Kauno apygardos teismo sprendimas, 2A-986-555/2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Data: 2014-06-05
Bylos Nr.: 2A-986-555/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-13-3-01153-2012-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Arūnas Rudzinskas (pirm.), Egidijus Tamašauskas (pran.), Aušra Baubienė
Ieškovas: V. N.
Atsakovas: R. M., D. R.
Trečiasis asmuo: Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, J. B., J. L.

Kategorijos

21.1pavadinimo nepavyko patikrinti
44.4pavadinimo nepavyko patikrinti
121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-986-555/2014;Teisminio proceso Nr. 2-13-3-01153-2012-4;

Pirmosios instancijos teismo teisėja: Snaigė Juknevičienė;(S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.1; 44.4; 121.18; 121.21

KAUNO APYGARDOS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 5 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. N. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-2496-470/2013 pagal ieškovės V. N. ieškinį atsakovams R. M., D. R., su trečiaisiais asmenimis Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, J. B., J. L. dėl kelio servituto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovė V. N. 4,4 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, įgijo 2006 m. spalio 27 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, kitą 0,24 ha namų valdos žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su pastatais jai 2011 m. lapkričio 30 d. padovanojo J. L.. D. R. 1,1579 ha namų valdos žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su pastatais, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone įgijo dovanojimo sutarties pagrindu 2007 m. balandžio 3 d. iš savo motinos D. A. R.. R. M. 5,02 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone dovanojimo sutarties pagrindu įgijo 2007 m. vasario 6 d. J. B. 2,64 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone įgijo 2007 m. kovo 30 d. dovanojimo sutarties pagrindu. Visi minėti sklypai yra greta. Ginčas tarp šalių kilęs dėl to, kad savininkas D. R. ir savininkė V. N. nuo kelio (duomenys neskelbtini) neturi tiesioginių privažiavimų į savo sklypus ir tarpusavyje nepasiekia kompromiso.

Šalies argumentai

Ieškovė V. N. pareiškė ieškinį prašydama nustatyti atsakovės R. M. žemės sklype, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, (duomenys neskelbtini) rajone 0,0430 ha ploto neatlygintinį kelio servitutą (teisę naudotis bet kuriuo paros ir metų laiku važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, varyti gyvulius), kuris UAB „Valavičius ir CO“ 2013 m. spalio 25 d. kelio servituto nustatymo plane pažymėtas taškais 2-3-4-5, viešpataujančiam daiktui – ieškovės V. N. žemės sklypui, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), tinkamai naudoti; nustatyti atsakovės R. M. žemės sklype, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, (duomenys neskelbtini) rajone 0,01612 ha ploto neatlygintinį kelio servitutą (teisę naudotis bet kuriuo paros ir metų laiku važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, varyti gyvulius), kuris UAB „Valavičius ir CO“ 2013 m. spalio 25 d. kelio servituto nustatymo plane pažymėtas taškais 1-2-3-4-5-6, viešpataujančiam daiktui – atsakovo D. R. žemės sklypui, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), tinkamai naudoti.

Atsakovas D. R. priešieškiniu prašė nustatyti kelio servitutą jo sklypui (viešpataujantis daiktas) atsakovės V. N. žemės sklype (tarnaujantis daiktas).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškovės V. N. ieškinį atmetė, atsakovo D. R. priešieškinį tenkino visiškai: nustatė ieškovės žemės sklype, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, (duomenys neskelbtini) rajone 0,1378 ha ploto atlygintinį kelio servitutą - teisę bet kuriuo paros ir metų laiku važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, varyti gyvulius pagal UAB „Pasoda“ 2011-10-18 kelio servituto nustatymo plane pažymėtus taškus 1-2-3-4-33 viešpataujančiam daiktui ieškovo D. R. žemės sklypui, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), priteisė iš atsakovo D. R. vienkartinę 700 Lt kompensaciją ieškovei V. N. už teisę naudotis jos žemės sklypu, priteisė iš ieškovės V. N. atsakovui D. R. 139 Lt žyminio mokesčio ir 3 000 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų, iš viso 3 139 Lt, priteisė iš ieškovės V. N. atsakovei R. M. 1 500 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų, 198,2 Lt pašto išlaidų valstybei.

