- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-29
- Bylos Nr.
- A-526-789/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00243-2021-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė (pran.), Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- D. P.
- Atsakovas
- Utenos rajono savivaldybei, atstovaujamai Utenos rajono savivaldybės
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovams Utenos rajono savivaldybei, atstovaujamai Utenos rajono savivaldybės mero, Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja D. P. (anksčiau – D. P.) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Utenos rajono savivaldybės 2021 m. gegužės 19 d. raštą Nr. (6.4) S-1171 „Dėl prašymo atkurti nuosavybės teises“ (toliau – ir 2021 m. gegužės 19 d. raštas, 2021 m. gegužės 19 d. sprendimas); 2) įpareigoti Utenos rajono savivaldybės merą pareiškėjai, kaip I. P. (toliau – ir pareiškėjos tėvas) įpėdinei, atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Nekilnojamasis turtas) išmokant už jį piniginę kompensaciją arba grąžinant turtą ekvivalentine natūra.
2. Pareiškėja grindė skundą šiais argumentais ir aplinkybėmis:
Žemesnės instancijos teismas
2.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. vasario 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A2-119-2003 (toliau – ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 7 d. sprendimas) atmetė pareiškėjos skundą dėl vilkinimo atkurti nuosavybės teises, tačiau juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos tėvas (mirė 2001 m. gruodžio 22 d.) iki 1950 m. įvykusios nacionalizacijos nuosavybės teise valdė rekonstruoto pastato, esančio (duomenys neskelbtini) (numeriai keitėsi), (duomenys neskelbtini) (Nekilnojamasis turtas), dalį, buvo nustatytas;
Šalies argumentai
2.2. pareiškėjos tėvas pateikė tuometinei Utenos valdybai 1991 m. spalio 29 d. prašymą kuriame prašė atstatyti nuosavybės teises į išlikusį Nekilnojamąjį turtą. Utenos rajono valdyba 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkyje Nr. 223v „Dėl nuosavybės teisės atstatymo I. P.“ (toliau – ir 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkis) nusprendė neatstatyti pareiškėjos tėvui nuosavybės teisių į pastato dalį, esančią (duomenys neskelbtini) (Nekilnojamasis turtas), priklausančią (duomenys neskelbtini), nes šis pastatas iš esmės yra pagerintas, bendras plotas padidintas daugiau nei 1/3 ir pristatyto pastato dalies neįmanoma atskirti nuo buvusio. Utenos rajono valdyba 1993 m. gruodžio 20 d. potvarkyje Nr. 1034v „Dėl Utenos valdybos 1992 08 20 potvarkio Nr.233v dalinio pakeitimo“ (toliau – ir 1993 m. gruodžio 20 d. potvarkis) nusprendė pakeisti 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį iš dalies, neatstatyti pareiškėjos tėvui nuosavybės teisių į pastato dalį, esančią (duomenys neskelbtini) (Nekilnojamasis turtas), priklausiančią (duomenys neskelbtini), nes, pagal Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį Nr. 199p „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo reabilituotiems asmenims arba jų įpėdiniams“ (toliau – ir 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkis), už visą pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (Nekilnojamasis turtas), yra išmokėta piniginė kompensacija buvusių savininkų R. K. (toliau – ir Buvusi savininkė) ir M. K. (toliau kartu – ir Buvę savininkai), kurie iki 1941 m. turėjo nuosavybės teisę į visą pastatą, įpėdiniams (toliau – ir Buvusių savininkų įpėdiniai). Remiantis 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkiu, 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkiu ir 1993 m. gruodžio 20 d. potvarkiu, buvo nuspręsta neatkurti pareiškėjos tėvui nuosavybės teisių į Nekilnojamąjį turtą, nes jis pagerintas ir už jį išmokėta kompensacija Buvusių savininkų įpėdiniams;
2.3. Utenos rajono valdyba, priimdama 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį, dėl savo darbuotojų pareigų aplaidaus vykdymo, paneigė nenuginčytą pareiškėjos tėvo nuosavybės teisę į išlikusį Nekilnojamąjį turtą;
2.4. Utenos rajono valdyba, gavusi Buvusių savininkų įpėdinių prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį Nekilnojamąjį turtą, veikdama pagal kompetenciją, privalėjo patikrinti faktus ir apie kitų savininkų turimas nuosavybės teises į tą patį turtą ar jo dalį;
