- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-18
- Bylos Nr.
- N-575-2349-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-63-3-00313-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Romanas Klišauskas
- Kategorijos
- 45.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutarimo G. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 11 d. nutarimu patenkino G. Š. skundą ir Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Institucija) Klaipėdos regiono departamento Klaipėdos kontrolės skyriaus viršininko 2010 m. liepos 16 d. nutarimą (toliau – ir Institucijos Nutarimas), kuriuo jam už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 145 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą buvo skirta 750 (septynių šimtų penkiasdešimties) litų bauda, panaikino bei bylą, nenustačius jo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties, nutraukė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. Š. administracinė nuobauda buvo skirta už tai, kad jis 2010 m. liepos 2 d., 11 val. 59 min., kelio „A1“ 302,5 kilometre, Klaipėdos rajono Dirvupių kaime, be specialaus nustatytos formos leidimo vairavo krovininį automobilį „Mercedes Benz 2235“, priklausantį UAB (duomenys neskelbtini), su standžia vilktimi velkantį transporto priemonę „Renault Premium 460.18“ ir puspriekabę „Schwarzmuller“, kurio masė ir ilgis viršijo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 3-66 patvirtintuosius „Maksimalius leidžiamus transporto priemonių matmenis, leidžiamas ašies apkrovas, leidžiamas bendras mases“ (toliau – ir Maksimalių matmenų įsakymas), tokiais savo veiksmais pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 213 punktą. Pažymėjo, jog byloje nekyla ginčo dėl faktinių aplinkybių, t. y. dėl to, kad G. Š. be specialaus leidimo vairuotas transporto priemonės junginys iš tikrųjų viršijo leidžiamus dydžius, tačiau konstatavo, kad Institucija KET 213 punktą jo atžvilgiu neteisingai pritaikė, nes šiame punkte inter alia nustatyta, kad administracinė atsakomybė nekyla, jeigu velkamos sugedusios transporto priemonės į remonto ar stovėjimo vietą. Nurodė, jog techninės pagalbos teikimas yra UAB (duomenys neskelbtini) ūkinė veikla, o nesant galimybės nustatyti tikslaus transporto priemonės gedimo (vilkiko ar puspriekabės), standžia vilktimi yra velkamas visas transporto priemonės junginys, todėl nepagrįstu laikytinas Institucijos argumentas, kad transporto priemonių vilkimo metu buvo pažeistas KET 220.6 punktas, numatęs, jog draudžiama vilkti daugiau kaip vieną motorinę transporto priemonę. Padarė išvadą, jog G. Š., vairuodamas krovininį automobilį „Mercedes Benz 2235“ su standžia vilktimi vilko vieną transporto priemonę „Renault Premium 460.18“ su puspriekabe, o ne dvi motorines transporto priemones, todėl minėto KET punkto reikalavimų nepažeidė. Pridūrė, jog už KET 220.6 punkto pažeidimus administracinėn atsakomybėn vairuotojai gali būti traukiami policijos nutarimais, tačiau ne Institucijos pareigūnams sprendžiant asmens atsakomybės klausimą dėl KET 213 punkte išdėstytų reikalavimų nesilaikymo. Pažymėjo ir tai, kad Institucija nepagrįstai teigia, jog KET 213 punkte įtvirtinta išimtis nagrinėjimu atveju taikoma būti negalėjo, nes priekaba nebuvo sugedusi, nes, teismo nuomone, sugedęs vilkikas su priekaba yra vienas transporto junginys ir turi būti transportuojamas kartu, kadangi priekabą palikus kelyje būtų kilęs pavojus eismo saugumui.
II.