Teismas atmetė ieškovės reikalavimą nustatyti kelio servitutą atsakovės R. M. žemės sklype (tarnaujančiame daikte) jos naudai nustatęs, kad trečiasis asmuo J. B. proceso metu išreiškė sutikimą, kad V. N. patektų į savo sklypą per jo žemę, tačiau pageidavo, jog ji važiuotų ne anksčiau buvusio įvažiavimo į sodybą vieta, bet sklypo pakraščiu, kurį jis pasižada palikti nesuartą ir pakankamą pravažiavimui. Todėl, teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo spręsti servituto nustatymo klausimo V. N. naudai per gretimo sklypo savininkės R. M. sklypą.

Dėl ieškovės reikalavimo nustatyti kelio servitutą atsakovo D. R. sklypui (viešpataujančiam daiktui) atsakovės R. M. žemės sklype (tarnaujančiame daikte) ir D. R. reikalavimo nustatyti servitutą jo sklypui V. N. žemės sklype (tarnaujančiame daikte) teismas sprendė, kad ieškovė apie kelio egzistavimą neabejotinai žinojo, šios aplinkybės neneigė ir pati teismo posėdžio metu, byloje pateikti duomenys rodo, kad kelio, kuriame ieškovė sudarė kliūtis atsakovui, įrengimui buvo panaudota lėšų ir darbo, todėl sprendė, kad atsakovo teikiamas projektas dėl kelio servituto nustatymo yra priimtinesnis, labiau atitinkantis šalių interesų pusiausvyros principą. Be to teismas pažymėjo, kad nustačius pravažiavimą pagal ieškovės siūlomą variantą, atsakovas turėtų patekti į savo sodybą R. M. sklypo dalimi, kuria niekada nebuvo važinėjama, joje nėra įrengto privažiavimo, taigi jam tektų važiuoti per ariamą žemę. Teismas nurodė, kad nustačius D. R. prašomą servitutą V. N. interesai nukentės nežymiai, nes faktiškai važiuojamoji dalis bus įrengta jos sklypo miško apsaugos juostoje, kas norminiais aktais nėra uždrausta, be to bus išsaugotas sklypo vientisumas. Ieškovės argumentus dėl galimų kliūčių būsimos sodybos įrengimui, įveisto miško ploto sumažėjimui ar bitininkystės verslui teismas atmetė kaip neįrodytus, iš pateiktų rašytinių įrodymų nustatęs, jog 3 m. pločio atkarpa, kurioje nustatomas servitutas, nepatenka į ūkininko ūkio sodybos vietą ir teritoriją statinių statybai, be to, servitutinis privažiavimas į D. R. sodybą būtų priešgaisrinėje juostoje, kurioje statiniai pagal teisės aktus ir negalėtų būti statomi, o aviliai yra pastatyti priešingame sklypo krašte nei prašomas nustatyti servitutinis kelias. Teismas pažymėjo, kad pagal VĮ „Ekoargos“ suteiktą informaciją, ekologiškam bitynui neigiamos įtakos gali turėti tik magistraliniai ir krašto keliai bei geležinkeliai, o rajoniniai ir vietos keliukai dėl mažo jų intensyvumo paprastai nėra priskiriami prie taršos šaltinių, taigi, atsižvelgiant į tą faktą, kad D. R. atvažiuoja į savo sodybą ne dažniau kaip kartą per savaitę, bitynui jokios kenksmingos įtakos tai negali turėti.

