- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-02-23
- Bylos Nr.
- e2S-502-432/2023
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Visvaldas Kazakiūnas
- Ieškovas
- A.G.
- Atsakovas
- V. B.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Visvaldas Kazakiūnas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) V. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-12-20 nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės A.G.ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir pavardės pakeitimo, pareikštą atsakovui V. B. išvadą duodanti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama: 1) nustatyti nepilnametės dukters G. B. gyvenamąją vietą kartu su motina A. G. jos gyvenamojoje vietoje; 2) priteisti iš atsakovo nepilnametės dukters G. B. išlaikymą kas mėnesį mokamas 300 Eur periodines išmokas nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki dukters pilnametystės, nustatant, kad ši suma turėtų būti sumokama iki einamojo mėnesio 15 dienos, pavedant lėšas uzufrukto teise tvarkyti motinai ieškovei, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant teisės aktų nustatyta tvarka; 3) priteisti iš atsakovo nepilnametės dukters G.B. išlaikymo įsiskolinimą – 4 100 Eur; 4) nepilnametės dukters G. B. pavardę „B.“ pakeisti į pavardę „G.“; 5) priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuojant atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, t. y. butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), uždraudžiant areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą. Teigė, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti pažeisti nepilnametės dukters bei ieškovės teisės ir interesai. Nurodė, kad atsakovas savo interesus iškelia aukščiau nepilnametės dukters interesų, taip pat daro ypatingai didelę žalą dukrai, todėl šis prašymas skirtas apsaugoti vaiką nuo būsimos žalos, nelaukiant, kol ši jam bus padaryta. Taip pat pažymėjo, kad, ieškovės duomenimis, atsakovo motina Z. B. turi įgaliojimą, suteikiantį teisę perleisti, įkeisti atsakovo nekilnojamąjį turtą. Nors yra įregistruota atsakovo turto hipoteka, tačiau skolinio įsipareigojimo likutis bankui nėra didelis, todėl yra pagrįstas pagrindas manyti, kad turimas atsakovo turtas gali būti perleistas, o tokiu atveju neliktų turto, iš kurio būtų galima vykdyti išieškojimą palankaus teismo sprendimo atveju.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022-12-20 nutartimi patenkino ieškovės prašymą.
4. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovės pareikšto reikalavimo, kurio įvykdymą prašoma užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, pobūdį, vadovaudamasis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principu, priėjo išvadą, kad šioje proceso stadijoje tikslinga areštuoti atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą Girulių g. 10 – 1, Vilniuje, siekiant užtikrinti esamą padėtį (lot. status quo) bylos nagrinėjimo metu (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
5. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones areštuotinas atsakovui priklausantis nekilnojamasis turtas – butas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, tačiau leidžiant atsakovui jį valdyti ir naudoti. Teismo vertinimu, ši laikinoji apsaugos priemonė atitinka jos taikymo paskirtį ir nepažeidžia ekonomiškumo bei proporcingumo principų (CPK 145 straipsnio 2, 4 dalys).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį esmė.
6. Atsakovas pateikė atskirąjį skundą dėl 2022-12-20 nutarties. Apeliantas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022-12-20 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
7. Apeliantas nurodo, jog visą laiką teikė išlaikymą dukrai, pirko maistą, drabužius, niekada nevengė vykdyti tėvo pareigų. Atsakovas nevengė ir atlygino G. B. motinai A. G. 12 000 Eur neturtinę žalą ir visas bylinėjimosi išlaidas. Šios aplinkybės paneigia motyvus, dėl kurių buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Priešingai nei teigia ieškovė, nebuvo pagrindo suabejoti atsakovo sąžiningumu.
8. Apeliantas taip pat pažymėjo, kad teismas, motyvuodamas nutartį, nurodė Civilinio kodekso 3.65 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 3.196 straipsnio 3 punktą, tačiau ieškovė neprašė priteisti išlaikymą nekilnojamojo turto dalimi. Areštuodamas turtą, teismas nenurodė, iki kada areštas galioja. Pagal Civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 3 dalį, jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, kad išlaikymo mokėjimas yra tęstinė pareiga, neaišku, iki kada galios pritaikytas areštas. Toks reguliavimas ir terminas neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų, prasmės ir tikslo.
Atsiliepimas
9. Ieškovė atsiliepime į apelianto skundą nurodė, kad atsakovas nutyli apie jo motinai Z. B.išduotą įgaliojimą, suteikiantį teisę perleisti, įkeisti atsakovo nekilnojamąjį turtą bei apie likusį banko paskolos likutį. Nors yra taikoma atsakovo turto hipoteka, tačiau skolinio įsipareigojimo likutis bankui yra nedidelis, todėl yra pagrindas manyti, kad atsakovo turtas gali būti perleistas, o tai sukeltų grėsmę išlaikymo lėšų šaltiniui. Atsakovo motina Z. B. ne kartą telefonu kreipėsi į ieškovę, kad ji išsiregistruotų iš buto (duomenys neskelbtini), kadangi ji norinti parduoti atsakovo butą. Atsakovas nutylėjo esmines aplinkybes, taip pat nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovės įrodinėjamas aplinkybes apie jo nesąžiningumą.
10. Laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos, areštuojant atsakovui priklausantį turtą – butą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovui areštuotą turtą parduoti, įkeisti ar bet kokiu kitu būdu perleisti kitiems asmenims, tačiau neuždraudžiant turtu naudotis, jį nuomoti ir pan., t. y. gauti iš jo pajamas. Todėl priešingai, nei nurodo atsakovas, laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir ekonomiškos, nepagrįstai nevaržo jo teisių ir teisėtų interesų.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir motyvai
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau- CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
12. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, yra teisėta.
13. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas ir, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
14. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą laikinųjų apsaugos priemonių instituto (CPK XI skyriaus penktasis skirsnis) normų taikymo bei aiškinimo praktiką, teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenagrinėja ieškinio (pareiškimo, skundo) pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio (pareiškimo, skundo) faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio (pareiškimo, skundo) pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui (pareiškėjui) palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013). Taigi, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas atlieka preliminarų ieškinio (pareiškimo, skundo) reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą, bet nenagrinėja bylos iš esmės.
15. Iešinys, vertinant prima facie, yra pagrįstas. Jame aiškiai nurodytas dalykas ir pagrindas, išdėstytos aplinkybės, kuriomis iešįkovė grindžia savo reikalavimus. Tad pirmoji CPK 144 straipsnio 1 dalies sąlyga dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo įvykdyta.
16. CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas, tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Ieškovė reiškia reikalavimą ne dėl skolos ar nuostolių atlyginimo priteisimo (t. y. ne dėl tam tikros lėšų sumos priteisimo iš atsakovo), bet dėl išlaikymo priteisimo. Tokio pobūdžio bylose itin svarbus yra status quo (esamos situacijos) išsaugojimas – užtikrinimas, kad turtas (išlaikymo lėšų šaltinis) išliktų iki ginčo galutinio išsprendimo, nes priešingu atveju, jeigu iešknys būtų patenkintas, ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti (atsakovui vengiant teikti išlaikymą, neliktų išlaikymo lėšų šaltinio). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus teisminio ginčo objektams (konkrečiam turtui) net ne visada lemia poreikis eliminuoti galimybę atsakovui pakeisti savo turtinę padėtį, perleidžiant ir (ar) kitaip apsunkinant jam priklausantį turtą, bet ir poreikis išsaugoti patį ginčo objektą nepakitusį. Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama tik kaip prevencinė priemonė, užtikrinanti status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) ir nesukelianti didelių suvaržymų asmeniui, kurio atžvilgiu ji yra taikoma (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1163-464/2017). Būtent tokia būtinybė atsirado šioje byloje, susiklosčius situacijai, kai ieškovė turi pagrįstų abejonių dėl atsakovo veiksmų, disponuojant jam priklausančiu butu. Esant šioms aplinkybėms, racionalu būtų išsaugoti status quo iki civilinės bylos dėl išlaikymo nepilnametei dukrai priteisimo išnagrinėjimo. Ieškovė prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekia išsaugoti status quo, kol bus išnagrinėta civilinė byla. Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo po teismo sprendimo įsiteisėjimo klausimas galės ir turės būti išspręstas, priimant sprendimą dėl ieškinyje pareikštų reikalavimų (CPK 150 straipsnio 2 ir 3 dalys), todėl šio (laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laiko) klausimo sprendimas nutartyje, kuria laikinosios apsaugos priemonės pritaikomos, nėra reikalingas ir pagrįstas.
17. Minėtą privalomą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę, ieškovė motyvavo tuo, jog atsakovo motina Z. B. turi įgaliojimą, suteikiantį teisę perleisti, įkeisti atsakovo nekilnojamąjį turtą. Nors yra įregistruota atsakovo turto hipoteka, tačiau skolinio įsipareigojimo likutis bankui nėra didelis, todėl yra pagrindas manyti, kad atsakovo turtas gali būti perleistas, o tokiu atveju neliktų turto, iš kurio būtų galima vykdyti išlaikymo išieškojimą, jei atsakovas vengtų jį teikti. Atsiliepime į ieškinį parašyta, kad atsakovas nesutinka su ieškovės reikalaujamu išlaikymo dydžiu, reikalauja jį trečdaliu sumažinti. Ši aplinkybė įrodo grėsmę, kad atsakovas ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo gali visiškai ar dalinai nevykdyti.
18. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-897/2014).
19. Ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista, o atsakovo atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-12-20 nutartį palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.