Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal E. D. , kuriai paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nutarties, kuria E. D. dėl įstatymo uždraustos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 1 punkte, padarymo paskirta priverčiamoji medicinos poveikio priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos teismas nustatė, kad E. D. , būdama nepakaltinama, 2012 m. rugsėjo 4 d., apie 13 val., (duomenys neskelbtini), panaudodama fizinį smurtą mažametės S. K. , gim. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu, t.y. surišdama virve rankas ir kojas bei įstumdama ją į vandenį, nužudė mažametę S. K. .

Apeliaciniu skundu E. D. , kuriai paskirta priverčiamoji medicinos poveikio priemonė, gynėjas prašo Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, atlikti šioje byloje ikiteisminį tyrimą.

E. D. , kuriai paskirta priverčiamoji medicinos poveikio priemonė, gynėjas nurodo, kad apygardos teismas netinkamai ir nepilnai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį. Teigia, kad E. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuomet ji prisipažino padariusi inkriminuojamą veiką, turėtų būti vertinami kritiškai, jos kaltės klausimas gali būti sprendžiamas tik ištyrus visą bylos medžiagą, apklausus liudytojus. E. D. atstovė D. D. parodė, jog Rokiškio psichiatrijos ligoninėje betarpiškai bendrauja su dukra. E. D. neigia savo kaltę ir nurodo aplinkybes, kurios yra priešingos ikiteisminio tyrimo metu duotiems jos parodymams. E. D. seserys liudytojos R. D. ir I. D. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad 2012 m. rugsėjo 4 d. jos visą laiką buvo su E. D. ir pastaroji jai inkriminuojamos veikos negalėjo padaryti. Šie liudytojų parodymai prieštarauja nepilnametės liudytojos J. V. parodymams, tačiau prieštaravimai pirmosios instancijos teisme nebuvo pašalinti.

Apeliantas pažymi, jog tais atvejais, kai proceso metu kaltinamajam nesudaroma galimybė apklausti asmenis, kurių parodymai perskaitomi proceso metu ir naudojami kaip įrodymai, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje konstatuojamas Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto pažeidimas. Šioje baudžiamojoje byloje esančiame teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-I-64/2012 nurodyta, kad E. D. dėl diagnozuotos psichinės ligos dalyvauti teismo posėdyje negali. Šią išvadą teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir ekspertė Nadežda Mačiūnienė. Tačiau E. D. interesus atstovauja jos atstovai: mama D. D. ir advokatas Rimvydas Kairys, kuriems suteikta įstatymo numatyta teisė teikti teismui prašymus dėl įrodymų tyrimo. Be to, teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė E. D. buvo atlikta 2013 m. sausio 22 d. Nuo šios ekspertizės atlikimo jau praėjęs didelis laiko tarpas, per kurį ligos pobūdis galėjo kisti. E. D. atstovė pagal įstatymą D. D. paaiškino, kad jos dukra E. D. suvokia, kuo yra kaltinama, pasakoja įvykio aplinkybes, įvykio detales smulkiai aprašo laiškuose. Medicininių duomenų, jog E. D. dėl savo psichinės būsenos šiuo metu negali dalyvauti teismo posėdyje, byloje nėra, todėl juos būtina išsireikalauti iš Rokiškio psichiatrijos ligoninės, o po to spręsti dėl E. D. dalyvavimo teismo posėdyje.

Gynėjas nurodo, kad byloje nėra medicininių duomenų apie tai, kokia šiuo metu E. D. psichinė būsena, nors šie duomenys yra reikšmingi sprendžiant dėl taikytinų stebėjimo sąlygų.

Teismo posėdžio metu E. D. , kuriai paskirta priverčiamoji medicinos poveikio priemonė, gynėjas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė E. D. , kuriai paskirta priverčiamoji medicinos poveikio priemonė, gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

E. D. , kuriai paskirta priverčiamoji medicinos poveikio priemonė, gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad Šiaulių apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis padarė pagrįstą išvadą, kad E. D. , būdama nepakaltinama, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 1 punkte, bei tinkamai pritaikė BK 98 straipsnio nuostatas, ką nepagrįstai savo apeliaciniame skunde ginčija E. D. gynėjas.

Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje paduotame apeliaciniame skunde yra suformuluoti du prieštaringi prašymai. Viena vertus, E. D. gynėjas prašo panaikinti apygardos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes teismas nepilnai ištyrė ir netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kita vertus, apeliantas prašo byloje atlikti ikiteisminį tyrimą, tačiau nenurodo jokių aplinkybių, kurios būtų vada perduoti bylą prokurorui, esminiai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su byloje surinktų įrodymų vertinimu. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 5 dalies nuostatos, reglamentuojančios apeliacinės instancijos teismo dėl apskųstos nutarties priimamų sprendimų rūšis, numato vienintelę galimybę išnagrinėjus baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo apeliacine tvarka perduoti bylą prokurorui, t.y. paaiškėjus BPK 403 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytam pagrindui: nenustatyta, kad asmuo nepakaltinamas, arba psichikos sutrikimas nėra toks, dėl kurio nebūtų galima skirti bausmės. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta, todėl teisėjų kolegija dėl šio apeliacinio skundo prašymo plačiau nepasisako. Apeliacinio skundo argumentai dėl BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti.

Bylos duomenimis, nukentėjusieji G. B. ir A. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad 2012 m. rugsėjo 4 d. ryte G. B. palydėjo savo dukrą S. K. į mokyklą. Vakare po darbų grįžę į namus S. K. namuose nerado. Sūnus E. paaiškino, kad ji išėjo pas pusseserę K.. Kitą rytą nukentėjusieji išėjo į darbą, dėl dukros nesijaudino, nes pastaroji ne pirmą kartą nakvojo pas pusseserę, rytais K. tėvai jas abi nuveždavo į mokyklą. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad S. K. pas K. nenakvojo ir nebuvo mokykloje, todėl nukentėjusieji pradėjo jos paieškas, kreipėsi į policiją (t. 2, b.l. 87-89). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją mažametė liudytoja J. V. , kurios parodymai teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 2 dalimi, parodė, kad 2012 metų rudenį, tikslios datos neprisimena, buvo sutikusi E. D. ir S. K., kurios ėjo grybauti. Krepšelių grybams jos neturėjo, žadėjo grybus parsinešti rankose. Netoli tos vietos, kur jos grybavo, yra tvenkinys. Ji, važiuodama dviračiu, jas šiek tiek palydėjo, bet po to E. D. liepė jai važiuoti namo, ką ji ir padarė, o E. D. su S. K. nuėjo toliau. Sekančią dieną eidama į mokyklą ji užėjo pas S. K. į namus, nes abi kartu eidavo į mokyklą, tačiau pastarosios tėtis pasakė, kad ji tikriausiai nakvojo pas pusseserę K.. Mokykloje tą dieną S. K. nebuvo, o jos pusseserė K. pasakė, kad S. K. pas ją nebuvo atėjusi ir nenakvojo. Tą pačią dieną ji dar kartą nuėjo pas S. K., bet jos tėtis pasakė, kad ji dar negrįžo. Kelios dienos iki įvykio buvo dingęs mėgstamiausias S. K. žaisliukas – mėlynos spalvos meškiukas. Tai atsitiko, kai ji nešėsi šį žaislą eidama pasivaikščioti su E. D. ir pastarosios sesers vaiku. E. D. vėliau jai sakė, kad S. K. jį pametė, o pati S. K. jai sakė, kad nesuprato, kur jis galėjo dingti (t. 1, b.l. 122-123). Iš 2012-09-06 įvykio vietos ir lavono apžiūros protokolo matyti, kad 2012-09-06 (duomenys neskelbtini) esančiame tvenkinyje buvo rastas mažametės S. K. lavonas. Mirusiosios rankos ir kojos surištos medžiaginėmis skiautėmis. Netoli įvykio vietos rasta nedidelė kartono dėžutė su grybais bei medžiaginis žaislas – žydros spalvos meškiukas (t. 1, b.l. 24-37, 39-43). Iš specialisto išvados Nr. M 520/12(03) matyti, kad S. K. mirė 2012 m. rugsėjo 4 d. antroje pusėje nuo prigėrimo vandenyje (asfiksinis prigėrimo tipas), po mirties iki aptikimo jos kūnas mirko vandenyje. Mirusiosios kūne buvo rasti švieži, netrukus prieš mirtį ar mirties metu padaryti, nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą atitinkantys sužalojimai: paviršiniai odos nubrozdinimai ir įdrėskimai kaktos kairėje pusėje, kairės akies viršutiniame voke, kairiame paakyje ir apatinės lūpos kairėje pusėje, atsiradę nuo aplinkinių bukų daiktų poveikio, juos galėjo padaryti krūmų šakos, nulaužtų augalų stiebai ar pan.; išrauti galvos skliauto kairės pusės – viršugalvio ir smilkinio srities plaukai; daugybinės smulkios taškinės kraujosruvos galvos skliauto minkštuose audiniuose, kurios galėjo gautis tempiant už galvos plaukų, taip pat yra būdingos hipoksijai (asfiksinei mirčiai); nedidelės kraujosruvos kaklo minkštuose audiniuose – raumenyse, gerklų srities minkštuose audiniuose bei limfmazgiuose, kurios galėjo atsirasti spaudžiant kaklą ranka (rankomis), taip pat galėjo gautis prigėrimo metu traukulių stadijoje (t. 1, b.l. 46-56).

