- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-31
- Bylos Nr.
- 1A-582-319-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-9-00310-2013-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimas Švirinas (pirm.), Danutės Giačaitės, Ramūnas Antanavičius
- Nuteistasis
- D. M.
- Advokatai
- Mindaugas Skruibis
Pranešėjas: Rimas Švirinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-582-319-2014;
Teisėjas: Laimondas Noreika Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00310-2013-2;
2014 m. liepos 31 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Danutės Giačaitės ir Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Agnei Ramanauskienei, dalyvaujant prokurorui Valentinui Aleknai, nuteistajam D. M., jo gynėjui advokatui Mindaugui Skruibiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. gynėjo advokato Mindaugo Skruibio apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – 50 MGL dydžio (6500 Lt) bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. M. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad suklastojo dokumentą: 2012 metais, laikotarpiu nuo 2012-03-26 iki 2012-06-06, tikslesni data ir laikas nenustatyti, nenustatytoje vietoje transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties blanke surašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad 2012-05-05 asmuo B-S A. pardavė, o jis (D. M.) iš jo už 6800 eurų nupirko automobilį „Mercedes Benz E280 CDi“, VIN WDB2112201A920657, ir eilutėje prie įrašo „Pirkėjo parašas“ parašė savo vardą, pavardę bei pasirašė savo parašu, eilutėje „Pardavėjo parašas“ parašė B-S A. pavardę ir jo vardu pasirašė, taip melagingai patvirtino, neva jis iš piliečio B-S A. pirko transporto priemonę „Mercedes Benz“ E280 CDi, nors realiai 2012 m. kovo mėnesį automobilį jam perleido A. J. Kauno automobilių turguje, esančiame Taikos pr. 135 B, Kaunas, ir šio sandorio pagrindu tapo šio turto savininku. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir siekdamas įregistruoti transporto priemonę VĮ „Regitra“ savo vardu – gauti transporto priemonės registracijos liudijimą, 2012-06-06 nuvyko į VĮ „Regitra“ Tauragės filialo Jurbarko grupę, ten tarnybinėse patalpose, esančiose Pramonės g. 1, Jurbarke, panaudojo šį suklastotą dokumentą – pateikė suklastotą sutartį VĮ „Regitra“ Tauragės filialo Jurbarko grupės vyresniajam specialistui Gintautui Armonavičiui, tačiau automobilio savo vardu neįregistravo nustačius, jog ši transporto priemonė yra paieškoma Šveicarijoje nuo 2012-06-01, kaip pavogta ar neteisėtai nusavinta.
Šalies argumentai
Nuteistojo D. M. gynėjas advokatas Mindaugas Skruibis apeliaciniame skunde prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. nuosprendį panaikinti ir D. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant jį sutuoktinės G. M. atsakomybei pagal laidavimą arba pakeisti nuosprendį ir paskirtą baudą sumažinti iki 10 MGL.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. M. iš A. J. pirkdamas minimą automobilį nesiekė jokių kitų tikslų kaip tik jį įsigyti ir naudotis. Byloje nėra nustatyta jokių duomenų, kad prieš įsigyjant šį automobilį ar po jo įsigijimo jam būtų žinoma, kad jis yra paieškomas. Automobilis Šveicarijoje paieškomas nuo 2012-06-01, t. y., jo paieška paskelbta praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams nuo tada, kai jį įsigijo D. M.. Šios aplinkybės leidžia tvirtinti, kad teismo padaryta išvada dėl D. M. veikos tikslų ir motyvų, kartu ir dėl jo padarytos veikos pavojingumo, yra niekuo nepagrįsta ir klaidinga. Akivaizdu, kad D. M. tyčia apėmė tik dokumento suklastojimą ir panaudojimą. Jis siekė užregistruoti automobilį, kurį jo įsitikinimu, įsigijo legaliai, tik iš pardavėjo negavo pirkimo pardavimo sutarties. Jokių kitų tikslų D. M. neturėjo. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad dokumento suklastojimas ir suklastoto dokumento panaudojimas neabejotinai gali būti pripažintas nusikaltimu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, tačiau tai negali būti daroma formaliai, neatsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumą. Veikos pavojingumo nustatymo reikalavimas siejamas su tuo, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus, todėl ne bet kokie disponavimo suklastotu dokumentu veiksmai daro veiką pavojinga, taigi ir nusikalstamą.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nurodo, jog D. M. neatitinka privalomų BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų, teismo nuomone šis neatitikimas pasireiškia tuo, kad D. M. savo kaltę pripažino tik teisme, tačiau mano, kad visos būtinos sąlygos šiuo atveju buvo ir teismas priimdamas pagrįstą ir teisingą nuosprendį galėjo atleisti D. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas to nepadarė remdamasis tarpusavyje prieštaraujančiais motyvais, konstatuodamas, kad D. M. neatitinka privalomiems 2 punkto reikalavimams ir todėl negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau tuoj pat teigia, jog tai, kad kaltinamasis savo kaltę pripažino ir nurodė dėl nusikaltimo nuoširdžiai besigailintis yra pakankama sąlyga tai pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taigi teismas konstatuoja, kad D. M. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, o tai prieštarauja ankstesnei teismo išvadai. Vertindamas D. M. prisipažinimą ir gailėjimosi nuoširdumą teismas remiasi susiformavusia teismų praktika taikant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, tačiau nepagrįstai siaurina jo taikymo ribas. Nei įstatymas, nei LAT praktika nenumato, kad kaltės pripažinimas ir gailėjimasis dėl padarytos veikos galimas tiktai ikiteisminio tyrimo metu. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju privalo nustatyti ar prisipažinimas yra visiškas, ar gailėjimasis yra nuoširdus ar apsimestinis ir deklaratyvus. Šiuo atveju teismas to nenustatė, apsiribodamas konstatavimu, kad D. M. ikiteisminio tyrimo metu realizavo savo konstitucinę teisę, o kaltę pripažino tiktai teisme. Paminėtos aplinkybės leidžia teigti, jog teismas nesugebėjo išlikti objektyvus bei teisingas ir savotiškai „nubaudė“ D. M. už tai, jog šis naudojosi konstitucine savo teise neduoti parodymų prieš save. Mano, kad tokias motyvais pagrįstas nuosprendis nėra teisingas ir prieštarauja pamatiniams teisės principams.
Skundžiamu nuosprendžiu D. M. teismas paskyrė 50 MGL (6500 Lt) baudą, nustatydamas, kad bauda turi būti sumokėta per metus laiko po nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Apeliantas mano, kad teismas paskyrė nepagrįstai didelę baudą ir nesilaikė BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatų. Akivaizdu, kad paskirta bausmė yra neadekvati nuteistojo padarytos veikos pavojingumui ir todėl nėra teisinga. Teismas Skundžiamame nuosprendyje iš esmės nepasisako dėl skiriamos baudos dydžio, apsiribodamas formaliu teiginiu, kad skirtina bauda ženkliai mažesnė nei numatytos sankcijos vidurkis. Spręsdamas dėl baudos dydžio teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad D. M. nedirba bei kad jo šeimoje auga sūnus, kuriam reikalingas išlaikymas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. M. gynėjo advokato Mindaugo Skruibio apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsniu, 301 straipsniu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, pagrįstai D. M. pripažino kaltu pagal BK 300 str. 1 d., padarė pagrįstą išvadą, kad D. M. negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduotas pagal laidavimą, taip pat paskyrė teisingą bausmę, tinkamą realizuoti bausmės tikslus, todėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. nuosprendis paliktinas nepakeistas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.). Esminių Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta. Išanalizavus apeliacinio skundo motyvus, apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių pagrįstų abejonių, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, išsamiai, nepažeidžiant teisės normų, išanalizavo ir įvertino surinktus įrodymus ir todėl padarė teisingas išvadas.
Apeliantas skunde kelia klausimą dėl D. M. veikos pavojingumo, nurodydamas, kad jis siekė užregistruoti automobilį, kurį jo įsitikinimu, įsigijo legaliai, tik iš pardavėjo negavo pirkimo pardavimo sutarties, jokių kitų tikslų D. M. neturėjo ir nesiekė.
BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė asmeniui, kuris pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Suklastoto dokumento panaudojimas yra jo pateikimas įmonei įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui, įrodinėjant tam tikrą įvykį ar konstatuojant faktą. Dokumentas laikomas suklastotu, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, kurio turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys (pvz., 2012 m. vasario 14 d. LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37/2012). Kadangi šio nusikaltimo sudėtis formalioji, baigtumui pakanka tik pačios veikos atlikimo. Subjektyviajam šio nusikaltimo požymiui – kaltei yra būdinga tiesioginė tyčia, o tai reiškia, kad pagamindamas netikrą ar klastodamas tikrą dokumentą, jį panaudodamas, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti (BK 15 str. 2 d. 1 p.) (pvz., 2009 m. balandžio 24 d. LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186/2009; 2010 m. gegužės 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-229/2010). Nors BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje.
