- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-08
- Bylos Nr.
- 2-706-370/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00069-2020-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- K. K.
Civilinės bylos Nr. 2-706-370/2020 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00069-2020-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.8.4
2020 m. balandžio 8 d.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo K. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutarties, priimtos ieškovo ieškinio priėmimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu civilinėje byloje Nr. 2-2404-852/2020 dėl sutarties pripažinimo negaliojančia,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas K. K. pateikė ieškinį prašydamas bendrovės (toliau – trečiojo asmens) BEG-Prague s.r.o. 1995 m. spalio 9 d. akcijų perleidimo sutarties dalį, kuria akcijas įgijusiu asmeniu nurodyta A. P., pripažinti apsimestiniu (niekiniu) sandoriu. Ieškovas prašo taikyti ginčijamos akcijų perleidimo sutarties dalies pripažinimo apsimestiniu (niekiniu) sandoriu teisines pasekmes, t. y. tikruoju trečiojo asmens BEG-Prague s.r.o. akcijų įgijėju ir vieninteliu akcininku per laikotarpį nuo akcijų įsigijimo 1995 m. spalio 9 d. iki S. K. mirties 2019 m. sausio 16 d. pripažinti S. K., o nuo 2019 m. sausio 17 d. (po S. K. mirties) trečiojo asmens BEG-Prague s.r.o. vieninteliu akcininku pripažinti ieškovą K. K., kaip vienintelį S. K. turto paveldėtoją.
2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei A. P. disponuoti trečiojo asmens BEG-Prague s.r.o. akcijomis bei priimti akcininko sprendimus, uždrausti naudotis visomis trečiojo asmens BEG-Prague s.r.o. akcijų suteikiamomis teisėmis iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Ieškovas taip pat prašė uždrausti trečiajam asmeniui BEG-Prague s.r.o. disponuoti ieškovo nurodytu nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini) kadastrinėse vietovėse, Pruhonice savivaldybėje, registruotu Centrinės Bohemijos regiono Kadastro Tarnyboje Prahos-west Kadastro filiale, taip pat uždrausti trečiajam asmeniui BEG-Prague s.r.o. disponuoti kitu savo turtu, jei tai turėtų esminės įtakos šio asmens turto visumai ar turtinėms teisėms.
3. Ieškovas nurodė, jog trečiojo asmens Čekijos Respublikoje registruotos bendrovės BEG-Prague s.r.o. akcijų tikrasis savininkas buvo jo miręs tėvas S. K., kuris turėjo nekilnojamojo turto – du namus su žemės sklypais Prahoje, Čekijoje, o juridinis asmuo BEG-Prague s.r.o. Čekijoje 1995 m. gegužės 22 d. buvo įsteigtas ieškovo tėvo turtui įgyti ir eksploatuoti. Nekilnojamajam turtui įsigyti lėšas bendrovei pervedė ieškovo tėvas ir jo įmonės, atsakovė A. P. į Prahos namų įgijimą ir išlaikymą neinvestavo. Minimas nekilnojamasis turtas tai vienintelis trečiojo asmens BEG-Prague s.r.o. nuosavybės teise valdomas turtas, jokio kito turto bendrovė neturi ir jokios kitos ūkinės komercinės veiklos, išskyrus Prahos namų priežiūrą ir išlaikymą, nevykdo.
