Vilniaus apygardos teismo nutarimas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų A. (A.) G. ir Z. M. atstovo advokato Domanto Skebo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 29 d. nutarties, kuria:

pareiškėjo A. (A.) G. skundas netenkintas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2023 m. gegužės 12 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-11389-2023 (ROIK 22190563092) paliktas nepakeistas;

pareiškėjo Z. M. skundas tenkintas iš dalies ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2023 m. gegužės 17 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-11914-2023 (ROIK 22190563316) pakeistas, iš kaltinimo formuluotės pašalinant aplinkybę, kad Z. M. nevykdė reikalavimo atpalaiduoti rankas, likusioje dalyje nutarimas paliktas nepakeistas, dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos (toliau – ir Institucija) 2023 m. gegužės 12 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-11389-2023 (ROIK 22190563092) (toliau – ir Institucijos nutarimas, priimtas A. G. atžvilgiu) A. G. (toliau – ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, apeliantas) nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 481 straipsnio 1 dalį 85 (aštuoniasdešimt penkių) eurų bauda už tai, kad jis 2022 m. lapkričio 25 d. apie 22.00 val. Vilniuje, Šeimyniškių g. 3, viešoje vietoje – restorane „Royal Village“, būdamas neblaivus (nustatytas 1,52 promilės girtumas), garsiai keikėsi necenzūriniais žodžiais (nurodytais Institucijos nutarime), elgėsi agresyviai prie kitų restorano lankytojų, kuomet apsaugos darbuotojas bandė jį palydėti iš restorano, puolė apsaugos darbuotojui ant kaklo. Tuo pačiu Institucijos 2023 m. gegužės 12 d. nutarimu A. G. atžvilgiu administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį nutraukta.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei prašymai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų A. G. ir Z. M. atstovo advokato Domanto Skebo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

7. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, susijęs su byloje surinktų įrodymų vertinimu, ginčijamos apylinkės teismo padarytos išvados dėl apeliantų A. G. ir Z. M. kaltės padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 481 straipsnio 1 dalyje, bei Z. M. kaltės dėl ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo padarymo. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad iš esmės nesutinkama su surinktų įrodymų pakankamumu bei patikimumu. Atsižvelgiant į ANK 652 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, pagal kurį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą, byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose, t. y. Skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas patikrinamas įrodymų vertinimo aspektu.

8. Pagrindinės duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo nuostatos įtvirtintos ANK 569 straipsnyje. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kai išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra išskirtinė teismo teisė, todėl administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujančių asmenų nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai, jei byloje nėra faktinių duomenų, rodančių akivaizdžias įrodymų vertinimo klaidas, lėmusias nepagrįsto sprendimo priėmimą.

9. Kaip jau buvo minėta, A. G. patrauktas administracinėn atsakomybėn už ANK 481 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinto nusižengimo padarymą, o Z. M. pagal ANK 481 straipsnio 1 dalyje, bei ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatytus administracinius nusižengimus. Kadangi apeliaciniame skunde keliamas abiejų apeliantų kaltės klausimas, t. y. kvestionuojami surinkti ir ištirti įrodymai dėl abiejų administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų kaltės dėl dviejų inkriminuotų nusižengimų, kurie Z. M. galimai padaryti ne tuo pačiu metu, apeliacinės instancijos teismas dėl kiekvieno administracinio nusižengimo pasisakys atskirai.

Dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 481 straipsnio 1 dalyje

10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, dar kartą patikrinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad nagrinėjant A. G. ir Z. M. administracinio nusižengimo bylą ir sprendžiant jų administracinės atsakomybės klausimą padarius ANK 481 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą, duomenų pripažinimą įrodymais ir jų vertinimą reglamentuojančių normų buvo laikomasi. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, betarpiškai ištyrė ne tik rašytinius įrodymus, tačiau kartu išanalizavo tiek teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų L. G., I. G., Z. P., K. A., R. J., A. L. ir J. K., tiek ir paties apeliantų parodymus, ir savo išvadas dėl pastarųjų kaltės grindė aptartų įrodymų visumos analize bei vertinimu, nei vienam iš byloje ištirtų įrodymų nesuteikdamas didesnės reikšmės. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai niekaip nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų ir tėra savaip pateikiama, apeliantams palanki, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija, ir tai nėra pagrindu, dėl kurio reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip ir šioje dalyje naikinti Skundžiamą nutartį. Skunde dėstomi samprotavimai, nėra nauji ir Skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje argumentuotai įvertinti, todėl jie apylinkės teismo konstatuotų faktinių aplinkybių, jų vertinimo bei atitinkamai – išvados dėl apeliantų kaltės, nekeičia. Taigi apeliacinės instancijos teismas, pritardamas apylinkės teismo padarytoms išvadoms ir jų nekartodamas, pasisako tik dėl esminių skundo argumentų.

11. Pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį, administracinę atsakomybę užtraukia necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių, kiti tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Taigi, administracinei atsakomybei pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį kilti būtina nustatyti bent vieną iš šių alternatyvių veikų: 1) necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose; 2) įžeidžiamą kibimą prie žmonių; 3) kitus tyčinius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Šio administracinio nusižengimo sudėtis yra formali, nereikalaujanti konkrečių pasekmių kilimo. Tam, kad kaltininko veiksmus būtų galima kvalifikuoti pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad dispozicijoje numatytais veiksmais buvo siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį, tačiau siekiamų pasekmių kilimas nėra būtinas šio nusižengimo sudėties požymis. Sprendžiant, ar buvo padarytas ANK 481 straipsnio 1 dalyje nurodytas administracinis nusižengimas, svarbu atsižvelgti į konkrečių veiksmų pobūdį, pavojingumą, t. y. į administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiksmus, jų intensyvumą ir trukmę, kilusius padarinius ir vietos specifiką (kasacinė nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-1-1073/2019).

12. Aukštesnės instancijos teismas, prieš pasisakydamas dėl esminių skundo argumentų, negali sutikti su apeliantų atstovo vertinimu, kad administracinio nusižengimo protokolų ir Institucijos nutarimų tekstai yra neaiškūs, nekonkrečiai suformuluoti ir abiem apeliantams inkriminuotas veiksmas – trikdė viešąją tvarką, yra nekonkreti frazė ir nenusako kuo konkrečiai pasireiškė viešosios tvarkos trikdymas. Tiek administracinio nusižengimo protokoluose (1 t., b. l. 11; 2 t., b. l. 18), tiek Institucijos priimtuose nutarimuose (1 t., b. l. 6–9; 2 t., b. l. 8–15), tiek Skundžiamoje nutartyje A. G. ir Z. M. kaltinimas nurodytas aiškiai bei nedviprasmiškai, o būtent apeliantai nubausti pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį už tai, kad viešoje vietoje (restorane), būdami neblaivūs, garsiai keikėsi necenzūriniais žodžiais, A. G. elgėsi agresyviai prie kitų restorano lankytojų, kuomet apsaugos darbuotojas bandė palydėti iš restorano, puolė apsaugos darbuotojui ant kaklo, Z. M. nuolat rėkė girdint kitiems restorano lankytojams, tyčia pažeidinėjo viešąją tvarką, į prašymus nusiraminti nereagavo, kabinėjosi prie apsaugos darbuotojo (šio procesinio sprendimo 1, 2 punktai). Iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos, apklaustų apeliantų parodymų, be kita ko, ir jų skundų tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui, akivaizdu, kad asmenys aiškiai suvokė už kokį nusižengimą, o konkrečiai už kokius veiksmus, yra patraukti administracinėn atsakomybėn. Tiriant bylos įrodymus buvo išsamiai aiškinimąsi aplinkybės, susijusios su kiekvienu iš apeliantui inkriminuotu veiksmu, administracinėn patraukti asmenys ir jų atstovas ginčijo konkrečias aplinkybes ir aktyviai gynėsi nuo jam pareikštų kaltinimų. Taigi apeliacinio skundo argumentas apie nekonkrečias kaltinimo frazes yra deklaratyvus bei nepagrįstais, kaip ir teiginys apie, jog pirmosios instancijos teismas koncentravosi tik į apsaugos darbuotojo ir apeliantų susistumdymą, nors šis epizodas apeliantams neinkriminuotas, išskyrus A. G. užšokimą ant kaklo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas administracinių kaltinimų pagrįstumą, privalėjo ištirti minimas susistumdymo aplinkybes, kadangi tiriami apeliantų veiksmai, o būtent netinkamas elgesys viešoje vietoje, ir sąlygojo konfliktą (susistumdymą) tarp apeliantų ir apsaugos darbuotojo.

13. Kaip matyti iš byloje pateikto apeliacinio skundo turinio, šioje byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad apeliantai Institucijų nutarime nurodytomis aplinkybėmis buvo neblaivūs viešoje vietoje. Nagrinėjamu atveju A. G. ir Z. M. viso proceso metu kaltę dėl jiems inkriminuojamo nusižengimo neigė ir nurodė, kad neatliko administracinio nusižengimo protokoluose išvardintų veiksmų. Anot apeliantų juos be jokios priežasties užsipuolė apsaugos darbuotojas Z. P., o iki to jokio konflikto tarp jų nebuvo, necenzūriniai žodžiai nebuvo vartojami, apeliantų elgesys esant tokioje vietoje, t. y. restorane, buvo įprastas, neįžūlus. Visgi, tai yra tik pačių administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų teiginiai. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad vertinant asmenų įvykio versijos pagrįstumą, tuo pačiu ir jo parodymų patikimumą bei objektyvumą, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nustatinėjant administracinio nusižengimo aplinkybes, nėra tikslinga vadovautis tik paties atsakomybėn traukiamo asmens duotais parodymais, nes yra natūralu, jog asmuo gindamasis ir suvokdamas gresiančią administracinę atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, neatskleis tikrųjų nusižengimo aplinkybių. Būtent tokiais atvejais administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymai turi būti vertinami itin kruopščiai, gretinant juos tiek tarpusavyje, tiek ir kitų bylos duomenų visumoje. Apeliantai, apklausiami apylinkės teismo posėdžio metu apie konflikto eigą nurodė iš esmės tapačias aplinkybes. O būtent Z. M. paaiškino, kad apsaugos darbuotojas priėjo prie jų ir į juos žiūrėjo. Po to jis (apsaugos darbuotojas) priėjo, Z. M. pasakė „kodėl jūs taip žiūrite“. Jis (apsaugos darbuotojas) griebė A. G. už marškinių už krūtinės. Po to jis (apsaugos darbuotojas) viena ranka laikė A. G., o kita ranka griebė jį (Z. M.) už sprando. Juos su A. G. išmėtė į lauką. Atsakydamas į teisėjos klausimus, Z. M. nurodė, kad nebuvo restorano viduje pasikabinęs ant dekoracijų. Apsaugos darbuotojas pasakė, kad jie apie medį šoko. Nešūkavo, nesikeikė necenzūriniais žodžiais. Jau gi paaiškino, kad apsaugos darbuotojas pirmiausiai griebė A. G. už kaklo, laikė už sprando, tada ir jį (Z. M.) griebė. A. G. ant žemės nebuvo nugriuvęs. Kai priešinosi apsaugos darbuotojui, gal tuo metu apsaugos darbuotojui megztinį ir uždėjo ant galvos. Apsaugos darbuotojas vedė A. G., jis ėjo kai po šalia (pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas – 2 t. b. l. 90–95). A. G. paaiškino, jog pasakė apsauginiui „ko tu į mus žiūri, ar mes tau skolingi“. Jis (apsaugos darbuotojas) iš karto jį (A. G.) griebė, paguldė. Tada Z. M., viskas vyko ant stalo, ir išmetė į lauką. Nevartojo restorane necenzūrinių žodžių. Kontaktas su apsaugos darbuotoju prasidėjo prie staliuko, anksčiau kontakto su apsaugos darbuotoju nebuvo. Pretenzijų iš restorano darbuotojų nebuvo (pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas – 2 t. b. l. 90–95).

