Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. P. ir V. J. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-05-05 nuosprendžio, kuriuo:

A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d., 71 str. bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams ir paskirta 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri turi būti sumokėta per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

V. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d., 71 str. bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams ir paskirta 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri turi būti sumokėta per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. ir V. J. nuteisti už tai, kad būdami valstybės tarnautojai, veikdami bendrininkų grupe, savo naudai reikalavo, susitarė priimti ir tiesiogiai priėmė kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant jiems suteiktus įgaliojimus:

A. P., dirbdamas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyresniuoju patruliu, ir V. J., dirbdamas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyriausiuoju patruliu, būdami valstybės tarnautojai, 2009-09-21, apie 01.30 val., Priestočio g., Klaipėdoje, sustabdė automobilį „Audi 100“, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, vairuojamą A. Č., ir pastarajam nurodė, kad jis pažeidė Kelių eismo taisykles, t. y. vairavo automobilį galbūt būdamas neblaivus, už tai jam gresia automobilio konfiskacija, vairuotojo pažymėjimo atėmimas ir bauda iki 4 000 Lt. Tarnybiniame policijos automobilyje „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, veikdami bendrininkų grupe, už tai, kad nebūtų užfiksuotas Kelių eismo taisyklių pažeidimas ir nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, t. y. už neteisėtą neveikimą iš A. Č. pareikalavo 400 Lt dydžio kyšį, nurodydami jį atvežti 2009-09-21, apie 02.00 val., į degalinę „BP“, esančią Tilžės g., Klaipėdoje, šalia Sendvario žiedo. Po to, tęsdami nusikalstamą veiką, veikdami bendrininkų grupe, 2009-09-21, apie 02.00 val., minėtoje degalinėje, būdami tarnybiniame policijos automobilyje „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, už nurodytą neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus priėmė 300 Lt kyšį iš A. Č.

Apeliaciniu skundu nuteistieji A. P. ir V. J. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-05-05 nuosprendį ir baudžiamąją bylą jiems nutraukti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš bylos medžiagos matyti, jog A. Č. kreipėsi į policiją su pareiškimu apie tai, kad A. P. ir V. J. būdami policijos pareigūnai ir vykdydami tarnybines pareigas reikalavo kyšio iš jo ir priėmė kyšį. Remiantis A. Č. pareiškimu, apeliantams buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, A. Č. buvo apklaustas kaip liudytojas. Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo metu turėjo būti išspręstas klausimas dėl A. Č. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nėra formalus veiksmas, tai yra atitinkama procesinė procedūra įtvirtinta Baudžiamojo proceso kodekse. Kaip matyti iš bylos medžiagos, byloje nėra procesinio sprendimo (teismo nutarties) dėl A. Č. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir ikiteisminio tyrimo jam nutraukimo. Byloje nėra duomenų, kad A. Č. teisėtai veikė pagal nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelį. Nesant procesinio dokumento dėl A. Č. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą, pastarasis negalėjo įgyti liudytojo statuso byloje. Kita vertus, nesant procesinio dokumento dėl A. Č. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, pastarajam turėjo būti pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 80 str. 1 p. kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 82 str. 3 d. numatytus liudijimo ypatumus. Kadangi A. Č. parodymai gauti pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, jie negali būti pripažįstami įrodymais baudžiamojoje byloje.