2.5. iki šiol buvo sprendžiamas nuosavybės teisių atkūrimas į išlikusį Nekilnojamąjį turtą, tik grąžinant jį natūra. Tačiau pripažinus, kad negalima atkurti nuosavybės teisės natūra, nebuvo svarstoma galimybė atkurti nuosavybės teises Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnyje numatytu kitu būdu, t. y. išmokant kompensaciją, atkuriant ekvivalentine natūra. Todėl pareiškėja ir kreipėsi į Utenos rajono savivaldybės merą su 2021 m. balandžio 13 d. prašymu „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ (reg. Nr. (6.4)S-2486) (toliau – ir Prašymas atkurti nuosavybės teises). Tačiau 2021 m. gegužės 19 d. raštu pareiškėjos prašymas buvo nepagrįstai atmestas;
2.6. atsisakymas atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į pareiškėjos tėvo valdytą ir nacionalizuotą Nekilnojamąjį turtą negali būti grindžiamas teisiškai ir morališkai pasenusiais teismo sprendimais, nes jie nebeaktualūs, nuo jų priėmimo ne kartą pasikeitė nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančios teisės normos, teismų praktika. Todėl Utenos rajono savivaldybės meras 2021 m. gegužės 19 d. rašte nepagrįstai ir tik formaliai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-788/2008, (toliau – ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 22 d. nutartis) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-509-146/2015 (toliau – ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartis);
2.7. nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų metu pareiškėjos tėvo nuosavybės teisės realiai egzistavo. Teismų sprendimuose nebuvo konstatuota, jog pareiškėjo tėvui nuosavybės teisės neatkurtos dėl jo kaltės, t. y. dėl terminų praleidimo, įrodymų nepateikimo;
2.8. pareiškėja ėmėsi visų būtinų veiksmų, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas būtų pradėtas laiku, rūpinosi savo teisių ir pareigų įgyvendinimu nuosavybės teisių atkūrimo procese. Todėl pareiškėja turėjo teisėtus lūkesčius, kad iš pareiškėjos tėvo neteisėtai atimtos nuosavybės teisės bus atkurtos tinkamai.
Atsiliepimas
3. Atsakovai Utenos rajono savivaldybė, atstovaujama Utenos rajono mero, Utenos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą. Atsakovai atsiliepime į skundą nurodė šiuos argumentus ir aplinkybes:
3.1. 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkis, 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkis ir 1993 m. gruodžio 20 d. potvarkis priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiu Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 368 „Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo“ (toliau – ir 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimas) reikalavimų. Šie potvarkiai yra teisėti ir galiojantys;
3.2. nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriamos, jeigu jos neatkurtos kitiems asmenims, turėjusiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą;
3.3. Utenos rajono savivaldybės meras neturėjo teisės tenkinti pareiškėjos Prašymą atkurti nuosavybės teises ir atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos pageidaujamą Nekilnojamąjį turtą, nes dėl jo nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra užbaigtas. Apie tai, kad negalima atkurti nuosavybės teisių į pareiškėjos pageidaujamą Nekilnojamąjį turtą, yra konstatuota teismų procesiniuose sprendimuose. Todėl Utenos rajono savivaldybės meras 2021 m. gegužės 19 d. rašte pagrįstai informavo pareiškėją, kad nėra galimas nuosavybės teisių atkūrimas į jos pageidaujamą Nekilnojamąjį turtą, išmokant už jį piniginę kompensaciją arba grąžinant turtą ekvivalentine natūra;
3.4. Utenos rajono savivaldybės administracija tinkamai įgyvendino jai priskirtas funkcijas nuosavybės teisių atkūrimo procedūrose, nevilkino nuosavybės teisių atkūrimo, pateikė atsakymus į visus pareiškėjos prašymus;
3.5. tai, kad pareiškėjos netenkina Utenos rajono savivaldybės administracijos veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų metu, nereiškia, kad buvo pažeisti pareiškėjos teisėti lūkesčiai.
II.
4. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. kovo 30 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.
