Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. birželio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2YT-2943-874/2021 pagal pareiškėjo J. K. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Joniškio rajono savivaldybės administracija, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas J. K. pareiškė prašymą nustatyti faktą, kad J. K. įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teises į mechanines dirbtuves, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

4. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

5. Bylos duomenimis nustatyta, kad likviduojamos Joniškio rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės visuotinis bendrovės narių susirinkimas, pirmininkaujant likvidacinės komisijos pirmininkui J. K., 1998 m. kovo 6 d. protokolu Nr. 2 nutarė išdalinti pajininkams už pajų pastatus, o pasidalijimo būdą palikti spręsti patiems pajininkams. 1998 m. balandžio 15 d. aktu Nr. 8 „Dėl ilgalaikio materialaus turto perdavimo už pajus“ (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija penkiasdešimt penkiems pajininkams už pajus perdavė ilgalaikį turtą – mechanines remonto dirbtuves su garažais, su jame esančiais įrengimais, nurodant perduoto pajininkams turto dalis ir vertę.

6. 2003 m. gruodžio 16 d. aktu pajininkas V. Š. pardavė pareiškėjui 0,033 pajų. 2008 m. birželio 4 d. aktu pajininkė G. K. pardavė pareiškėjui 0,026 pajų. 2008 m. birželio 4 d. aktu pajininkas A. K. pardavė pareiškėjui 0,039 pajų. 2009 m. sausio 12 d. aktu pajininkė D. G. pardavė pareiškėjui 0,035 pajų. Iš 2002 m. gegužės 20 d. papildomo paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, registro Nr. (duomenys neskelbtini)nustatyta, kad S. M., mirusio 2000 m. kovo 10 d., turtą paveldėjo jo dukros J. K. ir V. Š. lygiomis dalimis. Paveldimą turtą, kuriam išduotas šis liudijimas, sudaro pajus, esantis likviduojamoje Joniškio rajono žemės ūkio bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, priklausęs palikėjui S. M. 2011 m. rugsėjo 10 d. aktu pajininko S. M. įstatyminė paveldėtoja V. Š. pardavė pareiškėjui paveldėtą pajų (dalis nenurodyta). Taip pat iš aktų, kuriuose nėra nurodyta data, nustatyta, kad pajininkė A. V. pardavė pareiškėjui 0,005 dalis pajų, o pajininkas L. V. – 0,010 dalis pajų.

7. 2008 m. gruodžio 24 d. likvidavimo aktu (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija likvidavo įmonę, komisija konstatavo, kad su samdomais darbuotojais atsiskaityta, įmonės vardu turto nėra, įmonės kreditorių ir debitorių nėra. Joniškio rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė 2009 m. vasario 9 d. išregistruota iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro.

8. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos duomenimis mechaninėms dirbtuvėms yra suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažui – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėliui – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems (duomenys neskelbtini), tačiau nekilnojamasis turtas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas nebuvo.

9. Iš pateiktų PVM sąskaitų faktūrų bei nuotraukų nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2005 m. iki 2020 m. gruodžio atliko pastatų pagerinimo darbus.

Dėl pajininkų įtraukimo suinteresuotais asmenims

10. Vienas iš atskirojo skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neįtraukė į bylą Joniškio rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės pajininkų suinteresuotais asmenimis.

11. Bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, tame tarpe dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka (CPK XXV skyrius, XXVI skyrius, CPK 444 straipsnis). CPK 443 straipsnyje nustatytos ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatybės; šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad suinteresuotas asmuo byloje yra kiekvienas asmuo, su kurio teisėmis ir pareigomis yra susijusi nagrinėjama byla. Jeigu paaiškėja, kad nagrinėjama byla susijusi su atitinkamo asmens teisėmis ir pareigomis, teismas šaukia jį dalyvauti byloje kaip suinteresuotą asmenį. Įgyvendinant asmens tiesioginio dalyvavimo teismo procese principą, įstatyme draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis).

12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja teismų praktiką aiškindamas, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo suinteresuotais asmenimis įtraukiami tik tie asmenys, kurie turi teisinį interesą dėl prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto. Tuo atveju, jeigu priimtas teismo sprendimas neturės įtakos atitinkamo asmens materialiosioms teisėms ir pareigoms, toks asmuo (fizinis ar juridinis), net kai yra pareiškėjo prašymas jį įtraukti, neįtraukiamas dalyvauti suinteresuotu asmeniu byloje (Lietuvos Aukščiausiojo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2009).

