Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo J. K. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Joniškio rajono savivaldybės administracija, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjo J. K. atstovas advokatas Simas Šuminas pareiškėjo pareiškimą palaikė, patvirtino jame išdėstytas aplinkybes, prašydamas nustatyti faktą, kad J. K. įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teises į mechanines dirbtuves, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad pareiškėjas buvo (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės nariu. Likvidacinei komisijai 2008 m. gruodžio 24 d. priėmus likvidavimo aktą bendrovė buvo likviduota. Vykstant likvidavimo procesui, kuris prasidėjo apie 1999 m., pareiškėjas pastebėjo, kad tie pastatai, kurie liko nenaudojami, yra neprižiūrimi, jais niekas nesirūpina. Pareiškėjas netoli gyvena, bijojo, kad pastatai nebūtų pradėti ardyti, todėl ėmė jais rūpintis, užrakino. Dėl pastatų į pareiškėją niekas nesikreipė. Pareiškėjas įstatė duris, įrengė stebėjimo kameras, rūpinosi šildymu, pakeitė langus, atnaujino elektros instaliaciją, išklijavo plytelėmis, uždengė stogą, apskardino, pastatais rūpinosi kaip savais. Juose laikė savo žemės ūkio techniką, įrengė grūdų sandėlius, nes ūkininkauja. Pastatus valdo neslėpdamas, atvirai, sąžiningai nuo 1999 m. Per visą tą laiką nei vienas kitas asmuo nepretendavo į šiuos pastatus. Pareiškėjas daug investavo į pastatus, teismui pateikė ne visas sąskaitas. Pareiškėjas buvo (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos pirmininkas, žinojo, kad be jo niekam nerūpėjo kas atsitiks su pastatais. Apie likvidacijos procedūras buvo žinoma bendrovės nariams. Pajininkai nesiėmė jokių priemonių, kad išsaugotų savo pačių turtą. Visi pajininkai žinojo apie turimus pajus, bet nieko nedarė, kad įgyvendintų savo nuosavybės teises, todėl nebuvo traukiami į bylą suinteresuotais asmenimis.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Pareiškėjo paaiškinimais, suinteresuotų asmenų atsiliepimais į pareiškimą, pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad likviduojamos (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės visuotinis bendrovės narių susirinkimas, pirmininkaujant likvidacinės komisijos pirmininkui J. K., 1998 m. kovo 6 d. protokolu Nr. 2 nutarė išdalinti pajininkams už pajų pastatus, o pasidalijimo būdą palikti spręsti patiems pajininkams. 1998 m. balandžio 15 d. aktu Nr. 8 „Dėl ilgalaikio materialaus turto perdavimo už pajus“ (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija penkiasdešimt penkiems pajininkams už pajus perdavė ilgalaikį turtą, t. y. mechanines remonto dirbtuves su garažais, su jame esančiais įrengimais, nurodant perduoto pajininkams turto dalis ir vertę. 2003 m. gruodžio 16 d. aktu pajininkas V. Š. pardavė pareiškėjui 0,033 pajų. 2008 m. birželio 4 d. aktu pajininkė G. K. pardavė pareiškėjui 0,026 pajų. 2008 m. birželio 4 d. aktu pajininkas A. K. pardavė pareiškėjui 0,039 pajų. 2009 m. sausio 12 d. aktu pajininkė D. G. pardavė pareiškėjui 0,035 pajų. Iš 2002 m. gegužės 20 d. papildomo paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, registro Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad S. M., mirusio (duomenys neskelbtini), turtą paveldi jo dukros J. K. ir V. Š. lygiomis dalimis. Paveldimą turtą, kuriam išduotas šis liudijimas, sudaro pajus, esantis likviduojamoje (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, priklausęs palikėjui S. M. 2011 m. rugsėjo 10 d. aktu pajininko S. M. įstatyminė paveldėtoja V. Š. pardavė pareiškėjui paveldėtą pajų (dalis nenurodyta). 2008 m. gruodžio 24 d. likvidavimo aktu (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija likvidavo įmonę, komisija konstatavo, kad su samdomais darbuotojais atsiskaityta, įmonės vardu turto nėra, įmonės kreditorių ir debitorių nėra. (Duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė 2009 m. vasario 9 d. išregistruota iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos pagrindu mechaninėms dirbtuvėms yra suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažui – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėliui – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems (duomenys neskelbtini). Šis nekilnojamasis turtas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas nebuvo. Iš pateiktų PVM sąskaitų faktūrų bei nuotraukų nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2005 m. iki 2020 m. gruodžio atliko pastatų pagerinimo darbus.

Įgyjamoji senatis – tai pirminis nuosavybės teisės į daiktą įgijimo būdas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu surinktus įrodymus, daro išvadą, kad nėra nustatyta visų būtinų sąlygų pareiškėjui J. K. nuosavybės teisei į nekilnojamuosius daiktus: mechanines dirbtuves, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), įgyti įgyjamąja senatimi. Pareiškėjas, užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą valdymo laiką jam nėra žinoma apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Be to, viena iš būtinų sąlygų yra nepertraukiamas daikto valdymas trunkantis ne mažiau kaip dešimt metų. Iš bylos medžiagos bei pareiškėjo duoto paaiškinimo teismo posėdžio metu nustatyta, kad pareiškėjas buvo (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos pirmininku ir gerai žinojo, kad pastatai, kuriuos pageidauja įgyti nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį, priklauso 55 pajininkams, daugumą kurių pareiškėjas pažinojo. Pareiškėjas patvirtino, kad ne su visais pajininkais atsiskaitė už pajus, todėl negalima konstatuoti, kad jis, užvaldydamas pastatus galėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą valdymo laiką jam nebuvo žinoma apie kliūtis, trukdančias įgyti jam pastatus nuosavybėn. Pareiškėjas turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas, tačiau iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas yra atsiskaitęs ne su visais pajininkais, todėl nėra ir negali būti įsitikinęs, kad nėra kitų asmenų, kurie yra pastatų savininkai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dalis pareiškėjo pateiktų aktų apie pajų pardavimą jam yra be datų, todėl negali būti vertinami kaip patikimi įrodymai. Be to, iš teismui pateikto S. M. pajaus pardavimo akto matyti, kad jis buvo sudarytas 2011 m. rugsėjo 10 d., vadinasi, nepertraukiamas daikto valdymas trunka mažiau kaip dešimt metų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nesant visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymui, teismas neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 268, 270, 530-533 straipsniais, teismas

nusprendžia:

pareiškimą atmesti.

Sprendimą per 30 dienų galima apskųsti Šiaulių apygardos teismui, paduodant skundą Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmuose.