Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Meidaus, Algirdo Gapučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. V. a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo Z. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d., 140 str. 1 d. ir už jų padarymą nuteistas:

- pagal BK 138 str. 1 d. laisvės atėmimo bausme vienerių metų ir 8 (aštuonių) mėnesių;

- pagal BK 140 str. 1 d. laisvės atėmimo bausme 8 ( aštuonių) mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 dalimis bausmes subendrintos iš dalies sudedant ir Z. V. paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams.

Remiantis BK 75 str. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant Z. V. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, dalyvauti elgesio pataisos programoje, nebendrauti su nukentėjusiais R. M., Z. L., nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Į bausmės laiką įskaitytas Z. V. laikinojo sulaikymo laikotarpis 2017 m. rugsėjo mėn. nuo 18 d. 14.57 val. iki 19 d. 15.20 val. (dvi paros).

Iš Z. V. R. M. naudai priteista 223,54 EUR turtinei, 2000 EUR neturtinei nusikaltimu padarytai žalai atlyginti ir 380 EUR advokato padėjėjo atstovavimo išlaidų.

Iš Z. V. Z. L. naudai priteista 55,20 EUR turtinei, 700 EUR neturtinei nusikaltimu padarytai žalai atlyginti.

Iš Z. V. P. teritorinei ligonių kasai priteista 109,35 EUR gydymo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Z. V. nuteistas už tai, kad 2017 m. rugsėjo 18 d., apie 14.40 val. gyvenamojo namo laiptų aikštelėje, (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus (1.72 promilės), konflikto metu, keikdamas necenzūriniais žodžiais R. M., sudavė jai ne mažiau kaip dešimt smūgių metaliniu strypu į įvairias kūno vietas - kairę ranką, kairį petį, dešinį petį, į kojas, po to sugriebė ją už kaklo ir tempė į savo namus, o Z. L. bandant ją apginti apglėbus rankomis ir tempiant ją į šalį, jis sudavė nemažiau kaip keturis smūgius metaliniu strypu Z. L. į kaklą, krūtinę, šoną ir kairę ranką, taip nukentėjusiajam Z. L. dėl kairės rankos III-IV tarpupirščio srities žaizdos, kairio žasto, kaklo dešinės pusės, krūtinės kairės pusės kraujosruvų padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, o R. M. dėl kairės plaštakos, kairio žasto, dešinio peties-mentės sąnario, dešinio kirkšnio-klubo, dešinio II padikaulio - pirštakaulio srities kraujosruvų, kairės rankos III-IV tarpupirščio srities žaizdelės, kairio alkūnkaulio lūžimo padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė jo ginamojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas bei teisingai kvalifikavo nuteistojo Z. V. padarytas nusikalstamas veikas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmos instancijos teismas, neatsakingai ištyręs liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymus bei neteisingai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį Z. V. atžvilgiu dėl BK 140 str. 1 d. bei 138 str. 1 d. numatytų nusikaltimų padarymo. Šie skundo argumentai atmetami. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tirdamas ir vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Baudžiamojo proceso kodeksas reikalauja, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles bei vertino pačius įrodymus. Z. V. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

Skunde teigiama, jog pirmos instancijos teismas ignoravo liudytojo R. D. parodymus, jog jis girdėjo kaip R. M. ir Z. L. tarėsi pulti Z. V., taip pat pastarojo liudytojo nurodytas aplinkybes, kad jis matė kaip nukentėjusieji daužė Z. V. namo duris ir jį keikė, bei tai, kad po įvykio nematė jokių sužalojimų ant R. M. ir R. L. kūno. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šiuos skundo argumentus kaip nepagrįstus. Visų pirma pažymėtina, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmos instancijos teismo posėdžio metu liudytojas R. D. nepatvirtino aplinkybės, kad jis girdėjo, kaip nukentėjusieji tarpusavyje tarėsi kaip puls Z. V.. Priešingai, R. D. nurodė, kad įvykio metu visko betarpiškai nematė ir negirdėjo, girdėjo tik kaip R. M. ir Z. L. vartojo necenzūrinius žodžius, matė kaip R. M. su replėmis beldė, bet ne daužė į Z. V. namo duris. Liudytojas taip pat nepatvirtino apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad R. M. ir Z. L. būtų įsiveržę į Z. V. namus (2 t. 138 b. l.). Be to, aplinkybė, kad po įvykio liudytojas R. D. nematė jokių sužalojimų ant nukentėjusiųjų kūno niekaip nepaneigia aplinkybės, kad tie sužalojimai nagrinėjamos situacijos metu Z. V. buvo padaryti. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Utenos poskyrio specialisto pateiktoje išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad R. M. padaryti kairės plaštakos, kairio žasto, dešinio peties – menties sąnario sužalojimai, dešinio kirkšnio – klubo, dešinio II padikaulio – pirštakaulio srities kraujosruvos, kairės rankos III-IV tarpupirščio srities žaizdelė, atviras kairio alkūnkaulio lūžimas. Konstatuota, kad užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis R. M. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t. 104 b. l.). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Utenos poskyrio specialisto pateiktoje išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad Z. L. padaryti kairės rankos III-IV tarpupirščio srities žaizda, kairio žasto, kaklo dešinės pusės sužalojimai, krūtinės kairės pusės kraujosruvos. Konstatuota, kad užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis Z. L. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t. 61 b. l.)

