- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2010-12-28
- Bylos Nr.
- 2A-1402-390/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algimantas Kukalis (pirm.), Leonas Jachimavičius, Arvydas Žibas
- Atsakovas
- A., A. K., A. A.
- Ieškovas
- D. M.
- Advokatai
- Vytautas Merkšaitis, Sonata Žukauskienė
- Kategorijos
- 42.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Kukalio, kolegijos teisėjų Leono Jachimavičiaus, Arvydo Žibo sekretoriaujant Violetai Mažeikienei, dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Vytautui Merkšaičiui, atsakovams A. K., A. A., jų atstovei advokatei Sonatai Žukauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės D. M. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. M. ieškinį atsakovams A. K., A. A. dėl avanso grąžinimo ir atsakovės A. A. priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė D. M. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama priteisti iš atsakovų A. K. bei A. A. solidariai 31000 Lt skolos ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-10-17 ieškovė su atsakovės A. A. įgaliotu asmeniu atsakovu A. K. sudarė preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią A. K. įsipareigojo iki 2009-06-17 parduoti ieškovei gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypus - unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančius atsakovei A. A.. Ieškovė sutarties pasirašymo dieną sumokėjo atsakovams 31000 Lt avansą. Pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovų kaltės. Ieškovė pinigus turėjo: 90000 Lt davė sesuo A. Š., 180000 Lt - dukra E. K.. Po preliminarios sutarties pasirašymo dienos atsakovas A. K. dingo, ieškovė negalėjo su juo susisiekti, nes jis nekėlė telefono ragelio. A. A. taip pat nepasiūlė ieškovei pirkti pagal preliminarią sutartį sutarto turto.
Atsakovė A. A. priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės 79000 Lt nuostolių dėl prarastos turto vertės. Nurodė, kad sudarius preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį ieškovė atvežė į namą daiktus, statybines medžiagas. Ji norėjo daryti namo remontą, bet ji ir A. K. nesutiko, nes ieškovė dar nebuvo nupirkusi namo. Atsakovė su ieškove buvo susitikusi 2009 m. balandžio mėnesį, ieškovė pasakė, kad jos buto niekas neperka, ji neturi pinigų. Gegužės mėnesį ar birželio pradžioje ji taip pat pasakė, kad iš jos neperka turto ir ji neturinti pinigų. Daiktus iš namo ieškovė išsivežė 2009 m. birželio 6-10 dienų laikotarpyje. 2008 m. turto vertė pagal preliminarų vertinimą buvo 355000 Lt. Su ieškove buvo sutarta dėl pardavimo kainos – už 310000 Lt. Ieškovei atsisakius pirkti per tą laiką turto vertė krito iki 200000 Lt (2009-10-12 dienai), todėl atsakovė prarado 110000 Lt, iš kurių atėmus gautą avansą – nuostoliai sudaro 79000 Lt. Tuo metu buvo pirkėjas R. M., kuris norėjo pirkti turtą, tačiau jam buvo atsakyta dėl to, kad buvo sudaryta preliminarioji sutartis su ieškove.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino. Priteisė iš ieškovės D. M. atsakovei A. A. 79000 Lt nuostolių atlyginimo, priteisė iš ieškovės atsakovams A. A. ir A. K. 968 Lt bylinėjimosi išlaidų bei 36,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei. Teismas sprendė, kad ieškovės argumentai, jog sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovų kaltės, nes ji negalėjo susisiekti su A. K., o A. A. taip pat nepasiūlė ieškovei pirkti pagal preliminarią sutartį sutarto turto, niekuo nepagrįsti. Konstatavo, kad A. A. neturėjo pareigos pakartotinai siūlyti pirkti turtą, dėl kurio pirkimo jau buvo susitarta preliminarioje pirkimo pardavimo sutartyje. Teismo vertinimu ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovai vengė sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Iš mokėjimo pavedimo nustatė, kad ieškovės sesuo A. Š. pervedė 21280 Lt į ieškovės sąskaitą 2008-09-11, t.y. iki preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, iš to darė išvadą, kad šie pinigai buvo panaudoti avansui sumokėti. Paskolos sutartis, pagal kurią ieškovės dukra E. K. 2008-09-15 paskolino jai 100000 Lt, ir 80000 Lt, kaip numatyta sutartyje turi paskolinti iki 2009-03-15, surašyta kaip paprasta sutartis, todėl teismo nuomone ji nepatvirtina fakto, kad ieškovė iš tikrųjų būtų gavusi minėtą sumą iš savo dukters. Teismas nustatė, kad ieškovė neturėjo pakankamai lėšų įsigyti turtą, dėl šios priežasties namo bei žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta iš karto, nors atsakovai galėjo tai padaryti. Ieškovė vėliau pinigų negavo, apie ką žodžiu buvo sakiusi ir A. K., ir A. A.. Atsakovai preliminariosios sutarties sąlygų nepažeidė, laukė, kol ieškovė gaus pinigų ir įvykdys preliminariąją sutartį. Byloje nėra duomenų apie tai, jog atsakovai būtų nevykdę ar atsisakę vykdyti savo įsipareigojimus, todėl nėra jų kaltės dėl pagrindinės sutarties nesudarymo. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė atsisakė sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovės kaltės, todėl ji privalo padengti atsakovės patirtus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju atsakovės nuostoliai – tai prarastos galimybės piniginė vertė. Nekilnojamojo turto vertė yra sumažėjusi 110 000 Lt (b.l. 60). Kadangi ieškovė yra sumokėjusi 31000 Lt avansą atsakovui, prarastos galimybės piniginė vertė sudaro 79 000 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė D. M. prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2010-05-04 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantės nuomone teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei netinkamai pritaikė procesinės ir materialines teisės normas dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą. Teismas pažeidė įrodymų vertinimą nustatančias CPK normas, nes padarė nepagrįstas išvadas dėl įrodymų tinkamumo, spęsdamas dėl paskolos sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir jos dukters. Teismo išvada, kad jog sutartis surašyta kaip paprasta sutartis ir nepatvirtina fakto, kad ieškovė iš tikrųjų būtų gavusi minėtą sumą iš savo dukters, laikytina nepagrįsta. Tas faktas, kad ieškovė nepranešė atsakovams, jog pinigus pagal šią sutartį gavo, nepaneigia paties pinigų gavimo fakto, todėl nepaneigia ir sąžiningų ieškovės ketinimų pirkti preliminarioje sutartyje sulygtą turtą. Teismas vertino tik atsakovams palankius įrodymus, pažeidė pusiausvyros tarp ginčo šalių nuostatą dėl įrodinėjimo pareigos, nes iš esmės visa įrodinėjimo našta teko ieškovei. Tokiu būdu teismas nepagrįstai konstatavo kaltus ieškovės veiksmus. Teismas rėmėsi tik atsakovų ir jų pakviestų liudytojų paaiškinimais ir neatsižvelgė į šių liudytojų šališkumą. Liudytojai tik išdėstė savo nuomonę apie tai, kad ieškovė atsisakė sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, kadangi neturėjo pakankamai pinigų, tačiau tokio jų nuomonė nepagrįsta jokiais kitais įrodymais, todėl tokie parodymai negalėjo būti pripažinti patikimais įrodymais. Teigia, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas dėl preliminarios sutarties nutraukimo teisinių padarinių. Pagal CK 6.247 str. atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Teismas tinkamai nenustatė ir nevertino šios sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti bei klaidingai sprendė, kad dėl preliminarios sutarties neįvykdymo kalta ieškovė. Taip pat teigia, kad teismas klaidingai sprendė, kad nagrinėjamu atveju galimas visiškas nuostolių atlyginimas pagal LR CK 6.251 str. 1 d. , nes ikisutartinių prievolių pažeidimo atveju gali būti atlyginami tik tiesioginiai nuostoliai. Nuostoliai už prarastą galimybę, kilę iš ikisutartinių prievolių pažeidimo, pagal CK 6.165 str. 4 d. atlyginami tik tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į susiklosčiusią konkrečią situaciją ir šalies gebėjimą