Institucija, nesutikdama su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutarimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 61 – 63), kuriuo prašo skundžiamą nutarimą panaikinti ir palikti galioti Institucijos Nutarimą. Apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su skundžiama teismo nutartimi, nes ją priėmęs teismas netinkamai taikė teisės normas bei padarė neteisingas išvadas dėl Institucijos Nutarimo teisėtumo. Apžvelgia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ATPK, Kelių transporto kodekse, Kelių įstatyme, Maksimalių matmenų įsakyme, Susisiekimo ministro 2006 m. balandžio 20 d. įsakyme Nr. 3-150 „Dėl Mokesčio už Lietuvos Respublikoje įregistruotas krovinines transporto priemones mokėjimo, administravimo ir kontrolės įgyvendinimo tvarkos, Mokesčio už važiavimą valstybinės reikšmės keliais didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis mokėjimo, administravimo, kontrolės ir leidimų važiuoti jomis valstybinės reikšmės keliais išdavimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ įtvirtintą teisinį reguliavimą ir pažymi, jog UAB „Priekabos“ turi licenciją (leidimą) vežti krovinius už atlygį tarptautiniais ir vidaus maršrutais, kaip ir visos kitos ta pačia veikla užsiimančios įmonės. Teigia, jog Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra numatytos specialios licencijos ar leidimo, suteikiančio teisę įmonėms, teikiančioms techninės pagalbos kelyje paslaugas, važiuoti transporto priemonių junginiais be leidimų, kurių bendra masė ir (ar) matmenys viršija nustatytus maksimalius dydžius, todėl vienam ūkio subjektui išskirtinių sąlygų suteikimas pažeistų Konstitucijoje įtvirtintą sąžiningą konkurencijos laisvę. Mano, kad poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas negali daryti esminį poveikį ūkinei veiklai ir konkuruoti su nustatytuoju įstatyme. Pažymi, kad G. Š., kuris turėjo atlikti paslaugą, žinojo, kad visas transporto priemonės junginys viršys maksimalius leidžiamus dydžius ir bendrą masę, todėl privalėjo, vadovaudamasis minėtais įstatymais, suderinti visa tai su kelio savininku ir gauti leidimą arba imtis priemonių, kad nepažeistų teisės aktų reikalavimų, ir išsiųsti du vilkikus, kurie atskirai būtų nutempę sugedusią motorinę transporto priemonę ir nemotorinę transporto priemonę – puspriekabę. Mano, jog tokiu būdu nebūtų viršyti maksimalūs leidžiami dydžiai ir (ar) bendra masė bei nebūtų keliamas pavojus saugiam eismui. Priduria, kad UAB „Priekabos“ sugedusį transporto priemonių junginį galėjo tempti iki artimiausios stovėjimo aikštelės ar remonto dirbtuvių, kuri yra Gargžduose, bet ne į Klaipėdą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į Institucijos apeliacinį skundą G. Š. prašo skundžiamą teismo nutarimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad Institucija skunde dėsto iš esmės naujas teisines aplinkybes, kuriomis nesirėmė pirmos instancijos teisme, be to, jos teiginiai yra abstraktaus pobūdžio bei nagrinėjamai bylai reikšmės neturi. Atkreipia dėmesį, kad transporto priemonių vilkimas ir krovinio vežimas yra skirtingos sąvokos, jiems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, o techninės pagalbos teikimui Lietuvoje galiojantys teisės aktai privalomo registravimo ar licencijavimo nenumato. Priduria, jog Institucijos minima licencija, kurią turi UAB (duomenys neskelbtini) suteikia bendrovės teisę vežti krovinius, kaip tai numato CMR, TIR konvencijos už atlygį, tačiau šios bendrovės teikiamos paslaugos nėra tapačios techninės pagalbos teikimui, be to, Krovinių tarptautinių vežimų kelių transportu taisyklių 9.7 punktas taip pat imperatyviai numato, jog techninės pagalbos automobiliams licencija ir licencijos kortelė nereikalingos. Nurodo, kad nepagrįstas yra ir tas Institucijos teiginys, kad UAB (duomenys nekelbtini) sugedusį transporto priemonių junginį turėjo tempti į Gargždus, nes vilkikas buvo garantinis automobilis, kuriam specializuotą aptarnavimą teikia UAB (duomenys neskelbtini) įsikūrusi ties (duomenys neskelbtini) automagistralės „A1“ kilometru. Priduria, jog KET 213 punktas laikytinas lex specialis norma, o esant normų konkurencijai, specialioji norma nukonkuruoja bendrąją. Pamini ir tai, kad KET 220.6 draudžia vilkti dvi motorines priemones, tačiau nedraudžia vilkti transporto priemonės su motorine transporto priemone kartu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas atmestinas.
ATPK 145 straipsnio 2 dalis numato, kad važiavimas be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais) viršijant leidžiamą ašies (ašių) apkrovą ir (ar) leidžiamą bendrą svorį, taip pat važiavimas be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus, užtraukia baudą vairuotojams nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų ir įmonių vadovams ar jų įgaliotiems asmenims, kuriems pavesta vadovauti krovinių ar keleivių vežimo veiklai, nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų. Taip pat Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 20 straipsnis numato, kad naudotis valstybinės ir vietinės reikšmės viešaisiais keliais ir jų infrastruktūra didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis galima tik suderinus tai su kelio savininku ir gavus leidimą. Šios teisės normos yra blanketinės – transporto priemonių ašies (ašių) apkrovų, leidžiamo bendro svorio bei transporto priemonės matmenų ribojimo reikalavimai, valstybinės ir vietinė reikšmės viešųjų kelių atribojimo kriterijai, konkreti naudojimosi jais tvarka yra reglamentuota kituose teisės aktuose.