5. Teismas nustatė:
Šalies argumentai
5.1. pareiškėjos tėvas pateikė Utenos valdybai 1991 m. spalio 29 d. prašymą, prašydamas atstatyti nuosavybės teises į išlikusį Nekilnojamąjį turtą (gyvenamąjį namą);
5.2. Utenos rajono valdyba priėmė 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį, kuriame nusprendė netenkinti 1991 m. spalio 29 d. prašymo, nes gyvenamasis namas iš esmės yra pagerintas, bendras plotas padidintas daugiau nei trečdaliu ir pristatyto pastato dalies neįmanoma atskirti nuo buvusio pastato;
5.3. Utenos rajono valdybos 1993 m. gruodžio 20 d. potvarkiu nuspręsta pakeisti 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį, neatstatyti pareiškėjos tėvui nuosavybės teisės į gyvenamojo namo dalį, nes, pagal 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį, už visą pastatą yra išmokėta piniginė kompensacija Buvusių savininkų, kurie iki 1941 m. turėjo nuosavybės teises į pastatą, įpėdiniams;
5.4. pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį; 2) panaikinti 1993 m. gruodžio 20 d. potvarkį; 3) įpareigoti Utenos rajono savivaldybę per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo atkurti pareiškėjos tėvo nuosavybės teises į Nekilnojamojo turto dalį (pareiškėja identifikavo pastato dalį pagal Utenos rajono apylinkės teismo 2002 m. vasario 13 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-150-05/02, kuriame nustatytas nuosavybės teisių atkūrimui juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos tėvas iki 1950 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini) rekonstruoto pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dalį (teismo sprendime ši pastato dalis apibūdinta plane pažymėtų patalpų indeksais, nurodant patalpų plotus);
5.5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. vasario 27 d. sprendime nusprendė priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą. Šiame teismo sprendime konstatuota, kad buvusiam savininkui Josifui Karpukui buvo išmokėta kompensacija už pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), į kurio dalį atkurti nuosavybės teises pretenduoja pareiškėja; atkūrus pareiškėjai nuosavybės teises į jos pageidaujamą Nekilnojamąjį turtą, susidarytų situacija, kad į tą patį turtą ta pačia apimtimi būtų atkurtos nuosavybės teisės dviem skirtingiems asmenims. Tokia situacija teisiniu požiūriu negalima, nežiūrint į tai, kad turtas grąžinamas ne natūra, o kompensuojama jo vertė; tik esant nuginčytam 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkiui, būtų galimas nuosavybės teisių atkūrimas į tą patį turtą (ar jo dalį);
5.6. pareiškėja nesikreipė į teismą, prašydama atnaujinti terminą paduoti skundą dėl 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkio panaikinimo ir panaikinti 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį;
5.7. pareiškėja ir toliau siekė atkurti nuosavybės teises į Nekilnojamąjį turtą;
5.8. Utenos rajono savivaldybės administracija, išnagrinėjusi pareiškėjos 2019 m. balandžio 8 d. prašymą, 2019 m. balandžio 18 d. rašte Nr. (6.4)S-942 „Dėl prašymo“ (toliau – ir 2019 m. balandžio 18 d. raštas) konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimas į pareiškėjos pageidaujamą Nekilnojamąjį turtą negalimas, nes nuosavybės teisių atkūrimo procedūros yra baigtos;
5.9. pareiškėja, nesutikdama su 2019 m. balandžio 18 d. raštu, kreipėsi į Utenos rajono savivaldybės merą su Prašymu atkurti nuosavybės teises, prašydama nuosavybės teisių atkūrimo klausimą išspręsti iš esmės, t. y. atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į Nekilnojamąjį turtą, išmokant už jį piniginę kompensaciją arba grąžinant turtą ekvivalentine natūra;
5.10. Utenos rajono savivaldybės meras 2021 m. gegužės 19 d. rašte informavo pareiškėją, kad pareiškėjos Prašymas atkurti nuosavybės teises netenkinamas, nes nuosavybės teisių į pareiškėjos pageidaujamą Nekilnojamąjį turtą atkūrimo negalimumas konstatuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendime.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismas pažymėjo, kad 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimas buvo priimtas, siekiant apginti turtines teises ir tų asmenų, kurių iškeldinimas buvo pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu, ir kurie buvo pripažinti reabilituotais. Kaip turtinių teisių gynimo būdai buvo numatyti turto grąžinimas natūra arba jo vertės kompensavimas. Tai reiškia, kad aptartiems asmenims ar jų įpėdiniams buvo numatytas nuosavybės teisių atkūrimas į tam tikras turto, turėto iki iškeldinimo, rūšis.
7. Teismas padarė išvadą, kad 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkis yra nenuginčytas, galiojantis ir todėl sukeliantis atitinkamas teisines pasekmes.
8. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2008 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-788/2008; 2015 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje A-509-146/2015) konstatavo, jog Utenos rajono savivaldybė įvykdė tuos veiksmus, kuriuos ją, kaip viešojo administravimo subjektą, įpareigojo atlikti jos veiklą reglamentuojantys teisės aktai, ir padarė išvadą, kad Utenos rajono savivaldybė neatliko neteisėtų veiksmų, nevilkino pareiškėjos inicijuotos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros.
9. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis (16 str., 57 str. 2 d.), atmetė pareiškėjos skundo argumentą, kad atsisakymas atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos tėvo valdytą ir nacionalizuotą turtą negali būti grindžiamas aptartais teismo sprendimais.
10. Teismas nurodė, kad šiuo metu Įstatymas ir jį detalizuojanti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka) reglamentuoja nuosavybės teisių į išlikusį turtą atkūrimo sąlygas ir jų atkūrimo tvarką. Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriamos, jeigu jos nėra atkurtos kitiems asmenims, turėjusiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.