Pareiškus įtarimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1 punktą, įtariamosios apklausos metu E. D. prisipažino nužudžiusi S. K. ir parodė, kad nuo 2012 m. kovo mėnesio ji pradėjo matyti baltai apsivilkusius žmones. Šie žmonės buvo tikri, ji su jais kalbėdavosi, juos matydavo būdama namuose, ligoninėje. Tie žmonės jai pasakė, kad ji turi kokiam nors žmogui atimti gyvybę. 2012 m. rugsėjo 4 d. ji vėl pamatė tuos žmonės. Pastarieji jai pasakė, kad būtent šiandien ji turi atimti kažkam gyvybę, o jei ne, tai jie išims jai smegenis. Tą pačią dieną, po pietų, tai galėjo būti apie pirmą valandą, ji buvo pakelėje, rinko šakas. Tuo metu keliu su dviračiu pravažiavo S. K. ir ji ją užkalbino, pasiūlė S. K. eiti ieškoti jos meškiuko ir pasirinkti grybų. Tą meškiuką prieš kelias dienas ji, vaikščiodama su S. K. ir savo sesers mažu vaiku, įmetė į tvenkinį, nes tie žmonės tuo metu liepė jai taip pasielgti. S. K. sutiko eiti ieškoti meškiuko ir jos abi nuėjo link tvenkinio. Pakeliui jas dviračiu pasivijo kaimynės dukra J. V., tačiau kai jos priėjo pagrindinį kelią, ji pasakė pastarajai, kad su jomis neitų, ir J. V. nuvažiavo. Vaikščiodamos ji ir S. K. pasirinko grybų, juos nešėsi rankose, nes nebuvo pasiėmusios jokio maišėlio grybams. Grįžtant, jau išėjus iš miškelio, bet nepriėjus tvenkinio, pakelėje S. K. rado nedidelę popierinę dėžutę, į ją sudėjo grybus. Toliau kartu su S. K. ėjo link tvenkinio. Priėjus tvenkinį ji pasiūlė S. K. pažaisti žaidimą ir įtikino ją, kad duotų surišti rankas. Su savimi ji turėjo medžiagines juosteles, kurias buvo pasidariusi dar namuose – vieną juostelę ji išplėšė iš vienos savo palaidinės, dar dvi buvo atsikirpusi iš kitos palaidinės. Tomis juostelėmis ji surišo S. K. rankas, užrišo akis ir įstūmė ją į vandenį. Išnirusi iš vandens S. K. raiščio ant akių nebeturėjo, jis jai buvo nukritęs. Ji parplaukė iki kranto ir pasakė, kad rytoj jai reikės eiti į mokyklą. Tuomet ji išsitraukė iš vandens S. K. kojas ir jas taip pat surišo medžiagine juostele, pakėlė ją ir vėl nustūmė į vandenį. Kai S. K. vėl parplaukė į krantą, ji priėjusi ranka paspaudė į vandenį S. K. galvą ir taip panardinusi laikė ją apie dešimt minučių. S. K. kažkiek spurdėjo, o po to nustojo judėti. Kai S. K. nebejudėjo, ji ją paleido, paėjo šiek tiek toliau, atsisėdo ir kurį laiką dar žiūrėjo į S. K., o po to nuėjo namo. Dėžutę su grybais paliko prie tvenkinio. Po to žaidimo ji dar ne kartą buvo sutikusi tuos žmonės, jie pasakė, kad ji gerai padarė, pradėjo juoktis (t. 1, b.l. 172-174). Analogiškas įvykio aplinkybes E. D. nurodė ir teisme sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo klausimą. 2012 m. rugsėjo 7 d. vykusio teismo posėdžio metu E. D. parodė, kad matė žmones, kurie liepė jai ką nors nužudyti, kitaip grasino, kad išims jai smegenis. Sutikusi kieme S. K., pakvietė ją eiti grybauti. Galvojo, kaip žudyti. Tie žmonės sakė surišti rankas ir akis, todėl ji suplėšė dvi palaidines ir pasidarė tris juosteles. S. K. prie tvenkinio vedėsi žaisti. Tuo metu jos meškiukas jau buvo įmestas į tvenkinį, taip padaryti liepė tie žmonės. Nuėjus prie tvenkinio ji pasiūlė S. K. žaisti žaidimą, surišo jai rankas, užrišo akis, kad ši nematytų, ir įstūmė į vandenį, bet S. K. parplaukė į krantą, juostos ant akių ji nebeturėjo. Kai S. K. parplaukė, tuomet ji, panaudodama jėgą, surišo šiai kojas. S. K. klausė jos, kodėl riša kojas, sakė, kad jai reikia eiti į mokyklą. Ji S. K. nepaleido, nes balti žmonės sakė, kad ji turi nužudyti, kitaip išims smegenis. Tuomet ji pakėlė S. K. ir vėl įmetė ją į tvenkinį, palaikė iš viršaus už kaklo panardintą po vandeniu apie 10 minučių. Tie žmonės liepė jai laikyti, sakė, kad ji gerai padarė (t. 1, b.l. 177-178).