Kaip galima matyti iš Institucijos Nutarimo (b. l. 7), G. Š. buvo kaltinamas pažeidęs KET 213 punktą, kuris pažeidimo padarymo metu numatė, jog transporto priemonių ar transporto junginių, kurių matmenys, masė su kroviniu ar be jo viršija Susisiekimo ministerijos nustatytus dydžius, vairuotojai privalo su savimi turėti Susisiekimo ministerijos ir savivaldybių nustatyta tvarka išduotą leidimą ir laikytis leidime nustatytų sąlygų, o tokio leidimo nereikia velkant sugedusias transporto priemones į remonto ar stovėjimo vietą, taip pat žemės ūkio mašinoms ir mechanizmams šviesiuoju paros metu važiuojant iš vieno lauko į kitą, važiuojant į lauką ar grįžtant iš jo, tačiau pirmosios instancijos teismas bylą jo atžvilgiu nutraukė, konstatuodamas, jog leistinus matmenis viršijantį transporto priemonės junginį jis vairavo, vilkdamas sugedusią transporto priemonę, todėl jam atsižvelgus į KET 213 punkte įtvirtintą išimtį specialaus leidimo vairuoti tokį transporto priemonės junginį nereikėjo.
Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčas nagrinėjamu atveju dėl to, kad G. Š. be specialaus leidimo vairavo transporto priemonę, kurio masė ir ilgis viršijo Susisiekimo ministerijos nustatytus dydžius, nekilo, byloje taip pat nebuvo ginčijamas Institucijos svėrimo-matavimo aktas Nr. 105369 (b. l. 13), kuriuo nustatytas minėtas faktinių ir leistinų G. Š. vairuotos transporto priemonės junginio masės ir ilgio neatitikimas, tačiau Institucija mano, jog teismas jo atžvilgiu bylą nutraukė netinkamai pritaikęs teisės normas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, su tokia Institucijos pozicija nesutinka. Atkreiptinas dėmesys, jog KET 213 punktas įtvirtina baigtinį sąrašą atvejų, kai transporto priemonių ar transporto junginių matmenys, masė su kroviniu ar be jo viršija nustatytus dydžius, tačiau jų vairuotojams nekyla teisinė pareiga su savimi turėti Susisiekimo ministerijos ir savivaldybių nustatyta tvarka išduotą leidimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, į šią KET 213 punkto įtvirtintą išimtį patenka ir nagrinėjamas G. Š. atvejis, nes bylos duomenimis buvo neabejotinai nustatyta, kad jis 2010 m. liepos 2 d. UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį automobilį vairavo, vilkdamas sugedusias transporto priemones į remonto ar stovėjimo vietą. Teisėjų kolegija pažymi, jog šis KET punktas galimybės vairuoti nustatytus dydžius viršijančias transporto priemones, kurios velka kitas sugedusias transporto priemones, su jokiomis papildomomis sąlygomis nesieja, todėl Institucijos teiginys, jog G. Š. žinojo, jog visas transporto priemonės junginys viršys maksimalius leidžiamus dydžius ir bendrą masę, todėl privalėjo, vadovaudamasis teisės aktais, suderinti automobilio vykimą su kelio savininku ar imtis kitų veiksmų, yra nepagrįstas. Atsižvelgus į šias aplinkybes, bylos baigčiai, teisėjų kolegijos nuomone, nėra aktualu ir tai, kad UAB „Priekabos“ turi licenciją (leidimą) vežti krovinius už atlygį tarptautiniais ir vidaus maršrutais, kaip ir visos kitos ta pačia veikla užsiimančios įmonės, nes tai nepagrindžia, kodėl ji nagrinėjamu atveju negalėjo naudotis KET 213 punkte įtvirtinta išimtimi, kurios, kaip minėta, įstatymų leidėjas nesieja su papildomų sąlygų išpildymu, o G. Š. yra kaltas pažeidęs šio punkto reikalavimus. Tuo tarpu tai, jog, kaip teigia Institucija, UAB (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju sugedusį transporto priemonių junginį galėjo tempti iki artimiausios stovėjimo aikštelės ar remonto dirbtuvių, kuri yra Gargžduose, bet ne į Klaipėdą, tėra subjektyvus jos pamąstymas, nes KET 213 punktas nenumato įsakmaus įpareigojimo sugedusias transporto priemones vilkti į artimiausią remonto ar stovėjimo vietą.
Pridurtina, jog teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nevertina tų Institucijos keliamų argumentų, kad UAB (duomenys neskelbtini) yra ūkio subjektas, teikiantis techninę pagalbą kelyje, todėl toks išskirtinių sąlygų jam suteikimas poįstatyminiu teisės aktu (KET) neva pažeis Konstitucijoje įtvirtintą sąžiningą konkurencijos laisvę, nes tai nėra šios bylos, kurioje sprendžiamas G. Š. administracinės atsakomybės klausimas, ginčo dalykas. Pridurtina, jog G. Š. atsiliepimu į Institucijos apeliacinį skundą taip pat prašo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau toks jo prašymas netenkintinas, kadangi ATPK 279 straipsnis numato, jog turėtos išlaidos kompensuojamos nukentėjusiesiems, liudytojams, ekspertams ir vertėjams, tuo tarpu administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų kompensavimas nenumatytas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį byloje Nr. N662-1903/2009).
Remiantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamo nutarimo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinio skundo netenkinti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.