11. Teismas padarė išvadą, kad Utenos rajono savivaldybės meras neturėjo teisės tenkinti pareiškėjos Prašymą atkurti nuosavybės teises. Nekilnojamojo turto, į kurį pareiškėja pageidauja atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros yra užbaigtos, tai konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendime.
12. Teismas, pripažinęs, kad Utenos rajono savivaldybės meras, priimdamas ginčijamą 2021 m. gegužės 19 d. raštą, pagrįstai netenkino pareiškėjos Prašymo atkurti nuosavybės teises, padarė išvadą, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti 2021 m. gegužės 19 d. raštą ir įpareigoti Utenos rajono savivaldybės merą iš esmės išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai klausimą.
III.
13. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jos skundą.
14. Pareiškėja apeliaciniame skunde grindžia nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu šiais argumentais ir aplinkybėmis:
Žemesnės instancijos teismas
14.1. teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nuosavybės teisių atkūrimas yra negalimas dėl to, jog nuosavybės teisės į pareiškėjos pageidaujamą Nekilnojamąjį turtą yra atkurtos, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktui, konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui, nes šiuo atveju ne pareiškėja, o atsakovai turėjo pareigą inicijuoti priimto sprendimo, kuriuo nuosavybės teisės į pareiškėjos pageidaujamą Nekilnojamąjį turtą buvo atkurtos kitiems asmenims, neturėjusiems teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, panaikinimą ar kitokiu būdu pašalinti dėl tokio akto kilusias teisines pasekmes. Atitinkamai ir Įstatyme nėra nustatyta, kad pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą turi pareigą taisyti valstybės institucijų padarytas klaidas nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje. Pareigos ištaisyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrose padarytas klaidas perkėlimas pareiškėjai akivaizdžiai pažeidžia pareiškėjos teisėtą lūkestį, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūras įpareigotos atlikti valstybės institucijos turi ištaisyti padarytas klaidas;
14.2. teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendimu. Nors šiame teismo sprendime nurodyta, kad pareiškėja turi imtis aktyvių veiksmų, siekdama panaikinti 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį, tačiau, pagal dabar galiojantį reglamentavimą, atsakomybė už priimtų administracinių aktų padarinius tenka valstybės institucijai, įpareigotai vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras.
Atsiliepimas
15. Atsakovai Utenos rajono savivaldybė, atstovaujama Utenos rajono savivaldybės mero, Utenos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. kovo 30 d. sprendimą ir pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą, kartodami teismo nustatytas bylos aplinkybes, aplinkybes, išdėstytas atsiliepime į skundą, sutinka su teismo sprendimu, nesutinka su pareiškėjos pozicija, kad nagrinėjamu atveju teismas neturėjo remtis galiojančiuose potvarkiuose ir teismų sprendimuose nustatytais prejudiciniais faktais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Byloje ginčas kilo dėl Utenos rajono savivaldybės mero 2021 m. gegužės 19 d. rašto, kuriuo netenkintas pareiškėjos Prašymas atkurti nuosavybės teises į jos, kaip tėvo įpėdinės, pageidaujamą Nekilnojamąjį turtą, išmokant už jį piniginę kompensaciją arba grąžinant turtą ekvivalentine natūra, teisėtumo ir pagrįstumo.
17. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas pagrįstai pripažino, kad Nekilnojamojo turto, į kurį pareiškėja pageidauja atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros yra užbaigtos, atmetė pareiškėjos skundą.
18. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad toks teismo sprendimas pažeidžia pareiškėjos teisėtus lūkesčius. Teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi ankstesniais teismų sprendimais, o ne šiuo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu.
19. Nagrinėjamu atveju nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, įtvirtinti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Įvertinus bylos medžiagą, atsižvelgus į pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir aplinkybes, kuriais grindžiamas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 2 d.).
20. Nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1997 m. liepos 9 d. galiojo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Įstatymas dėl nuosavybės teisių atstatymo) (1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 redakcija su visais pakeitimais), kuris reguliavo Lietuvos Respublikos piliečių, kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas. Nuo 1997 m. liepos 9 d. Įstatymas dėl nuosavybės teisių atstatymo neteko galios, įsigaliojus Įstatymui (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija su visais aktualiais pakeitimais), reglamentuojančiam Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Įstatymą dėl nuosavybės teisių atstatymo, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas (Įstatymo 1 str. 1 d.). Sprendimai dėl nuosavybės teisių atstatymo ar kompensacijos išmokėjimo (Įstatymo dėl nuosavybės teisių atstatymo 20 str.), sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Įstatymo 19 str.) galėjo būti skundžiami teismui.