Baudžiamojoje byloje esantis teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės aktas Nr. 75U-I-64/2012 patvirtina, kad E. D. jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, dėl kurio negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Šiuo metu ji taip pat serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, dėl kurio negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti (t. 1, b.l. 195-199). Iš paminėto teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto bei šią ekspertizę atlikusios teismo psichiatrės ekspertės Nadeždos Mačiūnienės paaiškinimų teisiamojo posėdžio metu taip pat matyti, kad E. D. , nepaisant jai diagnozuoto lėtinio psichikos sutrikimo, realiai suvokia aplinką, faktines įvykio aplinkybes, ir gali jas atpasakoti. Stacionarinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės atlikimo metu E. D. su ja bendravusiems ekspertams detaliai, taip pat, kaip ir duodama parodymus įtariamosios apklausos metu, papasakojo apie padarytą veiką, teigė, kad nužudė, nes žmonės baltais drabužiais, kuriuos ji mato ir girdi jų balsus, jau seniai jai kalbėjo, kad turi nužudyti, kitaip grasino išimti jai smegenis, nužudyti ją. Be to, savo pasakojimus teismo ekspertams E. D. iliustravo piešiniais. Ji piešė mergaitę užrištomis akimis, mergaitę ant tvenkinio kranto surištomis rankomis ir kojomis, aiškino, kad tai yra S. K.. Taip pat E. D. piešdavo baltus žmones be veidų, kuriems liepus ji padarė inkriminuojamą veiką. (t. 1, b.l. 195-199, t. 2, b.l. 91-92).

Taigi, apygardos teismas, įvertinęs pirmiau aptartus, vienas kitą papildančius faktinius bylos duomenis, t.y. nukentėjusiųjų G. B. ir A. K. nurodytas S. K. dingimo aplinkybes, įvykio vietoje užfiksuotas pastarosios kūno radimo aplinkybes, specialisto išvada nustatytą S. K. mirties priežastį ir laiką, mažametės liudytojos J. V. nurodytas aplinkybes, kad matė S. K. pastarosios mirties dieną kartu su E. D. netoli įvykio vietos, bei pačios E. D. paaiškinimus ikiteisminio tyrimo metu, kurie iš esmės buvo nuoseklūs ir atitiko kitus faktinius bylos duomenis, visiškai pagrįstai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, konstatavo, kad įvykio metu E. D. , panaudodama fizinį smurtą S. K. atžvilgiu, t.y. surišdama nukentėjusiajai rankas ir kojas bei įstumdama ją į vandenį, nužudė mažametę S. K. , t.y. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