šiuos nuostolius pagrįsti. Sandorio šalis negali prisiimti visos su kainų pokyčiu rinkoje susijusios rizikos, tai prieštarautų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams. Ieškovės veiksmai, šalims nesudarius pagrindinės sutarties, neturėjo įtakos atsakovės galimiems nuostoliams dėl nekilnojamojo turto kainos rinkoje pasikeitimo. Teismas be pagrindo pripažino, kad atsakovė patyrė nuostolių dėl preliminarios sutarties nevykdymo, ir šie nuostoliai yra kainų skirtumas. Prarastos galimybės piniginė vertė turi būti pagrįsta realiomis, įrodytomis, bet ne tikėtinomis pajamomis ar išlaidomis. Turto kainos rinkoje sumažėjimas pagal CK 6.249 str. 1 d. nėra jo netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos ar negautos pajamos. Nurodyta aplinkybė taip pat nėra pakankamas ir pagrindinis kriterijus vertinant ar atsakovė apskritai patyrė žalą. Žala negali būti siejama vien su ekonomine objekto verte, šiuo atveju su pasikeitusia namo kaina rinkoje, ji turi būti padaroma tiesiogiai teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms. Pažymi, kad nustačius jog pati nukentėjusi šalis elgėsi nesąžiningai ir savo veiksmais prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo, kitos šalies atsakomybė dėl prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimo gali būti sumažinta arba ji gali būti visiškai atkleista nuo šios dalies nuostolių atlyginimo (CK 6.259 str.). Kadangi atsakovai nepagrįstai vengė sudaryti pagrindinę sutartį, hipotetiniai netiesioginiai nuostoliai, kuriuos tariamai patyrė atsakovai negali būti atlyginami, nes tam nėra jokio teisinio pagrindo. Taip pat teigia, kad teismas netinkamai aiškino CK 6.237 str. ir nukrypo nuo LAT formuojamos praktikos. Avansą arba preliminarios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais. Kadangi pinigai pagal preliminarią sutartį perduodami tam tikram tikslui, jeigu šis tikslas nėra pasiekiamas, t.y. pagrindinė sutartis nesudarytina, laikytina, kad pinigai perduoti (gauti) be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo, todėl jų gali būti reikalaujama pagal CK 6.237 str.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai A. K., A. A. prašo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, motyvuotas bei priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes ir tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus. Teigia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Esminė paskolos sutarties sąlyga – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Akivaizdu, kad tarp ieškovės ir jos dukters paskolos santykiai neatsirado, kadangi jokių įrodymų, patvirtinančių pinigų gavimą, ieškovė nepateikė. Nesutinka su apeliantės argumentu, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.165 str., kadangi byloje buvo neginčytinai nustatyta, jog ieškovė neturėjo pakankamai pinigų, kad nupirkti preliminarioje sutartyje nurodytą turtą. Ieškovė savo įsipareigojimų nevykdė, nesiekė nupirkti turto, nebuvo rūpestinga ir atidi, dėl termino pratęsimo į atsakovus nesikreipė. Ieškovė neprašė A. K. nutraukti preliminarią sutartį ar grąžinti avansą, todėl A. K. preliminarios sutarties sąlygas vykdė tinkamai, laukė kol ieškovė įvykdys sutartį. Nepagrįstas bei paneigtas bylos duomenimis apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovės veiksmai, šalims nesudarius pagrindinės sutarties, neturėjo įtakos atsakovės galimiems nuostoliams dėl nekilnojamojo turto kainos rinkoje pasikeitimo. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad lyginant su preliminarios sutarties pasirašymo diena, turto kaina yra sumažėjusi 110 000 Lt, kas neginčytinai yra netiesioginiai nuostoliai (turto sumažėjimas). Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, jog nesąžininga šalis yra atsakovai dėl ko ieškovės atsakomybė dėl prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimo gali būti sumažinta arba ji gali būti visiškai atleista nuo šios nuostolių atlyginimo dalies. Aplinkybių apie atsakovų nesąžiningumo byloje nustatyta nebuvo, ieškovė tokiems argumentams patvirtinti jokių įrodymų nepateikė. Taip pat nurodo, kad avansą arba preliminarios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminarios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Tokią sankciją sutartyje nustačius, reikalavimas grąžinti tokias pinigų sumas negali būti tenkinamas ta apimtimi, kiek jis įskaitomas priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu taikyti netesybas (CK 6.130 str. 1 d.).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo šalys sudarytoje 2008 m. spalio 17 d. sutartyje sutarė, kad atsakovė A. A. įsipareigojo iki 2009m. birželio 17d. parduoti ieškovei gyvenamąjį namą ir žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), o ieškovė, pasirašydama sutartį, įsipareigojo nupirkti parduodamą nekilnojamąjį turtą už 310000 Lt. Taip pat sutartyje nurodyta, kad ieškovė sumokėjo pardavėjui 31000 Lt avansą, kuris bus įskaičiuotas į turto kainą nurodytą pirkimo-pardavimo sutartyje. Minėta sutartis buvo sudaryta rašytine forma (CK 6. 165 straipsnio 1 ir 2 dalys) ir sutartimi nustatytas terminas pagrindiniai sutarčiai sudaryti. Taigi, pagrįstai buvo laikoma, kad tarp šalių buvo sudaryta preliminarioji sutartis. Iš bylos medžiagos matyti, kad šalys preliminarioje sutartyje nurodytu terminu nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties nesudarė. Reikšdama ieškinį ieškovė įrodinėjo, kad pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis buvo nesudaryta dėl atsakovų kaltės, nes ji negalėjusi su atsakovais susisiekti. Atsakovai atsikirsdami įrodinėjo, kad ieškovė, neturėdama lėšų, atsisakė pirkti turtą.
Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą konstatavo, jog ieškovė byloje neįrodė, kad atsakovai vengė sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo tokia aplinkybė konstatuota pagrįstai. Ieškovė reikalaudama priteisti iš atsakovų sumokėtą avansą teigė, kad jos kaltės dėl pagrindinės sutarties sudarymo nėra, ji pinigus turėjo, nes dalį pinigų davė jos sesuo A. Š., kitus pinigus davusi jos dukra E. K.. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ieškovė patikimų įrodymų šiems teiginiams pagrįsti nepateikė (CPK 178 straipsnis). Savo reikalavimą dėl avanso priteisimo ieškovė iš esmės grindė savo paaiškinimais ir liudytojų N. K. bei A. Š. parodymais. Apklausta pirmosios instancijos teisme liudytoja A. Š. parodė, kad pastaroji ieškovei buvo davusi 90000 Lt namo pirkimui, 2008m. rugpjūčio 9d. pervedė pavedimu 21000 Lt, o 70000 Lt davė grynais. Liudytoja N. K. parodė, kad jos marti E. K. žadėjo motinai duoti 100000 Lt ar 80000 Lt namo pirkimui. Tačiau kolegijos vertinimu, tokie duomenys nėra informatyvūs ir neįrodo, kad ieškovė galėjo įvykdyti pirkimo pardavimo sutarties sąlygas. Be to, paminėtos liudytojos yra ieškovės giminaitės, todėl jų duotus parodymus dėl ieškovės nurodytų aplinkybių laikyti patikimais negalima. Kaip matyti iš mokėjimo pavedimo, kurį padarė A. Š., kad ieškovei buvo pravesta 21280 Lt suma, tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad šie pinigai buvo pervesti iki preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, todėl turėjo pagrindo išvadai, kad pinigai buvo panaudoti avansui sumokėti. Tuo tarpu atsakovės bendradarbiai liudytojai N. P. ir N. M. parodė, kad 2009m. pavasarį pirkėja norėjo nukelti sandorio sudarymą, nes neturėjo pinigų ir taip buvo atsisakyta pirkti namą. Teisėjų kolegija netikėti šių liudytojų parodymais neturi pagrindo. Remiantis išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė savo ieškinio reikalavimo pagrįstumo (CPK 178 straipsnis). Naikinti skundžiamą teismo sprendimo dalį, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys, apeliantės apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.
Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstus apeliantės apeliacinio skundo argumentus, kad nagrinėjamu atveju ir pagal CK 6. 165 straipsnio 4 dalį nuostoliai už prarastą galimybę, kilę iš iki sutartinių prievolių atlyginami tik tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į susiklėsčiusią konkrečią situaciją ir šalies gebėjimą tokius nuostolius pagrįsti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2006m. lapkričio 6d. nutarimu civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006 pažymėjo, kad kiekvienu atveju, kai civilinė atsakomybė reiškia nuostolių atlyginimą, ypač svarbią reikšmę turi teisingas vienos iš atsakomybės sąlygų, t. y. priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis), nustatymas. Gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pagal tų nuostolių, taip pat civilinės atsakomybės prigimtį yra prievolę pažeidusio asmens veiksmų ar neveikimo padarinys, t. y. kurių atsiradimo konkrečiu atveju pakankama priežastis buvo būtent šio asmens elgesys. Taigi turi būti nustatyti kaltė bei priežastinis ryšys tarp asmens veiksmų ir tokių veiksmų padarinių. Be to, minėta, turi būti įvertinami ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes, jei nebūtų sudaryta pagrindinė sutartis. Jau anksčiau paminėtos plenarinės sesijos nutarime pabrėžta, kad dažnai nuostolius lemia ir objektyvūs, t. y. nepriklausantys nuo šalių valios, veiksniai – valstybėje vykstantys ekonominiai procesai (pvz., sparti ir ne visada prognozuojama kainų kaita, ypač nekilnojamojo turto rinkoje). Tačiau vien tik šie veiksniai neturėtų būti pagrindas reikalauti piniginio atlygio už prarastą galimybę, taip pat vieninteliai kriterijai, nustatant piniginę prarastos galimybės vertę. Kiekvienu atveju labai svarbu įvertinti konkrečios preliminariosios sutarties šalių sąžiningumą, jų apdairumą ir rūpestingumą. Taigi teisinės preliminariosios sutarties nevykdymo pasekmės (tarp jų ir prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimas) visada priklauso nuo konkrečių individualios preliminariosios sutarties ypatumų, jos sudarymo aplinkybių, tikslų, objekto, dėl kurio tariamasi, specifikos, taip pat teisingumo, sąžiningumo, sąžiningos dalykinės praktikos ir protingumo kriterijų.
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės A. A. dėstoma priešieškinyje nuomone, kad ieškovai gali reikalauti prarastos galimybės piniginę vertę, kuri galėtų būti nustatoma pagal CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nurodytą kainų skirtumo principą, tačiau taikant kainų skirtumo principą, kiekvienu individualiu atveju reikia įvertinti ir nukentėjusios šalies elgesį. Nustačius, kad ši šalis pati elgėsi nesąžiningai ir savo veiksmais prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo, kitos šalies atsakomybė dėl prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimo, remiantis CK 6.259 straipsniu, gali būti sumažinta arba ji gali būti visiškai atleista nuo šios nuostolių dalies atlyginimo.