Teismas sprendė, kad nors atsakovas prašo nustatyti neatlygintinį servitutą, toks prašymas prieštarauja įstatyminiam reglamentavimui bei formuojamai teismų praktikai. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neįrodinėja nuostolių, kuriuos patirtų dėl servituto jos sklypui nustatymo, nors tokia pareiga jai išplaukia iš procesinės viešpataujančio daikto savininko padėties ir CPK 178 str. nuostatų, teismas sprendė, kad yra pagrindas taikyti CK 6.249 straipsnio 1 dalį, kuri numato pareigą teismui nustatyti nuostolių dydį tuo atveju, jei šalis nuostolių dydžio įrodyti negali. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad laikytina, jog nuostoliai dėl servituto nustatymo pasireiškia daikto nuvertėjimu dėl servituto nustatymo, asmens išlaidomis, padarytomis dėl servituto nustatymo arba būsimomis išlaidomis, kurios neišvengiamai atsiras ateityje. Teismas pažymėjo, kad ieškovei įsigyjant žemės ūkio paskirties sklypą nebuvo nustatytas kelio servitutas. Tokiu būtu, nei viena iš šalių nėra kaltos, jog rengiant projektus buvo padaryta tokia klaida. Kita vertus neabejotina, kad nustačius servitutą, ieškovė patirs tam tikrų nepatogumų. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, sprendė, kad kompensacija už būsimus nepatogumus nustatytina atsižvelgiant į tai, jog savininkės interesai nukentės visiškai nežymiai, todėl vienkartinės kompensacijos už patiriamus nepatogumus dydis galėtų būti 700 litų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2496-470/2013, priimti naują sprendimą - atsakovo D. R. priešieškinį atmesti, ieškovės V. N. ieškinį tenkinti visiškai, iš atsakovų D. R., R. M., ieškovės naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą atmesti ieškovės reikalavimus, nebuvo objektyvus: nesigilino, kada buvo daryta ortofotografinė medžiaga, kuria rėmėsi kaip pagrindiniu įrodymu. Apeliantės nuomone nuo ortofotografinės medžiagos parengimo praėjo pakankamai daug laiko ir situacija natūroje ginčo dienai ir dar gerokai ankščiau iki ginčo, iš esmės yra pasikeitusi, t. y. V. B. žemės sklypo dalyje, kurioje ortofotografinėje medžiagoje matosi privažiavimo kelias prie V. N. priklausančio sklypo jau daugel metų J. B. yra suartas ir juo jau senai niekas nesinaudoja kaip privažiavimo keliu. Teismas, ieškovės vertinimu, nepagrįstai savo sprendime nutylėjo ginčui svarbias aplinkybes, t. y. kad J. B. daugel metų naudojasi privažiavimui prie savo žemės sklypų R. M. žemės sklypo dalimi, kuria ieškovė prašo nustatyti kelio servitutą. Tuo keliu naudojasi jau apie 10 metų, juo naudojasi ir kiti asmenys: D. R., N. K., pati R. M., medžiotojai bei kiti. Teismui pateiktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas rodo, kad kelio buvimo faktas R. M. žemės sklype akivaizdus. Ieškovės vertinimu, ji reiškė du susijusius reikalavimus, todėl teismas, nagrinėdamas kiekvieną jų atskirai, netinkamai juos išsprendė. Teismas, ieškovės manymu, pernelyg sureikšmino „ankščiau nusistovėjusią tvarką“, o teismo argumentai „jis (J. B.) pasižada palikti nesuartą ir pakankamą privažiavimui“, „trečiasis asmuo (J. B.) ateityje pageidautų iš V. N. tam tikrų nuolaidų jam patenkant į laukus su žemės dirbimo technika“ apeliantės teigimu, teisės požiūriu nėra reikšmingi. Tokiais savo teiginiais teismas netiesiogiai nustatė V. N. žemės sklypui (viešpataujančiam daiktui) kelio servitutą trečiojo asmens J. B. žemės sklype (tarnaujančiame daikte), nors tokio reikalavimo nei ieškovė, nei kiti procese dalyvavę suinteresuoti asmenys, bylos nagrinėjimo metu nebuvo pareiškę. Argumentai ir įrodymai, kuriais teismas vadovavosi, atmesdamas ieškovės V. N. reikalavimą nustatyti V. N. žemės sklypui (viešpataujančiam daiktui) kelio servitutą atsakovės R. M. žemės sklype (tarnaujančiame daikte), yra paneigti byloje esančiais kitais ieškovės pateiktais įrodymais, kurių teismas byloje jokia forma nevertino ir dėl jų net nepasisakė. Ieškovės vertinimu teismas nepasisakė dėl ieškovės pateiktų argumentų, kodėl jos siūlomas kelio servituto nustatymo planas yra akivaizdžiai pranašesnis, todėl jos manymu teismas buvo šališkas. Apeliantė teigia, kad teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl ieškovės kuriamo ekologinio ūkio, vienpusiškai vertino 2013 m. sausio 7 d. VšĮ ,,Ekoagros“ raštu pateiktą informaciją, be to, teismui nustačius kelio servitutą žemės sklype, paramos suma, kurią ieškovė gauna iš nacionalinės mokėjimo agentūros, sumažės, o ankščiau išmokėtą didesnę paramos dalį paramos gavėjas privalės sugrąžinti.

