Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Stambrauskaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo K. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. K. ieškinį atsakovams A. P., A. B., trečiajam suinteresuotam asmeniui BEG-PRAGUE s.r.o dėl akcijų perleidimo sandorio dalies pripažinimo apsimestiniu sandoriu ir apsimestinio sandorio teisinių pasekmių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

5. Atskirajame skunde nurodoma, kad Akcijų perleidimo sutartyje numatytas atsakovų susitarimas dėl taikytinos Čekijos Respublikos teisės nepanaikina ieškovo teisės reikšti ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui.

5.1. Akcijų perleidimo sutartyje atsakovai susitarė tik dėl taikytinos teisės, o ne dėl išimtinės Čekijos Respublikos teismų jurisdikcijos spręsti ginčus dėl Akcijų perleidimo sutarties negaliojimo, kadangi taikytina teisė ir teismingumas yra skirtingi dalykai. Taigi, dėl to, kad Akcijų perleidimo sutartyje buvo susitarta, jog taikytina Čekijos Respublikos teisė, nereiškia, kad ginčai turi būti sprendžiami Čekijos Respublikos teisme.

5.2. Net jeigu atsakovai ir būtų susitarę dėl teismingumo, tai saistytų tik pačius atsakovus, tačiau ne ieškovą, tokios praktikos laikosi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas.

6. Atskirajame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė tarptautinės jurisdikcijos taisykles.

6.1. Teismas prioritetą suteikė tokioms aplinkybėms, kad trečiasis asmuo yra registruotas Čekijos Respublikoje, Akcijų perleidimo sutartyje nebuvo numatyta išimtinė Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija, ieškinys nepriskirtinas Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai pagal CPK 787 straipsnyje nustatytus kriterijus, nėra ryšio tarp šalių kilusios ginčo su Lietuvos Respublika, tačiau teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad atsakovės gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, taigi turėtų būti taikytos taisyklės, taikytinos atsakovų daugeto atveju.

6.2. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju sprendžiant dėl teismingumo, dėl kiekvieno reikalavimo turi būti sprendžiama atskirai, taigi vertinamas ieškinio dalykas, turi būti nustatoma, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus, taip pat turi būti nustatyta, kokia teisės aktų grupė aktuali jurisdikcijos nustatymui.

6.3. Atskirajame skunde atkreipiamas dėmesys į aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal kurią sandorio pripažinimo negaliojančiu atveju, toks sprendimas bus nedalomai susijęs su abejomis šalimis. Tuo atveju, kai taikytinas jurisdikcijos taisykles reglamentuojančiame teisės akte yra įtvirtinta lis pendens taisyklė (pirmojo teismo jurisdikcija), tokiu atveju įtvirtinama ir abipusė jurisdikcija (ieškovas turi galimybę pasirinkti, kurios susitariančios šalies teismuose reikšti reikalavimą. Pagal šią taisyklę, Lietuvos Respublikos teismai neturi atsisakyti savo jurisdikcijos, jeigu nėra duomenų, kad kitoje valstybėje nagrinėjama analogiška byla.

7. Atskirajame skunde nurodoma, kad šiuo atveju turėtų būti taikytina 2007 m. spalio 30 d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Lugano konvencija), kadangi tiek Šveicarija, tiek Europos bendrija yra susitariančios šalys. Be to, taikant Lugano konvenciją, be kita ko, turi būti vadovaujamasi ir reglamentu Briuselis I. Šie abu teisės aktai jurisdikciją sieja su atsakovo nuolatine gyvenamąja vieta.

7.1. Atsižvelgiant į tai, kad nustatytas atsakovų daugetas bei egzistuoja tarptautinis elementas, jurisdikcija kiekvienam reikalavimui turėtų būti nustatyta atskirai – atsakovui pareikštas reikalavimas turėtų būti nagrinėjamas Čekijos Respublikoje, o atsakovei pareikštas reikalavimas – Lietuvos Respublikoje. Tačiau Lugano konvencija bei Briuselis I nuostatos leidžia ieškovui pareikšti reikalavimus abiem atsakovam vieno iš jų gyvenamosios vietos teismui.

8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi CPK 787 straipsniu, kadangi turėjo būti taikytos Lugano konvencijos taisyklės.

9. Atskirajame skunde atkreipiamas dėmesys, kad ieškinio pagrindas yra susijęs su Lietuvos Respublika, taip pat čia yra daugelio įrodymų buvimo vieta.

10. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, neatsižvelgė į būtinybę skubiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirųjų skundų (ir atsiliepimų į juo) faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų CPK 329 straipsnis patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskiruosiuose skunduose (atsiliepimuose į juos) nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

12. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundų ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskiruosius skundus, remiasi jų teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

13. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, dėl to kad šis nėra teismingas tam teismui, taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines normas, reglamentuojančias teismingumo nustatymą.

14. Aptariamu atveju apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Akcijų perleidimo sutartyje buvo susitarta dėl išimtinės Čekijos Respublikos teismų jurisdikcijos spręsti ginčus dėl negaliojimo, be to, teismas netinkamai aiškino ir taikė Lugano konvencijoje įtvirtintus principus, suabsoliutindamas vieno iš atsakovų gyvenamąją vietą – Čekijos Respubliką.

15. Teismingumo taisyklių reiškiant ieškinį laikymasis yra būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga. Šiuo atveju ginčo šalių buveinės yra skirtingose valstybėse (Šveicarija, Lietuvos Respublika ir Čekijos Respublika), taigi byloje kilęs ginčas turi užsienio elementą. Pagal nacionalinį teisinį reguliavimą Lietuvos teismui užsienio elementą turinčioje byloje pirmiausia reikia išspręsti jurisdikcijos klausimą, t. y. teismas ex officio (savo iniciatyva) turėtų patikrinti, ar jis turi kompetenciją priimti ieškinį ir nagrinėti bylą (CPK 782 straipsnis). Bylą nagrinėjantis teismas pirmiausia turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja šios bylos teismingumo klausimą.

16. Visus jurisdikcijos ir teismų sprendimų pripažinimo bei vykdymo klausimus civilinėse ir komercinėse bylose, kylančius tarp Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos laisvosios prekybos asociacijos (toliau – ELPA) narių – Norvegijos Karalystės, Islandijos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos, bei Danijos Karalystės reglamentuoja 2007 m. spalio 30 d. Lugano konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Lugano konvencija iš esmės yra išplečiamas reglamento „Briuselis I“ (šiuo metu ir – reglamento „Briuselis I bis“) principų taikymas ELPA narėms. Lugano konvencijos struktūra pagrįsta reglamento „Briuselis I“ principais, joje atkartojama dauguma šio reglamento nuostatų. Vadovaujantis antruoju Lugano konvencijos protokolu, susitariančiosios šalys įsipareigojo vadovautis ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija bei doktrina, suformuota aiškinant reglamentą „Briuselis I“ (reglamentą „Briuselis I bis“) (LAT 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-969/2018).

17. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lugano konvencijos nuostata, kad jurisdikcija nustatoma tai valstybei, kurios teritorijoje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė), tačiau neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad šiuo atveju egzistuoja atsakovų daugetas, kuriems ieškinyje reiškiami reikalavimai yra susiję. Pažymėtina, kad pagal Lugano konvencijos 2 skirsnio 6 straipsnio 1 dalį, šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui byla taip pat gali būti iškelta kai minėtas asmuo yra vienas iš atsakovų teismuose pagal bet kurio iš jų nuolatinę gyvenamąją vietą, jeigu reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti visus iš karto, siekiant išvengti atskirų teismo procesų metu priimtų sprendimų nesuderinamumo. Šiuo atveju vienos iš atsakovų gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės neanalizavo, prioritetą suteikdamas kito iš atsakovų gyvenamajai vietai - Čekijos Respublikai, tačiau nemotyvavo, kodėl nėra atsižvelgiama į atsakovės gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.

18. Be to, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Akcijų perleidimo sutarties 4.1 punkte šalys susitarė dėl išimtinės jurisdikcijos, kadangi šiame punkte tik nurodyta, kad sutarčiai yra taikoma Čekijos Respublikos teisė, o šių aplinkybių negalima laikyti tapačiomis. Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lugano konvencijose 7 skirsnio 23 straipsnio 1 dalimi, reglamentuojančia išimtinę kompetenciją, ir padarė neteisingą išvadą, kad šalys susitarė dėl išimtinės jurisdikcijos Čekijos Respublikos teismams. Nesant sutartyje numatytai išimtinei kompetencijai dėl jurisdikcijos, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis jurisdikcijos taisyklėmis esant atvejui, kuomet atsakovų gyvenamoji vieta skiriasi. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines normas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškinys nėra teismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui ir atsisakė priimti ieškovo ieškinį.

19. Remiantis išdėstytais motyvais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atsisakė priimti nepagrįstai, todėl yra pagrindas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį panaikinti.

20. Ieškinio atitikimo įstatymų reikalavimams visa apimtimi vertinimas ir jo (ne)priėmimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva. Apeliacine tvarka tikrinamas tik atskirais klausimais priimtų pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas, bet netikrinamas ieškinio atitikimas įstatymo reikalavimams apskritai (turinio ir formos prasme), o tai taip pat reikšminga ieškinio (ne)priėmimo klausimui išspręsti. Remiantis išdėstytais motyvais, ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 137 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

21. Apeliacinės instancijos teisme taip pat gautas ieškovo prašymas civilinę bylą pripažinti nevieša ir civilinę bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje. Dėl šio prašymo apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad bylos medžiagą galima pripažinti nevieša tik jau esant iškeltai bylai, tuo tarpu šiuo atveju, kol nėra išspręstas ieškinio priėmimo klausimas, nėra pagrindo spręsti ir prašymo dėl medžiagos pripažinimo nevieša ir bylos nagrinėjimo uždarame teismo posėdyje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį panaikinti ir ieškovo K. K. ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.