Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje pareiškėjas prašo priteisti 12 000, 00 Eur neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. liepos 27 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K per mažo ploto kamerose, sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino pareiškėjo privatumo, kamerose buvo drėgna, šalta, veisėsi pelėsis, nebuvo karšto vandens, buvo graužikų ir tarakonų, dušai neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracines bylas Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2018 m. liepos 26 d., prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2007 m. gegužės 15 d. Atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį.

Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Taigi teismas atmeta pareiškėjo reikalavimus dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. liepos 27 d.

Remiantis Lukiškių TI-K atsiliepimo duomenimis ir šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 12–13), nustatyta, kad pareiškėjas: 2015 m. sausio 1 d. buvo uždarytas į kamerą Nr. 41 (plotas – 7,94 kv. m) ir joje iki 2015 m. balandžio 26 d. laikomas vienas; 2015 m. balandžio 27 d. perkeltas į kamerą Nr. 66 (plotas – 8,06 kv. m) ir joje iki 2016 m. vasario 14 d. buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu; 2016 m. vasario 15 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 235 (plotas – 6,88 kv. m) ir laikomas joje iki 2016 m. kovo 20 d. vienas, arba su dar vienu asmeniu; 2016 m. kovo 21 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 66 (plotas – 8,06 kv. m) ir joje buvo laikomas vienas iki 2016 m. birželio 13 d; 2016 birželio 14 d. buvo perkeltas į kamerą Nr.68 (plotas – 7,94 kv. m) ir joje buvo laikomas iki 2016 m. liepos 7 d. vienas, arba su kitu asmeniu; 2016 m. liepos 8 d. perkeltas į kamerą Nr. 66, kurioje buvo laikomas vienas, arba su dar vienu asmeniu iki išvykimo į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2–ajį sektorių, t. y. 2016 m. liepos 27 d. Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso: 367 dienas.

Įvertinus atsakovo atstovo teismui pateiktus duomenis, galima spręsti, kad pareiškėjas nuo 2016 m. vasario 16 d. iki 2016 m. kovo 20 d. buvo laikomas kameroje, kurios plotas buvo 6,88 kv. m, kameroje buvo laikomi 2 asmenys, atitinkamai – vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo 3,44 kv. m. Atsižvelgęs į šias faktines aplinkybes, teismas konstatuoja kad pareiškėjas 34 paras Lukiškių TI-K buvo teisės aktų reikalavimų dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, neatitinkančioje kameroje. Patikrinus teismo konstatuotu pažeidimo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, apskaičiuotą metodika, kai iš bendro ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, matyti, kad šiomis dienomis pareiškėjui tenkantis kameros plotas pažeidė iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kilusios 3 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto ribos. Pareiškėjui teko 2,88 kv. m ploto. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu buvo pažeistas ne tik vienam asmeniui tenkančio minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimas, taip pat kartu buvo pažeistas ir Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjo galimybes judėti papildomai apsunkino ir bendros erdvės pojūtį mažino kameroje esantys baldai, todėl reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K, susijusių su gyvenamojo ploto reikalavimais, iš dalies pripažintinas pagrįstu.

Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015). Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimai.

Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą. Atviras tualeto įrengimas kameroje ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis išlieka visą laiką visiškai matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją, 2007 m. liepos 19 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją ir kt.). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktus).

LVAT praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose vienas arba kartu su kitais asmenimis. Kaip nurodė pareiškėjas ir Lukiškių TI-K, šiose gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m sienele. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė pagrindo nukrypti nuo LVAT suformuluotos praktikos vertinant sanitarinio mazgo izoliavimą nuo likusio kameros ploto. Taigi, nesant duomenų, kad sanitarinis mazgas buvo pilnai atitvertas nuo gyvenamojo kameros ploto, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista, o šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimas pripažintinas pagrįstu.

Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kurios 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Šios higienos normos 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas); laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (35 punktas).

Atsakovas nurodė, kad kameras dezinfekuoja periodiškai, dėl šios priežasties sudarytos sutartys su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba, o vėliau – su UAB „Dezinfa“. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde neindividualizavo aplinkybių, susijusių su kamerų dezinfekavimu. Pareiškėjas nenurodė, kurios kameros, jo nuomone, buvo nedezinfekuotos, kada šie veiksmai nebuvo atlikti. Tokiu atveju atsakovui tektų nepagrįstai didelė našta nurodyti visas Lukiškių TI-K dezinfekuotas kameras. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl neatliktos kamerų dezinfekcijos atmetami kaip nepagrįsti. Iš atsakovo tarnybinio pranešimo (b. l. 33–34) matyti, kad Lukiškių TI-K nėra ir niekada nebuvo triaukščių lovų, o kiekvienoje kameroje įrengtos šiukšlių dėžės. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovo duomenimis, todėl šie pareiškėjo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Teismo vertinimu, skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų būkle ir tvarka, yra abstraktūs ir nekonkretizuoti. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo reikalavimai dėl higienos neatitinkančių laikymo sąlygų atmestini.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas (18 punktas); laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (44 punktas). Atsižvelgiant į minėtas nuostatas, Lukiškių TI-K neprivalo užtikrinti karšto vandens tiekimo į gyvenamąsias patalpas, t. y. kameras, todėl minėtas pareiškėjo skundo reikalavimas laikytinas nepagrįstu.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 107 punktas nustatė, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsižvelgiant į minėtas nuostatas ir pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės nusiprausti duše ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę, nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

Dėl pareiškėjo privatumo neužtikrinimo dušuose pažymėtina, kad LVAT yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas pastebi, kad aplinkybės, jog Lukiškių TI-K dušų patalpose yra įrengta 1,6 m aukščio pertvara, vertinimas LVAT praktikoje nėra vienareikšmis. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2016 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3388-261/2017 ir 2018 m. kovo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018 laikė, kad privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas yra siejamas su pertvarų dušuose nebuvimu, tačiau 2018 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018 konstatuota, kad 1,6 m aukščio pertvarų įrengimas dušo patalpose asmeniui taip pat neužtikrina privatumo naudojantis dušu. Teismas, įvertinęs individualias nagrinėjamos bylos aplinkybes, konkrečius pareiškėjo nusiskundimus, tai, kad pareiškėjas nenurodė, kokie neigiami padariniai kilo, taip pat tai, kad jo nurodytas aplinkybės yra labai abstrakčios ir nekonkrečios, sprendžia, kad 1,6 m aukščio pertvaros įrengimas Lukiškių TI-K dušo patalpose, nesudarė prielaidų jo teisės į privatumą pažeidimui.

Apibendrinus aukščiau išdėstytas išvadas, konstatuotina, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (367 paras) buvo laikomas kamerose, kuriose netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, iš jo 34 paras pareiškėjui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kitokio pobūdžio pažeidimų ginčo laikotarpiu teismas nenustatė. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų, neužtikrinant pareiškėjo teisės į minimalų asmeniui tenkantį kameros plotą bei privatumą, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 500,00 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteistina 1 500,00 Eur suma.

Pareiškėjas skunde išdėstė daugiau argumentų, susijusių su jam nepriimtinomis laikymo sąlygomis Lukiškių TI-K (pvz., dėl neizoliuoto sanitarinio mazgo tvyrančio nemalonaus kvapo), tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d.) sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 ir 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo V. V. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui V. V. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 500,00 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo V. V. skundo dalį atmesti.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.