Byloje ieškovė pateikusi rašytinius dokumentus, kuriuos teismas, jeigu jau ėmėsi iniciatyvos nuostolių dydžiui dėl kelio servituto nustatymo nustatyti, privalėjo įvertinti sekančias aplinkybes: bityno avilių išdėstymo koregavimo, miško želdinimo ir žėlimo projekto tikslinimo ir su tuo susijusių nuostolių atlyginimo ir kitas svarbias aplinkybes, šiuos nuostolius dėl miško sklypo sumažėjimo įvertinti ateityje, nes realiai naudojamo ir deklaruojamo žemės sklypo dalis teismui nustačius kelio servitutą V. N. žemės sklype sumažės, ir nuostoliai bus patiriami kasmet. Tokiu būdu, apeliantės vertinimu, teismo sprendimu nustatyta prievolė viešpataujančio daikto savininkui mokėti vienkartinę kompensaciją nelogiška ir neteisinga. Kadangi teismo sprendimu nustačius servitutą ieškovės žemės sklype, nuostoliai bus patiriami periodiškai, t. y, kasmet, todėl teismas privalėjo pasirinkti kitą nuostolių atlygimo būdą - periodinę kompensaciją. Be to, atlygintinumo klausimas, galimų nuostolių dydžio klausimas, iš viso proceso metu nebuvo nagrinėjamas, tiek ieškovė, tiek atsakovas D. R. savo procesiniuose dokumentuose reikalavo nustatyti neatlygintinį servitutą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas D. R. prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nors formaliai nuosavybės teises į 1,1579 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r. sav., ir šiame žemės sklype esančius statinius įgijęs 2007-04-03 žemės sklypo ir jame esančių pastatų dovanojimo sutartimi, notarinio reg. Nr. 3800, iš savo motinos D. A. R., tačiau ir iki to naudojosi sodyba kartu su savo tėvais. Žemės sklypas atsakovo motinai buvo suformuotas kaip namų valdos žemės sklypas, kurį ji įsigijo iš valstybės pagal 1994-08-17 valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, reg. Nr. 6971. Pastatai įsigyti 1990-07-16 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2485, tačiau pati sodyba šioje vietoje yra nuo seno, gyvenamasis namas pastatytas 1910 metais, ūkio pastatai 1940-1962 laikotarpiu. Atsakovas nurodo, kad ieškovė nepagrįstai teigia, kad kelias jos žemės sklype nebuvo įrengtas. Tiek motina D. A. R., tiek D. R., į namų valdą patekdavę nuo seno esančiu keliu, einančiu per žemės sklypus kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), numeracija (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte atitinkamai Nr. 83 ir 88. Atsakovo tėvams įsigijus namų valdos statinius 1990-08-17, kelias į šią namų valdą per minėtus žemės sklypus jau buvo. Tėvai savo lėšomis, leidžiant ir padedant tuometiniam kolūkiui įrengė kelio pralaidas, kelią žvyravo. Šias aplinkybes patvirtina 1991-06-05 atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktas. Kad kelias tikrai buvo ieškovės V. N. žemės sklype patvirtina 1995-1999 metų, 2005-2006 metų ortofotografinė medžiaga. Apie tai, kad faktiškai esantis ir patekimui į dabar atsakovo žemės sklypą naudojamas kelias nėra įteisintas žemės reformos žemėtvarkos projekte ir O. K. nuosavybės teisių atkūrimo dokumentuose, jam tapo žinoma tik po to, kai ieškovė V. N. 2010 m. spalio mėn. suarė kelią ir jis dėl tokių jos veiksmų kreipęsis į Nacionalinę žemės tarnybą. Atsižvelgiant į tai, kad natūroje buvęs kelias dalina ieškovės V. N. žemės sklypą į dvi dalis ir šiuo metu yra suartas, pagal teismui teikiamą kelio servituto nustatymo planą, kelio servitutą atsakovas prašęs nustatyti ne buvusio kelio vietoje, o ieškovės žemės sklypo pakraščiu ir tik 3 metrų pločio, kad jis kuo mažiau trukdytų ieškovei. Toje žemės sklypo dalyje žemė nėra naudojama, neįdirbta ir neapsodinta. Siekiant šalių interesų pusiausvyros svarbi yra ir ta aplinkybė, kad įsirengti 3 m. pločio kelią ieškovės V. N. žemės sklype atsakovui kainuotų 17 584,92 Lt, o atsakovės R. M. – 38 354,33 Lt, kadangi žemės sklypo pakraštyje, kur reikalauja kelio servitutą nustatyti ieškovė V. N., yra pelkėta, šlapia pieva, todėl reikalingi papildomi darbai ir medžiagos - atvežti gruntą, jį sutankinti, įrengti pralaidas ir t. t, ko nereikia daryti ieškovės V. N. žemės sklype.