21. Remiantis bylos medžiaga ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad:
21.1. pareiškėjos tėvas pateikė 1991 m. spalio 29 d. prašymą atkurti jam nuosavybės teisę į išlikusį Nekilnojamąjį turtą, t. y. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 11, 113);
21.2. pareiškėjos tėvo 1991 m. spalio 29 d. prašymas pradėtas svarstyti 1992 m. sausio 3 d. (b. l. 138–142);
21.3. pareiškėjos tėvas kreipėsi į Utenos miesto valdybos valdytoją su 1992 m. lapkričio 23 d. pareiškimu (b. l. 143), prašydamas sumokėti jam valstybinę išmoką grynais už nuosavybės teisę į namą, esantį (duomenys neskelbtini);
21.4. Utenos rajono valdyba priėmė 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį (b. l. 6), kuriame nusprendė neatstatyti pareiškėjos tėvui nuosavybės teisės į pastato, esančio (duomenys neskelbtini) ir priklausančio (duomenys neskelbtini), dalį, nes pastatas iš esmės pagerintas, bendras plotas padidintas daugiau kaip trečdaliu ir pristatyto pastato dalies neįmanoma atskirti nuo buvusio;
21.5. 1993 m. gruodžio 20 d. potvarkyje nuspręsta iš dalies pakeisti 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį, jį išdėstant taip, kad pareiškėjos tėvui neatstatomos nuosavybės teisės į pastato, esančio (duomenys neskelbtini)ir priklausančio (duomenys neskelbtini), dalį, nes, pagal 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį, už visą pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), išmokėta piniginė kompensacija Buvusių savininkų įpėdiniams (b. l. 5, 7; potvarkio 1 priedėlis b. l. 149–152);
21.6. pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti 1992 m. rugpjūčio 20 d.; 2) panaikinti 1993 m. gruodžio 20 d. potvarkį; 3) įpareigoti Utenos rajono savivaldybę per mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos tėvo nuosavybės teise valdytą turtą. Pareiškėja, be kita ko, skunde nurodė aplinkybes dėl pareiškėjos tėvo 1947 m. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigytų pastato sienų, dėl nustatyto juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjos tėvas iki 1950 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini) rekonstruoto pastato dalį;
Žemesnės instancijos teismas
21.7. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2002 m. lapkričio 29 d. sprendime nusprendė patenkinti pareiškėjos skundą;
21.8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. vasario 27 sprendime nusprendė panaikinti Panevėžio apygardos administracinis teismas 2002 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjos skundą. Apeliacinės instancijos teismas išaiškino, kad, tik nuginčijus 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį, galimas nuosavybės teisių atkūrimas į tą patį Nekilnojamąjį turtą (ar jo dalį);
21.9. pareiškėja kreipėsi į prokuratūrą, prašydama ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą dėl 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkio panaikinimo ir reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Prokuratūra nustatė, kad nėra pagrindo kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą (2006 m. gegužės 29 d. raštas Nr. 13.2-497), taip pat nėra pagrindo reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo pareiškėjai, nes tai gali padaryti pati pareiškėja (2006 m. rugsėjo 20 d. raštas Nr. 852);
21.10. pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama pripažinti neteisėtu valstybės valdžios institucijų neveikimą nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje pagal pareiškėjos tėvo pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Nekilnojamąjį turtą, priteisti pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Utenos rajono savivaldybės, atstovaujamos Utenos rajono savivaldybės administracijos, solidariai 107 353 Lt žalai, kilusiai dėl valstybės institucijų neveikimo, atlyginti. Pareiškėja grindė skundą, be kita ko, nesutikimu su tuo, kad Buvusių savininkų įpėdiniams buvo išmokėta piniginė kompensacija;
21.11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 16 d. sprendime nusprendė atmesti pareiškėjos skundo dalį dėl žalos atlyginimo, nutraukti bylos dalį dėl skundo reikalavimo pripažinti neteisėtus veiksmus, nes nėra galimybės priimti tokį teismo patvarkymą dėl ginčo santykio. Teismas, spręsdamas dėl žalos atlyginimo iš Utenos rajono savivaldybės, atstovaujamos Utenos rajono savivaldybės administracijos, nurodė, kad šiuo atveju 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkio dalis dėl kompensacijos išmokėjimo Buvusių savininkų įpėdiniams liko nenuginčyta, ji kelia atitinkamas teisines pasekmes, todėl Utenos rajono savivaldybė neturėjo pagrindo spręsti klausimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Nekilnojamąjį turtą kitam asmeniui;
