „siūlymais“. Tai tik didintų apelianto skolos naštą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, todėl naikinti sprendimą nėra jokio pagrindo.

Apeliantas R. Ž. prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Minėtomis Civilinio proceso nuostatomis įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliaciniai skundai (bylos pagal apeliacinius skundus) apeliacinės instancijos teisme nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, o apeliacinės instancijos teismui suteikta diskrecijos teisė nuspręsti ar juos nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovo skundui išspręsti pakanka byloje esančių duomenų ir asmeniškai išklausyti ieškovą, kuris nesutikimo su sprendimu motyvus išdėstė apeliaciniame skunde, nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Apeliantas CPK 163 str. 1 d. 3 p. pagrindu prašo sustabdyti civilinės bylos pagal apelianto R. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimo panaikinimo nagrinėjimą, kol bus išspręsta civilinė byla Nr. 2-4247-934/2015, nagrinėjama Vilniaus miesto apylinkės teisme pagal R. Ž. ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Kolegijos vertinimu, tenkinti apelianto prašymą stabdyti bylą nėra pagrindo (CPK 163 str. 1 d. 3 p.). Civilinės bylos sustabdymas reiškia laikiną visų procesinių veiksmų, atliekamų nagrinėjant bylą (išskyrus procesinius veiksmus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių išsprendimu), sustabdymą dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo valios (CPK 163 – 164 str., 166 str. 3 d., 167 str. 1 d.). Dėl šios priežasties civilinės bylos sustabdymas visais atvejais neišvengiamai pailgina bylos nagrinėjimo trukmę, kas suponuoja CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų civilinio proceso principų - koncentruotumo ir ekonomiškumo - pažeidimo tikimybę. Todėl teismas kiekvienu atveju, spręsdamas bylos sustabdymo klausimą, atsižvelgia į konkrečias bylos aplinkybes ir įsitikina, kad nesustabdžius bylos nėra galimybės tinkamai ir teisingai jos išnagrinėti. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė pripažinti tarp šalių 2007-11-15 sudarytos kredito sutarties Nr. 0750718031690-27 su vėlesniais pakeitimais ( Nr. 1 ir Nr. 2) vienašališką nutraukimą neteisėtu. Pažymėtina, kad ieškovas ginčijo sutarties nutraukimą procedūriniu aspektu, kadangi atsakovas nesilaikė vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos. Tuo tarpu ieškovas Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašo pripažinti ieškovo ir atsakovo AB SEB bankas 2009-02-23 pasirašytą Susitarimą pakeisti 2007-11-15 kredito sutarties Nr. 0750718031690-27 sąlygas Nr. 1 negaliojančiu, kaip sandorį sudarytą suklydimo įtakoje bei kaip sudarytą apsimestinį sandorį dalyje dėl sandorio subjekto. Vertindamas tai, kokius materialinius teisinius padarinius ieškovui šioje byloje sukeltų ieškinio patenkinimas Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje byloje, kolegija pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje byloje priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas, kuriuo ieškinys būtų patenkintas, galimai savaime atkurtų šio sandorio šalių teisinę padėtį, buvusią iki nuginčyto sandorio sudarymo (CK 1.90 str., 1.80 str.), arba, pripažinus jį apsimestiniu, transformuotų teisinius santykius (CK 1.87 straipsnio 1 dalis), susiformavusius tarp sandorio šalių. Tačiau bet kuriuo atveju tai savaime neatkurtų ieškovo nagrinėjamoje apeliaciniame teisme byloje teisinės padėties, buvusios iki ginčijamo sandorio sudarymo. Kadangi materialiniai teisiniai padariniai, galintys kilti, jei Vilniaus miesto apylinkės teismas patenkintų ieškinį kitoje, anksčiau nurodytoje, byloje, neturi tiesioginio poveikio ieškovo nagrinėjamoje apeliaciniame teisme byloje teisinei padėčiai, nes nagrinėjamu atveju ieškovas ginčija sutarties nutraukimą procedūriniu aspektu, nurodydamas, kad atsakovas nesilaikė vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos, dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinio teismo nagrinėjamoje byloje yra CPK 163 straipsnio 3 punkto taikymo sąlygos. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visumą faktinių aplinkybių, bylos sustabdymas pažeistų CK 1.5 straipsnyje reglamentuojamus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje dėl kredito sutarties pripažinimo neteisėtu R. Ž. atstovavo advokatė, siekiant proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, R. Ž. toje pačioje byloje nereiškė reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kas reiškia, kad ieškovo veiksmuose yra piktnaudžiavimo procesu požymių.