13. Apeliantas pats reikšdamas prašymą teismui suinteresuotų asmenų nenurodė ir jų į procesą neįtraukė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas neįtraukė į bylą suinteresuotais asmenimis pajininkų, tačiau nagrinėjamu atveju teismas, vadovaudamasis CPK 532 straipsnio 1 dalimi, apie bylos nagrinėjimą 2021 m. kovo 12 d. specialiame internetiniame tinklalapyje paskelbė pranešimą apie bylos nagrinėjimą, siūlydamas suinteresuotiems asmenims kreiptis pareiškimu į teismą. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas viešai pranešė apie nagrinėjamą bylą ir asmenys turintys suinteresuotumą šia byla turėjo teisę pateikti teismui pareiškimą dėl jų įtraukimo dalyvauti procese ir išreikšti nuomonę dėl pareiškėjo reikalavimo, daroma išvada, kad nesant suinteresuotų asmenų reikalavimui juos įtraukti į bylą, toks visų pajininkų įtraukimas į bylą suinteresuotais asmenimis būtų perteklinis, būtų vilkinamas bylos nagrinėjimas ir neatitiktų ekonomiškumo ir proporcingumo principų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas įvertinęs nurodytas aplinkybes nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas buvo neaktyvus ir neįvertino konkrečių aplinkybių dėl pajininkų įtraukimo į procesą.

Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį

14. Apeliantas prašo nustatyti juridinį faktą, kad apeliantas J. K. įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teises į mechanines dirbtuves, garažą, sandėlį, esančius adresu (duomenys neskelbtini).

15. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja.

16. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, t. y. teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys), teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis), daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

17. Kaip jau minėta 1998 m. balandžio 15 d. aktu Nr. 8 „Dėl ilgalaikio materialaus turto perdavimo už pajus“ (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija už 1,000 pajų penkiasdešimt penkiems pajininkams už pajus perdavė ilgalaikį turtą – mechanines remonto dirbtuves su garažais, su jame esančiais įrengimais, tame tarpe apeliantui J. K. už pajus buvo perduota 0,011 dalis šio ilgalaikio turto. Apeliantas 2003 m. gruodžio 16 d. iš pajininko V. Š. įsigijo 0,033 pajų, 2008 m. birželio 4 d. iš pajininkės G. K. – 0,026 pajų, 2008 m. birželio 4 d. iš pajininko A. K. – 0,039 pajų, 2009 m. sausio 12 d. iš pajininkė D. G. – 0,035 pajų, iš 2011 m. rugsėjo 10 d. iš pajininko S. M. įstatyminės paveldėtojos V. Š. jos paveldėtą dalį pajų, tačiau pajų perleidimo akte nėra nurodytas perleistų pajų dalis, be to apeliantas iš pajininkės A. V. įsigijo 0,005 pajus ir iš pajininko L. V. – 0,010 pajų. Nagrinėjamu atveju apeliantas pateikė į bylą įrodymus, kad jis yra įsigijęs iš viso 0,159 dalį pajų, neįskaitant iš pajininko S. M. paveldėtojos V. Š. įsigytos pajų dalies, kuri nėra nurodyta akte. Apeliantas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde neginčijo, kad nėra įsigijęs visų pajų, suteikiančių teisę į mechanines remonto dirbtuves su garažais, su jame esančiais įrengimais.

18. Apeliantas byloje įrodinėja, kad nuo pat (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės likvidavimo, t. y. 2009 m., jis mechanines remonto dirbtuves, garažą teisėtai, atvirtai ir nepertraukiamai valdo daugiau kaip 12 metų, faktiškai nuo 1999 metų yra įgiję daiktines teises į ginčo pastatą, todėl niekas neturi ir neturėjo daugiau teisių už jį į valdomus daiktus. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad S. M. pajaus pardavimo aktas buvo sudarytas 2011 m. rugpjūčio 10 d., todėl apelianto nepertraukiamas daiktų valdymas trunka mažiau kaip dešimt metų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantas iki kreipimosi pareiškimu į teismą dienos nebuvo įsigijęs visų pajų iš kitų pajininkų, t. y. išviso įsigijo 0,159 dalį pajų, suteikiančių teisę į mechanines remonto dirbtuves su garažais, su jame esančiais įrengimais, kai tuo tarpu (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija už 1,000 pajų perdavė ginčo ilgalaikį turtą pajininkams. Apeliantui neįrodžius, kad jam pajininkai yra perdavę visus pajus, neturi reikšmės S. M. pajaus įsigijimo laikas.

19. Apeliantas teigia, kad pajininkai nėra ginčo pastatų savininkai, kadangi nuo bendrovės išregistravimo, t. y. 2009 m. vasario 9 d., per dešimt metų, jie nepasinaudojo teise pagal pajus įgyti bendrovės turtą.