14. Vertinant liudytojų L. G. bei I. G. parodymus, pirmiausiai atkreiptinas dėmesys, kad pastarosios yra ne tik, kad suinteresuotos administracinio nusižengimo bylos baigtimi, palaiko apeliantus, kaip savo vyrus, bet jų parodymai apie konflikto eigą taipogi yra prieštaringi bei dalinai nesutampantys su apeliantų pateikta įvykio versija (L. G. parodymai), taip pat iš dalies ir patvirtinantys apsaugos darbuotojo Z. P. parodymus (I. G. parodymai). L. G. žemesnės instancijos teismo posėdžio metu tvirtino, jog staiga prie jų priėjo darbuotojas, kuris stovėjo prie stalo ir juos stebėjo gal 10-15 minučių, ištraukė vieną iš jų, kitas atsistojo. Ji šoko už to staliuko, žiūri, kad jie ten voliojasi, sako „ką jūs darote“, paėmė telefoną ir skambino policijai. Tas, prie jų priėjęs žmogus buvo labai aukštas, griebė už marškinių jų vyrus, išstūmė juo į lauką. Tas darbuotojas paklausė „ko čia žiūrit“, ką atsakė vyrai negali pasakyti, ir griebė A. G. už rankos. Darbuotojas užpuolė A. G., ištempė nuo kėdės, A. G. nukrito, darbuotojas ant A. G. šoko, Z. M. puolė padėti. Ką tiksliai darė Z. M. negali pasakyti, nes ėmė telefoną ir skambino policijai. Darbuotojas griebė A. G. už krūtinės atlapų, kuria ranka griebė negali pasakyti. Z. M. griebė už drabužių. Darbuotojas išvedė abu vyrus į lauką. Vyrai nesipriešino. Apsaugos darbuotojas vedė vyrus į lauką, vyrų rankos buvo už nugaros. Ar vyrai ką sakė, negali pasakyti, nes grojo muzika, ji kvietė policiją. Vyrai abu sakė „už ką“ ir „ką darai“. Išėjus lauke, apsaugos darbuotojas už durų paleido asmenis, uždarė duris. Jos draugė tuo metu ėjo iš paskos. Jos abi su drauge puolė padėti vyrams. Iki apsaugos darbuotojui prieinant prie jų stalo, nematė kontakto vyrų ir to apsaugos darbuotojo. Iš kitų asmenų kažkokių pastabų nesulaukė. Kiti darbuotojai nereiškė pretenzijų jiems, neprašė išeiti (pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas – 2 t. b. l. 90–95). Liudytoja I. G. parodė, jog išėjo parūkyti, kai grįžo, rado situaciją, kad apsauginis tempia jos vyrą, viena ranka apsikabinęs, kita ranka paėmęs už atlapo. Z. M. sakė nesupranta, kodėl juos išmeta. L. G. sakė „I. mus muša“. Ji (I. G.) įlindo tarp apsaugos darbuotojo ir savo vyro. Apsauginiui sakė „paleisk, kodėl tu jį tempi“. Apsauginis sako „kodėl jis šoka prie medžio“. Apsaugos darbuotojas sako „vyrai į lauką“. Išėjo į lauką. Ji (I. G.) sakė apsaugos darbuotojui „kodėl tu A. marškinius suplėšei“. Apsaugos darbuotojas pasakė „kodėl jis prie medžio šoko“. Restorane nesielgė iššaukiančiai. Apsaugos darbuotojas juos stebėjo. Apsaugos darbuotojas vedė A. G. į lauką, ji įsiterpė tarp jų. Z. M. ėjo iš paskos. Z. M. sakė „už ką“, „vyrai ką darote“. Apsaugos darbuotojas pasakė, kad šoko prie medžio. Tai medžio dekoracija. Jiems prieš tai nesakė pastabų eiti nuo to medžio. Taigi kaip matyti, apeliantų ir paminėtų liudytojų parodymai nėra nuoseklūs, be to ir tarpusavyje prieštaringi, t. y. kuri iš pusių pasakė pirmąją frazę, už kur apsaugos darbuotojas pagriebė A. G., ar jie buvo nugriuvę ant žemės, kokius veiksmus atliko Z. M., kokiomis aplinkybėmis jie buvo išvesti iš restorano, ką tuo metu darė liudytoja I. G., kad jiems nebuvo žinoma dėl kokios priežasties jie išprašomi. Ir nors pastarieji asmenys neigė, iki minimo konflikto, atlikę jiems administraciniame kaltinime nurodytus veiksmus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokią jų poziciją vertino kaip gynybinę, duoti paaiškinimai neturi objektyvaus pagrindo ir nėra nustatytų aplinkybių, kurios pagrįstų jų pateiktos situacijos vertinimo versiją. Juolab, kad apeliantų nurodytų aplinkybių nepatvirtino jokie kiti administracinio nusižengimo byloje surinkti objektyvūs duomenys.