Apeliantai akcentuoja, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį teismas iš esmės pažeidė imperatyvius įstatymo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi byloje esančiais apžiūros protokolais. Tačiau su tuo sutikti negalima, kadangi apžiūros protokolai pagal savo prigimtį yra dokumentai, kuriuose fiksuojami tam tikri faktai, ir teisme tiriami kaip rašytiniai įrodymai. Tačiau šioje byloje protokolai yra išvestinių duomenų šaltiniai, kurie gauti techninėmis priemonėmis. Todėl teismas, neištyręs vaizdo ir garso įrašų teismo posėdyje, neturėjo pagrindo remtis protokolais kaip rašytiniais įrodymais. Ypač tais atvejais, kai kaltinamieji neigia savo balso autentiškumą. Teismo posėdžio metu liudytojas M. Z. parodė, kad su A. Č. buvo draugai, 2009 m. gruodžio mėn. jam buvo atlikta galvos operacija, po to jis prarado atmintį, įvykio neprisimena. Nagrinėjant bylą, teismas apsiribojo tik liudytojo M. Z. parašu ant apklausos protokolo, surašyto ikiteisminio tyrimo metu, palyginimu. Analizuojant liudytojo M. Z. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu su teismo nuosprendyje nurodytais liudytojo M. Z. parodymais, matyti jų prieštaravimai. Liudytojas M. Z. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad A. Č. nuėjo pas mamą ir parsinešė 500 Lt. Iš jo apklausos protokolo galimo suprasti, kad M. Z. nebuvo žinoma reikalaujamoji arba siūlytina pinigų suma. Liudytojui buvo žinoma, kad „...pareigūnai paprašė pinigų...“ ir tik perdavus pinigus sužinojo, kad pareigūnai savo naudai paėmė 300 Lt kyšį, kad A. nerašytų administracinės teisės pažeidimo protokolo ir jam nepaskirtų baudos. Toks liudytojų parodymų interpretavimas duoda pagrindą teigti, kad teismas šališkai išnagrinėjo bylą, turėjo išankstinį nusistatymą prieš kaltinamuosius. Teismas iš esmės pažeidė procesines normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą.

Apeliaciniame skunde konstatuojama, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo suvaržytos įtariamųjų A. P. ir V. J. teisės garantuojamos, ne tik BPK, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, o būtent, sulaikymo metu jiems nebuvo išaiškinta jų teisė turėti gynėją nuo sulaikymo momento, jiems nebuvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus apie padarytą nusikalstamą veiką, pareikšti nušalinimus, nebuvo išaiškintos kitos įstatymo numatytos įtariamojo teisės. Įtariamųjų teisės suvaržymas daro visus su jais atliktus procesinius veiksmus neteisėtais.

Apeliantai taip pat teigia, kad įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas apie 03.00 val., adresu Jūros g. 1, Klaipėdoje, vidaus tyrimo poskyrio patalpose, pareigūno A. L., priėmusio pareiškimą iš A. Č. Vėliau A. L., G. S. ir I. L. nuvyko į Klaipėdos miesto 1-ąjį policijos komisariatą, į kurį buvo iškviesti A. P. ir V. J. Būtent komisariate pareigūnas A. L. atliko būtiną procesinį veiksmą – pinigų paėmimą ir protokolo surašymą. Toliau pareigūnas G. S. liepė V. J. ir A. P. parašyti pasiaiškinimą. Tolimesni įvykiai rodo, pasiaiškinimai buvo reikalingi tarnybinio patikrinimo atlikimui. Kaltinamieji teisme parodė, kad vidaus tyrimo poskyrio viršininkas G. S. liepė rašyti tarnybinius pranešimus ir pats diktavo, ką rašyti. Liudytojas A. L. parodė, kad G. S. pasakė kaltinamiesiems, kad jeigu geruoju grąžins pinigus, bus atliktas tik tarnybinis patikrinimas. Vyrai nenorėjo prisipažinti. Po to G. S. žodžiu pagrasino: „pradėsime kratyti“. Tik po to kaltinamieji ištraukė iš kišenių, ką turėjo. A. L. surašė protokolą ir atkreipė dėmesį, kad 200 Lt vertės kupiūros numeris nesutampa su A. Č. pateiktame lape užrašytais numeriais. G. S. pasakė, kad viskas bus gerai, ir kaltinamieji surašė pasiaiškinimus. Pažymi, kad įstatymas draudžia bet kokio smurto (fizinio ar psichologinio) panaudojimą ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat draudžiama atlikti procesinius veiksmus per prievartą arba apgaulės būdu. Apeliantai ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme kėlė klausimą dėl įrodymo – A. Č. pateikto A4 formato baltos spalvos lapo su piniginiais banknotų numeriais – suklastojimo. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme dokumento klastojimo faktas nebuvo tikrinamas. O tai yra svarbu, nes nuosprendžio aprašomojoje (motyvuojamojoje) dalyje padaryti priešingi motyvai dėl minėto dokumento patikimumo. Be to, nustatant dokumento klastojimo faktą kils klausimas dėl įrodymų patikimumo ir kaltų asmenų baudžiamosios atsakomybės. Negalima suprasti teismo logikos, nes iš vienos pusės teismo nuosprendžio aprašomojoje (motyvuojamojoje) dalyje laikoma, kad 200 Lt vertės piniginė kupiūra Nr. „(duomenys neskelbtini)“ nėra daiktinis įrodymas byloje, nes galbūt 200 Lt vertės pinigine kupiūra kaltinamieji atsiskaitė degalinėje, iš kitos pusės teismas laiko įrodyta, kad kaltinamieji A. P. ir V. J. iš A. Č. reikalavo 400 Lt, o paėmė 300 Lt kyšį. Apeliantų manymu, neišsprendę klausimo dėl dokumentų klastojimo fakto nustatymo, nėra pagrindo teigti, kad įrodytas 300 Lt kyšio paėmimo faktas. Tai yra svarbu, nes akivaizdu, kad A. Č. neturėjo galimybės suklastoti dokumentą. Vienareikšmiškai galima teigti, kad dokumentas buvo suklastotas atliekant ikiteisminį tyrimą ir siekiant patraukti A. P. ir V. J. baudžiamojon atsakomybėn.