4. Atsakovė A. P. buvo ieškovo tėvo pusseserė, juos abu dėl bendrovės BEG-Prague s.r.o. ir jos valdomo turto bei akcijų faktiškai siejo atstovavimo teisiniai santykiai. Po tėvo mirties ieškovas kreipėsi į atsakovę dėl trečiojo asmens bendrovės BEG-Prague s.r.o. akcijų ir bendrovės BEG-Prague s.r.o. valdomų Prahos namų juridinės kontrolės grąžinimo, tačiau atsakovė pareiškė, kad velionis jai padovanojo Prahos namus. Ieškovas nurodo, kad ginčo 1995 m. spalio 9 d. sutartis yra apsimestinė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnis).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 5 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį, taip pat netaikė laikinųjų apsaugos priemonių.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovas prašo pripažinti negaliojančia atsakovų 1995 m. spalio 9 d. Prahoje sudarytą Sutarties dėl verslo dalies perleidimo dalį, kuria atsakovė (perėmėja) neatlygintinai perėmė Čekijos Respublikoje įsteigtos ir įregistruotos bendrovės BEG-Prague s.r.o. verslo dalį pagal vienintelio bendrovės dalyvio (atsakovo) A. B. (A. B.) 1995 m. spalio 9 d. Prahoje įvykusio visuotinio susirinkimo nutarimą, bei tokiu būdu prisijungė prie šios bendrovės steigimo akto. Ginčijama sandorio dalis – verslo dalies – 100 procentų Čekijos Respublikoje įsteigtos ir įregistruotos bendrovės įstatinio kapitalo perleidimas atsakovei, konstatuojant, jog minima verslo dalis ir įstatinis bendrovės kapitalas ginčo sutartimi perėjo ne atsakovei, o ieškovo velioniui tėvui S. K.. Ieškovas pareiškė išvestinį reikalavimą – pripažinti minimo finansinio turto savininku (vieninteliu akcininku) jį, kaip vienintelį 2019 m. sausio 16 d. Ukrainoje Kijeve mirusio S. K. įpėdinį.
7. Teismas nustatė, kad ieškovo gyvenamoji vieta yra Šveicarijoje, atsakovės A. P. (B.) gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, o atsakovo A. B. gyvenamoji vieta – Čekijos Respublikoje. Bendrovės BEG-Prague s.r.o., kurios verslo dalis (įstatinis kapitalas) ginčo sutartimi perleista pagal Čekijos Respublikos teisę, registracijos adresas yra Čekijos Respublikoje. Ginčo sutartis, kuria perleistas ginčo objektas, sudaryta Čekijos Respublikoje. Nekilnojamasis turtas, kuris priklauso bendrovei BEG-Prague s.r.o. ir kurio juridinę kontrolę ieškovas siekia įgyti ginčydamas sandorį (kaip nurodyta ieškinyje), yra Čekijos Respublikoje.
8. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lugano konvencijos nuostatomis bei Reglamento „Briuselis I bus“ 27 straipsniu, sprendė, jog ieškovo ieškinys dėl reikalavimo iš esmės susijęs su byla, kuri priskiriama išimtinei Čekijos Respublikos teismų jurisdikcijai. Ieškovas nepateikė jokių argumentų, leidžiančių spręsti dėl reikalavimo pripažinti jo ginčijamus sandorius (ginčo sutartį, prisijungimą prie bendrovės steigimo akto ir betarpiškai kvestionuojamą bendrovės valdymo organo sprendimą) apsimestiniais priskyrimo Lietuvos teismų jurisdikcijai.
9. Teismas vertino, kad, teismas, neturėdamas jurisdikcijos spręsti dėl konkrečių sandorių pripažinimo apsimestiniais, neturi pagrindo tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikyti CK 1.87 straipsnį ir dėl ieškovo reikalavimų teismingumo spręsti pagal ieškovo įrodinėjamą, tačiau teismo dar nepatvirtintą, šalis siejantį teisinį santykį. Teismas nustatė, jog ginčas tarp šalių vyksta būtent dėl turtinės teisės – sudarytas ginčijamas sandoris lėmė, kad atsakovė įgijo turtinę teisę į bendrovę BEG-Prague s.r.o., kuri yra ne Lietuvos Respublikoje. Ieškovas neįrodinėjo, kad bendrovė BEG-Prague s.r.o. Lietuvoje turi buveinę ar nekilnojamojo turto, bendrovės nekilnojamasis turtas ar daiktinės teisės taip pat yra Čekijos Respublikoje.
