Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. P. nuteistas už tai, kad jis, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, panaudodamas psichinę prievartą ir fizinį smurtą, o būtent: 2014 m. rugpjūčio 30 d. apie 17.00 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, sugriebęs už kaklo mažametį M. S. ir vesdamasis jį į butą, adresu (duomenys neskelbtini), grasino, kad jeigu jis priešinsis ir šauksis pagalbos, jį sumuš nusivedęs į butą, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, pareikalavo, kad M. S. per 10 minučių atneštų 20 litų, jeigu pinigų neatneš ir neperduos, bus sumuštas.

Teismo posėdžio metu nuteistojo L. P. gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras - nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas skunde prašo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 181 straipsnio 2 dalies į 181 straipsnio 1 dalį.

Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už turto prievartavimą atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. To paties straipsnio 2 dalis nustato kvalifikuotą turto prievartavimo sudėtį, kai darant šią nusikalstamą veiką panaudojamas fizinis smurtas, atimama asmeniui laisvė, sunaikinamas ar sugadinamas jo turtas arba kitokiu būdu padaroma jam didelės turtinės žalos.

Pateikdamas apeliaciniame skunde aukščiau paminėtą prašymą, nuteistasis nenurodė jokių tokį prašymą pagrindžiančių pagrindų bei motyvų. Nuteistojo L. P. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, inkriminavus vieną iš šio straipsnio 2 dalyje numatytų veiką kvalifikuojančių požymių – fizinio smurto panaudojimą. Tuo tarpu iš apelianto parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu matyti, jog pastarasis iš pradžių pripažinęs, jog nukentėjusįjį į savo butą vedėsi suėmęs už kaklo, vėliau savo poziciją pakeitė ir neigė prieš M. S. naudojęs fizinį smurtą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pastarąja apelianto versija ir perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 2 dalies į šio straipsnio 1 dalį. Nuteistojo parodymai, jog jis, prievartaudamas iš mažamečio M. S. turtą, nenaudojo fizinio smurto, paneigti byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma. Priešingai L. P. proceso metu duotiems parodymams, nukentėjusiojo M. S. parodymai dėl paminėtos aplinkybės tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme buvo nuoseklūs. Mažametis kategoriškai patvirtino, jog L. P. įvykio dieną, vesdamas jį į savo butą, naudojo prieš jį fizinį smurtą – buvo sugriebęs jį už kaklo (t. 1, b.l. 8-9, 123). Teisiamojo posėdžio metu liudytoja apklausta nukentėjusiojo įstatyminė atstovė K. S. taip pat patvirtino, jog įvykio dieną po jos telefoninio skambučio namo grįžęs sūnus M. S. papasakojo jai, kad L. P. iš jo reikalavo pinigų, vesdamas į savo butą buvo suėmęs jam už kaklo. Mažamečio nukentėjusiojo motina teismui patvirtino mačiusi, jog grįžus sūnui namo, pastarojo sprandas buvo raudonas (1 t., b.l. 125). Pažymėtina ir tai, jog analogiškas aplinkybes nukentėjusiojo įstatyminė atstovė nurodė tiek 2014-09-02 protokole – pareiškime, tiek ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu (1 t., b.l. 4, 5-6). Netikėti šiais nuosekliais nukentėjusiojo M. S. bei jo įstatyminės atstovės parodymais pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo, byloje nėra duomenų, kad pastarieji prieš apeliantą būtų priešiškai nusiteikę ir turėtų pagrindą jį apkalbėti. Be to, paminėtų asmenų parodymus patvirtina ir kartu su apeliantu įvykio metu buvusio M. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti bei teisme BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu pagarsinti parodymai. Liudytojas 2014-10-01 vykusios apklausos metu aiškiai ir nedviprasmiškai parodė, jog L. P. prieš nukentėjusįjį naudojo fizinį smurtą, vedant į butą buvo sugriebęs mažamečiui už kaklo (1 t., b.l. 15). Nors šis liudytojas, kaip ir liudytojas A. A., parodymus dalyje dėl L. P. prieš nukentėjusįjį M. S. panaudoto fizinio smurto teisme pakeitė, tačiau negalėjo teismui įtikinamai paaiškinti savo parodymų pakeitimo priežasties, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos vertino kritiškai, kaip pastarųjų siekį padėti apeliantui sušvelninti jo teisinę padėtį. Taip pat nukentėjusiojo bei jo įstatyminės atstovės parodymų apie L. P. panaudotą fizinį smurtą nepaneigia ir byloje esantis įėjimo į namo, adresu (duomenys neskelbtini), pirmą laiptinę vaizdo įrašas (1 t., b.l. 20-22). Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, iš nukentėjusiojo M. S. parodymų matyti, jog L. P. mažametį už sprando sugriebė ir į savo namus vedė tik po to, kai nukentėjusiojo dviratis buvo pastatytas prie jo buto durų, t.y. toje vietoje, kur laiptinė nėra filmuojama. Tuo pačiu pažymėtina tai, nors paminėtas vaizdo įrašas nepatvirtina paties fizinio smurto prieš mažametį M. S. panaudojimo fakto, tačiau patvirtina nukentėjusiojo apklausų metu nurodytas aplinkybes apie įvykyje dalyvavusius asmenis, jų skaičių, dviračio nunešimą iki jo namų durų, kas taip pat leidžia M. S., o tuo pačiu ir jo įstatyminės atstovės parodymus vertinti kaip patikimus.

