Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 23 d. nutarties civilėje byloje pagal ieškovės V. S. patikslintą ieškinį atsakovui M. S. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais nustatymo, išlaikymo priteisimo, turto padalinimo, institucija, teikianti išvadą Vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas ieškovės V. S. patikslintas ieškinys atsakovui M. S. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais nustatymo, išlaikymo priteisimo, turto padalinimo.

Taip pat ieškovė pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki byloje bus priimtas teismo sprendimas nustatyti nepilnamečių vaikų J. S. ir U. S. gyvenamąją vietą su motina V. S., priteisti iš atsakovo po 500 Lt dydžio laikiną išlaikymą kiekvienam vaikui, taip pat, siekiant išvengti tolimesnių smurto išpuolių ieškovės ir vaikų atžvilgiu, prašė iki teismo sprendimo priėmimo įpareigoti atsakovą gyventi skyrium bute, esančiame (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – laikino vaiko išlaikymo.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokiu būdu įstatymo leidėjas ne tik numatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, bet ir šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinama reali grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos, siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl jos turi atitikti ieškovo pareikšto reikalavimo esmę ir būti susijusios su galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymu. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsižvelgiant į bylos pobūdį, ieškinio reikalavimą, atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (CPK 144 str.).

Viena iš laikinųjų apsaugos priemonių formų – laikino materialinio išlaikymo vaikui priteisimas (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d. 11 p., CK 3.65 str. 1 d., 2 d. 4 p.). Ši priemonė gali būti taikoma iki byloje bus priimtas teismo sprendimas (CK 3.65 str. 1 d.). Laikino išlaikymo klausimas sprendžiamas pagal analogiją taikant CK 3.192, 3.203 straipsnius. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra priemonė, kuria siekiama ne tik užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, bet ir laikinai sureguliuoti ginčo teisinius santykius. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės tiksliai ir visapusiškai išsiaiškinti reikiamo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei kokios atsakovo galimybės teikti tokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios atsakovo pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtini vaiko poreikiai, kiekvieno iš tėvų dalis, kuria jie turi prisidėti prie vaiko išlaikymo ir pan.

Apeliantas nurodė, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones nesulaukęs atsakovo atsiliepimo į ieškinį, todėl priėmė klaidingą sprendimą bei pažeidė rungimosi principą, nes nebuvo išklausytas atsakovas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė būtinybės pranešti atsakovui apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą, todėl konstatuotina, kad jokio procesinių teisių pažeidimų nebuvo.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės V. S. patikslintą ieškinį atsakovui M. S. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais nustatymo, išlaikymo priteisimo, turto padalinimo. Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki byloje bus priimtas teismo sprendimas nustatyti nepilnamečių vaikų J. S. ir U. S. gyvenamąją vietą su motina V. S., priteisti iš atsakovo po 500 Lt dydžio laikiną išlaikymą kiekvienam vaikui, taip pat prašė iki teismo sprendimo priėmimo įpareigoti atsakovą gyventi skyrium. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovės prašymą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnametėms dukroms po 400 Lt mokamomis periodinėmis išmokomis kas mėnesį, kitoje dalyje prašymą atmetė. Atsakovas su tokia teismo nutartimi nesutinka, atskirajame skunde išdėstė argumentus iš esmės susijusius su tuo, kad jis pats pilnai išlaiko šalių nepilnamečius vaikus, kadangi visi gyvena viename bute, praleidžia didelį savo laiko po darbo dalį su dukromis, o tuo tarpu ieškovė neturi galimybių skirti laiko savo nepilnamečiams vaikams. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto išdėstytais argumentais.