III. Atskirojo skundo argumentai
10. Ieškovas K. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą spręsti teismui iš naujo, taip pat išspręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir jas taikyti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos analogiškose bylose, nes ieškovo pareikštas reikalavimas yra pripažinti negaliojančia atsakovų 1995 m. spalio 9 d. Prahoje sudarytą sutarties dalį dėl verslo dalies perleidimo, pagal kurią atsakovė A. P. neatlygintinai perėmė BEG-Prague s.r.o. verslo dalį pagal vienintelio bendrovės dalyvio atsakovo A. B. 1995 m. spalio 9 d. Prahoje įvykusio visuotinio susirinkimo nutarimą, tokiu būdu prisijungiant prie šios bendrovės steigimo akto. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas pritaikyti Lugano konvencijos 6 skirsnio 22 straipsnio ir Briuselis I-bis 24 straipsnio 2 dalies nuostatas, neteisėtai pakeitė ieškinio dalyką bei dėl to atsisakė priimti ieškinį.
10.2. Ieškovas pradinį ieškinį 2019 m. rugpjūčio 8 d. buvo pareiškęs Vilniaus miesto apylinkės teisme, tačiau teismas 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-29934-1080/2019 atsisakė priimti ieškinį, nurodęs, kad toks ieškinys yra teismingas Čekijos Respublikos teismams, tačiau apeliacine tvarka ieškovo skundą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1550-643/2019, nustatė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškinys neteismingas Lietuvos Respublikos teismams ir perdavė ieškinio priėmimo klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Pakartotinai spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą teismas nustatė, jog ieškovo ieškinio suma turi būti apskaičiuojama nuo trečiojo asmens akcijų rinkos vertės arba gyvenamųjų namų, esančių Prahoje, rinkos vertės. Vilniaus miesto apylinkės, pakartotinai spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, atsisakė priimti ieškinį, motyvuodamas tuo, kad ieškinio suma viršija 40 000 Eur ir byla nėra teisminga apylinkės teismui.
10.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino procesinio bendrininkavimo nuostatas, nepagrįstai nurodė, jog Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ginčą, nes atsakovo N. B. gyvenamoji vieta, kaip ir trečiojo asmens BEG-Prague s.r.o. registruota buveinė bei ginčijamas 1995 m. spalio 9 d. sandoris, yra Čekijos Respublikoje. Pagal Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalį ir Briuselio I-bis 8 straipsnio 4 dalį, ieškovui yra suteikta teisė rinktis, į kurios valstybės teismą kreiptis siekiant teisingai išnagrinėti ginčą, tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, taip pat ir Vilniaus apygardos teismas analogiškoje byloje nurodė, jog ieškovas turi teisę kreiptis į Lietuvos teismus pagal atsakovės gyvenamąją vietą.
10.4. Aplinkybė, kad trečiojo asmens buveinė yra registruota Čekijos Respublikoje, neturi reikšmės sprendžiant jurisdikcijos klausimą pagal Lugano konvenciją ir Briuselis I-bis, kadangi BEG-Prague s.r.o. yra trečiasis asmuo, kuris ieškovo buvo įtrauktas dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
10.5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodė, jog ieškovas nepateikė jokių argumentų, leidžiančių spręsti dėl reikalavimo pripažinti jo ginčijamus sandorius apsimestiniais priskyrimo Lietuvos teismų jurisdikcijai. Priešingai, ieškinyje ieškovas detaliai nurodė, kodėl nagrinėjamas ginčas turi būti priskiriamas Lietuvos teismų jurisdikcijai, analizavo Lugano konvencijos ir Briuselio I-bis nuostatas, citavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, todėl, nenagrinėdamas klausimo dėl jurisdikcijos nustatymo ir nepasisakydamas nei dėl vieno ieškovo nurodomo argumento sprendžiant jurisdikcijos klausimą, pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą motyvuoti savo sprendimą (nutartį).