15. Ginčijant apeliantų kaltę skunde teigiama, kad nors ir sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje nesant išlikusių restorano vaizdo įrašų tai nėra pagrindas nutraukti teiseną, tačiau ši aplinkybė mažina surinktų įrodymų pakankamumą ir patikimumą, bei rodo aplaidų Institucijos atliktą tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į šį skundo argumentą, pabrėžia, jog tai, kad byloje nėra vaizdo įrašų, kuriuose būtų užfiksuotas byloje nagrinėjamas įvykis, nereiškia, kad A. G. ir Z. M. neatliko jiems inkriminuotų veiksmų, kuriuos patvirtina apylinkės teisme ištirtų įrodymų visuma. Tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų pagrindžiančių jo kaltę, o teisingą baigiamojo akto priėmimą, be kita ko, lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Šiuo nagrinėjamu atveju byloje surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių apeliantų kaltę. Tai, kad A. G. ir Z. M. įvykdė nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą, patvirtina tiesiogiai nusižengimą mačiusių liudytojų Z. P., R. J. ir A. L. bei K. A. parodymai, kurie yra papildantys vieni kitus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų juos laikė objektyviais ir jais vadovavosi.

16. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo pateiktu liudytojo apsaugos darbuotojo Z. P. parodymų vertinimu, teigiant, jog jų nepatvirtina jokie kiti įrodymai, be to, kiekvieną kartą apklausiant jie pildėsi naujomis aplinkybėmis, ir taip liudytojas siekė pateisinti apeliantų išmetimą iš restorano bei sulaikymo pagrindą, tačiau objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti Z. P. parodymais, byloje nėra surinkta. Nustatyta, kad liudytojas pareiškime dėl viešosios tvarkos pažeidimo bei administracinio nusižengimo tyrimo metu nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kaip ir apklausiama apylinkės teisme. Vien tas faktas, kad apsaugos darbuotojo pareiškime užfiksuota mažiau aplinkybių, negu jis nurodė apklausiamas Institucijoje ir apylinkės teisme, nesudaro pagrindo teigti, kad liudytojo parodymai yra nenuoseklūs. Be to, į pastarąjį skundo atgrumentą labai išsamiai ir detaliai, juos paneigiant atsakyta Skundžiamoje nutartyje, tokiai pirmosios instancijos teismo argumentacijai iš esmės pritaria ir aukštesnysis teismas. Aukštesnės instancijos teismas, nekartodamas skunde itin detaliai cituojamų apsaugos darbuotojo parodymų, duotų visose proceso stadijose, pažymi, kad Z. P. tiek pareiškime (1 t., b. l. 20; 2 t., b. l. 33), tiek apklausiamas administracinio nusižengimo tyrimo metu (1 t., b. l. 12; 2 t., b. l. 25), tiek apylinkės teismo posėdžio metu (pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas – 2 t. b. l. 117–121) aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė kokius veiksmus atliko apeliantai, kokiu įžūliu elgesiu viešoje vietoje pasireiškė jų veiksmai. Pirminiame pareiškime nurodytas aplinkybes apie tai, jog du restorano lankytojai (A. G. ir Z. M.) garsiai naudojo necenzūrinius žodžius, grubiai elgėsi kitų lankytojų atžvilgiu, buvo įspėti, kad taip nesielgtų, tačiau agresyviai nusiteikę lankytojai nereagavo į pastabas, stumdė apsaugos darbuotoją, dėl ko lankytojai buvo išprašyti iš restorano, t. y. administraciniuose kaltinamuose nurodytas aplinkybes, Z. P. palaikė viso proceso metu. Atsižvelgiant į tai, sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad minimo liudytojo parodymai buvo nenuoseklūs nėra jokio pagrindo. Pastebėtina, jog analogiškus paaiškinimus apsaugos darbuotojas nurodė ir į įvykio vietą atvykusiam policijos pareigūnui. Liudytojas K. A. apklaustas žemesnės instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, jog įvykis buvo dėl to, kad restorane yra nepageidaujami asmenys ir atsisako pasišalinti. Neprisiminė ką sakė administracija kodėl nenori tos kompanijos įleisti atgal į restoraną, berods, kad kompanija neetiškai ar agresyviai elgiasi. Iš kalbos su administraciją, tie asmenys garsiai kalbėjo, keikėsi. Asmenims buvo paaiškinta, kad jie pažeidžia viešąją tvarką, triukšmauja, yra akivaizdžiai neblaivūs (pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas – 2 t. b. l. 128–133). Akcentuotina ir tai, jog iš policijos pareigūnų pateikto vaizdo įrašo matyti, kad asmenims, t. y. apeliantams ir liudytojoms L. G. ir I. G. tiek policijos pareigūnas, tiek apsaugos darbuotojas lauke pasako, kad jie trikdo viešąją tvarką viešoje vietoje, yra nepageidaujami restorane, o asmenys tik kartoja bei reiškia pretenzijas būtent dėl to, kad yra neįleidžiami į restoraną.