Apeliantas nurodo, kad jis nebuvo iš anksto tinkamai informuotas apie sutarties nutraukimą, atsakovas įspėjo jį apie susidariusį įsiskolinimą ir galimą Sutarties nutraukimą, skolos išieškojimą, tačiau pranešimo, atitinkančio CK 6.218 str. 1 d. reikalavimus, apie tai, kad sutartis nutraukta nuo atitinkamos datos atitinkamu, apeliantui neįteikė. Šioje byloje būtina nustatyti, ar atsakovas, vadovaujantis Sutartimi ir/ar įstatymu, įgijo teisę vienašališkai nutraukti Sutartį ir ar tai padarė teisėtai, nepažeisdamas Sutarties ir įstatymo reikalavimų. Sutarties laisvės principas reiškia, jog šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Sutarties laisvės principas apima ir sutarties šalių teisę bet kada nutraukti sutartį jų bendru sutarimu. Galiojantys įstatymai bei sutarties šalių įsipareigojimų vykdymo privalomumas riboja sutarties šalies vienašalę iniciatyvą nutraukti sutartį. Šalis vienašališkai nutraukti sutartį gali tik įstatymų (CK 6.217 straipsnio 1 dalis) ar sutarties (CK 6.217 straipsnio 5 dalis) numatytais atvejais. Sutarties nutraukimą reglamentuoja CK 6.217 straipsnis. Vienas iš minėtame straipsnyje nurodytų atvejų, kai šalis turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, yra kitos šalies padarytas esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 straipsnio ypatumas yra tas, kad nukentėjusiai šaliai leidžiama nutraukti sutartį nesikreipiant į teismą (CK 6.218 straipsnis). Tačiau tokiu atveju kita šalis turi teisę kreiptis į teismą ir ginčyti vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumą, įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas nėra esminis. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodyti kriterijai, kuriai remdamasis teismas nustato, ar sutarties pažeidimas yra esminis ar ne. CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Tai reiškia, kad įstatymas suteikia šalims teisę susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį net tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis. Pagal sutarties laisvės principą šalys gali susitarti dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, ir tai neprieštarauja CK 6.156 straipsnio 4 dalies nuostatai, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos. Tarp ginčo šalių 2007-11-15 sudarytos Sutarties 5.2. nustatyta atsakovo teisė nutraukti sutartį prieš 15 kalendorinių dienų raštu (registruotu laišku) įspėjus ieškovą, jeigu ieškovas padaro esminių sutarties pažeidimų. Esminiai sutarties pažeidimai laikomi 4.1-4.10 punktuose nustatytų įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Iš 2014-09-24 atsakovo rašto nustatyta, kad ieškovas pažeidė kredito sutarties 4.1 p. (nemokėjo kredito ir palūkanų pagal grafiką), 4.4 p. (sąskaitoje mokėjimo dieną nebuvo lėšų), 4.5 p. (nemokėjo kredito delspinigių), 4.6 p. (nemokėjo palūkanų delspinigių), (b.l. 122). Ieškovas mokėjimus atliko pagal du grafikus: pagal pirmąjį grafiką (dėl 12702,71 EUR) kas mėnesį įmokos turėjo būti apie 249 EUR, pagal antrąjį grafiką (dėl 67685,22 EUR) - po 436 EUR dydžio įmokos (b.l. 101-102, 103-104). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovas nuo 2009 m. pradėjo nereguliariai ir ne visas priklausančias įmokas mokėti pagal sutartį (b.l. 59, 67-74). Šių aplinkybių neginčijo ir pats ieškovas teismo posėdžio metu. Dėl minėtos priežasties 2009-01-23 šalys susitarė dėl papildomo kredito (b.l. 18-20), kuris buvo suteiktas padengti pradelstiems įsiskolinimams. Ieškovas 2012 m. vėl pradėjo nereguliariai ir ne visas priklausančias įmokas mokėti pagal sutartį, todėl atsakovas, siekdamas išsaugoti sutartį, 2012-12-04 suteikė dar papildomą kreditą pradelstiems mokėjimams padengti bei atsisakė 19404,75 EUR delspinigių (b.l. 60-66). 2012-12-04 dienai uždelsta grąžinti kredito dalis buvo 745,06 EUR, nesumokėtos palūkanos 5954,72 EUR, pagal susitarimą Nr. 1 sukauptos palūkanos 1960,13 EUR, kredito likutis 5407,10 EUR, palūkanos už einamąjį mėnesį 10,68 EUR, delspinigiai 22141,32 EUR (b.l. 21-25). Iš sąskaitų išrašų matyti, kad ieškovas ir toliau nereguliariai bei ne visas priklausančias įmokas pagal grafikus mokėjo (b.l. 50-52, 53-54, 55-58). Ieškovas paskutinį mokėjimą atliko 2014-08-06 (b.l. 51-52, 108-10). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-06-18 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-241/2009 yra išaiškinęs, kad negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai šalis vengia priimti sutarta tvarka siunčiamą pranešimą, nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog ieškovas padarė esminį sutarties pažeidimą, sudariusį teisinį pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį, nes toks įmokų nesumokėjimas leido atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.). Pažymėtina ir tai, kad atsakovas tinkamai įvykdė Kreditavimo sutarties nuostatas ir įspėjo ieškovą apie galimą kredito sutarties nutraukimą. Byloje nustatyta, kad atsakovas, vadovaujantis CK 6.209 straipsnio nuostatomis, 2014-02-18 įspėjimu Nr. 01.10.03-3425 nustatė papildomą terminą iki 2014-03-21 sumokėti 2986,57 EUR įsiskolinimą (905,75 EUR kreditas, 1722,52 EUR palūkanos, 358,30 EUR delspinigiai) (b.l. 116). Ieškovui įspėjimas išsiųstas registruotu paštu atsakovui žinomais adresais - (duomenys neskelbtini), ir B. S. g. 14, Panevėžys, tačiau įteikti nepavyko (b.l. 117). Sutiktina, kad paties ieškovo nerūpestingas elgesys - nesirūpinimas gaunamos korespondencijos priėmimu arba faktinio adreso korespondencijai gauti nepateikimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis vidutinio rūpestingo asmens standartus. 2014-08-19 įspėjimu Nr. 01.10.03-18430 ieškovas pakartotinai buvo raginamas iki 2014-09-19 padengti 4449,85 EUR įsiskolinimą (1870,68 EUR kreditas, 2231,25 EUR palūkanos, 347,92 EUR delspinigiai), nurodant, jog neįvykdžius šio reikalavimo iki nurodyto termino, 2014-09-20 sutartis bus laikoma nutraukta ir skolos išieškojimas bus vykdomas įstatymo nustatyta tvarka (b.l. 118). Įspėjimas ieškovui įteiktas 2014-08-21 (b.l. 119). 2014-09-16 raštu ieškovas informavo atsakovą, kad šiuo metu neturi jokių galimybių mokėti įmokų pagal kredito sutartį, nes nedirba, negauna jokių pajamų, registruotas darbo biržoje. Todėl prašė visus mokėjimus atidėti pusei metų (b.l. 120). Atsakovas raštą gavo paštu ir elektroniniu paštu 2014-09-17 (b.l. 121). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovas laikėsi sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, toks vienašališkas atsakovo kredito sutarties nutraukimas yra teisėtas, atitinkantis Kreditavimo sutarties 5.2 p. bei CK 6.218 str. 1 d. nuostatas, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad Kreditavimo sutarties nutraukimas atliktas neteisėtai. Apeliantas buvo iš anksto tinkamai informuotas apie sutarties nutraukimą, suteikiant jam protingą papildomą terminą įvykdyti pradelstus sutartinius įsipareigojimus (CK 6.209 str., 6.218 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad 2014-08-19 įspėjime atsakovas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog ieškovui nepadengus įsiskolinimo, Sutartis bus vienašališkai nutraukta (b.l. 118).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas 2014-09-16 ieškovo rašto pagrįstai nelaikė siūlymu įvykdyti sutartį, kadangi atsakovas aiškiai buvo nurodęs 2014-08-19 įspėjime savo tikslus ir ketinimus, jei nebus šie tikslai laiku įvykdyti, t.y. atsakovo kaip kreditoriaus pagrindinis siekis ir lūkesčiai yra tai, kad ieškovas tinkamai ir laiku įvykdytų kredito sutartį (padengtų įsiskolinimą iki 2014-09-19), priešingu atveju kredito sutartis 2014-09-20 bus nutraukta. Pagrįstai nevertino ieškovo 2014-09-16 rašto kaip pasiūlymo įvykdyti sutartį ir dėl to, kad rašte nurodyta, jog ieškovas neįvykdys sutarties iki 2014-09-19, todėl tai ir nelaikytina kaip siūlymas įvykdyti sutartį. Prašymas atidėti mokėjimus pusei metų taip pat pagrįstai apylinkės teismo nevertintinas kaip siūlymas įvykdyti sutartį, nes ieškovas 2014-08-19 įspėjime aiškiai buvo nurodęs papildomą terminą būtent iki 2014-09-19 padengti visus įsiskolinimus, o ne po pusės metų. Be to, 2014-09-24 raštu atsakovas atsakė į ieškovo prašymą dėl mokėjimų atidėjimo pusei metų, kuriame nurodė, kad ieškovo finansinė padėtis nuo 2010 metų nesikeičia ir negerėja, 2012-12-04 susitarimu jau buvo suteiktas papildomas kreditas pradelstoms įmokoms pagal sutartį sumokėti 5 metų laikotarpiui, bankas geranoriškai atsisakė 19404,75 EUR nesumokėtų delspinigių. Tolimesnis sutarties sąlygų keitimas atidedant įmokų mokėjimą ar atliekant kitus sutarties modifikavimo žingsnius tik didina skolą ir nesprendžia problemos iš esmės. Taip pat nurodė, kad nevykdant sutarties sąlygų (4.1 p., 4.4 p., 4.5 p., 4.6 p.) 2014-08-19 įspėjimu ieškovas buvo įspėtas dėl sutarties nutraukimo, ir nesumokėjus įspėjime nurodytos skolos, sutartis 2014-09-20 buvo nutraukta (b.l. 122, 123). Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto atstovės aiškinimas, kad po 2014-09-16 rašto atsakovas privalo pranešti ieškovui vėl pakartotinai apie sutarties nutraukimą išlaikydamas tą pačią procedūrą, suteiktų sutartį pažeidžiančiai sutarties šaliai nepagrįstą pranašumą ir galėtų skatinti piktnaudžiavimą savo teisėmis.