Apklausos metu A. Č. parodė, kad STT pareigūnas (liudytojas L. K.) jam paaiškino, kaip elgtis duodant kyšį. Su šiuo pareigūnu bendravo keletą kartų. Byloje yra A. Č. mobiliojo ryšio telefono 2009-09-21 skambučių išklotinė. Iš minėto dokumento turinio matyti, kad jis 2009-09-21 laikotarpiu nuo 01.40 val. iki 02.36 val. 19 kartų bendravo su abonentu, kurio abonentinis numeris „(duomenys neskelbtini)“ (STT Klaipėdos valdybos viršininkas L. K.). Byloje nustatyta, kad A. P. ir V. J. 2009-09-21, apie 01.30 val., sustabdė automobilį vairuojantį A. Č. Iš daiktų apžiūros protokolo matyti, kad A. Č. vairuojamas automobilis įvažiavo į degalinės teritoriją apie 02.23 val., o policijos automobilis įvažiavo į degalinės teritoriją apie 02.26.35 val. ir išvažiavo apie 02.32 val. Iš abonento pokalbių išklotinės matyti, kad bendravimas su liudytoju L. K. vyko 02.20 val. (pokalbio trukmė 10 sek.), 02.26.52 val. (pokalbių trukmė 85 sek.), 02.30 val. (pokalbių trukmė 3 sek.), 02.31 val. (pokalbių trukmė 106 sek.). Palyginus minėtus duomenis ir atsižvelgiant į pokalbių trukmę tarp A. Č. ir asmenų, kurie įvardyti policijos pareigūnais A. P. ir V. J., galima teigti, kad liudytojas L. K. tiesiogiai girdėjo pokalbio tarp A. Č. ir policijos pareigūnų, turinį. Be to, iki kyšio davimo pokalbių tarp A. Č. ir STT Klaipėdos valdybos viršininko L. K. intensyvumas ir trukmė (01.40 val. – pokalbio trukmė 192 sek.), (01.44 val. – pokalbio trukmė 134 sek.), (02.06 val. – pokalbio trukmė 142 sek.), (02.10 val. – pokalbio trukmė 75 sek.), (02.12 val. – pokalbio trukmė 47 sek.), (02.17 val. – pokalbio trukmė 45 sek.), (02.20 val. – pokalbio trukmė 10 sek.), patvirtino liudytojo A. Č. parodymus, kad STT pareigūnas instruktavo jį apie elgesio modelį.

Tolesni pareigūno (STT Klaipėdos valdybos viršininko) veiksmai po to, kai liudytojas A. Č. pranešė apie iš jo reikalaujamą 400 Lt kyšį, prašydamas išsiaiškinti nusikalstamą pareigūnų veiklą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 159 str. nustatytą tvarką. Bylos faktinė medžiaga patvirtina, kad nepradėjus ikiteisminio tyrimo, liudytojas A. Č. veikdamas pagal STT Klaipėdos valdybos viršininko nurodymus ir naudodamasis asmenine technine įranga, atliko veiksmus, imituojančius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 str. (papirkimas). STT Klaipėdos valdybos viršininkas pasiūlė liudytojui A. Č. duoti policijos pareigūnams kyšį, painstruktavo apie elgesio modelį ir liepė padaryti garso įrašą, o nuvykus į degalinę, sustoti prie vaizdo kamerų. Taigi nagrinėjamoje byloje realiai buvo taikomas nusikalstamos veikos imitacijos modelis, tačiau jis nebuvo sankcionuotas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 159 str. nustatyta tvarka. Apeliantų nuomone, nustačius esminį ir nebeištaisomą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 4 d. pažeidimą, byloje nėra prasmės panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

