Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

2015-06-26 · Civilinė byla Nr. 2-675-956/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-06-26
Bylos Nr.
2-675-956/2015
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-09128-2014-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Sigita Kulbienė
Ieškovas
R. Ž.
Atsakovas
AB „SEB bankas“
Advokatai
Inga Radinienė
Kategorijos
  • 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-675-956/2015Teisminio proceso Nr. 2-08-3-09128-2014-0Procesinio sprendimo kategorijos:42.9;42.10;63.2;116.1(S)
PANEVĖŽIO MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 26 d.Panevėžys
Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėja Sigita Kulbienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Daivai Einorienei,

dalyvaujant ieškovui R. Ž. ir jo atstovei advokatei Ingai Radinienei, atsakovo AB „SEB bankas“ atstovui advokatui A. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo R. Ž. ieškinį dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu atsakovui AB „SEB bankas“

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas prašo pripažinti tarp šalių 2007-11-15 sudarytos kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su vėlesniais pakeitimais vienašališką nutraukimą neteisėtu, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2007-11-15 sudarė kredito sutartį, kurios pagrindu atsakovas suteikė 73747,17 EUR kreditą gyvenamojo namo ir žemės sklypo įsigijimui 25 metų laikotarpiui. 2009-01-23 sudarė susitarimą pakeisti kredito sutartį, kurio pagrindu suteiktas 35083,07 EUR papildomas kreditas ieškovo ir R. Ž. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimų dengimui. Nauja kredito suma po sutarties pakeitimo buvo 108700,51 EUR. 2012-12-04 sudarė dar vieną kredito sutarties pakeitimą, kurio pagrindu buvo padidinta kredito suma, suteikiant papildomai 12702,71 EUR, skirta sumokėti pagal kredito sutartį uždelstą kredito dalį, nesumokėtas palūkanas. Nauja kredito suma po sutarties pakeitimo – 80148,78 EUR. Ieškovas įsipareigojo kredito dalį 67446,07 EUR grąžinti iki 2034-01-15, o 12702,71 EUR iki 2017-11-15. Prievolių įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas nekilnojamasis turtas. 2014-11-06 notarė išdavė vykdomuosius įrašus dėl 78004,53 EUR skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Vykdomieji dokumentai pateikti vykdyti antstoliui. Dėl susiklosčiusių finansinių sunkumų, buvo pradelstų mokėjimų pagal kredito sutartį. Jau 2009 m. prasidėjo sunkumai įmonei, todėl visi pinigai buvo panaudoti įmonės veiklai. 2010 m. vėlavo įmokos bankui, prisivijo ir vėl po to nebemokėjo. 2012 m. vėl vėluodavo mokėti bankui įmokas. 2012 m. banko neprašė nuolaidų, bankas pats pasiūlė ir 2012-12-04 sutarties pakeitimu bankas atsisakė reikalavimo sumokėti 19404,75 EUR delspinigių. Gyvena gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini). Butą adresu (duomenys neskelbtini), padovanojo savo dukrai. Gyvenamasis namas (sodyba) adresu (duomenys neskelbtini) r., sudegė. Nuo 2015-03-10 dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir gauna apie 573 EUR darbo užmokestį. Įspėjimo apie atsakovo ketinimą nutraukti sutartį ir pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą negavo. Ne kartą atsakovui siūlė įvairius būdus, kaip įvykdyti sutartį, tačiau ir po siūlymų įvykdyti sutartį, pranešimų apie sutarties nutraukimą negavo. Mano, kad pripažinus sutarties nutraukimą neteisėtu, prievolę pagal kredito sutartį galėtų toliau vykdyti.