Dėl servituto atlygintinumo atsakovas nurodo, kad ieškovė nepatirs jokių nuostolių dėl miško ploto sumažėjimo, paramos sumos sumažėjimo ir t. t. Viešosios įstaigos „Ekoagros“ atsakymas, kuriame nurodyta, kad gali tekti pakoreguoti bityno avilių išdėstymą tam, kad bitės būtų mažiau erzinamos yra bendro teorinio pobūdžio ir savaime nereiškia, kad ieškovei būtinai reikia tokį koregavimą vykdyti, pati ieškovė šios aplinkybės teisme nepatvirtino, įrodymais nepagrindė.

Atsakovė R. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo, kad teismas išsamiai ištyrė visas aplinkybes, tinkamai vertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, kurioms remiantis atmetė ieškovės ieškinį, o D. R. priešieškinį tenkino. Teismas rėmėsi ne tik ortofotografine medžiaga, bet ir šalių paaiškinimais bei J. B. sutikimu. Teismui pateiktose fotografijose matyti, kad kelio nėra, kad įvažiavimas į žemės sklypą yra tik sklypo pradžioje ir tik atsakovės asmeniniams poreikiams, kad galima būtų naudoti žemę pagal jos paskirtį. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad iš pateiktų nuotraukų matyti, kad prašomoje nustatyti kelio servituto dalyje jokių įrengimo (žvyravimo, kitokio grunto sutvirtinimo) žymių nėra pastebėta, matosi tik transporto priemonių vėžės. Teismas vertino ir analizavo abu projektus: tiek ieškovės, tiek D. R. ir nustatė, kad D. R. neteko galimybės privažiuoti prie savo sodybos 2010 metais, kai V. N. savo sklypo ribose esančią kelio atkarpą suarė. Nors vienu iš svarbiausių argumentų V. N. nurodo aplinkybę, jog ji įregistravo ūkininko ūkį, verčiasi veikla, už kurią gauna išmokas, turi ekologinį ūkį, šie teiginiai tik patvirtina išvadą, kad V. N. siekia sau turtinės naudos kitų asmenų sąskaita. Be to, V. N. nepateikė įrodymų, jog jos veikla atitinka ekologiško ūkio kriterijus. V. N. naudojama žemė, kurioje yra aviliai, yra apsupta dirbamų žemės sklypų, kurie yra sistemingai keletą kartų per metus purškiami chemikalais, o ekologiniam bičių ūkiui tokia veikla negali būti vykdoma 3 km spinduliu. Todėl realu manyti, kad bičių surinktas medus šioje vietovėje neatitinka ekologiškos produkcijos standartų. Teismo nustatyta piniginė kompensacija už nuosavybės teisių suvaržymą atsakovės vertinimu yra paremta ne tik CK 1.5 str., CK 4.129 str. bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika. Todėl materialinės teisės normos nebuvo pažeistos, kompensacija yra priteista ieškovei V. N., tačiau sutikdama su neatlygintiniu servitutu ji gali teismo priteistos piniginės kompensacijos iš D. R. ir nereikalauti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Servituto, kaip daiktinės teisės, esmė – vieno (tarnaujančiojo) nekilnojamojo daikto savininko teisių apribojimas kito (viešpataujančio) nekilnojamojo daikto savininko (valdytojo) naudai - tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu, arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Servituto nustatymu per vieno asmens nuosavybės teisės naudotis nekilnojamuoju daiktu apribojimą užtikrinama, kad kitas asmuo turėtų galimybę naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu ar kitokiu teisiniu pagrindu valdomu nekilnojamuoju daiktu pagal paskirtį. Dėl to taikant servituto instituto normas būtina laikytis objektyvumo, proporcingumo, civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo principų.

Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu daiktų savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad servitutas priverstinai (teismo sprendimu) gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; teismas turi įvertinti, ar daikto savininkas išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų; servituto nustatymas teismo sprendimu siejamas ne su absoliučiu negalėjimu be servituto savininkui naudotis jam priklausančiu daiktu, o su sąlyga, kad nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007; kt.).

Teismas, spręsdamas klausimą dėl servituto nustatymo tikslingumo, turi nustatyti ir įvertinti, ar servituto nustatymas yra objektyviai būtinas, taip pat ar nėra kitų būdų prašančiojo nustatyti servitutą teisei naudotis jam priklausančiu nekilnojamuoju daiktui įgyvendinti, be to, ar servituto nustatymas nelems didesnio patogumo, o ne objektyviai pagrįstos galimybės naudotis daiktu pagal paskirtį tarnaujančiojo daikto savininkui suteikimo. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad, priverstinai (teismų sprendimu) nustatant servitutą, turi būti siekiama viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyros; servitutas neturi riboti tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisių daugiau nei yra būtina tinkamam naudojimuisi viešpataujančiuoju daiktu užtikrinti, t. y. teismas, nustatydamas servitutą, kartu turi laikytis proporcingumo principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2009; kt.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad bylos šalys V. N., D. R., R. M., J. B. gretimybėse valdo žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone: V. N. 4,4 ha žemės ūkio paskirties sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 31) ir 0,24 ha namų valdos žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 32-33) su pastatais; D. R. 1,1579 ha namų valdos žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su pastatais (t. 1, b. l. 11-13), R. M. 5,02 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 149, 150), J. B. 2,64 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 155, 156).

Ginčas tarp šalių kilo dėl to, kad žemės sklypų savininkai D. R. ir V. N. nuo kelio (duomenys neskelbtini) neturi tiesioginių privažiavimų į savo sklypus ir tarpusavyje nepasiekia susitarimo dėl patekimo į jiems priklausančius žemės sklypus: D. R., sudaręs susitarimą dėl teisės naudotis keliu, esančiu R. M. žemės sklype, pareiškė reikalavimą dėl kelio servituto nustatymo V. N. žemės sklype, V. N., siekdama naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu 0,24 ha namų valdos sklypu bei argumentuodama ir poreikiu šio kelio dalimi naudotis D. R., prašė nustatyti kelio servitutą jos žemės sklypui ir kelio servitutą D. R. žemės sklypui atsakovės R. M. žemės sklype.