Teisiamojo posėdžio metu E. D. atstovė pagal įstatymą D. D. nurodė, kad iš E. D. žodžių jai yra žinoma, jog pastaroji nėra susijusi su šiuo įvykiu, o ikiteisminio tyrimo metu ji save apkalbėjo dėl pareigūnų daromo spaudimo. Tačiau, kaip matyti iš pirmiau paminėto teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto, E. D. , kuriai dar iki įvykio buvo diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimais, būdingas atminties ir dėmesio procesų susilpnėjimas, mąstymo turinio sutrikimai. Teismo psichiatrė ekspertė Nadežda Mačiūnienė teisiamojo posėdžio metu taip pat paaiškino, kad žmogus, turintis tokių psichikos problemų nuo pat vaikystės, negali sugalvoti ir papasakoti apie tam tikras įvykio aplinkybes, ji gali pasakoti tik faktines įvykio aplinkybes, fantazuoti, apkalbėti save ji nėra linkusi. Taigi, tai, kad E. D. analogiškas, kitus faktinius bylos duomenis atitinkančias įvykio aplinkybes papasakojo ne vieną kartą, skirtingiems asmenims, taip pat ir praėjus kuriam laikui (stacionarinė teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė buvo atliekama praėjus trims mėnesiams nuo E. D. apklausų pas ikiteisminio tyrimo pareigūną ir ikiteisminio tyrimo teisėją), įvertinus nustatytą jos psichinę būklę bei protinių gebėjimų ypatumus, paneigia atstovės pagal įstatymą aiškinimą teisiamojo posėdžio metu ir patvirtina, jog E. D. tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teismo ekspertams pasakojo tikrąsias įvykio aplinkybes.

Niekuo nepagrįstas E. D. gynėjo apeliacinio skundo argumentas, jog byloje yra nepašalintų prieštaravimų, reikšmingų sprendžiant klausimą, ar E. D. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Apeliaciniame skunde E. D. gynėjas teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojos R. D. ir I. D. parodė, jog 2012 m. rugsėjo 4 d. jos visą dieną buvo su savo seserimi E. D. , todėl pastaroji negalėjo padaryti jai inkriminuojamos veikos. Tačiau byloje tokių minėtų liudytojų parodymų nėra. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojomis apklaustos E. D. seserys R. D. ir I. D. parodė, kad įvykio dieną, apie 12 val., jos buvo susitikusios su E. D. , tačiau su ja pabuvo tik kurį laiką, kol užmigo lauke vežimėliuose vežiojami jų abiejų vaikai. Po to jos su pastarąja išsiskyrė (tai, pasak R. D. buvo apie 12.30 val., o pasak I. D. – apie 14 val.), nes abi kartu su vaikais nuėjo pas I. D. į namus ir ten abi išbuvo maždaug iki 17 val. Taigi, šios liudytojų R. D. bei I. D. nurodytos aplinkybės, priešingai nei teigia apeliantas, neprieštarauja ikiteisminio tyrimo metu duotiems liudytojos J. V. parodymams, jog 2012 m. rugsėjo 4 d., dienos metu, netoli įvykio vietos ji matė E. D. vaikštant kartu su S. K. , po ko pastaroji dingo, ir apygardos teismo nustatytų faktinių įvykio aplinkybių nepaneigia.

BPK 400 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo teisiamajame posėdyje turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Asmuo, kurio byla nagrinėjama, gali būti pristatytas į teisiamąjį posėdį, tačiau tik tuo atveju, jeigu pagal eksperto išvadą tam nekliudo jo ligos pobūdis (BPK 399 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apygardos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo E. D. , šių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Kaip jau minėta, atlikus teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę E. D. , buvo nustatyta, kad pastaroji serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija. Tyrimą atlikę teismo ekspertai taip pat konstatavo, kad E. D. dėl psichikos sveikatos būsenos negali dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose ir teismo posėdyje. Bylą nagrinėjant teisme apklausta teismo psichiatrė ekspertė Nadežda Mačiūnienė patvirtino duotas išvadas ir nurodė, jog dalyvavimas teisiamajame posėdyje gali pabloginti E. D. psichinę būseną. Dėl šių aplinkybių E. D. pagrįstai nebuvo kviečiama į teisiamąjį posėdį. Apeliaciniame skunde gynėjas teigia, kad E. D. kaltės padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką klausimas gali būti sprendžiamas tik ištyrus visą bylos medžiagą ir apklausus liudytojus, tačiau nekonkretizuoja, kokie, jo manymu, liudytojai, žinantys reikšmingas bylai aplinkybes, nebuvo apklausti ir kokie reikšmingi bylos duomenys nebuvo ištirti. Teisėjų kolegija tokių duomenų taip pat nenustatė. Iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad bylą nagrinėjant teisme E. D. gynėjas prašė iškviesti ir apklausti liudytojas R. D. ir I. D. . Teisėjų kolegijos vertinimu, šį gynėjo prašymą apygardos teismas atmetė pagrįstai. Kaip jau buvo minėta šioje teisėjų kolegijos nutartyje, ikiteisminio tyrimo metu liudytojomis apklaustos E. D. seserys R. D. ir I. D. įvykio betarpiškai nematė, įvykio dieną buvo susitikusios su E. D. , tačiau kartu pabuvo tik kurį laiką. Jokių kitų reikšmingų bylai aplinkybių apklaustos ikiteisminio tyrimo metu šios liudytojos nenurodė, todėl kviesti jas apklausai į teisiamąjį posėdį nebuvo jokio pagrindo.