Ieškovo atstovė prašo ieškinį tenkinti. Ieškovas yra vartotojas, sutartį sudarė prisijungimo būdu. Atsakovas, nutraukdamas sutartį, pažeidė kredito sutarties 5.2 p., nes prieš 15 kalendorinių dienų neįspėjo ieškovo apie sutarties nutraukimą. 2014-02-18 įspėjimas ieškovui neįteiktas. 2014-08-19 įspėjimas ieškovui įteiktas 2014-08-21. 2014-09-16 ieškovas parašė bankui raštą, kuriuo siūlė atidėti visus mokėjimus pusei metų, kadangi nedirba ir negauna jokių pajamų. 2014-09-17 atsakovas gavęs šį siūlymą įvykdyti sutartį, privalėjo per 15 k.d. iš naujo informuoti ieškovą apie sutarties nutraukimą, kaip tai reglamentuoja CK 6.218 str. 2 d. Ieškovas tokio pranešimo negavo. Ieškovas ginčija sutarties nutraukimą procedūriniu aspektu, kadangi atsakovas nesilaikė vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos, todėl yra visiškai nesvarbu, ar ieškovas vykdė prievolę, ar ne. 2014-08-19 skola bankui buvo 4449,85 EUR.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime nurodė, teismo posėdžio metu atstovas paaiškino, kad su ieškiniu nesutinka, prašo ieškinį atmesti. Ieškovas jau 2009 m. susidūrė su mokumo problemomis, todėl bankas 2009-01-23 susitarimu Nr. (duomenys neskelbtini) suteikė papildomą kreditą pradelstų mokėjimų pagal kitas prievoles dengimui. 2012 m. ieškovui vėl iškilo mokumo problemos. Siekiant išsaugoti sutartį, 2012-12-04 sudarytas susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį bankas atsisakė 19404,75 EUR delspinigių ir skyrė 12702,71 EUR papildomą kreditą pradelstų mokėjimų dengimui. Šios nuolaidos ieškovui nepateisino banko, kaip kreditoriaus lūkesčių, nes ieškovas savo prievolių tinkamai ir toliau nevykdė. Mokėjimai buvo atliekami pagal vieną kredito dalį, pagal šią kredito dalį paskutinis mokėjimas buvo atliktas 2014-08-06, o pagal kitą kredito dalį jokie mokėjimai 2014 m. nebuvo atlikti. Prievolės nevykdomos iki šiol. 2014-02-18 raštu bankas įspėjo ieškovą apie pradelstus mokėjimus ir paprašė juos padengti per protingą terminą iki 2014-03-21. Kadangi ieškovas šio banko reikalavimo nevykdė, pradelstų mokėjimų suma didėjo, bankas 2014-08-19 įspėjime nurodė, kad pradelstų mokėjimų suma susidarė 4449,85 EUR ir jei skola nebus padengta iki 2014-09-19, kredito sutartis bus laikoma nutraukta 2014-09-20. Įspėjimai buvo siunčiami per Lietuvos paštą bankui žinomais adresais: (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Pirmojo įspėjimo ieškovas neatsiėmė, antrasis įteiktas 2014-08-21. 2014-09-16 raštu ieškovas informavo banką, kad šiuo metu neturi jokių galimybių mokėti įmokų, nedirba, negauna pajamų, registruotas darbo biržoje, todėl prašo visus mokėjimus atidėti pusei metų. Atsakovas šio rašto nelaiko, kad tai yra pagal CK 6.218 str. 2 d. siūlymas įvykdyti sutartį. 2014-09-24 bankas išsiuntė atsakymą, kuriame nurodė, kad sutartis nutraukta 2014-09-20. Atsakovas nepažeidė vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos. Atsakovas sutartį nutraukė remiantis kredito sutarties 5.2 punktu, kadangi ieškovas padarė esminių sutarties pažeidimų. Sprendžiant klausimą dėl sutarties atnaujinimo, būtina aiškintis, iš kokių finansavimo šaltinių ieškovas galės vykdyti savo prievoles. Ieškovas atsakymo į šį klausimą nepateikė. Pateiktas vienas įrodymas, kad ieškovas pradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, darbo užmokestis apie 570 EUR, gal nuo 2015-08-01 bus mokamas 900 EUR dydžio darbo užmokestis. Ieškovo įmokos kas mėnesį bankui sudaro apie 680 EUR, atnaujinus sutartį padidėtų iki 750 EUR. Nepakanka ieškovo deklaruotų pajamų atnaujintai sutarčiai vykdyti, be to, gaisro metu sudegęs įkeistas turtas – gyvenamasis namas adresu (duomenys neskelbtini) r., o butą adresu (duomenys neskelbtini), padovanojo savo dukrai, neinformavęs kreditoriaus.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad šalys 2007-11-15 sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas suteikė ieškovui 73747,17 EUR kreditą gyvenamojo namo su žemės sklypu pirkimui dvidešimt penkerių metų laikotarpiui (b.l. 10-17). 2009-01-23 šalys sudarė susitarimą pakeisti kredito sutarties sąlygas Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį atsakovas suteikė ieškovui papildomą 35083,07 EUR kreditą ieškovo ir R. Ž. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimų dengimui vienerių metų laikotarpiui. Bendra kredito suma yra 108700,51 EUR, iš kurių vienos dalies 73617,44 EUR grąžinimo terminas yra 2034-01-14, kitos dalies 35083,07 EUR gražinimo terminas yra 2010-01-14 (b.l. 18-20). 2012-12-04 šalys sudarė susitarimą pakeisti kredito sutarties sąlygas Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį atsakovas suteikė ieškovui papildomą 12702,71 EUR kreditą pradelstų mokėjimų dengimui (kreditui, palūkanoms) penkerių metų laikotarpiui bei atsakovas atsisakė reikalavimo sumokėti 19404,75 EUR delspinigius. Bendra kredito suma yra 80148,78 EUR, iš kurių vienos dalies 67446,07 EUR grąžinimo terminas yra 2034-01-15, kitos dalies 12702,71 EUR gražinimo terminas yra 2017-11-15 (b.l. 21-25). Antstolis Andrius Bespalovas priėmė vykdyti Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro 2014-11-06 išduotus vykdomuosius įrašus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) dėl hipoteka užtikrinto įsipareigojimo, t.y. 78004,53 EUR Lt skolos, 5% dydžio metinių palūkanų išieškojimo iš skolininko R. Ž. išieškotojo – hipotekos kreditoriaus AB „SEB bankas“ naudai (b.l. 26-28, 29-36, 37-49, 75, 76, 77, 80).