10.6. Pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nesprendė ir dėl jo nepasisakė. Ieškovo ieškinys yra preliminariai pagrįstas ir jų taikymas yra būtinas, nes ginčas byloje kilo dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą, todėl jų netaikius atsakovė galėtų nevaržomai perleisti trečiojo asmens akcijas ir ginčo nekilnojamąjį turtą arba jį išnuomoti ir ieškovui galbūt palankus teismo sprendimas nebūtų įvykdytas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstų teismo nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju nenustatyti absoliučių skundžiamų teismo nutarčių negaliojimo pagrindai (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys, 338 straipsniai).
12. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, nes ieškinys yra teismingas Čekijos Respublikos teismams, taip pat klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas (CPK 320, 338 straipsniai).
Dėl jurisdikcijos ir taikytinos teisės
13. Nagrinėjamoje byloje aktualus yra 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (t. y. nauja Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 redakcija) (toliau – ir reglamentas Briuselis I), taip pat 2007 m. gruodžio 21 d. Lugano konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo.
14. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis – vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą. Jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui. CPK 782 straipsnyje nustatyta teismo pareiga ex officio patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).
15. Bendroji jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią ieškiniai turi būti reiškiami (bylos keliamos) atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje, nustatyta Lugano konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje ir reglamento Briuselis I 4 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar apelianto ieškinys, kuriuo jis ginčija 1995 m. spalio 9 d. Čekijos Respublikoje, Prahos mieste sudarytą sutartį dėl verslo dalies perleidimo, kuria atsakovė A. P. perėmė Čekijos Respublikoje įregistruotos bendrovės BEG-Prague s.r.o. verslo dalį pagal vienintelio akcininko atsakovo A. B. 1995 m. spalio 9 d. Prahoje įvykusio visuotinio susirinkimo nutarimą, yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams.
16. Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovai ginčo sutartimi susitarė, jog sutarčiai yra taikoma Čekijos Respublikos teisė (sutarties 4.1. papunktis), tačiau šalys nesusitarė dėl jurisdikcijos. Pirmosios instancijos vertinimu, šalių ginčas yra nenagrinėtinas Lietuvos teismuose, nes apelianto reikalavimas susijęs su trečiojo asmens BEG-Prague s.r.o. valdymo organo sprendimu dėl verslo dalies perleidimo atsakovei A. P., todėl pagal Lugano konvencijos 6 skirsnio 22 dalį ir reglamento Briuselis I 24 straipsnio 2 dalį ieškinys priskiriamas išimtinei Čekijos Respublikos jurisdikcijai. Apeliantas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, nurodo, jog pagal Lugano konvenciją ir reglamentą Briuselis I apeliantas gali pasirinkti į kurios valstybės teismą kreiptis. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apelianto vertinimu nesutinka.
17. Vertinant išimtinės jurisdikcijos taisyklės apimtį, atsižvelgtina į tai, kad išimtinės jurisdikcijos taisyklės pakeičia bendrąją taisyklę dėl jurisdikcijos nustatymo pagal atsakovo gyvenamąją vietą, taip pat į specialiąsias jurisdikcijos taisykles. Pagal Lugano konvencijos, taip pat reglamento Briuselis I 24 straipsnio 2 punkto turinį darytina išvada, kad jame nurodyti pagrindai yra baigtinio pobūdžio ir turi būti taikomi siaurai – nei Lugano konvencijoje, nei reglamente Briuselis I nenumatyta galimybės išplėsti išimtinės jurisdikcijos taikymo taisyklių taikant analogiją ar bet kokią kitą techniką. Tokią poziciją patvirtina