17. Taip pat priešingai negu nurodoma skunde apsaugos darbuotojo parodymus patvirtina restorano darbuotojos R. J. ir A. L.. Pasisakant dėl šių liudytojų parodymų bei jų patikimumo, visų pirma, skundą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad viena vertus apeliantų atstovas teigia, kad viešosios tvarkos pažeidimas yra grindžiamas Z. P. bei restorano darbuotojų parodymais, jau gi vėliau nurodo, jog net R. J. ir A. L. nepatvirtino Z. P. parodymų bei nenurodė apie apeliantų chuliganišką elgesį iki konflikto su apsaugos darbuotoju. Ir nors tokie matomi akivaizdūs vertinimo prieštaravimai detaliau skunde neaptariami bei nurodytieji liudytojų parodymų neatitikimai nekonkretizuojami, apeliacinės instancijos teismo manymu, apeliantų atstovas tokiu būdu nustatytus faktus siekia vertinti selektyviai, t. y. atsietai vieną nuo kito, ir tokiu būdu nori įrodyti, kad byloje nesurinkta įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų apeliantų kaltę. Liudytoja R. J. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, iš esmės patvirtindama savo duotus paaiškinimus administracinio nusižengimo tyrimo metu, nurodė, kad ji buvo netoliese, matė įvykį. Apsaugos darbuotojas stovėjo prie vieno staliuko, kur sėdėjo vyrai (apeliantai). Vienas griebė apsauginį už liemens, jis (apsaugos darbuotojas) negalėjo priešintis. Kitas vyras uždėjo jam (apsaugos darbuotojui) ant galvos megztinį, jis (apsaugos darbuotojas) negalėjo išsilaisvinti. Jie abu tempė jį (apsaugos darbuotoją) per visą mažą salytę, po to apsauginis išsilaisvino ir jam (apsaugos darbuotojui) pavyko išlydėti svečius prie durų. Liudytoja nurodė, kad pirmą kartą matė tokius svečius. Po to kai uždėjo megztinį, vienas už nugaros laikė, už rankų, nematė kaip suėmę už rankų. Stovėjo toliau nuo jų, kad pati negautų, tik girdėjo, kad šie klientai prašė restorano svečių padėti jiems sutramdyti apsauginį. Ponai buvo išgėrę, kažkas jiems nepatiko, todėl prašė padėti sutramdyti apsauginį. Nežino, ką blogo padarė apsaugos darbuotojas. Ji visada buvau salėje, jie (apeliantai) iš karto buvo matomi restorane, jie visus sveikinosi, jie lankėsi ne pirmą kartą, jie save parodė, vėliau jie dar pasirodė šiuo įvykiu. Šokių aikštelėje ar buvo jų netinkamas elgesys, nematė. Salės lankytojai jai nesakė nieko apie jų blogą elgesį. Apsauginis negalėjo jų stumdyti, nes jis nieko nematė, jam ant galvos buvo uždėtas megztinis. Matė, kai apsauginis jau atsilaisvino ir išlydėjo juos į lauką (pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas – 2 t. b. l. 117–121). Taip pat ir liudytoja A. L. paaiškino, kad įvykio dieną pamatė, kad Z. P. megztinis buvo užmautas ant galvos. Galvojo, čia jo draugai taip juokauja. Paklausė Z. P., kas vyksta, pakvietė R. J. ir išėjo. Tai buvo ne jos staliukas, ji jo neaptarnavo, todėl negali pasakyti mieli tie žmonės ar ne, negalėtų net pasakyti, kokia kalba jie kalbėjo. Aplink Z. P. buvo du vyrai, vienas buvo iš priekio, kitas už jo. Jie visi judėjo. Z. P. muistėsi, bandė nuimti megztinį nuo galvos. Megztinį ant galvos jam uždėjo tas vyras, kuris ėjo gale. Ką darė tie vyrai iki tol, ji nežino, negali pasakyti. Kai juos visus tris pamatė, nieko apie situaciją nežinojo, todėl negalėjo jiems nieko pasakyti, tik pakvietė R. J.. Vėliau suprato, kad jie ne draugai, nes Z. P. blaškėsi. Kas buvo toliau, nematė, nes jos staliukų zona prie pat scenos. Iš darbuotojų tarpusavio kalbų suprato, kad jie yra ąžuolo zonoje, prie baro. Matė juos aikštelėje, bet padavėjai dirbdami į šokančius dėmesio nekreipia, be to ir muzika garsiai groja. Jai asmeniškai niekas dėl jų nesiskundė (pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas – 2 t. b. l. 137–139). Taigi, kaip ir nurodyta Skundžiamoje teismo nutartyje, byloje nėra nustatytas apsaugos ir (ar) restorano darbuotojų suinteresuotumas bylos baigtimi, taip pat nėra jokių duomenų apie tai, jog liudytojai asmeniškai pažįsta apeliantus ir siekia juos nepagrįstai apkaltinti. Nustatyta, kad liudytojams žinomos įvykio aplinkybės jų parodymuose sutapo, o tai, kad restorano darbuotojos nežino, t. y. nematė, negirdėjo, visų apeliantams inkriminuotų veiksmų atlikimo, nesuteikia pagrindo netikėti ar abejoti jų nurodytomis aplinkybėmis, būtent priešingai tai tik patvirtina, kad kiekvienas minėtas liudytojas atpasakoja įvykį taip, kaip jį prisimena, ir kad tarp jų nėra išankstinio susitarimo melagingai apkalbėti apeliantus. Be to, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai ir apie tai, kad viešos vietos – restorano administracija, nėra suinteresuota be jokios priežasties, kaip teigiama skunde, išvaryti tinkamai besielgiančius lankytojus, ir tokių priemonių imasi tik vidaus tvarkos taisyklėse dėl neįleidžiamų ir neaptarnaujamų asmenų (2 t., b. l. 71). Įvertinus visas aptartas aplinkybes, skundo teiginiai dėl galimo apsaugos darbuotojo priešiškumo atmetami kaip nepagrįsti bei deklaratyvūs, siekiant sumenkinti parodymų svarbą ir patikimumą šioje byloje. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas apeliantų elgesį kitame epizode, t. y. lauke bendraujant su policijos pareigūnais, vertino visų įvykių bendrame kontekste, o ne hipotetiškai prilygindamas, ir apeliantų nurodytą versiją paneigė aukščiau minėtų liudytojų parodymais bei kitais byloje surinktais įrodymais.