Pažymėtina, kad ne visada fizinio asmens sudarytos sutarties, įsigyto daikto ar paslaugos panaudojimo tikslas yra vienareikšmis, nes galimos situacijos, kai daiktas (paslauga) įsigyjamas tiek asmeniniams, tiek verslo poreikiams tenkinti. Kaip tokiu atveju turėtų būti sprendžiamas sutarties kvalifikavimo klausimas, vartojimo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose taisyklių nepateikta. Kai fizinio asmens sudarytos sutarties prekei (paslaugai) įsigyti tikslas nėra vienareikšmis, t. y. kai sutartis sudaroma dvigubo naudojimo - tiek verslo, tiek asmeninio - tikslu, teismas, spręsdamas dėl sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi bei specialaus vartotojo teisių apsaugos mechanizmo taikymo, turėtų vertinti sutarties tikslų reikšmingumą. Tai atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo poziciją, pvz., J. Gruber byloje konstatuota, kad kai sutartis sudaroma dvigubo naudojimo tikslu, t. y. tiek verslo, tiek asmeniniams tikslams, bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į jam pateiktus įrodymus, turi nuspręsti, ar nagrinėjama sutartimi buvo siekiama patenkinti asmens poreikius, reikšmingai susijusius su jo veikla ir profesija, ar, priešingai, naudojimas profesiniam tikslui buvo visiškai nereikšmingas. Tai atlikdamas nacionalinis teismas turi atsižvelgti ne tik į sutarties turinį, pobūdį ir tikslą, bet ir objektyviąsias sutarties sudarymo aplinkybes (2005 m. sausio 20 d. Sprendimas C-464/01, Rink. p. I-00439). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp šalių 2007-11-15 sudaryta kredito sutartis gyvenamojo namo su žemės sklypu adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimui, 2009-01-23 kredito sutarties pakeitimu ieškovui buvo suteiktas papildomas 35083,07 EUR kreditas ieškovo ir R. Ž. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimų dengimui (b.l. 15-17, 18-20). Ieškovas yra fizinis asmuo, o atsakovas – kredito įstaiga, verslininkas. Ieškovas gyvena įsigytame gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 3). Kredito grąžinimas užtikrintas įsigyto būsto hipoteka (b.l. 37-49). Didžiąją dalį kredito atsakovas suteikė ieškovui būstui įsigyti, o kita dalis kredito buvo ieškovo ir jo įmonės įsipareigojimų dengimui. Paties ieškovo įsipareigojimų dengimas buvo susijęs su paimtu kreditu būstui įsigyti, o įmonės įsipareigojimų dengimas sudarė tik nežymią dalį viso kredito, be to ir šio kredito grąžinimo terminas yra jau suėjęs 2010-01-14. Tiek ieškovas, tiek atsakovas pripažįsta, kad buvo sudaryta vartojimo sutartis. Nurodytos aplinkybės atitinka teisės aktuose ir kasacinio teismo praktikoje nustatytus kriterijus sutarčiai kvalifikuoti kaip vartojimo, todėl ieškovui, kaip vartotojui ir silpnesniajai vartojimo sutarties šaliai, taikomas įstatymuose nustatytas padidintas jos teisių ir interesų apsaugos režimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012).