ir ESTT praktika, kurioje laikomasi nuostatos, kad išimtinės jurisdikcijos taisyklės įtvirtina bendrųjų jurisdikcijos taisyklių išimtį, tai jos neturi būti aiškinamos plačiau nei to reikalauja jomis siekiamas tikslas, nes jos, be kita ko, atima iš šalių galimybę pasirinkti ginčo nagrinėjimo vietą, kurią kitu atveju jos galėtų pasirinkti, ir tam tikrais atvejais numato joms teismą, kuris nėra nė vienos iš šalių gyvenamosios vietos teismas (1977 m. gruodžio 14 d. ESTT sprendimas, priimtas byloje Sanders prieš Van der Putte, bylos Nr. 73/77, 17–18 punktai, 1990 m. sausio 10 d. sprendimas, priimtas byloje Reichert ir Kockler, bylos Nr. C-115/88, 2000 m. sausio 27 d. sprendimas, priimtas byloje Dansommer, bylos Nr. C‑8/98, 2006 m. gegužės 18 d. sprendimas, priimtas byloje ČEZ, bylos Nr. C-343/06). ESTT 2008 m. spalio 2 d. sprendime, priimtame byloje Nicole Hasset (bylos Nr. C-372/07), nurodė, kad išimtinės jurisdikcijos taisyklei taikyti nepakanka, jog ieškinio reikalavimas būtų kaip nors susijęs su juridinio asmens valdymo organų priimtais sprendimais, Lugano konvencijos 22 straipsnio 2 punktą reikia aiškinti taip, kad į jo taikymo sritį patenka tik tos bylos, kuriose viena šalis ginčija bendrovės organo sprendimo galiojimą remdamasi taikytina bendrovių teise arba jos organų funkcijas apibrėžiančiomis įstatų nuostatomis.
18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad reglamento Briuselis I 24 straipsnyje nustatytos jurisdikcijos taisyklės yra išimtinės, jų sąrašas yra baigtinis, todėl jų negalima aiškinti plačiau, nei to reikalauja jomis siekiamas tikslas. Plačiai aiškinant reglamento Briuselis I 24 straipsnio 2 punktą, t. y. taip, kad jis būtų taikomas visiems ginčams, kuriuose kyla klausimas dėl bendrovės valdymo organų sprendimo galiojimo, būtų prieštaraujama, pirma, vienam iš bendrų šio reglamento tikslų, įtvirtintų jo 11 konstatuojamojoje dalyje, būtent, kad jurisdikcijos taisyklės turi būti ypač nuspėjamos, ir, antra, teisinio saugumo principui, be to, platus 24 straipsnio 2 punkto aiškinimas nebūtų suderinamas ir su šios nuostatos tikslu centralizuoti jurisdikciją nagrinėti ginčus dėl bendrovės egzistavimo ir jos valdymo organų nutarimų galiojimo, siekiant išvengti prieštaringų sprendimų.
19. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.87 straipsnio nuostata, kuria ieškinyje remiasi apeliantas, yra materialinio, o ne procesinio pobūdžio teisės norma. Ši nuostata reglamentuoja teisines pasekmes, kylančias tuo atveju, kai konkretus sandoris pripažįstamas apsimestiniu. Taigi, būtina prielaida taikyti sutartinius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas apelianto ginčijamam sandoriui yra jo pripažinimas apsimestiniu.
20. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nepaisant to, jog niekinis sandoris negalioja ir nesant šiuo klausimu priimto teismo sprendimo (CK 1.78 straipsnio 1 dalis), tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, jog tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019). Taigi, teismas, taikantis CK 1.87 straipsnį, visų pirma turi būti kompetentingas spręsti dėl atitinkamų sandorių pripažinimo apsimestiniais.
21. Apeliantas nepateikia jokių argumentų, leidžiančių spręsti dėl reikalavimo pripažinti jo ginčijamą sandorį apsimestiniu priskyrimo Lietuvos teismų jurisdikcijai. Neturėdamas jurisdikcijos spręsti dėl konkrečių sandorių pripažinimo apsimestiniais, teismas neturi pagrindo, spręsdamas jurisdikcijos klausimą, tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikyti CK 1.87 straipsnį ir dėl apelianto reikalavimų teismingumo spręsti pagal įrodinėjamą, tačiau teismo dar nepatvirtintą, šalis siejantį teisinį santykį. Kitoks aiškinimas neatitiktų sandorių teisėtumo prezumpcijos ir sukurtų prielaidas apeliantui piktnaudžiauti pasirenkant bylą nagrinėjantį teismą.