Įvertinus visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovui nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, atsakovas buvo geranoriškas ieškovo atžvilgiu, siekė išsaugoti sutartį, kelis kartus suteikė papildomą kreditą, atsisakė didelės dalies nesumokėtų delspinigių, ne kartą ragino ieškovą sumokėti skolą nustatydamas papildomą terminą, nesiėmė priverstinių skolos išieškojimo veiksmų, tačiau ieškovas nesumokėjo susidariusio įsiskolinimo, po sutarties nutraukimo taip pat neatliko nei vieno mokėjimo, bet ir nebendradarbiavo tinkamai su atsakovu. Be to, teisminio bylos nagrinėjimo metu ieškovui buvo suteikta galimybė teikti įrodymus dėl sutarties atnaujinimo tiek teismo (atidedant du kartus teismo posėdį dėl taikos sutarties sudarymo), tiek ir atsakovo (vyko du kartus banko komitete svarstymas dėl sutarties atnaujinimo), tačiau į bylą (tiek ją nagrinėjant pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme) ieškovas nepateikė įrodymų, jog jis galėtų tinkamai vykdyti Sutartį po jos atnaujinimo (savo finansinių pajėgumų apeliantas byloje neįrodinėja). Šiuo atveju atsižvelgtina ir į ieškovo duotus paaiškinimus, kad butą adresu (duomenys neskelbtini), padovanojo savo dukrai, o kitas įkeistas bankui turtas – gyvenamasis namas adresu (duomenys neskelbtini)udegė. Sutarties vykdymo atnaujinimas negali būti savitikslis, jis turėtų būti orientuotas į ieškovo realias galimybes vykdyti sutartinius įsipareigojimus, tačiau minėta, tokių duomenų ieškovas nepateikė (CPK 178 straipsnis).

Vertindama byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas neįrodė, jog yra suinteresuotas realiai atkurti šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, o padėtis, kai nėra atliekami jokie mokėjimai atsakovui (finansų įstaigai), suponuoja atsakovo nepasitikėjimą, kad sutartis gali būti vykdoma ir įvykdyta ateityje. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šiuo atveju negali būti suteiktas prioritetas sutartinių santykių išsaugojimui, kadangi ieškovo padaryti Sutarties pažeidimai iš esmės pažeidė atsakovo teises bei teisėtus lūkesčius. Esant išdėstytoms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas visais įmanomais būdais bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius, geranoriškai siūlė problemų sprendimo būdus, taigi atsakovas vienašališką sutarties nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę, kai objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių. Apylinkės teismas pagrįstai pripažino nesant pagrindui pripažinti kredito sutarties 5.2 p. numatytą sutarties nutraukimo sąlygą negaliojančią ab initio, kaip nesąžiningą ir pažeidžiančią šalių teisių ir interesų pusiausvyrą ieškovo kaip vartotojo nenaudai, konstatavus, kad ieškovas pažeidė tarp šalių sudarytą kredito sutartį iš esmės, atsakovas nepasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovą, kaip vartotoją nutraukiant sutartį, nes formaliai nesivadovavo sutartyje numatytomis teisėmis vienašališkai nutraukti sutartį, sutartis buvo nutraukta tik po bandymų išsaugoti sutartinius santykius.

Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apelianto R. Ž. apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Eigirdas ČinkaBirutė JonaitienėBirutė Valiulienė