21.12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gegužės 22 d. nutartyje nutarė atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 16 d. sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, atsižvelgdamas į faktus, nustatytus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendime, nenustatė Utenos rajono savivaldybės neteisėto neveikimo, padarė išvadą, kad Utenos rajono savivaldybė įvykdė tuos veiksmus, kuriuos ji įpareigota atlikti pagal jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus;
21.13. pareiškėja kreipėsi į Utenos rajono savivaldybę su 2013 m. lapkričio 5 d. prašymu (reg. Nr. (6.4)9-7552) (toliau – ir 2013 m. lapkričio 5 d. prašymas) (b. l. 68–69), prašydama iš esmės išspręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal pareiškėjos tėvo pateiktą 1991 m. spalio 29 d. prašymą. Šiame prašyme pareiškėja, be kita ko, nurodė, kad nors 2002 m. vasario 13 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-150-05/02 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, pareiškėjos tėvas nuosavybės teise valdė pastatą (Nekilnojamąjį turtą), pareiškėjos tėvas Įstatyme nustatyta tvarka ir terminais pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau Utenos rajono savivaldybės administracija nei pareiškėjos tėvui, nei jo įpėdinei – pareiškėjai – neatkūrė nuosavybės teisių; pareiškėja; Buvusi savininkė ir pareiškėjo tėvas nuosavybės teisėmis valdė gyvenamuosius namus, kurie tik vėliau tarybiniais laikais buvo apjungti į vieną pastatą, priklausantį (duomenys neskelbtini), todėl Utenos rajono savivaldybės administracija neturėjo jokio pagrindo grąžinti Buvusių savininkų įpėdiniams tai, kas jiems nepriklausė;
21.14. Utenos rajono savivaldybės administracija, atsakydama į šį prašymą, priėmė 2013 m. lapkričio 13 d. raštą Nr. (6.4)5-3118 „Dėl prašymo nenagrinėjimo“ (b. l. 65), kuriuo nusprendė palikti nenagrinėtą 2013 m. lapkričio 5 d. prašymą, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. vasario 27 d. sprendime išsprendė klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal pareiškėjos tėvo 1991 m. spalio 29 d. prašymą;
Žemesnės instancijos teismas
21.15. pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Utenos rajono savivaldybės administracijos 160 852,70 Lt turtinės ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei teismo išlaidas. Pareiškėja kildino žalą iš Utenos rajono savivaldybės veiksmų, išmokant Buvusių savininkų įpėdiniams piniginę kompensaciją už pastatą, į kurį pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises;
21.16. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 4 d. sprendime nusprendė atmesti pareiškėjos skundą, nustatęs, kad pareiškėja kreipėsi į teismą, praleidusi bendrąjį ieškinio senaties terminą, ir nėra aplinkybių atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą;
21.17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. nutartyje nutarė pareiškėjos atmesti apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimą;
21.18. pareiškėja kreipėsi į Utenos rajono savivaldybę su 2017 m. balandžio 21 d. pareiškimu (toliau – ir 2017 m. balandžio 21 d. pareiškimas) (b. l. 66–67), prašydama suteikti aiškų ir nedviprasmišką atsakymą, kokia tvarka ir kada pareiškėjai bus atkurtos nuosavybės teisės į pageidaujamą Nekilnojamąjį turtą. Pareiškėja, kartodama aplinkybes, išdėstytas 2013 m. lapkričio 5 d. prašyme, papildomai nurodė, kad Utenos rajono savivaldybė, išmokėjusi Buvusių savininkų įpėdiniams piniginę kompensaciją už visą pastatą, nesiaiškino, kad ir pareiškėjos tėvas iki įvykusios nacionalizacijos valdė dalį nekilnojamojo turto, tai patvirtina ir 1947 m. liepos 28 d. pirkimo–pardavimo sutartis;
21.19. Utenos rajono savivaldybės administracija, atsakydama į 2017 m. balandžio 21 d. pareiškimą, priėmė 2017 m. gegužės 11 d. raštą Nr. (6.4)5-1358 „Dėl pareiškimo“ (b. l. 64), kuriame, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. vasario 27 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartimi, nuspręsta pakartotinai nenagrinėti pareiškėjos pareiškimo, be kita ko, nenustačius, kad pareiškėja pareiškime nurodė naujas aplinkybes, kurios leistų abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu;
21.20. pareiškėja kreipėsi į Utenos rajono savivaldybę su 2018 m. spalio 4 d. pareiškimu (b. l. 61–62), kurio turinys iš esmės analogiškas 2017 m. balandžio 21 d. pareiškimo turiniui;