22. Apeliantas siekia nuginčyti 1995 m. spalio 9 d. tarp atsakovų sudarytą sutartį dėl Čekijos Respublikoje registruotos įmonės BEG-Prague s.r.o akcijų perleidimo, sutartyje esant nuorodai, kad ginčai sprendžiami pagal Čekijos Respublikos teisę. Apeliantas nurodo, jog pagal Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, apeliantas gali pasirinkti, kurios valstybės teisme pareikšti reikalavimą atsakovams. Pažymėtina, jog apeliantas siekia nuginčyti 1995 m. spalio 9 d. Čekijos Respublikoje sudarytą sutartį dėl verslo dalies perleidimo, kuria atsakovė A. P. iš atsakovo A. B. perėmė Čekijos Respublikoje įregistruotos bendrovės BEG-Prague s.r.o. verslo dalį, tačiau byloje pagal ieškinyje nurodomas faktines aplinkybes bei kitus esančius rašytinius duomenis galima daryti išvadą, jog tokiu pasirinktu teisminės gynybos būdu ieškovas faktiškai siekia BEG-Prague s.r.o. nekilnojamojo turto (gal būt išoriškai (apsimestinai) įforminto juridinio asmens kapitalu-turtu), esančio Čekijos Respublikoje, nuosavybės teisių patvirtinimo ieškovui, kaip įpėdiniui. Tenkinus apelianto ieškinį, jis galėtų įgyti BEG-Prague s.r.o. visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir kitas turtines teises, todėl pagal Lugano konvencijos 6 straipsnio 4 dalį bylos, susijusios su daiktinėmis teisėmis į nekilnojamąjį turtą, nagrinėtinos šios konvencijos privalančios laikytis valstybės, kurioje yra turtas, teisme, todėl, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, jiems taikytina išimtinė jurisdikcija, ir ieškinys turėtų būti reiškiamas Čekijos Respublikos teisme (Lugano konvencijos 22 straipsnio 2 dalis, reglamento Briuselio I 24 straipsnio 2 punktas). Tokį reglamentavimą numato ir Lietuvos Respublikos tarptautinio civilinį proceso teisės normos (CPK 786 straipsnis).
23. Kitų argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto reikalavimo pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia teismingumo nepagrįstumu, apeliantas nepateikia, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta priimti apelianto ieškinį, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, yra teisėta ir pagrįsta.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
24. Apeliantas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei A. P. disponuoti trečiojo asmens BEG-Prague s.r.o. akcijomis bei priimti akcininko sprendimus, uždrausti naudotis visomis trečiojo asmens BEG-Prague s.r.o. akcijų suteikiamomis teisėmis iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Ieškovas taip pat prašė uždrausti trečiajam asmeniui BEG-Prague s.r.o. disponuoti ieškovo nurodytu nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini) kadastrinėse vietovėse, Pruhonice savivaldybėje, registruotu Centrinės Bohemijos regiono Kadastro Tarnyboje Prahos-west Kadastro filiale, taip pat uždrausti trečiajam asmeniui BEG-Prague s.r.o. disponuoti kitu savo turtu, jei tai turėtų esminės įtakos šio asmens turto visumai ar turtinėms teisėms.
25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas dėl apelianto ieškinio teismingumo, o skundžiama nutartis, kuria atsisakyti priimti ieškovo ieškinį, paliekama nepakeista, be to, apeliacinės instancijos teismo procesiniai sprendimai įsiteisėję nuo jų priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis, 338 straipsnis), daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju apelianto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tenkinti nėra jokių įstatymo nustatytų pagrindų.
Dėl procesinės bylos baigties
26. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, daro išvadą, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.