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme ir sutartyje įtvirtinti vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai yra alternatyvūs. Sutartyje ir įstatyme nustatytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2013). Toks išaiškinimas reiškia, kad šalims įgyvendinant sutarčių laisvės principą (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), susitarus, kokiais atvejais sutartis gali būti nutraukta vienašališkai, pakanka nustatyti faktą, jog egzistavo nurodytas sutarties nutraukimo pagrindas (pagrindai). Jeigu šalys susitaria, kad sutartis vienašališkai gali būti nutraukta, jei nevykdomi ja prisiimti įsipareigojimai, pakanka nustatyti pažeidimo (sutartinių įsipareigojimų nevykdymo) faktą ir nereikia įrodinėti bei vertinti tokio pažeidimo sunkumo, prievolės neįvykdžiusios šalies kaltės ir jos formos ar kitų CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-690/2015). Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo, patikrina, ar sutarties sąlyga tam tikrą pažeidimą vertinti kaip esminį ir (ar) sudarantį pagrindą nutraukti sutartį vienašališkai, yra teisėta, t.y. ar ji nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo normų (CK 1.80 straipsnis), viešosios tvarkos ir geros moralės (CK 1.81 straipsnis), teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis, 6.188 straipsnis ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2013).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad būtina nustatyti, ar nagrinėjamu atveju bankas nesąžiningai pasinaudojo pranašumu prieš vartotoją sudarant sutartį, ar vartotojas pažeidė sutartį iš esmės ir ar sutartis gali būti laikoma nutraukta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Nr. 3K-7-297/2012).