21.21. Utenos rajono savivaldybė, atsakydama į šį pareiškimą, priėmė 2018 m. lapkričio 6 d. raštą Nr. (6.4)S-2628 „Dėl pareiškimo“ (toliau – ir 2018 m. lapkričio 6 d. raštas) (b. l. 63), kuriame, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. vasario 27 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 22 d. nutartimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartimi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos tėvo nuosavybės teisių atkūrimo procedūros yra užbaigtos, kilę ginčai išspręsti, nurodyta, kad nuosavybės teisių atkūrimas į pareiškėjos pageidaujamą Nekilnojamąjį turtą nėra galimas;
21.22. pareiškėja kreipėsi į Utenos rajono savivaldybės administracijos direktorių su 2019 m. balandžio 8 d. prašymu (b. l. 58–59), prašydama atkurti jai nuosavybės teises į Nekilnojamąjį turtą, išmokant už jį piniginę kompensaciją arba grąžinant turtą ekvivalentine natūra. Šiame prašyme pareiškėja, be kita ko, kartodama aplinkybes, išdėstytas ankstesniuose kreipimuose, papildomai nurodė, kad yra nepagrįstai vilkinamas nuosavybės teisių atkūrimas, iki šiol nesprendžiant galimybės atkurti pareiškėjai nuosavybės teises kitais būdais, nustatytais Įstatymo 16 straipsnyje; piniginė kompensacija Buvusių savininkų įpėdiniams išmokėta 1998 m. gruodžio 27 d. nutarimo pagrindu, todėl kompensacijos išmokėjimas už Buvusių savininkų turtinius netekimus (žalą) nepanaikino pareiškėjos, kaip jos tėvo įpėdinės, nuosavybės teisių į pareiškėjos pageidaujamą Nekilnojamąjį turtą;
21.23. Utenos rajono savivaldybės administracija, atsakydama į šį prašymą, priėmė 2019 m. balandžio 18 d. raštą (b. l. 60), kurio turinys analogiškas 2018 m. lapkričio 6 d. rašo turiniui;
21.24. pareiškėja kreipėsi į Utenos rajono savivaldybės merą su Prašymu atkurti nuosavybės teises (b. l. 54–56), prašydama atkurti jai nuosavybės teises į Nekilnojamąjį turtą, išmokant už jį piniginę kompensaciją arba grąžinant turtą ekvivalentine natūra. Prašyme atkurti nuosavybės teises kartojamos tos pačios aplinkybės, išdėstytos ankstesniuose pareiškėjos kreipimuose. Prašyme atkurti nuosavybės teises pareiškėja, be kita ko, nurodė, kad nuosavybės teisės neatkurtos jai dėl darbuotojų aplaidaus pareigų vykdymo, atkuriant nuosavybės teises į pareiškėjos pageidaujamą Nekilnojamąjį turtą; anksčiau priimti teismų sprendimai nėra aktualūs, nes pasikeitė nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantis teisinis reguliavimas, be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendimas prieštaringas, nes, atsisakius atkurti nuosavybės teises, jame neginčijamai konstatuota, jog pareiškėjos tėvas turėjo atkurtiną nuosavybę;
21.25. Utenos rajono savivaldybės meras, išnagrinėjęs pareiškėjos Prašymą atkurti nuosavybes teises, priėmė ginčijamą 2021 m. gegužės 19 d. raštą (b. l. 8–9), kuriuo netenkino Prašymo atkurti nuosavybės teises, nurodydamas, kad nuosavybės teisių atkūrimas į pareiškėjos pageidaujamą Nekilnojamąjį turtą, išmokant už jį piniginę kompensaciją arba grąžinant turtą ekvivalentine natūra, nėra galimas. Utenos rajono savivaldybės meras rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 22 d. nutartimi, kurioje, be kita ko, konstatuota, kad Utenos rajono savivaldybė įvykdė visus veiksmus, kurie nustatyti jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, nenustatytas Utenos rajono savivaldybės neteisėtas neveikimas nuosavybės teisių atkūrimo procedūrose, atkreipė dėmesį, kad nenuginčytas 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkis;
Žemesnės instancijos teismas
21.26. pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Utenos rajono savivaldybės meras, spręsdamas pareiškėjos Prašymą atkurti nuosavybės teises, pagrįstai vadovavosi teismų sprendimais, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą 2021 m. gegužės 19 d. raštą.
22. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, iš esmės sutinka su teismo padarytomis išvadomis, todėl jų nekartoja, o papildo, atsižvelgdama į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus.
23. Vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad Utenos rajono savivaldybės meras, spręsdamas pareiškėjos Prašymą atkurti nuosavybės teises, nepagrįstai vadovavosi ankstesniais teismų sprendimais, pažymėtina, kad ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. – 14 str. 1 d.). Atitinkamai faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (ABTĮ 57 str. 2 d.; 2001 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. – 58 str. 2 d.).
24. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Utenos rajono savivaldybės meras, išnagrinėjęs pareiškėjos Prašymą atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos pageidaujamą Nekilnojamąjį turtą, išmokant už jį piniginę kompensaciją arba grąžinant turtą ekvivalentine natūra, priėmė 2021 m. gegužės 19 d. raštą, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjos Prašymą atkurti nuosavybės teises, grįsdamas tai įsiteisėjusiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniais dokumentais, kurie priimti administracinėse bylose, kuriose dalyvavo iš esmės tie patys asmenys, t. y. pareiškėja, Utenos rajono savivaldybė, Utenos rajono savivaldybės administracija, ir aplinkybe, kad yra galiojantis 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkis, pagal kurį nuosavybės teisės į pareiškėjos pageidaujamą Nekilnojamąjį turtą yra atkurtos kitiems asmenims, išmokėjus jiems kompensaciją.
25. Iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad, priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendimą, 2008 m. gegužės 22 d. nutartį ir 2015 m. kovo 2 d. nutartį, liko galioti ne tik Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkis, bet ir Utenos rajono valdybos 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkis ir 1993 m. gruodžio 20 d. potvarkis, kuriais buvo užbaigta administracinė procedūra dėl nuosavybės teisių atstatymo ar kompensacijos išmokėjimo pagal pareiškėjos tėvo 1991 m. spalio 29 d. prašymą ir 1992 m. lapkričio 23 d. pareiškimą.
26. Vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo pažymėtina, kad, sprendžiant, ar galėjo susiformuoti suinteresuoto asmens teisėtas lūkestis, kurį teismas turi ginti, būtina įvertinti tris pagrindinius aspektus, galinčius nulemti tokių lūkesčių susiformavimą ir jų apsaugą: 1) teisės nuostatos, kurių pagrindu susiformuoja teisėti lūkesčiai; 2) subjektų elgesys, kuris patvirtina siekius įgyti tam tikras materialiąsias teises; 3) kompetentingų subjektų sprendimai ir (ar) veiksmai (administraciniai aktai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1711/2014, 2016 m. rugsėjo 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-353-858/2016, 2017 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-801-858/2017, kurios cituojamos, pvz., 2021 m. gegužės 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1288-629/2021).
27. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, gavusi paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, nepasinaudojo teise nuginčyti Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį, taip siekdama įgyti materialiąsias teises, t. y. nuosavybės teises į pareiškėjos, kaip tėvo įpėdinės, pageidaujamą Nekilnojamąjį turtą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartis).
28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendime pareiškėjai buvo išaiškinta, kad, tik nuginčijus 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį, galimas nuosavybės teisių atkūrimas į tą patį Nekilnojamąjį turtą (ar jo dalį), į kurį nuosavybės teisės atkurtos kitiems asmenims. Tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, paneigiančių dar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartyje padarytą išvadą, kad pareiškėja nesikreipė į teismą su skundu, prašydama atnaujinti skundo dėl 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkio panaikinimo padavimo terminą ir panaikinti 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį. Pareiškėja ne vieną kartą kreipėsi į Utenos rajono savivaldybės administraciją su pareiškimais ir prašymais, taip pat kreipėsi į Utenos rajono savivaldybės merą su Prašymu atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos, kaip tėvo įpėdinės, pageidaujamą Nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjos prašymai ir pareiškimai nebuvo tenkinti iš esmės remiantis tais pačiais argumentais, t. y. kad nuosavybės teisių atstatymo ar kompensacijos išmokėjimo pagal pareiškėjos tėvo 1991 m. spalio 29 d. prašymą ir 1992 m. lapkričio 23 d. pareiškimą procedūra yra užbaigta, yra nenuginčytas 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkis. Atsakant į pareiškėjos pareiškimus ir prašymus, buvo remiamasi faktais, kurie buvo nustatyti administracinėse bylose, nagrinėtose pagal pareiškėjos skundus, ir šiose bylose priimtais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais.
29. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad ginčijamu 2021 m. gegužės 19 d. raštu buvo pažeisti pareiškėjos teisėti lūkesčiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos pageidaujamą Nekilnojamąjį turtą.
30. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, kurie pagrįstų ginčijamo 2021 m. gegužės 19 d. rašto neteisėtumą ir nepagrįstumą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, kreipdamasi į Utenos rajono savivaldybės merą su Prašymu atkurti nuosavybės teises, nenurodė naujų argumentų, kurie nebuvo įvertinti priimant ankstesnius administracinius sprendimus, ir aplinkybių, kurios nebuvo žinomos administracinės procedūros dėl nuosavybės teisių atstatymo ar kompensacijos išmokėjimo pareiškėjos tėvui metu, sprendžiant ankstesnius pareiškėjos prašymus, pareiškimus, skundus. Tai, kad pareiškėja nesutinka su įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytais faktais ir juose pateiktais išaiškinimais dėl Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkio, 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkio, 1993 m. gruodžio 20 d. potvarkio, savaime nepaneigia Utenos rajono savivaldybės mero pareigos vadovautis įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir juos vykdyti, sprendžiant su jais susijusius pareiškėjos prašymus ir pareiškimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
31. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos D. P. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.