Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais:

2.1. Laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 26 d. iki 2019 m. kovo 26 d. pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, taip pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Mano, kad sanitarinio mazgo atskyrimas sienele ar užuolaida yra netinkamas. Pareiškėjas buvo stebimas pareigūnų per stebėjimo akutę, kas sukėlė jam neigiamus išgyvenimus. Be to, nebuvo tinkamos oro šalinimo (ventiliacijos) sistemos, kameroje nuolat tvyrojo blogas kvapas. Nuolat teikė skundus dėl privatumo neužtikrinimo, tačiau į juos nebuvo reaguojama.

2.2. Taip pat pažeidžiamas privatumas ir naudojantis dušu (dušo duryse yra įrengta stebėjimo akutė). Pareiškėjas nuolat buvo stebimas pareigūnų, kai maudėsi duše, ir tai pareiškėją labai žemino.

2.3. Pasak pareiškėjo, dėl minėtų aplinkybių buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu ir dušu, dėl ko pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė stresu, pažeminimu, depresija ir kitais nepatogumais.

Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 5 000,00 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų (privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu ir prausiantis duše) Lukiškių TI-K, atlyginimo.

5. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

6. Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).

7. Pareiškėjas skunde nurodo, jog Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas jo privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu.

Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimai.

Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT (2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją), nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą.

LVAT praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m. aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017). EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Taigi akcentuojamas privatumo trūkumas dėl kitų kalinių buvimo.

7.1. Dėl ginčo laikotarpio pasakytina, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. kovo 26 d. iki 2019 m. kovo 25 d. (2019 m. kovo 26 d. pareiškėjas išvyko į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją 2 sektorių). Tokį pat laikotarpį skunde nurodo ir pats pareiškėjas, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Taigi laikytina, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2016 m. kovo 26 d. iki 2019 m. kovo 25 d. Visą šį laikotarpį (iš viso: 1 095 paras) pareiškėjas gyvenamosiose kamerose buvo kalinamas vienas arba kartu su dar vienu asmeniu. Nustatyta, kad vienas kameroje pareiškėjas buvo 1 027 paras iš 1 095 parų (b. l. 12–13). Šiuo atveju Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos. Visgi šiuo atveju svarbi aplinkybė yra tai, kad pareiškėjas buvo laikomas vienas kameroje ir nors, sanitarinė zona nebuvo visiškai atskirta nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo privatumo trūkumo dėl kitų kalinių. Sutiktina su Lukiškių TI-K, kad pareigūnai privalo nuolat stebėti kamerose laikomus asmenis tam, kad užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Esant įrengtai 1,5 m. aukščio sienelei, tokia kontrolė ir įrengimas nepažeidžia asmens privatumo daugiau nei būtina kalinimo sąlygomis. Taigi pareiškėjo teisė į privatumą pažeista nebuvo tuo laikotarpiu, kai kameroje buvo vienas.

7.2. Kaip nurodė Lukiškių TI-K, kalinimo įstaigos gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m sienele. Pažymėtina, jog iš Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešimo „Dėl A. D. skundo“ (b. l. 17–19) matyti, jog Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nei vienoje iš atsakovės atstovo išvardintų kamerų kalinamas nebuvo. Taip pat minėtame pranešime nurodoma, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengti sanitarinio margo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo 2016 m. gruodžio mėn. buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, siekiant, kad jos pilnai uždengtų matomumą ir gerinant suimtųjų (nuteistųjų) kalinimo sąlygas bei jų privatumui užtikrinti. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Lukiškių TI-K (pareigūnams) privalu stebėti suimtuosius bei nuteistuosius su tikslu užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, bei įvertinęs tai, kad kamerose, kuriose pareiškėjas kalinamas įrengtos užuolaidos, be to, pareiškėjas per visą ginčo laikotarpį buvo kalinamas kartu su kitu asmeniu 68 paras, daro išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista 68 paras. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo argumentas pripažįstamas pagrįstu.

7.3. Dėl ventiliacijos nebuvimo kameroje pažymėtina, kad sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šios higienos normos 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas); laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (35 punktas). Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Pareiškėjas galėjo kameras vėdinti per jose įrengtus langus, o Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma. Atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo reikalavimas šiuo pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.

8. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo reikalavimo pagrįstumo, pareiškėjas taip pat teismo prašo atsižvelgti į tai, kad jo privatumas buvo pažeistas jam naudojantis dušu. Pasisakydamas dėl šio argumento, teismas pažymi, kad atsiliepime atsakovės atstovas nurodo, jog Lukiškių TI-K dušų patalpose yra įrengtos dušų pertvaros, taip siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą naudojantis dušu. Teismo vertinimu, toks dušų pertvarų (kurių, kaip nurodo atsakovės atstovas, aukštis – 1,6 m, o plotis – 1,2 m) įrengimas yra pakankamas privatumo užtikrinimas, atsižvelgiant į tai, kad pareigūnai pagal teisės aktus privalo nuolat stebėti suimtuosius bei nuteistuosius (tiek per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, tiek maudantis duše), siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, o taip pat užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą kalinimo įstaigoje. Teismas tuo pačiu pastebi, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kada pasireiškė pažeidimai dėl jo privatumo pažeidimo naudojantis dušu, nesukonkretinta, ar jis kreipėsi į įstaigos administraciją dėl šio pažeidimo ir pan. Pažymėtina, jog pareiga detalizuoti pažeidimus tenka būtent pareiškėjui, teismas negali remtis hipotetiniais, neindividualizuotas bei nepagrįstais teiginiais. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimas pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas.

9. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

10. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad privatumo pažeidimas, naudojantis sanitariniu mazgu (68 paras pareiškėjui kalint kameroje kartu su dar vienu asmeniu) sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau iš byloje esančių medicininių duomenų nustatyta, kad pareiškėjui minėti išgyvenimai nesukėlė ilgalaikių sveikatos sutrikimų ar kitų sunkių pasekmių. Taigi, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 100,00 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. D. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 100,00 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.