Bylos duomenimis, teisiamojo posėdžio metu apklausiant nukentėjusiuosius, ekspertę, tiriant kitus byloje surinktus įrodymus dalyvavo E. D. atstovė pagal įstatymą D. D. ir jos gynėjas advokatas Rimantas Kairys, kurie, beje, neprieštaravo, kad byla teisme būtų nagrinėjama E. D. nedalyvaujant, patys aktyviai dalyvavo bylos nagrinėjime, davė paaiškinimus, uždavinėjo klausimus apklausiamiems asmenims, reiškė prašymus, kuriuos teismas išsprendė įstatymo nustatyta tvarka. Mažametės J. V. , kurios parodymais rėmėsi apygardos teismas, nustatydamas faktines įvykio aplinkybes, apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją be kitų proceso dalyvių dalyvavo E. D. gynėjas, pastarajam buvo suteikta galimybė užduoti šiai liudytojai klausimus ir jis šia galimybe pasinaudojo. Taigi, šiuo aspektu baudžiamojo proceso reikalavimai ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos taip pat nebuvo pažeistos.

BK 98 straipsnis reglamentuoja, kad asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, teismas gali taikyti tokias priverčiamąsias medicinos priemones: ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo, sustiprinto arba griežto stebėjimo sąlygomis specializuotuose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. BK 98 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kuris kėsinosi į žmogaus gyvybę ar sveikatą, dėl psichikos sutrikimo yra ypač pavojingas aplinkiniams ir turi būti stebimas bei gydomas specializuotame stacionare.

Byloje esantis pirmiau minėtas teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės aktas patvirtina, kad E. D. veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, dėl kurio negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, taigi, pastaroji negali atsakyti baudžiamąja tvarka. Iš šio teismo ekspertizės akto bei teismo psichiatrės ekspertės Nadeždos Mačiūnienės paaiškinimų teisiamojo posėdžio metu taip pat matyti, jog E. D. psichikos sveikatos būklė po baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo nepakito, ji ir šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, dėl kurio negali suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. E. D. nėra kritiška savo veikai, taip pat savo būsenai bei sutrikimui, ji nesuvokia visų juridinių pasekmių, nesigaili dėl įvykusios tragedijos, stebimas visiškais emocinis atšalimas. Šie ir kiti ekspertizės metu nustatyti požymiai, taip pat ir klausos haliucinacijos, pasak ekspertės, rodo, kad E. D. lėtiniu psichikos sutrikimu serga jau senai, jos liga yra toli pažengusi, todėl jai reikalingas ilgalaikis ir nuoseklus gydymas. Dėl šių aplinkybių ekspertai rekomenduoja taikyti E. D. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarų stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje griežto stebėjimo sąlygomis (t. 1, b. l. 195-199, t. 2, b. l. 91-92). Taigi, įvertinęs nustatytų E. D. veiksmų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, jai diagnozuoto psichikos sutrikimo pobūdį bei ekspertų nustatytas jos psichinę sveikatą apibūdinančias aplinkybes, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad E. D. yra ypač pavojinga aplinkiniams, todėl turi būti stebima ir gydoma specializuotame stacionare griežto stebėjimo sąlygomis.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nagrinėjantis teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Taigi, jei E. D. būklė iš tikrųjų pagerės, pirmosios instancijos teismas, remdamasis gydytojų komisijos išvada, galės priimti sprendimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies pakeitimo ar jos taikymo panaikinimo BPK 405 straipsnyje nustatyta tvarka. Šio klausimo sprendimas apeliacinės instancijos teismo, tikrinančio teismo nutarties dėl priverčiamos medicinos priemonės taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, jurisdikcijai nepriskiriamas.

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartis pagrįsta ir teisėta. Naikinti šią teismo nutartį dėl E. D. gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

E. D. , kuriai paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo apeliacinį skundą atmesti.