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas paaiškino, kad sutartį vienašališkai nutraukė pagal kredito sutarties 5.2 punktą. Šiame punkte numatyta atsakovo teisė nutraukti sutartį prieš 15 kalendorinių dienų raštu (registruotu laišku) įspėjus ieškovą, jeigu ieškovas padaro esminių sutarties pažeidimų. Esminiai sutarties pažeidimai laikomi 4.1-4.10 punktuose nustatytų įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. 2014-09-24 rašte atsakovas nurodė, kad ieškovas pažeidė kredito sutarties 4.1 p. (nemokėjo kredito ir palūkanų pagal grafiką), 4.4 p. (sąskaitoje mokėjimo dieną nebuvo lėšų), 4.5 p. (nemokėjo kredito delspinigių), 4.6 p. (nemokėjo palūkanų delspinigių), (b.l. 122). Ieškovas mokėjimus atliko pagal du grafikus: pagal pirmąjį grafiką (dėl 12702,71 EUR) kas mėnesį įmokos turėjo būti apie 249 EUR, pagal antrąjį grafiką (dėl 67685,22 EUR) - po 436 EUR dydžio įmokos (b.l. 101-102, 103-104). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovas nuo 2009 m. pradėjo nereguliariai ir ne visas priklausančias įmokas mokėti pagal sutartį (b.l. 59, 67-74). Šių aplinkybių neginčijo ir pats ieškovas teismo posėdžio metu. Dėl minėtos priežasties 2009-01-23 šalys susitarė dėl papildomo kredito (b.l. 18-20), kuris buvo suteiktas padengti pradelstiems įsiskolinimams. Ieškovas 2012 m. vėl pradėjo nereguliariai ir ne visas priklausančias įmokas mokėti pagal sutartį, todėl atsakovas, siekdamas išsaugoti sutartį, 2012-12-04 suteikė dar papildomą kreditą pradelstiems mokėjimams padengti bei atsisakė 19404,75 EUR delspinigių (b.l. 60-66). 2012-12-04 dienai uždelsta grąžinti kredito dalis buvo 745,06 EUR, nesumokėtos palūkanos 5954,72 EUR, pagal susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini) sukauptos palūkanos 1960,13 EUR, kredito likutis 5407,10 EUR, palūkanos už einamąjį mėnesį 10,68 EUR, delspinigiai 22141,32 EUR (b.l. 21-25). Iš sąskaitų išrašų matyti, kad ieškovas ir toliau nereguliariai bei ne visas priklausančias įmokas pagal grafikus mokėjo (b.l. 50-52, 53-54, 55-58). Ieškovas paskutinį mokėjimą atliko 2014-08-06 (b.l. 51-52, 108-10). Pagal 2007-11-15 kredito sutarties 6 p. ieškovas turėjo teisę atsiradus nenumatytoms aplinkybėms, gavus raštišką atsakovo sutikimą, praleisti pagal grafiką mokėjimą, jei įspėtų atsakovą raštu prieš 2 darbo dienas iki grafike nurodytos mokėjimo dienos ir sumokėtų pagal grafiką priklausančias mokėti palūkanas. Byloje nepateikta įrodymų, kad ieškovas būtų pasinaudojęs tokia jam sutartimi suteikta teise.

Byloje nustatyta, kad atsakovas, vadovaujantis CK 6.209 straipsnio nuostatomis, 2014-02-18 įspėjimu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė papildomą terminą iki 2014-03-21 sumokėti 2986,57 EUR įsiskolinimą (905,75 EUR kreditas, 1722,52 EUR palūkanos, 358,30 EUR delspinigiai) (b.l. 116). Ieškovui įspėjimas išsiųstas registruotu paštu atsakovui žinomais adresais - (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), tačiau įteikti nepavyko (b.l. 117). Paties ieškovo nerūpestingas elgesys - nesirūpinimas gaunamos korespondencijos priėmimu arba faktinio adreso korespondencijai gauti nepateikimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis vidutinio rūpestingo asmens standartus. Dėl šios priežasties teismas nevertina atsakovo elgesio kaip pažeidžiančio sutarties nutraukimo tvarką. 2014-08-19 įspėjimu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovas pakartotinai buvo raginamas iki 2014-09-19 padengti 4449,85 EUR įsiskolinimą (1870,68 EUR kreditas, 2231,25 EUR palūkanos, 347,92 EUR delspinigiai), nurodant, jog neįvykdžius šio reikalavimo iki nurodyto termino, 2014-09-20 sutartis bus laikoma nutraukta ir skolos išieškojimas bus vykdomas įstatymo nustatyta tvarka (b.l. 118). Įspėjimas ieškovui įteiktas 2014-08-21 (b.l. 119). 2014-09-16 raštu ieškovas informavo atsakovą, kad šiuo metu neturi jokių galimybių mokėti įmokų pagal kredito sutartį, nes nedirba, negauna jokių pajamų, registruotas darbo biržoje. Todėl prašo visus mokėjimus atidėti pusei metų (b.l. 120). Atsakovas raštą gavo paštu ir elektroniniu paštu 2014-09-17 (b.l. 121). Teismas daro išvadą, kad ieškovas buvo iš anksto tinkamai informuotas apie sutarties nutraukimą, suteikiant jam protingą papildomą terminą įvykdyti pradelstus sutartinius įsipareigojimus (CK 6.209 str., 6.218 str. 1 d.).

