- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-23
- Bylos Nr.
- I-1514-406/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. L. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-5)
Pareiškėjas skunde (b. l. 5) bei teismo posėdžio metu nurodė, jog atskirais laiko tarpais nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. spalio 8, nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. kovo 20 d., nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. kovo 10 d., nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 8 d. ir nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. gegužės 24 d. buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės gyvenamosiose patalpose Nr. 23, Nr. 27, Nr. 8, Nr. 3 netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas, buvo šalta, drėgna, pelėsiai ant sienų, langai nesandarūs, nebuvo stalo. Bausmę atliekant kameroje Nr. 27 neįmanoma buvo atidaryti lango, kadangi pastoviai veikė lentpjūvė, kuri kėlė dulkes. Pareiškėjo nuomone, netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas apie 67 paras, dėl ko patyrė stresą, orumo pažeminimą, galimybių sumažėjimą, dvasinius išgyvenimus ir kt. Prašė skundą tenkinti bei priteisti iš atsakovo 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas kalinimo sąlygas.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu (b. l. 7-10) su pareiškėjo skundu nesutiko ir nurodė, jog Vidaus ligų skyriaus palata Nr. 3 buvo įrengta Laisvės atėmimo vietų ligoninės ne režimo zonos korpuse, kur patalpos nebuvo rakinamos, todėl trumpalaikis minimalus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje bei pasivaikščiojimo kieme. Nurodė, jog konkrečių duomenų, kiek asmenų kartu su pareiškėju buvo laikoma atskirose palatose, nėra. Atsakovo atstovas negali daryti įtakos atvykstančiųjų asmenų skaičiui, kadangi ligoninėje yra teikiamos stacionarinio gydymo paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Pažymėjo, kad įstaiga laikosi teisės aktų reikalavimų ir oro temperatūra bei drėgmė atitinka visus reikalavimus. Pažymėjo, kad pareiškėjas būdamas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nesikreipė į administraciją dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra bendrojo pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys. Prašė laikotarpiams nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. spalio 8 d. ir nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. kovo 20 d. taikyti ieškinio senatį, kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam kalint Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) palatose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. iki 2016 m. gegužės 24 d., atlyginimo.
Atsakovas prašė teismo pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 10). Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo kalinamas LAVL netinkamomis sąlygomis, nuo 2013 metų iki 2017 metų (b. l. 5), tačiau teismo posėdžio metu patikslino nurodymas laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. iki 2016 m. gegužės 24 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo LAVL pradžios, t. y. kaip nurodo pareiškėjas, 2013 metais, tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. balandžio 3 d. (b. l. 6).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo kalinimo sąlygų LAVL trūkumus. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad kalinimo sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovo LAVL prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. iki 2014 m. kovo 20 d. taikytinas ieškinio senaties terminas. Tokiu būdu, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas ir analizuotinas pareiškėjo kalinimas LAVL laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2016 m. gegužės 24 d.
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jį kalinant netinkamomis sąlygomis LAVL, t. y. dėl vienam asmeniui trūkusio ploto.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose.
Ginčui dėl minimalaus LAVL palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.), 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. kovo 10 d. buvo laikomas Chirurginio (bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 27 (b. l. 7). Palatos Nr. 27 plotas buvo 21,25 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos (3 vieno aukšto lovos, 2 dviejų aukštų lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 3,03 kv. m (21,25/7) ploto (b. l. 11).
Nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 8 d. pareiškėjas buvo laikomas Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 8. Šios palatos plotas buvo 15,51 kv. m ir įrengtos 6 miegamosios vietos (3 dviejų aukštų lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 2,58 kv. m (15,51/6) ploto (b. l. 11).
Pareiškėjas nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. gegužės 24 d. bausmę atlikinėjo Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3, kurios plotas buvo 19,80 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos (6 vieno aukšto lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 3,3 kv. m (19,80/6) ploto (b. l. 12).
Daroma išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš viso 59 paras LAVL buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 11¹.4 punkte nustatytą minimalią 5,1 kv. m gyvenamojo ploto normą, kadangi jam atskirais laiko tarpais palatose teko nuo 2,58 kv. m iki 3,3 kv. m ploto, todėl konstatuotina, kad buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes LAVL veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.
Nors pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl stalų palatose nebuvimo, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Be to, pažymėtina, jog teisės aktai nenustato, kad LAVL gyvenamojoje patalpoje turi būti stalas. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Skunde bei teismo posėdžio metu pareiškėjas akcentavo, jog gyvenamosiose patalpose buvo šalta ir drėgna, ant sienų buvo pelėsiai.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą gyvenamosios patalpos, jei neveikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, turi būti vėdinamos per langus. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punktą ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktą gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Byloje esančiais Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. 13 (15.3.)-PA-630 konstatuota, kad LAVL Psichiatrijos skyriaus kameroje-palatoje Nr. 8 vėdinimas užtikrinamas per langus, (b. l. 22-23), Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. 13(13.3.)-PA-694 konstatuota, kad LAVL tikrintoje gyvenamojoje patalpoje temperatūra buvo 18,6 °C, santykinė oro drėgmė siekė 37,7 proc., taip pat nurodyta, jog pelėsio požymių vizualiai nenustatyta ir patalpa vėdinama per langą (b. l. 18-19). Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo teiginiai dėl patalpose buvusios drėgmės, žemos temperatūros ir pelėsio, atmestini kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai skunde nurodo, kad kamerose langai buvo nesandarūs, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas teigė, kad atliekant bausmę kameroje Nr. 27, nuolat buvo girdimas dirbančios lentpjūvės triukšmas, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai jam kilusių minėtų problemų buvo kreipęsis į LAVL administraciją, kitas atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl lentpjūvės keliamo triukšmo, laikytini nepagrįstais.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad LAVL ginčo laikotarpiu 59 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad LAVL pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 3 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais, diskomfortu, orumo pažeminimu ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (dėl nepakankamo gyvenamojo ploto palatoje, netinkamai įrengto sanitarinio mazgo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Teismas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (59 paras pareiškėjui teko nuo 2,58 kv. m iki 3,3 kv. m ploto), atsižvelgęs į tai, kad palatose taip pat buvo baldai, kiti įrenginiai, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2108-575/2016 priteisė pareiškėjui 550 Eur neturtinės žalos atlyginimą už jo kalinimą 78 paras Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerose, kuriose jam teko 1,93-3,78 kv. m ploto), nesant byloje duomenų, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, ar, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 410 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 410 Eur (keturi šimtai dešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.