Dėl paminėtų aplinkybių keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo, žemesnės instancijos teismas apelianto nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Tinkamai apygardos teismas taikė ir baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bausmės paskyrimą už padarytą nusikalstamą veiką.

Teismas, skirdamas L. P. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė nusikalstamą veiką, kuri pagal BK 11 straipsnio 5 dalies nuostatas yra priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. Baigtas nusikaltimas nuosavybei buvo padarytas veikiant tiesiogine tyčia, savanaudiškais tikslais, prieš mažametį asmenį. Nenustatyta nei apelianto atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Be kita ko, skirdamas apeliantui bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino pastarojo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Bylos medžiaga patvirtina, jog šioje byloje nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo padarymo metu jis buvo teistas keturis kartus, veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Po šios veikos padarymo ir iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo apeliantui yra priimti dar trys apkaltinamieji nuosprendžiai, iš kurių du skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo įsiteisėję. Visais įsiteisėjusiais apkaltinamaisiais nuosprendžiais L. P. yra nuteistas už nusikaltimų nuosavybei padarymą. Pažymėtina ir tai, jog Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-05-14 nuosprendžiu, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-07-03 nutartimi apeliantui buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau jis teismo parodyto pasitikėjimo nepateisino, pažeidė probacijos sąlygas, padidėjo pastarojo pakartotinio nusikalstamumo rizikos vertinimo pagal „OASys“ metodiką rezultatas (nuo 45 balų iki 56 balų), dėl ko Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-10-08 nutartimi buvo panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas ir jis pasiųstas atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Apeliantas yra baustas ir administracine tvarka. Paminėtų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia teigti, jog nepilnametis L. P. yra linkęs nusikalsti, teigiamų išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro ir neketina keisti savo gyvenimo būdo. Byloje Marijampolės apskrities VPK Viešosios policijos skyriaus Miesto policijos nuovados, (duomenys neskelbtini) mokyklos pateiktose charakteristikose apeliantas charakterizuojamas išimtinai neigiamai. Mokyklos charakteristikoje pažymėta, jog mokykloje L. P. pasižymėjo ūmiu ir agresyviu būdu, nuolat konfliktuodavo, manipuliuodavo, elgėsi grubiai ir įžūliai. Dažnai tyčiojosi, įžeidinėjo, užgauliojo, žemino pedagogus ir kitus mokyklos darbuotojus. Su bendraamžiais taip pat pasitaikydavo konfliktų, kuriuos dažnai išprovokuodavo jis pats. Įvertinus L. P. blogą elgesį mokykloje ir atsižvelgus į medikų pažymą, laikotarpiais nuo 2013-10-09 iki 2014-01-01 ir nuo 2014-01-29 iki 2014-06-30 jam mokymas buvo skirtas namuose. Nuo 2014-09-01 pastarasis privalėjo mokytis ir lankyti mokyklą, tačiau nuo rugsėjo 1 d. iki rugsėjo 18 d. mokykloje nesilankė (1 t., b.l. 57-58, 60). Iš Marijampolės savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus 2014-08-12 rašto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog nuteistasis Vaikų teisių apsaugos skyriui kaip probleminio elgesio nepilnametis žinomas nuo 2011 m. gegužės mėn. tiek dėl probleminio elgesio mokykloje, tiek už jos ribų. Dėl elgesio problemų nepilnamečio elgesys du kartus buvo svarstytas Marijampolės savivaldybės administracijos Vaiko gerovės komisijoje, du kartus pastarajam buvo skirtos minimalios priežiūros priemonės – mokykloje dirbančių pagalbos mokiniui specialistų konsultacijos. Šeima, kurioje auga L. P., nėra įtraukta į Vaikų teisių apsaugos skyriaus socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą. Jokių duomenų apie vaikų nepriežiūrą ar galimus vaikų teisių ir teisėtų interesų pažeidimus minėtoje šeimoje nėra gauta (1 t., b.l. 61). Byloje esantys duomenys ne tik patvirtina tai, jog apeliantas vengė mokytis, bet ir tai, kad jis niekur nedirbo, nebuvo registruotas Darbo biržoje (1 t., b.l. 26, 24). Duomenų apie tai, kad nuteistasis turėtų sveikatos problemų, byloje nėra, pastarasis nėra registruotas ir psichiatro, narkologo registruose. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, konstatuoja, jog skundžiamu nuosprendžiu apeliantui už padarytą sunkų nusikaltimą nuosavybei paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ją švelninti nėra pagrindo. Išdėstytų aplinkybių kontekste apygardos teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindų ir sąlygų skirti nepilnamečiui švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę arba taikyti paskirtos bausmės vykdymo atidėjimą. Bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas tik apeliantui realiai atliekant jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo už padarytą nusikalstamą veiką paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, subendrinti su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis. Byloje bei Teismų informacinėje sistemoje LITEKO esantys duomenys patvirtina, jog skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną apeliantui buvo priimti šeši įsiteisėję baudžiamieji įsakymai/apkaltinamieji nuosprendžiai (Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-01-06, 2014-04-16 baudžiamieji įsakymai, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-05-08, 2014-05-14, 2014-12-04, 2015-01-22 nuosprendžiai). Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-01-06, 2014-04-16 baudžiamaisiais įsakymais, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-05-08 nuosprendžiu L. P. paskirtos bausmės buvo tarpusavyje subendrintos. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-05-08, 2014-05-14 nuosprendžiais paskirtos bausmės taip pat buvo subendrintos Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-07-03 nutartimi. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-12-04 nuosprendžiu apeliantui už padarytą veiką paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, buvo subendrinta su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-07-03 nutartimi paskirta subendrinta bausme. Kadangi Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015-01-22 nuosprendžio priėmimo metu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-12-04 nuosprendis buvo neįsiteisėjęs, šiais nuosprendžiais paskirtos bausmės nebuvo subendrintos. Kaip jau minėta, visi šie įsiteisėję teismo procesiniai sprendimai buvo priimti iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo, todėl apygardos teismas, paskyręs L. P. už šioje byloje inkriminuotą nusikaltimą bausmę, turėjo ją subendrinti su ankstesniais nuosprendžiais (Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-12-04, 2015-01-22 nuosprendžiais) paskirtomis ir dar nesubendrintomis bausmėmis, tačiau to nepadarė.

Kita vertus, nežiūrint į tai, kad apeliantas prašo subendrinti bausmes, jam paskirtas ankstesniais teismo nuosprendžiais, apeliacinės instancijos teismas to padaryti neturi teisinio pagrindo. BPK 320 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo skundai. Nagrinėjamu atveju byloje nėra nei prokuroro, nei nukentėjusiojo apeliacinio skundo. Tuo tarpu, subendrinus nuteistajam L. P. bausmes, paskirtas ankstesniais teismo nuosprendžiais su bausme, paskirta skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu, būtų pabloginta jo padėtis, paskirta griežtesnė galutinė subendrinta bausmė. Todėl ir šioje dalyje nuteistojo L. P. apeliacinis skundas negali būti patenkintas. Tuo pačiu pažymėtina, kad kelių nuosprendžių vykdymo klausimas spręstinas BPK 347 straipsnio nustatyta tvarka.

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentų pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. P. apeliacinį skundą atmesti.