Kaip jau minėta, santuokos nutraukimo bylose teismas, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, CPK 144 straipsnio 1 dalies pagrindu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas CK 3.65 straipsnyje. Šios priemonės taikomos, kai yra reali grėsmė vaiko ar sutuoktinio turtiniams ir asmeniniams neturtiniams interesams, jų taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, t. y. tam tikros aplinkybės, įrodančios, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Pagrindas taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaikų ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai. Nagrinėjamu atveju byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar atsakovas teikia išlaikymą nepilnametėms dukroms, t. y. ieškovė tvirtina, kad atsakovas tokio išlaikymo neteikia – atsakovas rūpinasi tik savo poreikiais, neprisideda prie dukterų išlaikymo bei bendro šeimos gyvenimo. Atsakovas gi teigia, kad išlaikymą vaikams teikia. Todėl, esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodyta laikinoji apsaugos priemonė - atsakovo įpareigojimas teikti laikiną išlaikymą nepilnametei dukrai iki ginčo išsprendimo pabaigos (teismo sprendimo šioje byloje priėmimo dienos), buvo pritaikyta teisingai, atsižvelgiant į prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus, laikantis materialinės teisės normų, reglamentuojančių išlaikymo priteisimo pagrindus, taip pat atsižvelgus į šalių tarpusavio santykius ir nesutarimus. Dėl to apelianto atskirojo skundo motyvai, kad laikinas išlaikymas vaikams skundžiama nutartimi neturėjo būti priteistas apskritai, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės nėra nuolatinio pobūdžio ir galioja tik iki tam tikro įstatyme nustatyto momento. Pirmosios instancijos teismo nustatytas laikino išlaikymo dydis atitinka vieną iš prioritetinių tikslų, kurių siekiama šeimos bylose dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, t. y. užtikrinti vaiko teisių ir interesų apsaugą, jo teisę gauti išlaikymą iš abiejų tėvų nepertraukiamai ir tokio dydžio, jog būtų patenkinti bent minimalūs vaiko poreikiai (CK 3.3 str. 1 d., 3.198 str. 1 d.). Vaiko išlaikymo paskirtis – užtikrinti nepilnamečio vaiko poreikius maistui, drabužiams, būstui, mokymuisi, sveikatai, laisvalaikiui ir kt. Pažymėtina, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad materialiai išlaiko dukras ir leidžia su jomis laisvalaikį, o pateikti dokumentai apie ieškovės, kaip futbolo varžybų teisėjos pareigas, neįrodo, kad ieškovė nesirūpina dukromis ir jų neišlaiko. Tuo tarpu ieškovė prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikė mokėjimų kvitų kopijas, iš kurių matyti, kad ieškovė pirko maistą, vaistus, drabužius, apyvokos ir higienos reikmenis bei mokėjo už vaikų pramogas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, kad šalys gyvena viename bute, pati savaime nereiškia, jog šalys iki šiol gyvena kartu ir veda bendrą ūkį, nes jau vien tai, kad ieškovė kreipėsi dėl santuokos nutraukimo, suponuoja priešingą nuomonę. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas konkrečią laikinąją apsaugos priemonę nagrinėjamoje byloje, netyrė ieškovo ieškinyje nurodytų aplinkybių pagrįstumo, nenagrinėjo jų esmės, pagrįstai ir teisėtai apsiribodamas tuo, jog įstatymas tokiu atveju reikalauja tik, kad pareikštas ieškinys būtų tikėtinai pagrįstas. Konstatuoti, jog ieškovės ieškinys dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo pasekmių, nėra tikėtinai pagrįstas, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo. Visos faktinės aplinkybės, susijusios su šio ieškinio patenkinimu/nepatenkinimu bus nustatinėjamos ir vertinamos bylos nagrinėjimo iš esmės eigoje. Tuo tarpu, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia reikalavimo pagrįstumo, nevertina įrodymų. Tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, priimdamas sprendimą, teismas įvertina visus įrodymus (taip pat ir duomenis apie tėvų turtinę padėtį, gaunamas pajamas, išlaikymo būtinybę galimybes) ir konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas nagrinėjant šalių ginčą ir ar reikalavimas tenkintinas, ar atmestinas (CPK 265 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikino išlaikymo priteisimo negalima pripažinti ginčo dėl išlaikymo priteisimo pagal šalių pareikštų reikalavimus išankstiniu išsprendimu, kadangi skundžiama nutartimi yra tik pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, siekiant laikinai bylos nagrinėjimo metu apsaugoti nepilnamečių vaikų turtinius interesus (CK 3.65 str. 2 d. 4 p.). Išsprendęs šalių ginčą iš esmės, pirmosios instancijos teismas turės nustatyti teiktiną išlaikymą nepilnamečiams šalių vaikams, kuris gali būti nustatytas tiek didesnis, tiek ir mažesnis už skundžiama nutartimi priteistą laikiną išlaikymą.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsiliepime ieškovė prašė panaikinti skundžiamos nutarties dalį dėl ieškovės atmesto prašymo nustatyti laikiną vaikų gyvenimą kartu su mama bei priimti naują nutartį - patenkinti jos prašymą nustatant laikiną vaikų gyvenimą kartu su mama ir atsakovą įpareigoti gyventi skyrium. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad ieškovė turėjo teisę kaip ir atsakovas apskųsti teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau šia teise nepasinaudojo, todėl konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 23 d. nutartis dalyje dėl ieškovės atmesto prašymo taikyti kitas laikinąsias apsaugos priemones yra įsiteisėjusi ir teismas neturi teisinio pagrindo vertinti tos nutarties dalies pagrįstumo. Vadovaujantis CPK 320 str. 2 d., teismas nustatė, kad byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti atskirojo skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 23 d. nutarties, rėmėsi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta laikantis proceso teisės normų. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apimties, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.