Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutarimo V. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

V. K. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, jog jis, būdamas uždarosios akcinės bendrovės „Niky“ (toliau – ir Bendrovė) darbdavio įgaliotu asmeniu, nesudarius rašytinių darbo sutarčių ir nepranešus valstybinio socialinio draudimo fondo vadybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui, leido dirbti siuvimo darbus šiems asmenis: D. J., V. S., A. K., N. G., I. M., I. D., V. S., L. B., A. K., S. S. ir J. J.. Protokole nurodyta, jog tokiais savo veiksmais V. K. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 93 straipsnio, 98 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2358/2009). Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir nustatė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes bei išsamiai ištyrė į bylą pateiktus įrodymus.

Byloje nustatyta, kad D. J., V. S., A. K., N. G., I. M., I. D., V. S., L. B., A. K., S. S. ir J. J. 2010 m. spalio 27 d., patikrinimo metu, dirbo Bendrovės naudai – siuvo karines uniformas, pakluso darbdavio nustatytai tvarkai, tačiau darbo sutartys su minėtais asmenimis sudarytos nebuvo, apie jų įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka ir terminais nepranešta VSDFV teritoriniam skyriui (b. l. 2-5, 6-8, 24-31, 34-40, 92). Aukščiau išvardinti asmenys ir patikrinimą atlikę Alytaus AVMI specialistai šias aplinkybes patvirtino (b. l. 24, 26, 28, 30, 35). Liudytojas A. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad kurį laiką siuvykloje dirbo pagal iškvietimą, tačiau darbo sutarties sudaręs nebuvo (b. l. 99).

Už aukščiau nurodytų asmenų nelegalų darbą administracinėn atsakomybėn patrauktas V. K., Bendrovės direktoriaus V. K. įgaliotas asmuo. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo paaiškino, kad Bendrovei buvo skubiai reikalingi darbuotojai, kadangi gautas didelis užsakymas – pasiūti 17 000 karinių uniformų, jis pats davė darbo skelbimus į laikraščius, bet prieš tai reikėjo žmones „patikrinti“ (b. l. 92). Tokiu būdu apeliantas patvirtino, kad apie nelegalų asmenų darbą Bendrovėje jam buvo žinoma.

Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad visi aukščiau paminėti asmenys realiai dirbo Bendrovės naudai, jų ir Bendrovės santykiai atitiko darbo teisinių santykių požymius, tačiau su jais rašytinės darbo sutartys sudarytos nebuvo ir apie asmenų įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka ir terminais nebuvo pranešta VSDFV teritoriniam skyriui. Iš byloje pateiktų pranešimų apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią matyti, kad jie pateikti jau po patikrinimo, t. y. 2010 m. spalio 27-28 d. (b. l. 20-23). Ši aplinkybė teisėjų kolegijai kelia pagrįstų abejonių administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens sąžiningumu ir prieštarauja apelianto nurodytam argumentui, kad darbo sutartys su minėtais asmenimis nebuvo sudarytos dėl V. B. ligos (b. l. 92).

Atkreiptinas dėmesys, kad kai kuriuose nelegaliai dirbusių asmenų paaiškinimuose bei apelianto parodymuose teigiama, jog asmenys į Bendrovę atėjo „pabandyti dirbti“ (b. l. 24, 28, 30, 35, 92). Teisėjų kolegija pažymi, kad DK numatytas išbandymo, sudarant darbo sutartį, institutas. DK 105 straipsnyje yra nustatyti bendriausi išbandymo, sudarant darbo sutartį, požymiai. DK 105 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kad, sudarant darbo sutartį, šalių susitarimu gali būti sulygstamas išbandymas; jis gali būti nustatomas norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat ketinančiojo dirbti pageidavimu – ar darbas tinka darbuotojui. DK 105 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išbandymo laikotarpiu darbuotojui taikomi visi darbo įstatymai. Ši taisyklė reiškia, kad darbuotojas išbandymo laikotarpiu turi teisę dirbti pagal įstatymų nustatyta tvarka sudarytą darbo sutartį (DK 99 str.), gauti ne mažesnį nei įstatymo numatytą darbo užmokestį (DK 186, 187 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, jog, nors darbdavys ar jo įgaliotas asmuo turi teisę prieš priimdami asmenį į darbą organizuoti darbuotojų atranką (išbandymą), vis dėlto tokios atrankos metu gautas (sukurtas) rezultatas neturi pasireikšti kaip darbdavio nauda. Jeigu atrankos metu gautas (sukurtas) rezultatas pasireiškė kaip darbdavio nauda, konstatuotina, jog atrankoje dalyvaujantys asmenys realiai dirbo darbdavio naudai, t. y. vyko darbo procesas, kuriam turi būti taikomi darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje įrodyta, jog asmenys, kurių nelegaliu darbu kaltinimas apeliantas, realiai dirbo Bendrovės naudai bei tokiu būdu Bendrovei sukūrė naudą, todėl jie privalėjo būti įdarbinti įstatymų nustatyta tvarka.