Ieškovės atstovės argumentas, kad 2014-09-17 atsakovas gavęs siūlymą įvykdyti sutartį, privalėjo per 15 k.d. iš naujo informuoti ieškovą dėl sutarties nutraukimo, kaip tai reglamentuoja CK 6.218 str. 2 d., yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Teismas 2014-09-16 ieškovo rašto nelaiko siūlymu įvykdyti sutartį, kadangi atsakovas aiškiai buvo nurodęs 2014-08-19 įspėjime savo tikslus ir ketinimus, jei nebus šie tikslai laiku įvykdyti, t.y. atsakovo kaip kreditoriaus pagrindinis siekis ir lūkesčiai yra tai, kad ieškovas tinkamai ir laiku įvykdytų kredito sutartį (padengtų įsiskolinimą iki 2014-09-19), priešingu atveju kredito sutartis 2014-09-20 bus nutraukta. Ieškovas 2014-09-16 rašte pats nurodė, kad sutarties neįvykdys iki 2014-09-19, todėl tai ir nelaikytina kaip siūlymas įvykdyti sutartį. Prašymas atidėti mokėjimus pusei metų taip pat nevertintinas kaip siūlymas įvykdyti sutartį, nes ieškovas 2014-08-19 įspėjime aiškiai buvo nurodęs papildomą terminą būtent iki 2014-09-19 padengti visus įsiskolinimus, o ne po pusės metų. 2014-09-24 raštu atsakovas atsakė į ieškovo prašymą dėl mokėjimų atidėjimo pusei metų, kuriame nurodė, kad ieškovo finansinė padėtis nuo 2010 metų nesikeičia ir negerėja, 2012-12-04 susitarimu jau buvo suteiktas papildomas kreditas pradelstoms įmokoms pagal sutartį sumokėti 5 metų laikotarpiui, bankas geranoriškai atsisakė 19404,75 EUR nesumokėtų delspinigių. Tolimesnis sutarties sąlygų keitimas atidedant įmokų mokėjimą ar atliekant kitus sutarties modifikavimo žingsnius tik didina skolą ir nesprendžia problemos iš esmės. Taip pat nurodė, kad nevykdant sutarties sąlygų (4.1 p., 4.4 p., 4.5 p., 4.6 p.) 2014-08-19 įspėjimu ieškovas buvo įspėtas dėl sutarties nutraukimo, ir nesumokėjus įspėjime nurodytos skolos, sutartis 2014-09-20 buvo nutraukta (b.l. 122, 123). Be to, jei vadovautis ieškovo atstovės aiškinimu, kad po tokio gauto 2014-09-16 rašto atsakovas privalo pranešti ieškovui vėl pakartotinai apie sutarties nutraukimą išlaikydamas tą pačią procedūrą, tai ieškovas pastoviai galėtų besibaigiant įspėjimo terminui (kaip ir šiuo atveju likus trims dienoms iki prievolės įvykdymo termino pabaigos) teikti kokius tai raštus, vadinamus pasiūlymais, ir taip naudotis neapibrėžta situacija ir laiku, piktnaudžiauti vienašališku sutarties nutraukimo institutu, o atsakovas negalėtų įgyvendinti savo teisės nutraukti sutartį.