20. Pažymėtina, kad įgyjamoji senatis yra vienas iš civilinių teisinių instrumentų, naudojamų sprendžiant turto nuosavybės klausimus. Šis institutas konkrečiam asmeniui, kuris ilgą laiką valdo daiktą, tačiau neturi formalios nuosavybės teisės į jį, sudaro teisinį pagrindą įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą. Įgyjamosios senaties institutas, tik nesant kitų nuosavybės teisių įgijimo teisinių pagrindų į asmens sąžiningai valdomą daiktą, sudaro galimybę įteisinti nuosavybės teises į daiktą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).

21. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savąjį valdęs įstatyme nustatytą laiką, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Sąžiningo valdymo sąvoka apibrėžta CK 4.26 straipsnio 3 dalyje ir CK 4.70 straipsnio 1 dalyje – sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti. Tai reiškia, kad valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Taigi pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas daiktą valdantis asmuo turi teisę įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į šį daiktą, nors tas daiktas ir turi savininką, jei šis per įstatymo nustatytą terminą savo, kaip savininko, teisių jokia forma neįgyvendina, tačiau tik tuo atveju, kai daiktą valdančiam asmeniui daikto savininkas nežinomas. Daiktą valdantis asmuo negali turėti daugiau teisių už jam žinomą savininką, nes niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (CK 4.93 straipsnio 2 dalis), savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis).

22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, jog 1998 m. balandžio 15 d. aktu Nr. 8 „Dėl ilgalaikio materialaus turto perdavimo už pajus“ (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija už 1,000 pajų penkiasdešimt penkiems pajininkams už jų turėtus pajus perdavus ilgalaikį turtą – mechanines remonto dirbtuves su garažais, su jame esančiais įrengimais, pakankamai patvirtina, jog minėtas nekilnojamasis turtas turėjo savininkus (likviduotos bendrovės buvusius pajininkus) ir ši aplinkybė apeliantui buvo gerai žinoma, be to jis pats buvo likvidacinės komisijos pirmininkas. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo pozicija, jog jis ginčo pastatus įgijo įgyjamosios senaties pagrindu, tuo pačiu įrodinėjant, kad, siekiant įgyti daiktines teises į ginčo pastatus, jie su ginčo objektų savininkais yra sudarę rašytinius susitarimus dėl pajų perleidimo, yra prieštaringa. Pažymėtina, kad jei asmuo yra įgijęs nuosavybės teisę į daiktą kitu pagrindu, įgyjamosios senaties institutas negali būti taikomas, nes įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas ir nuosavybės teisę į daiktą šiuo pagrindu gali įgyti tik asmuo, kuris nėra to daikto savininkas.

23. Apeliacinės instancijos teismas, esant nustatytoms aplinkybėms, sprendžia, kad byloje nėra nustatytos sąlygos taikyti įgyjamosios senaties institutą, t. y. pareiškėjui buvo žinoma aplinkybė, jog turtines teises į ginčo pastatus įgijo likviduotos bendrovės pajininkai, todėl tikėtina siekdamas į pastatą įgyti daiktines teises pareiškėjas sudarinėjo atitinkamus rašytinius susitarimus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad išregistravus bendrovę ir pajininkams per dešimt metų nuo bendrovės išregistravimo nepasinaudojus teise įgyti teisę į buvusios bendrovės turtą, jie tą teisę prarado.

24. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nagrinėjamu teisiniu pagrindu negali būti pripažintas sąžiningu kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančio daikto valdytoju ir reikalauti įgyjamosios senaties normų pagrindu pripažinti jam nuosavybės teisę į kitų asmenų nuosavybę. Teismas neturi teisinio pagrindo tokio reikalavimo tenkinti, nes tokio pareiškimo tenkinimas neatitinka CK 4.47 straipsnyje nustatytos vienos iš sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti – asmens sąžiningo turto valdymo ir įgijimo, t. y. kai toks asmuo, nors ir žino, kad jo valdomas daiktas ar turto dalis turi savininką, tačiau vis tiek siekia įgyti nuosavybės teisę į to savininko turto dalį. Pažymėtina, kad tai, jog apeliantas nuo 1999 m. rūpinasi ginčo pastatais, juos tvarko, jais naudojasi, nesudaro pagrindo išvadai, jog kiti pajininkai yra praradę teisę į ginčo pastatus, kadangi atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, buvusios (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės pajininkų nuosavybės teisės į ginčo pastatus atsiradimo pagrindas yra 1998 m. balandžio 15 d. aktas Nr. 8 „Dėl ilgalaikio materialaus turto perdavimo už pajus“.

Dėl bylos procesinės baigties

20. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimo į skundą argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas spręsdamas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.