Apeliantas nesutinka, kad jis yra tinkamas administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, subjektas. Apelianto teigimu, V. B. Bendrovės vardu buvo įgaliota sudaryti ir nutraukti darbo sutartis (b. l. 91-93), tačiau dėl jos ligos darbo sutartys nebuvo sudarytos laiku (b. l. 13, 144). Pastebėtina, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pateiktas V. B. įgaliojimas, kuriame inter alia numatyta V. B. teisė į darbą priimti ir atleisti darbuotojus, sudaryti ir nutraukti darbo sutartis (b. l. 51). Atkreiptinas dėmesys, kad įgaliojimo data yra aiškiai taisyta, todėl teisėjų kolegija negali šio įrodymo vertinti kaip patikimo. Įgaliojimo kopijoje, taip pat pateiktoje bylos nagrinėjimo metu, data netaisyta, tačiau nėra nurodytas įgaliojimo numeris (b. l. 69), todėl teisėjų kolegija ir šio įrodymo negali vertinti kaip neginčytinai pagrindžiančio V. B. teisę, egzistavusią patikrinimo metu, t. y. 2010 m. spalio 27 d. Pažymėtina, kad minėtuose V. B. įgaliojimo egzemplioriuose Bendrovės direktoriaus parašai nesutampa: nėra aišku, ar įgaliojimus išrašė Bendrovės direktorius V. K., ar jo įgaliotas faktiškai Bendrovei vadovaujantis ir administracinėn atsakomybėn traukiamas jo tėvas V. K.

Teismo posėdžio metu liudytoja V. B. patvirtino, kad darbuotojus į darbą priimdavo ir darbo sutartyse pasirašydavo administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, o ji surinkdavo žmonių dokumentus ir paruošdavo sutartis (b. l. 96).Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirminiame paaiškinime apeliantas nurodė, jog pats pasirašinėjo darbo sutartis bei Darbo sutarčių registracijos žurnale (b. l. 13). Šį faktą patvirtina ir į bylą pateiktas Darbo sutarčių registravimo žurnalas (15-17) bei liudytoja A. K., kuri pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog vėliau jai įteiktame darbo sutarties egzemplioriuje buvo pasirašęs apeliantas. Priešingai nei teigė apeliantas („Alytuje būdavom du kartus per savaitę“, b. l. 93), liudytoja pažymėjo, kad administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį Bendrovėje matydavo kasdien (b. l. 121, 91-93).

Apeliantas teigia, kad jo pirminis paaiškinimas nebuvo išverstas į rusų kalbą, todėl jis paaiškinimo turinio visiškai nesuprato ir nepagrįstai sutiko su Alytaus AVMI darbuotojų nurodytomis aplinkybėmis, jog darbo sutartis su darbuotojais pasirašinėdavo jis (b. l. 144-145). Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apeliantas patvirtino, kad yra laikęs lietuvių kalbos egzaminą (b. l. 94), todėl apelianto nurodytą aplinkybę, kad jis gerai nesuprato savo pasirašyto paaiškinimo, teisėjų kolegija vertina kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

Teisėjų kolegija, apibendrinusi išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad faktiškai Bendrovės vadovo funkcijas atliko ir darbuotojus į darbą priėmė V. K., būdamas Bendrovės direktoriaus, savo sūnaus V. K., įgaliotu asmeniu. Nors byloje apeliantas ginčiją faktą, jog būtent jis pasirašydavo visas darbo sutartis, teisėjų kolegija pažymi, kad tokios aplinkybės konstatavimas nėra būtinas, siekiant apeliantą patraukti administracinėn atsakomybėn. Pagal susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Bendrovės vadovas administracinėn atsakomybėn trauktinas ir tada, kai kiti Bendrovės darbuotojai pagal jo rašytinį ar žodinį pavedimą asmenis įdarbina nelegaliai, o Bendrovės vadovas apie tai žino, bet nesiima jokių priemonių darbo santykius įteisinti teisės aktų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje N575-3287/2011). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog apeliantas, būdamas Bendrovės direktoriaus įgaliotu asmeniu bei faktiškai atlikdamas Bendrovės direktoriaus funkcijas, žinojo apie Bendrovėje dirbamą nelegalų darbą, tačiau nesiėmė jokių priemonių šiam pažeidimui pašalinti, todėl laikytinas tinkamu nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, subjektu.

Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad net ir konstatavus faktą, jog darbo sutartis pasirašydavo jis, vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo administracinei atsakomybei kilti (b. l. 145). Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apelianto argumentu dėl toliau nurodytų priežasčių. Pirma, byloje nustatyta, kad apeliantas faktiškai atliko Bendrovės vadovo funkcijas, todėl laikytinas atsakingu už tinkamą Bendrovės veiklos organizavimą. Antra, apeliantas neužtikrino, kad jo vadovaujamoje Bendroje asmenys dirbtų legaliai. Atsižvelgiant į DK 99 straipsnio 3 dalį, darbdavys privalo garantuoti, jog darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą. Pastebėtina, kad Bendrovės direktorius, būdamas pakankamai rūpestingas, privalo užtikrinti, jog Bendrovės veikla bus organizuojama tinkamai, todėl pažeidimas, numatytas ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, gali būti padaromas veikimu ir neveikimu. Neveikimas yra pasyvi asmens elgesio forma, kuria šis nepadaro to, ką privalo padaryti. Įmonės vadovas turi užtikrinti, kad darbuotojų darbas būtų legalus. Nepakankama darbo teisinių santykių kontrolė yra pagrindas administracinei atsakomybei atsirasti. Nagrinėjamu atveju apeliantas neįgyvendino šios savo pareigos, todėl buvo pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto veika atitinka visus nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, požymius, todėl konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.