Skunde pažymima, kad liudytoja G. Š. yra nurodžiusi, kad į namo vidų įsiveržė R. M. ir Z. L., grumtynės tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų vyko koridoriuke prie vidaus durų. Teisėjų kolegija atmeta ir šiuos skundo argumentus. Pažymėtina, kad G. Š., priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmos instancijos teismo posėdžio metu patikslino, jog įvykio metu jai buvo sulaužyta koja ir ji nieko nematė, taip pat nurodė, kad nežino kokiu būdu atsirado kaimynai viduje (2 t. 139 b. l.).

Skunde teigiama, jog Z. V. veiksmai prieš nukentėjusiuosius turėtų būti vertinami kaip būtinoji gintis. Pažymima, kad įvykio metu R. M. ir Z. L. buvo neblaivūs, agresyviai nusiteikę keikdamiesi ir daužydami apelianto namo duris įsiveržė, R. M. metė į apeliantą reples, koridoriuje su juo įvyko grumtynės. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, apeliaciniu skundu Z. V. iškelta būtinosios ginties versija nėra pagrįsta objektyviais duomenimis nustatytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis ir atmestina. BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar žala asmeniui buvo padaryta esant būtinajai ginčiai, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-31-788/2015 ir kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos duomenimis nėra nustatyta, jog nukentėjusieji R. M. bei Z. L. atliko tokius veiksmus, kurie galėtų būti laikomi pavojingu kėsinimusi, nuo kurių nuteistasis turėjo gintis. R. M. bei Z. L. veiksmai, tai yra atėjimas į apelianto kiemą ir beldimasis į namų duris nesuponavo nei pavojingo kėsinimosi situacijos, nei tuo pačiu pagrindo būtinajai ginčiai. Tuo tarpu Z. V. neneigė smurtavęs prieš nukentėjusiuosius, tai patvirtina ir 2017-09-18 vykęs jo pokalbis su bendrojo pagalbos centro darbuotoja, kuomet Z. V. nurodė, kad „apdaužė“, „apymušė“ kaimynus, kadangi pastarieji įlindo į jų kiemą (1 t. 160 b. l.). Faktinę aplinkybę, kad Z. V. naudojo smurtą savo kaimynų atžvilgiu patvirtina ir byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos Utenos skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini) kuriose nurodyti įvykio metu R. M. bei Z. L. padaryti sužalojimai ( 1 t. 61, 104 b. l.). Pažymėtina, kad tarp nukentėjusiųjų ir nuteistojo vykusio konflikto metu R. M. į Z. V. namus įėjo pirma ir būtent jos atžvilgiu Z. V., būdamas akivaizdžiai fiziškai tvirtesnis ir pranašesnis, rankoje turėtu apie 70 cm ilgio metaliniu strypu sudavė smūgius nukentėjusiajai. Tuo metu Z. L. apkabindamas ir bandydamas ją atitraukti nuo Z. V. bandė apginti R. M., tačiau ir jo atžvilgiu Z. V. pradėjo vartoti smurtą. Šią aplinkybę patvirtina ne tik nuoseklūs nukentėjusiųjų parodymai, bet ir minėtos medicinos specialistų išvados dėl Z. L. ir R. M. patirtų sužalojimų. Z. L. pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad Z. V. metaliniu strypu pradėjo mušti R. M., tada jis priėjęs prie pastarosios ją apglėbė ir tempė iš Z. V. namų, tačiau pats pajuto jo atžvilgiu Z. V. suduodamus smūgius (2 t. 136 b. l.). R. M. nurodė, kad pabeldė į Z. V. namo duris, kurias atidarė pats Z. V. ir pradėjo tempti nukentėjusiąją į vidų, ją talžyti metaliniu strypu, tuomet prie nukentėjusiosios pribėgo Z. L., kuriam Z. V. taip pat ne kartą trenkė. Nuo patirtų smūgių iš nukentėjusiesiems sužalotų kūno dalių pradėjo bėgti kraujas, kurio buvo visame koridoriuje (2 t. 137 b. l.). Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad sužalojimus aptariamojo konflikto metu patyrė ir nuteistasis Z. V., tačiau šios aplinkybės nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys. Iš to seka, kad tarp minėtų asmenų vykusio konflikto metu smurtą naudojo tik Z. V., kuris pagrįstai yra nuteistas skundžiamu pirmos instancijos teismo nuosprendžiu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.

Skunde pažymima, kad Z. V. pats paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir nurodė, kad jis buvo sumuštas. Teigiama, kad nuteistasis su pagalbos skambučio centro darbuotoja bendravo mandagiai, kai tuo tarpu Z. L. su centro darbuotoja bendravo pakeltu tonu ir agresyviai. Aukštesnės instancijos teismas pakartotinai pažymimi, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde Z. V. paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą nurodė, kad jis pats apdaužė savo kaimynus, o ne kaimynai jį ( 1 t. 159 b. l.). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybė kaip ir kokiu tonu Z. V. ir Z. L. paskambinę į Bendrąjį pagalbos centrą bendravo su jo darbuotoja nei patvirtina nei paneigia Z. V. kaltės dėl jam inkriminuotų nuskalstamų veikų padarymo.

Papildomai pažymėtina, jog įrodymų rinkimas nėra begalinis procesas, įrodymų turi būti surinkta tiek, kad jų visuma leistų daryti pagrįstas išvadas dėl svarbių byloje aplinkybių. Be to, kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

N. Z. V. apeliacinį skundą atmesti.