CK 6.218 str. 2 d. yra specialioji norma, numatanti specialų atvejį, kai nukentėjusi šalis negali pasinaudoti CK 6.217 straipsnyje numatyta teise nutraukti sutartį. Šaliai iš esmės pažeidus sutartį ir pavėluotai pasiūlius ją įvykdyti arba siūlymui neatitinkant sutarties reikalavimų, nukentėjusi šalis privalo per protingą laiką apsispręsti, kokių gynybos būdų ji imsis – sutiks priimti įvykdymą ir atitinkamai reikalaus vykdyti prievolę natūra ar nutrauks sutartį ir pan. Nukentėjusi šalis, tokiais atvejais per protingą terminą nepasinaudojusi teise nutraukti sutartį, praranda tokią galimybę. Taigi ši norma reglamentuoja tik atvejus, kai sutartį iš esmės pažeidusi šalis siūlė ją įvykdyti, tačiau darė tai pavėluotai arba netinkamai, pvz. buvo siūloma įvykdyti sutartį kreditoriui aiškiai nepriimtinu būdu ir pan. Tokiais atvejais nukentėjusiai šaliai nereikia atsakyti į siūlymą įvykdyti sutartį, tačiau ji per protingą laiką turi apsispręsti dėl sutarties nutraukimo. Taigi ši norma netaikytina, kai apskritai nebuvo siūlyta įvykdyti sutartį. Tokiu atveju nukentėjusi šalis gali nevaržomai laiko požiūriu pasirinkti savo pažeistų teisių gynybos būdus.

Ieškovo atstovė paaiškino, kad ginčija sutarties nutraukimą tik procedūriniu aspektu, nes atsakovas nesilaikė vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos, o aplinkybė, ar ieškovas vykdė sutartį ar ne, yra visiškai nesvarbi. Iš byloje esančių duomenų ir paties ieškovo paaiškinimų matyti, kad ieškovas jau nuo 2009 m. mokėjimus vykdė nereguliariai ir ne visas priklausančias įmokas, o duomenų, jog ieškovas būtų ėmęsis veiksmų susidariusiai situacijai spręsti, taip pat duomenų, jog atsakovas būtų elgęsis nesąžiningai, nepateikė. Priešingai, byloje nustatyta, kad ieškovui nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, atsakovas buvo geranoriškas ieškovo atžvilgiu, siekė išsaugoti sutartį, kelis kartus suteikė papildomą kreditą, atsisakė didelės dalies nesumokėtų delspinigių, ne kartą ragino ieškovą sumokėti skolą nustatydamas papildomą terminą, nesiėmė priverstinių skolos išieškojimo veiksmų, tačiau ieškovas nesumokėjo susidariusio įsiskolinimo, po sutarties nutraukimo taip pat neatliko nei vieno mokėjimo, bet ir nebendradarbiavo tinkamai su atsakovu. Pažymėtina ir tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu ieškovui buvo suteikta galimybė teikti įrodymus dėl sutarties atnaujinimo tiek teismo (atidedant du kartus teismo posėdį dėl taikos sutarties sudarymo), tiek ir atsakovo (vyko du kartus banko komitete svarstymas dėl sutarties atnaujinimo). Ieškovas 2015-03-02 nutartimi buvo įpareigotas pateikti įrodymus, patvirtinančius jo galimybę toliau vykdyti kredito sutartį, finansavimo šaltinius (b.l. 139). Ieškovas pateikė tik 2015-03-09 darbo sutartį ir vaiko gimimo liudijimą (b.l. 149-150, 152 ), o po 2015-05-18 teismo posėdžio - pažymą, kad nuo 2015-08-01 gaus apie 900 EUR atlyginimą, pažymą apie darbo užmokestį (b.l. 173, 174). Nors tiek per parengiamąjį posėdį, tiek per teismo posėdžius ieškovas tvirtino, kad turi galimybę vykdyti sutartį, pvz. plėtos tarptautinių krovinių vežimo verslą, padės artimi žmonės, augina 1 ha česnakų, kuri yra pati brangiausia produkcija ir pan., bet nei atsakovui, nei teismui nepateikia tai patvirtinančių įrodymų, vien tik deklaratyvūs pasisakymai. Byloje nustatytos aplinkybės, jog ieškovas nebendradarbiavo, nereagavo į raginimus susimokėti įsiskolinimą, įrodo, kad pats ieškovas savo pasyviu, nerūpestingu elgesiu pažeidė šalių interesų pusiausvyros principą. Atsakovas, kaip pelno siekiantis asmuo, negaudamas įmokų, negali savo pelno sąskaita užtikrinti abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad ieškovas, nevykdydamas prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, iš esmės pažeidė kredito sutarties 4.1 p., 4.4 p., 4.5 p., 4.6 p. nuostatas, todėl atsakovas, nepažeisdamas vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos, pagrįstai ir teisėtai 2014-08-19 įspėjime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytu terminu nuo 2014-09-20 vienašališkai nutraukė sutartį (sutarties 5.2 p. ir CK 6.217 str. 5 d.).