Dėl ieškovės V. N. reikalavimo nustatyti jos žemės sklypui kelio servitutą atsakovės R. M. žemės sklype

Bylą nagrinėjęs teismas nustatė, kad poreikis V. N. nustatyti kelio servitutą patekimui į jos namų valdos sklypą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini) su pastatais atsirado nuo šio turto įgijimo iš J. L.. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus: ortofotografinę medžiagą, byloje apklaustų asmenų J. B. ir R. M. paaiškinimus bei parodymus, nustatė, kad į šį, dabartiniu metu V. N. priklausantį sklypą, nuo viešo kelio (duomenys neskelbtini) pagal iš anksčiau nusistovėjusią tvarką buvo patenkama per J. L. žemės sklypą, kurio dabartinis savininkas šios bylos trečiasis asmuo J. B., kuris proceso eigoje nurodė, kad nesudarys kliūčių ieškovei pateikti į jos namų valdą jam priklausančio žemės sklypo pakraščiu ir išreiškė sutikimą, kad ir ateityje V. N. patektų į savo sklypą per jo žemę.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai aiškinosi aplinkybę, ar daikto savininkas, siekiantis, kad būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias galimybes dėl nuosavybės teisių tinkamo įgyvendinimo, kad nereikėtų apriboti kitų savininkų teisių, ir teisingai aiškino ir taikė CK 4.111 straipsnyje nustatytą servituto sąvoką, byloje teisingai sprendė, jog ieškovei V. N. tinkamai naudotis namų valda nėra sudaromos kliūtys. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika, aiškinant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias servituto nustatymo sąlygas, plėtojama ta linkme, kad servitutas gali būti nustatomas tik esant būtinumui, kai daikto neįmanoma naudoti kitokiu būdu nei nustačius servitutą, todėl, sprendžiant dėl servituto nustatymo, esminis klausimas yra jo būtinumas; konstatavus, kad servitutas būtinas, atsiranda pagrindas jį nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-246/2005). Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovės prašymas nustatyti servitutą R. M. žemės sklype, pagrįstas siekiu išvengti jos-ieškovės sklypui prašomų taikyti apribojimų, suteikiant galimybę atsakovui D. R. naudotis jam priklausančiu sklypu, taikant apribojimus atsakovės R. M. nuosavybei. Ieškovės noras kuo patogiau naudotis jai priklausančia nuosavybe, be prašomų taikyti apribojimų yra visiškai suprantamas, tačiau tokio noro negalima įgyvendinti kito asmens nuosavybės sąskaita. Teisėjų kolegija pažymi, kad žemės sklypą ir jame esančius statinius ieškovė įgijo dovanojimo sutarties pagrindu, taigi turėjo žinoti, kokios yra įsigyto žemės sklypo ir šalia esančio kaimyno žemės sklypo ribos ir sklypų naudojimo sąlygos. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra esminės servituto nustatymo sąlygos – būtinumo, todėl apeliantės reikalavimas leisti jai naudotis svetimu daiktu tik dėl to, kad nebūtų taikyti apribojimai jos-ieškovės žemės sklypui D. R. naudai, nesudaro pagrindo nustatyti servitutą.

Dėl V. N. reikalavimo nustatyti kelio servitutą atsakovo D. R. sklypui atsakovės R. M. žemės sklypui ir D. R. reikalavimo nustatyti servitutą jo sklypui V. N. žemės sklype (tarnaujančiame daikte)

Proporcingumo ir interesų derinimo principai sprendžiant servituto nustatymo klausimą svarbūs ir kitu aspektu – kai esant keliems alternatyviems variantams reikia parinkti, kuriam iš tarnaujančiųjų daiktų nustatyti servitutą. Tokiu atveju teismas turi parinkti tokį servitutą, kuris mažiausiai suvaržo tarnaujančiojo daikto savininko teises; tos pačios taisyklės turi būti laikomasi ir tada, kai sprendžiama dėl skirtingiems savininkams priklausančių tarnaujančiųjų daiktų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad savininkai žemės sklypus įsigijo skirtingu laikotarpiu ir skirtingais pagrindais, o būtent ieškovė V. N. 4,4 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą įgijo 2006-10-27 pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu (t. 1, b. l. 32, 33), kitą sklypą su statiniais jai 2011-11-30 padovanojo J. L.; D. R. sklypą su pastatais įgijo dovanojimo sutarties pagrindu 2007-04-03 iš savo motinos D. A. R. (t. I. b. l. 14-17); R. M. žemės sklypą dovanojimo sutarties pagrindu įgijo 2007-02-06; J. B. žemės sklypą įgijo 2007-03-30 dovanojimo sutarties pagrindu