Atsakovė A. A. priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės 79000 Lt nuostoliams atlyginti dėl prarastos turto vertės. Tvirtina, kad turto vertė 2008m. pagal preliminarų įvertinimą buvo 355000 Lt. Su ieškove buvo susitarta turtą pirkti už 310000 Lt, o ieškovei atsisakius sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį turto vertė nukrito iki 200000 Lt. Toliu būdu atsakovė prarado 110000 Lt, o atėmus gautą avansą realūs nuostoliai yra 79000 Lt.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė A. A. pati sudarydama preliminariąją sutartį buvo nepakankamai atidi ir rūpestinga ir nenumatė galimų pasekmių, kad ginčo turto kaina nekilnojamojo turto rinkoje gali kisti. Byloje neįrodyta, kad atsakovė buvo suradusi pirkėją, kuris realiai buvo numatęs tokį turtą pirkti. Atsakovė nuostolių kitomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodinėjo. Pažymėtina, kad sprendžiant nuostolių priteisimo dydį turi būti vertintini abiejų šalių veiksmai vykdant sudarytą preliminariąją sutartį ir vieno pagrindinių prievolių vykdymo principų- šalių bendradarbiavimo principo-požiūriu. Laikytis šio principo sutartiniuose santykiuose ypač svarbu. Byloje esanti medžiaga leidžia daryti išvadą, kad ir atsakovė pažeidė šį principą. Byloje nustatyta, kad preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties 1 punkto sąlyga pardavėjas ( atsakovė) įsipareigojo iki 2009m. birželio 17d. parduoti ginčo turtą. Pagal šios sutarties sudarytą sąlygą parduodant nekilnojamąjį turtą privalu pirkimo-pardavimo sutartį patvirtinti notarine tvarka. Todėl atsakovė būdama pardavėja privalėjo pasirūpinti visais būtinais dokumentais pirkimo-pardavimo sandoriui įforminti. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė tokius veiksmus atliko ar juos ketino atlikti. Faktą, kad atsakovė bendradarbiavimo pareigą pažeidė patvirtina ir tai, kad ji su ieškove po preliminariosios sutarties sudarymo nebuvo susitikusi ir neturėjo jokių kontaktų. Tai rodo, kad iš atsakovės pusės taip pat nebuvo rimtų ketinimų sudaryti sandorį. Atsakovė savo veiksmais pažeidė prievolių įvykdymo principus (CK 6. 38 straipsnis). Taigi, byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovė taip pat elgėsi nesąžiningai ir savo veiksmais prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo. Teisėjų kolegija vadovaudamasi CK 6. 259 straipsniu bei atsižvelgdama į šioje konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, o taip pat vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1. 5 straipsnis) ieškovę atleidžia nuo pareigos atlyginti atsakovei nuostolius. Esant nurodytiems argumentams pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus (CPK 185 straipsnis) ir taikė materialinės teisės normas (CPK 330 straipsnis), todėl teismo sprendimas pakeistinas. Teismo sprendimo dalis, kuria patenkintas atsakovės A. A. priešieškinis naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas, šios atsakovės priešieškinį atmesti. Kita teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės ieškinys paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalis).
Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, tai atitinkamai keistina teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Iš dalies patenkinus ieškovės apeliacinį skundą ir panaikinus teismo sprendimą, kuria buvo patenkintas atsakovės priešieškinis, iš atsakovės ieškovei priteistinas 355 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą. Pripažįstant, kad apeliantė nuo dalies žyminio mokesčio paduodant apeliacinį skundą buvo atleista ir jos apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, pagal CPK 96 straipsnio 1 dalies taisykles iš atsakovės A. A. priteistinas 2272 Lt žyminis mokestis valstybei.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Kauno rajono apylinkės teismo 2010m. balandžio 22d. sprendimą pakeisti.
Teismo sprendimo dalis, kuriomis patenkintas atsakovės A. A. priešieškinis ir priteistos iš ieškovės D. M. atsakovams A. A. ir A. K. bylinėjimosi išlaidos panaikinti. Priimti naują sprendimą ir atsakovės A. A. priešieškinį atmesti.
Iš atsakovės A. A. priteisti 355 Lt žyminį mokestį ieškovei D. M. ir 2272 Lt žyminį mokestį valstybei.
Kitas teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.