18. Apibendrinant aptartas teisines ir faktines aplinkybes konstatuojama, kad apylinkės teismas Institucijos priimtų nutarimų teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes patikrino tinkamai, išsamiai ir objektyviai, vadovaudamasis ANK 569 straipsnio nuostatomis, ištyrė bei įvertino administracinio nusižengimo byloje esančius įrodymus, skundo argumentus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Pažymėtina, kad proceso dalyvių pasiūlymai (nuomonė) dėl įvykio aplinkybių ir duomenų vertinimo teismui nėra privalomi ir jų atmetimas, pats savaime, nėra ANK nuostatų pažeidimas. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismo nutarties išvados dėl byloje esančių įrodymų vertinimo ir A. G. bei Z. M. kaltės dėl jiems inkriminuoto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 481 straipsnio 1 dalyje, yra motyvuotos, neprieštaringos ir pagrįstos, su jomis sutinka ir aukštesnės instancijos teismas.

Dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 506 straipsnio 4 dalyje

19. Kaip jau minėta, apeliaciniame skunde nesutinkama ir su byloje atliktu įrodymų vertinimu ir pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Z. M. kaltės padarius ANK 506 straipsni 4 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Apelianto atstovo manymu, apylinkės teismas neteisingai įvertino byloje esančius faktinius duomenis, netinkamai aiškino ir taikė Policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 23 straipsnio 5 punkto straipsnių nuostatas ir tai įtakojo neteisingo sprendimo priėmimą. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovo teigimu, Z. M. veiksmuose pirmiau nurodytų nusižengimų sudėtį sudarantys požymiai nenustatyti, todėl teisena turi būti nutraukta.

20. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą apie tai ar policijos pareigūno reikalavimai gali būti pripažinti teisėtais, kadangi nagrinėjamu įvykio metu nebuvo tiriamas galimai padarytas teisės pažeidimas, visų pirma pažymima, kad ANK 506 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už statutinių valstybės tarnautojų, karo policijos, Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos ar žvalgybos pareigūnų teisėtų nurodymų ar reikalavimų nevykdymą. Pagal šio straipsnio 4 dalį administracinę atsakomybę užtraukia, be kita ko, statutinio valstybės tarnautojo teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas. Policijos įstatymo 21 straipsnyje numatyta, kad įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą. Pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant, o už šių reikalavimų ar nurodymų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Policijos įstatymo 5 straipsnį, policijos uždaviniai, be kita ko, yra: asmens, visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimas; nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų prevencija; nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų atskleidimas ir tyrimas. Policijos pareigūnų įgaliojimai, prievartos panaudojimo sąlygos apibrėžti Policijos įstatymo 23, 27 straipsniuose, pagal kuriuos policijos pareigūnas turi teisę, be kita ko, tikrinti asmenų dokumentus, nustatyti asmens tapatybę (Policijos įstatymo 23 straipsnio 5 punktas), naudoti fizinę prievartą kai asmenys vengia vykdyti pareigūnų reikalavimus ar nurodymus (siekdamas priversti asmenis paklusti), taip pat sulaikydamas asmenis (jeigu jie priešinasi) (Policijos įstatymo 27 straipsnio 3 dalies 2 punktas), naudoti antrankius prieš agresyvius asmenis (Policijos įstatymo 27 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Pirmiau aptartų normų sisteminis aiškinimas suponuoja, kad policijos pareigūnai, įgyvendindami policijai priskirtus uždavinius, turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, asmenys tokius nurodymus (reikalavimus) privalo nedelsdami vykdyti, o jų nevykdant – policijos pareigūnai turi teisę taikyti Policijos įstatyme numatytas priemones.