Nuteistųjų gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės. Nuteistųjų A. P. ir V. J. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad A. Č. parodymai gauti pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatas ir jie negali būti pripažįstami įrodymais baudžiamojoje byloje, jog teismas iš esmės pažeidė procesines normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, be to, ikiteisminio tyrimo metu įtariamųjų teisės buvo suvaržytos, dėl jų buvo atlikta provokacija, tačiau apylinkės teismas to netyrė ir nesiaiškino, ar buvo sukurstytas nusikalstamos veikos padarymas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 5 d. reikalavimais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai apeliantus pripažino kaltais ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 str. 2 d. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo padarytų išvadų ar jomis abejoti ir su jomis sutinka.

Byloje ištirtais įrodymais yra neginčijamai įrodyta, kad nuteistieji A. P. ir V. J. įvykdė nusikalstamą veiką – reikalavo, susitarė priimti ir tiesiogiai priėmė kyšį. Tokia jų nusikalstama veika atitinka nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 str. 2 d., sudėtį.

Kyšininkavimas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnyje, yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kyšio priėmimas, pažadas ar susitarimas priimti kyšį, reikalavimas ar provokavimas duoti kyšį už jo veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Veikimas ar neveikimas vykdant įgaliojimus suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens atlikimas ar neatlikimas kyšio davėjo ar kito asmens interesais veiksmų, kuriuos jis turi ir (ar) gali atlikti vykdydamas įstatymais ar kitais teisės aktais jam suteiktus įgaliojimus.

Kyšininkavimo objektyvieji požymiai – 1) kyšio priėmimas, 2) pažadas jį priimti, 3) susitarimas jį priimti, 4) reikalavimas jį duoti, 5) provokavimas jį duoti – įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena šių veikų. Kyšininkavimo sudėtis formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo bet kurios iš šių veikų padarymo. Jeigu kyšis priimamas, pažadama ar susitariama jį priimti, reikalaujama ar provokuojama jį duoti už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį. Kyšininkavimas už neteisėtą neveikimą yra tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo kyšio davėjo interesus patenkina ar žada patenkinti neatlikdamas veiksmų, kuriuos jis privalo atlikti vykdydamas įgaliojimus, o už neteisėtą veikimą – kai kyšio davėjo interesus patenkina ar žada patenkinti atlikdamas neteisėtus veiksmus, t. y. tokius, kokių valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo negali ir neturi atlikti vykdydamas įgaliojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. kovo 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231/2007).

Taigi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. Č. parodymai gauti pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatas ir jie negali būti pripažįstami įrodymais baudžiamojoje byloje. Kadangi nesant procesinio dokumento dėl A. Č. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą pastarasis negalėjo įgyti liudytojo statuso byloje. Kita vertus, nesant procesinio dokumento dėl A. Č. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, pastarajam turėjo būti pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl teisėjų kolegija juos atmeta.

Iš byloje esančio 2009-11-02 pavedimo atlikti ikiteisminį tyrimą matyti, kad Klaipėdos apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroras STT Klaipėdos valdybai pavedė atlikti ikiteisminį tyrimą policijos pareigūnams A. P. bei V. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 str. 2 d. (b. l. 9, t. 1). Pažymėtina, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 170 str. numatyti prokuroro įgaliojimai atliekant ikiteisminį tyrimą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 170 str. 3 d. numato, kad prokuroras duoda ikiteisminio tyrimo pareigūnams privalomus nurodymus, panaikina neteisėtus ar nepagrįstus jų nutarimus. Be to, tik prokuroras priima sprendimus: dėl tyrimų sujungimo ir atskyrimo; dėl ikiteisminio tyrimo sustabdymo; dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo; dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimo; dėl tyrimo užbaigimo ir kaltinamojo akto surašymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso 170 str. 4 d. 1-5 punktai). Taigi teisinis reglamentavimas numato, kad baudžiamojo persekiojimo, t. y. ikiteisminio tyrimo, pradėjimas ir nutraukimas yra išimtinai teisėsaugos pareigūnų (prokurorų) procesinė teisė.