Be to, sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininko elgesys sudarė pagrindą atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje, juo labiau, kad ieškovas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, kad atkūrus šalių sutartinius santykius, ieškovas turės realią galimybę vykdyti sutartinius įsipareigojimus, priešingai, pats ieškovas duodamas paaiškinimus nurodė, kad butą adresu (duomenys neskelbtini), padovanojo savo dukrai, o kitas įkeistas bankui turtas – gyvenamasis namas adresu (duomenys neskelbtini) r., sudegė. Sutarties vykdymo atnaujinimas negali būti savitikslis, jis turėtų būti orientuotas į ieškovo realias galimybes vykdyti sutartinius įsipareigojimus, tačiau tokių duomenų ieškovas nepateikė (CPK 178 straipsnis).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog atsakovas visais įmanomais būdais bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius, geranoriškai siūlė problemų sprendimo būdus, taigi atsakovas vienašališką sutarties nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę, kai objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių. Ieškovas nurodo, kad tarp šalių sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis, todėl jo, kaip vartotojo, interesai turėtų būti ypatingai saugomi ir ginami. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovas netinkamai vykdė įsipareigojimus, atsakovas kelis kartus raštu informavo ieškovą apie susidariusius įsiskolinimus bei paragino sumokėti skolą ir taip išvengti sutarties nutraukimo. Kredito sutartis vienašališkai nutraukta tik 2014-09-20. Atsakovas ir po sutarties nutraukimo delsė kreiptis dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. Šie įrodymai patvirtina, jog atsakovas geranoriškai bandė spręsti susidariusią ieškovui nepalankią situaciją ir sutartis vienašališkai buvo nutraukta tik po to, kai atsakovas pagrįstai įsitikino, kad ieškovas ir toliau negalės tinkamai sutartyje numatytais terminais vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė ilgą laiką, pats ieškovas pripažino, kad jau nuo 2009 metų vėluodavo mokėti įmokas, mokėjo ne visą priskaičiuotą sumą, todėl darytina išvada, kad ieškovas iki kredito sutarties nutraukimo sistemingai nevykdė savo įsipareigojimų, pažeidinėjo kredito sutartyje numatytus kredito grąžinimo terminus. Taigi atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovas pažeidė tarp šalių sudarytą kredito sutartį iš esmės, atsakovas nepasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovą, kaip vartotoją nutraukiant sutartį, nes formaliai nesivadovavo sutartyje numatytomis teisėmis vienašališkai nutraukti sutartį, sutartis buvo nutraukta tik po bandymų išsaugoti sutartinius santykius, todėl nėra pagrindo pripažinti kredito sutarties 5.2 p. numatytą sutarties nutraukimo sąlygą negaliojančią ab initio, kaip nesąžiningą ir pažeidžiančią šalių teisių ir interesų pusiausvyrą ieškovo kaip vartotojo nenaudai.

Teismui atmestus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti teismo sprendimu (CPK 150 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju, atmetus ieškinį, naikintinos Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-01-05 nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (b.l. 89).

Atsakovas neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, valstybė patyrė 7,87 EUR išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (b.l. 2). Atmetus ieškinį, nurodytos bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybei iš ieškovo (CPK 93, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 149 str., 259 str., 260 str., 270 str., teismas

nusprendė:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo R. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) 7,87 EUR (septynis eurus 87 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (įmokos kodas 5660).

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-01-05 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant Panevėžio miesto apylinkės teisme.

Teisėja Sigita Kulbienė