21. Institucijos nutarimu Z. M. nubaustas pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį už tai, kad šalia restorano lauke nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų prisistatyti, atpalaiduoti rankas bei leisti uždėti antrankius. Pirmosios instancijos teismas Skundžiamoje nutartyje iš administracinio kaltinimo pašalino policijos pareigūno reikalavimą – atpalaiduoti rankas, šioje dalyje procesinis sprendimas neskundžiamas. Taigi Z. M. inkriminuota tai, kad jis savo veiksmais nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų prisistatyti bei leisti uždėti antrankius. Vis tik, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje surinkti duomenys nėra pakankami neginčijamai nustatyti, jog Z. M. padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 506 straipsnio 4 dalyje, t. y. kad jis nevykdė teisėto policijos pareigūno reikalavimo prisistatyti ir leisti uždėti antrankius.

22. Nors Skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad iš esmės apeliantas reikalavimą pristatyti įvykdė tik tuomet, kai jau buvo atvykęs antras pareigūnų ekipažas ir prie Z. M. stovi du pareigūnai, t. y. per vėlai, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nereagavo į policijos pareigūno reikalavimą prisistatyti ir (ar) tai darė tyčia. Iš paties policijos pareigūno K. A. tarnybinio pranešimo apie nagrinėjamą aplinkybę matyti, kad bendraujant su kompanija buvo pareikalauta visų prisistatyti arba pateikti asmens tapatybės dokumentus. Visi asmenys atsisakė prisistatyti. Pareikalavo vieną iš vyrų prieiti prie tarnybinio automobilio nustatyti asmens duomenis, nes šis neturėjo asmens dokumento (2 t., b. l. 19–20). Apklausiamas teisme tas pats policijos pareigūnas paaiškino, kad neprisimena ar prašant parodyti dokumentus, juos sulaikomasis rodė. Vienas iš jų tikrai prisistatė, tik jau neprisimena kuris (pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas – 2 t. b. l. 128–133). Būtina akcentuoti, kaip teisingai nurodoma ir apeliaciniame skunde, jog iš policijos pareigūno vaizdo įrašo akivaizdžiai matyti, kad pareigūnui pasakius „duodi dokumentą“, Z. M. pasako „duodu“ ir iš jo atliekamų veiksmų matyti, jog jis ieško dokumento. Apeliantui pasakius, kad dokumento neturi, jis padiktuoja savo vardą, pavardę ir asmens kodą, o šiuos duomenis policijos pareigūnas užsirašo (trečiojo vaizdo įrašo, esančio 2 t., b. l. 72, 01:31 s.). Be kita ko, ir iš tarnybinio pranešimo dėl asmens tapatybės nustatymo procedūros nustatyta, jog sulaikytas asmuo, prisistatė Z. M., ir kuris su savimi neturėjo asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų (2 t., b. l. 36–37). Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo išvadai, kad Z. M. savo aktyviais veiksmais ar nepateisinamai ilgu neveikimu būtų sutrukdęs policijos pareigūnams nustatyti jo asmenybę.

23. Taip pat ir ta aplinkybė, kad policijos pareigūnas ne vieną kartą reikalavo apelianto sudėti rankas už nugaros, negali būti preziumuojama reikalavimu leisti uždėti antrankius, ir būti laikoma siekiu nevykdyti teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų. Toks pažeidimas galėtų būti laikomas padarytu, jei policijos pareigūnas būtų aiškiai išreiškęs tokį reikalavimą, tačiau tokios aplinkybės byloje nėra nustatytos nei iš paties policijos pareigūno K. A. paaiškinimų, nei iš vaizdo įrašų. Pats pareigūnas, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, neginčijo, kad kai žmogus parodė agresiją, jau nebebuvo laiko jo įspėti apie sulaikymą. Elektrošoką panaudojo, nes jis palengvina rankų kontrolę. Prieš Z. M. panaudojo spec. priemones (dujas, elektrošoką), nes mėgino jį sulaikyti vienas ir negalėjo tikėtis kolegės pagalbos, spec. priemonės panaudotos, kad jis atpalaiduotų rankas antrankiams (pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas – 2 t. b. l. 128–133). Akivaizdu, kad iš administracinio kaltinimo pašalinus aplinkybę – reikalavimą atpalaiduoti rankas, pats reikalavimas leisti uždėti antrankius, savaime kaip vienas, nagrinėjamu atveju nebetenka prasmės, kadangi spec. priemonės ir buvo naudojamos tikslu, uždėti antrankius. Be to, nėra ir jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad Z. M. apskritai ir garsiai (atsižvelgiant į įvykio metu buvusį triukšmą, sukeltą tiek paties apelianto, tiek liudytojos L. G. rėkimu, tiek aplinkos) buvo paaiškinta, jog dėl teisėtų policijos pareigūnų reikalavimo nevykdymo – leidimo uždėti antrankius, jis bus patrauktas administracinėn atsakomybėn.

24. Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (kasacinio teismo nutartys Nr. 2AT-24-139/2016, Nr. 2AT-78-788/2016, Nr. 2AT-27-976/2015). Pažymėtina, kad administracinio nusižengimo nagrinėjimo procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio nusižengimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (kasacinė nutartis Nr. 2AT-31-2014). Anksčiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu bei atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, t. y. jog visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka administracinio nusižengimo protokolą surašiusiai Institucijai, darytina išvada, kad šioje byloje neįrodyta, kad Z. M. nevykdė teisėtų statutinio valstybės tarnautojo reikalavimų, t. y. prisistatyti ir leisti uždėti antrankius.

25. Kartu iš apeliacinio skundo turinio įžvelgiama, kad apeliantų atstovas kvestionuoja ir policijos pareigūno K. A. veiksmus dėl savo tarnybinių pareigų vykdymo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog policijos pareigūno K. A. veiksmai nagrinėjamoje situacijoje nebuvo pakankamai profesionalūs, ką pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, jog pareigūnas, bendraudamas su asmenimis nebuvo itin korektiškas ir kantrus, tačiau šiuo atveju pareigūno veiksmų (ne) teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, apeliantų atstovų įžvelgiamas pareigūno veiksmų neteisėtumas savaime neįrodo, kad pareigūnas, vykdydamas savo tarnybines pareigas, viršijo turimus įgaliojimus ar padarė kitokius pažeidimus. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra duomenų, kad dėl pareigūno veiksmų būtų atliekamas tarnybinis patikrinimas, o tokių duomenų apeliacinės instancijos teismui nepateikė ir patys apeliantai, todėl tokie skundo argumentai vertintini deklaratyviai ir yra atmestini.

Dėl administracinių nuobaudų

26. Kadangi apeliaciniu skundu buvo prašoma panaikinti Skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį bei administracinio nusižengimo teisena Z. M. atžvilgiu pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį, nutraukiama, apeliacinės instancijos teismas administracinio nusižengimo bylą patikrina ir paskirtų bausmių aspektu. Abejonių tuo, jog administracinėn atsakomybėn patrauktiems A. G. ir Z. M. Institucijos nutarimais paskirtos bausmės atitinka ANK 34 straipsnio 2 dalyje numatytus bendruosius administracinių nuobaudų pagrindus, aukštesnės instancijos teismui nekyla. ANK aiškiai ir konkrečiai nurodo baudos dydžio nustatymo kriterijus. Vadovaujantis ANK 34 straipsnio 2 dalimi, baudos dydis nustatomas pagal numatytų minimalaus ir maksimalaus dydžių vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kai yra vien atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų šio kodekso 35 straipsnyje, bei kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių aplinkybių, skiriama ne didesnė negu vidurkis, o kai yra vien atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų šio kodekso 36 straipsnyje, ir kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį bloginančių aplinkybių, skiriama ne mažesnė negu vidurkis bauda. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą.

10. ANK 481 straipsnio 1 dalyje numatytas nusižengimas asmeniui užtraukia baudą nuo trisdešimt iki vieno šimto keturiasdešimt eurų. Nagrinėjamu atveju Institucijos nutarimais A. G. ir Z. M., net ir nustačius po vieną jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. administracinį nusižengimą padarė būdami neblaivūs (ANK 36 straipsnio 1 dalies 8 punktas), skirtos straipsnio sankcijoje numatytos baudos lygios vidurkiui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantams paskirtos nuobaudos tinkamai įvertintos kaip proporcingos padarytam administraciniam nusižengimui, ir padės įgyvendinti ANK 22 straipsnyje įtvirtiną administracinės nuobaudos paskirtį. Atsižvelgiant į tai, kad administracinio nusižengimo teisena Z. M. atžvilgiu pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį nutraukiama, naikinama ir Institucijos nutarimo dalis, kuria vadovaujantis ANK 38 straipsniu, buvo subendrintos jam paskirtos baudos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu,

nutaria:

administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų A. (A.) G. ir Z. M. atstovo advokato Domanto Skebo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 29 d. nutarties dalį, kuria Z. M. atstovo advokato Domanto Skebo skundas tenkintas iš dalies ir dėl Z. M. atstovo advokato Domanto Skebo skundo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2023 m. gegužės 17 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-11914-2023 (ROIK 22190563316) priimti naują nutarimą:

panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2023 m. gegužės 17 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-11914-2023 (ROIK 22190563316) dalį ir administracinio nusižengimo teiseną Z. M. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 506 straipsnio 4 dalį nutraukti.

Panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2023 m. gegužės 17 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-11914-2023 (ROIK 22190563316) dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 38 straipsniu, paskirtos baudos subendrintos ir Z. M. skirta subendrinta 115 (vieno šimto penkiolikos eurų) bauda.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 29 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.