Klaipėdos miesto apylinkės teismui buvo perduotas kaltinamasis aktas, kuriame kaltinimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 str. 2 d. pareikštas A. P. ir V. J. (b. l. 12–130, t. 1). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 str. 1 d. numatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir pripažino apeliantus kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 str. 2 d., nes apkaltinamasis nuosprendis priimtas būtent tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tai, kad byloje nėra procesinio dokumento, kuris patvirtintų, ar A. Č. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, ar jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nesudaro pagrindo teigti, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Kadangi, kaip minėta, A. Č. procesinės padėties išsprendimas buvo išimtinai ikiteisminį tyrimą organizuojančio ir kontroliuojančio prokuroro prerogatyva (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 170 str.).

Apeliantai skunduose teigia, kad priimant skundžiamą nuosprendį teismas iš esmės pažeidė imperatyvius įstatymo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi byloje esančiais apžiūros protokolais. Tačiau šioje byloje protokolai yra išvestinių duomenų šaltiniai, kurie gauti techninėmis priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismas šiuos skundo argumentus taip pat atmeta kaip nepagrįstus.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

Teisėjų kolegija mano, kad apylinkės teismas byloje esantį 2009-09-21 apžiūros protokolą (b. l. 19, t. 1), taip pat 2009-11-18 daiktų apžiūros protokolus (b. l. 47–48, t. 1) vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, taip pat svarbu, jog teismas juos vertino kitų įrodymų kontekste. Nors šie įrodymai ir yra išvestiniai duomenų šaltiniai, gauti techninėmis priemonėmis, tačiau visumoje kitais tiesioginiais įrodymais jie pagrindžia apeliantų kaltę padarius kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką. Be to, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 2 d.).

Taip pat pažymėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka minėti vaizdo ir garso įrašai buvo ištirti teismo posėdyje. Apeliacines instancijos teismas, atlikęs šių įrodymų vertinimą, mano, kad jie vieni tiesiogiai nuteistųjų kaltės neįrodo, tačiau, kaip minėta, kartu su kitais tiesioginiais įrodymais, ištirtais baudžiamojoje byloje, jie pagrindžia apeliantų kaltę padarius kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad byloje realiai buvo taikomas nusikalstamos veikos imitacijos modelis (toliau – NVIM), tačiau jis nebuvo sankcionuotas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 159 str. nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 159 straipsnis nustato, kad asmeniui, kuriam siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, gali būti leidžiama atlikti nusikalstamą veiką imituojančius (formaliai atitinkančius objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius) veiksmus, kad būtų įmanoma išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 159 straipsnio 1 dalį NVIM gali būti taikomas esant informacijai, jog konkrečiam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą. Tačiau šiuo atveju A. Č. 2009 m. rugsėjo 21 d. kreipėsi bendruoju pagalbos telefonu jau po to, kai policijos pareigūnai iš jo pareikalavo duoti kyšį. Kaip minėta, kyšininkavimo objektyvieji požymiai – kyšio priėmimas; pažadas jį priimti; susitarimas jį priimti; reikalavimas jį duoti; provokavimas jį duoti – įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena šių veikų. Taigi nagrinėjamu atveju nusikalstama veika realiai jau buvo padaryta. Atsižvelgiant į šias bylos aplinkybes, galima daryti išvadą, kad taikyti NVIM nebuvo reikalinga ir STT pareigūnas telefonu A. Č. tik paaiškino, kaip elgtis šioje situacijoje, kad vėliau būtų paprasčiau nustatyti patį kyšio paėmimo faktą.

Tai patvirtina pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas STT pareigūnas L. K., kuris parodė, kad į jo tarnybinį telefoną paskambino budėtojas iš Vilniaus ir pranešė, kad bendruoju pagalbos telefonu kreipėsi asmuo, vardu A., iš Klaipėdos dėl prievartavimo duoti kyšį. Budėtojas jam davė minėto asmens telefono numerį ir jis jam paskambino. Kai jis prisistatė, minėtas asmuo nurodė esąs A. Č. A. Č. nurodė, kad jį su draugu sustabdė policijos pareigūnai, kurie suprato, kad jie yra neblaivūs, todėl pareigūnai paėmė jo vairuotojo pažymėjimą. Kad nebūtų įformintas įvykis, pareigūnai paprašė 400 Lt. A. Č. jam nurodė, kad ne jis pats pasiūlė kyšį, o policijos pareigūnai patys jo pareikalavo. Kadangi jis su savimi neturėjo reikiamos pinigų sumos, susitarė, kad pinigus atveš vėliau. Taigi šie liudytojo parodymai patvirtina, kad taikyti nusikalstamos veikos imitacijos modelį byloje jau nebuvo reikalinga. Todėl šioje byloje jis ir nebuvo taikomas, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog NVIM nebuvo sankcionuotas nustatyta tvarka.