Byloje nustatyta, kad 2012 metais, laikotarpiu nuo 2012-03-26 iki 2012-06-06, tikslesni data ir laikas nenustatyti, nenustatytoje vietoje, transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties blanke surašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad 2012-05-05 asmuo B-S A. pardavė, o jis (D. M.) iš jo už 6800 eurų nupirko automobilį „Mercedes Benz E280 CDi“, VIN WDB2112201A920657, ir eilutėje prie įrašo „Pirkėjo parašas“ parašė savo vardą, pavardę bei pasirašė savo parašu, eilutėje „Pardavėjo parašas“ parašė B-S A. pavardę ir jo vardu pasirašė, taip melagingai patvirtino, neva jis iš piliečio B-S A. pirko transporto priemonę „Mercedes Benz“ E280 CDi, nors realiai 2012 m. kovo mėnesį automobilį jam perleido A. J. Kauno automobilių turguje.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus, todėl ne bet kokie disponavimo suklastotu dokumentu veiksmai daro veiką pavojinga, taigi ir nusikalstamą, tačiau nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad D. M. veika nėra tokia pavojinga, jog užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Iš bylos duomenų matyti (to neginčija ir nuteistasis), kad jis automobilį „Mercedes Benz E280 CDi“ pirko iš A. J., su automobilio savininku B-S A., kuris buvo nurodytas automobilio registracijos liudijime, jis susitikęs nebuvo, su juo nekalbėjo ar kitaip nebendravo, todėl akivaizdu, kad pasirašydamas pirkimo–pardavimo sutartį jo vardu, nieko nežinodamas apie automobilio savininko valią sudaryti tokią sutartį, nuteistasis suklastojo tikrą dokumentą, veikė tiesiogine tyčia, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad neturėdamas teisės dokumente įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisines pasekmes bei žalingus padarinius, ir tai atliko sąmoningai, norėjo taip veikti.
Apeliantas taip pat mano, kad nagrinėjamu atveju yra visos būtinos sąlygos, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleisti D. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalyje išdėstytos kitos būtinos asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos.
BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi „visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padarius nusikalstamą veiką“. Pastebėtina, kad tokia kategoriška kaltės pripažinimo sąlyga yra nesutinkama jokiose kitose BK straipsniuose esančiose normose, reglamentuojančiose prisipažinimą padarius nusikalstamą (pvz., BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką (t. y., ne kaltę) ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau pažymėtina, kad teisės požiūriu BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padarius nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-84/2010). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog nuteistasis D. M. visiškai prisipažino savo kaltę, kadangi pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti bet kokius parodymus apie nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo įtariamas, taip pat atsisakė išreikšti poziciją dėl kaltės pripažinimo ar nepripažinimo pagal jam pareikšto įtarimo esmę, taip pat atsisakė atlikti bet kokius procesinius veiksmus, kuriuose būtų reikalingi jo parodymai (t. 2, b. l. 12), todėl laidavimo instituto taikymas nagrinėjamu atveju yra neįmanomas nesant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto imperatyvaus reikalavimo.
Apeliantas taip pat nurodo, kad paskirta bausmė yra neadekvati nuteistojo padarytos veikos pavojingumui ir todėl nėra teisinga. Spręsdamas dėl baudos dydžio teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad D. M. nedirba bei, kad jo šeimoje auga sūnus, kuriam reikalingas išlaikymas.
Nusikalstama veika, numatyta BK 300 straipsnio 1 dalyje, yra priskiriama prie nesunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 3 dalis). BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad už nesunkų nusikaltimą yra nustatoma iki 500 MGL dydžio bauda.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas ir individualizuodamas nuteistajam bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamojo asmenybę, kitas aplinkybes. Nuteistasis padarė vieną nesunkų nusikaltimą, anksčiau neteistas, nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, sunkinančių aplinkybių nėra. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, įvertino aukščiau paminėtų aplinkybių visumą, jų tarpusavio santykį, kiekvienos iš jų lyginamąją reikšmę. Esant šioms aplinkybėms, nuteistajam pagrįstai paskirta švelniausia BK 300 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė rūšis – bauda, paskirtos bausmės dydis yra ženkliai mažesnis už bausmės vidurkį, adekvatus padarytam nusikaltimui, yra pakankamas ir būtinas pasiekti BK 41 str. numatytus bausmės tikslus, todėl nėra jokio pagrindo bausmės dydį mažinti. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nuteistasis nedirba, todėl vadovaujantis protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijais, nustatė ilgesnį baudos sumokėjimo terminą.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra, todėl nuteistojo D. M. gynėjo advokato Mindaugo Skruibio apeliacinis skundas atmetamas, o Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
nuteistojo D. M. gynėjo advokato Mindaugo Skruibio apeliacinį skundą atmesti.