Skunde, be to, nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nuteistieji kėlė klausimą dėl įrodymo – A. Č. pateikto A4 formato baltos spalvos lapo su piniginiais banknotų numeriais – suklastojimo. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme dokumento klastojimo faktas nebuvo tikrinamas. Taigi apeliantai teigia, kad byloje turejo buti atlikta A. Č. pateikto A4 formato baltos spalvos lapo su užrašytais piniginiais banknotų numeriais autentiškumo ekspertizė.

Baudžiamojo proceso kodeksas nenumato atvejų, kai būtina atlikti ekspertizę, šis klausimas paliekamas spręsti teismui. Teismas gali paskirti ekspertizę savo iniciatyva arba bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu, jeigu ikiteisminio tyrimo metu ekspertizė nebuvo daroma, tačiau teismas nusprendžia, kad reikšmingų bylos aplinkybių nustatymui ji būtina.

Apžiūros protokolas patvirtina, kad A. Č. pateiktame A4 formato baltos spalvos išteptame, suglamžytame, sulankstytame į aštuonias dalis lape, vienoje pusėje, apatinėje dalyje mėlynos spalvos rašikliu parašyta: „(duomenys neskelbtini)“ (50), „(duomenys neskelbtini)“ (20), „(duomenys neskelbtini)“ (200), „(duomenys neskelbtini)“(100), „(duomenys neskelbtini)“ (200), „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 15–16, t. 1).

Apylinkes teismas nuosprendyje pagristai pažymėjo, kad net ir vienos kupiūros paėmimas sudaro nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 225 str., sudėtį. Bylos įrodymais neginčijamai nustatyta, kad tarp pinigų, kuriuos iš kišenės ištraukė apeliantas A. P., tikrai buvo kupiūra, kurią A. Č. kaip kyšį davė apeliantams. Tai patvirtina ir byloje esantys apžiūros protokolai (b. l. 11–13, 15–16, t. 1), kuriuose nurodyta, kad A. P. pateiktos 100 Lt vertės kupiūros numeris yra „(duomenys neskelbtini)“, o A. Č. pateiktame A4 formato lape parašyta „(duomenys neskelbtini)“ (100). Todėl teisėjų kolegija mano, kad apylinkės teismui A. Č. pateikto ir byloje esančio A4 formato baltos spalvos lapo su užrašytais piniginiais banknotų numeriais autentiškumas abejonių pagristai nesukėlė. Kadangi byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti prielaidą, kad minėtas rašytinis įrodymas galėjo būti suklastotas.

Apeliacinio skundo argumentai, kad sulaikymo metu jiems nebuvo išaiškinta jų teisė turėti gynėją nuo sulaikymo momento, jiems nebuvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus apie padarytą nusikalstamą veiką, pareikšti nušalinimus, nebuvo išaiškintos kitos įstatyme numatytos įtariamųjų teisės, taip pat yra nepagristi. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistųjų laisvė būtų buvusi neteisetai suvaržyta (jie būtų buvę sulaikyti ar kt.). Pareiškus jiems įtarimus pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 str. 2 d., apeliantams buvo išaiškintos visos jų, kaip įtariamųjų, teisės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 21 str. 4 d. (b. l. 75, 88, t. 1).

Paskirdamas bausmes nuteistiesiems, pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, tinkamai įvertino kaltininkų asmenybes. Apeliantai nuteisti už tyčinio apysunkio nusikaltimo padarymą. Apylinkės teismas pagrįstai nenustatė jų atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje, bei vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 61 straipsnyje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas apeliantams skyrė laisvės atemimo bausmes, kurios savo dydžiu yra žymiai mažesnės nei sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Tačiau teismas nustatęs laisvės atėmimo bausmes, realaus laisvės atėmimo apeliantams neskyrė, kadangi padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti bausmės vykdymą atidedant.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgus į teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, bausmės rūšis bei jos dydžiai paskirti teisingai, jos nėra per griežtos. Apeliantus išteisinti, švelninti jiems paskirtas bausmes ar kitaip keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-05-05 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų A. P. ir V. J. apeliacinį skundą atmesti.