Kaip matyti iš byloje atsakovo D. R. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone ir jame esančių pastatų išdėstymo schemų, ieškovas, nenustačius servituto per vieną iš kaimyninių sklypų (V. N. ar R. M.), neturi galimybės su transporto priemone įvažiuoti į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą bei juose esančius statinius. Kad nenustačius kelio servituto atsakovas negali patekti su transporto priemone į savo sklypą, iš esmės neginčija tiek ieškovė, tiek atsakovė R. M., tačiau tarp byloje dalyvaujančių asmenų kyla ginčas per kurį iš gretimų sklypų – ieškovės ar atsakovės, turėtų būti nustatytas kelio servitutas važiuoti transporto priemonėms.

Atsakovas įrodinėja, kad jis, o prieš tai ir jo tėvai, į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą transporto priemone patekdavo per pravažiavimą, kuris buvo įrengtas ieškovės V. N. žemės sklype, ir tik po to, kai ieškovė iš buvusios savininkės pirkimo-pardavimo sutartimi nusipirkusi žemės sklypą suarė jame buvusį keliuką, atsakovas prarado galimybę patekti į jam priklausantį žemės sklypą.

Ieškovė iš esmės neginčija, kad jos nuosavybės teise valdomame sklype buvo pravažiavimas, kuriuo atsakovas turėjo galimybę pateikti į jam nuosavybes teise priklausančią valdą, pripažindama, jog minimą pravažiavimą užarė, teigia, kad nuosavybės teisę patvirtinančiuose dokumentuose nebuvo nurodyti jokie apribojimai disponuoti nuosavybe, nebuvo pažymėtas ir pravažiavimas, kuriuo naudojosi atsakovas.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, vienas iš argumentų, dėl kurio spręsta, jog reikalavimas nustatyti kelio servitutą per R. M. sklypą netenkintinas, yra tai, jog atsakovė R. M. su D. R. 2012 metais sudarė neatlygintino kelio servituto sutartį, suteikdama jam galimybę naudotis keliu pagal faktiškai nusistovėjusią tvarką. Pirmosios instancijos teismo vertinimu svarbi aplinkybė yra ir tai, kad ieškovė siekia nustatyti servitutinį kelią atsakovės sklypo dalimi, kuria niekada nebuvo važinėjama ir kurioje nėra įrengta jokio pravažiavimo. Su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais teisėjų kolegija sutinka. Byloje surinkti įrodymai – ortofotografinė medžiaga, nuotraukos, šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, pagrindžia, kad atsakovai R. M. ir D. R. geranoriškai susitarė dėl atsakovės sklypui taikomų apribojimų, atsakovui suteikta teisė patekti į jam priklausančią nuosavybę, nors ir plane nepažymėtu, bet faktiškai įrengtu pravažiavimu. Nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindu išvadai, kad patenkinus ieškovės reikalavimus atsakovės R. M. sklypui būtų taikomi neproporcingi suvaržymai, kadangi esant įrengtam pravažiavimui, būtų taikomi apribojimai kitai, ariamai sklypo daliai ir pagrindžia teismo išvadas dėl servituto nustatymo per atsakovo R. M. sklypą.

Sprendžiant servituto nustatymo per ieškovės žemės sklypą klausimą, kolegijos vertinimu, nagrinėjamojoje byloje pagrįstai atsižvelgta į faktinę aplinkybę, jog atsakovas iki ieškovei nuosavybės teise įsigyjant žemės sklypą, naudojosi pravažiavimu, kuris buvo įrengtas ieškovės nuosavybėje. Akivaizdu, kad tiek atsakovas D. R., tiek prieš tai buvę žemės sklypo savininkai į jiems priklausančią žemės namų valdą patekdavo per ieškovės dabartiniu metu nuosavybės teise valdomą žemės sklypą. Keičiantis nuosavybės formai ir formuojant dabartiniu metu šalių valdomus žemės sklypus, nebuvo spręstas klausimas dėl patekimo į atsakovui priklausančią namų valdą, ieškovės nekilnojamasis turtas nebuvo apribotas servitutais taip, kaip nustatyta įstatyme, t. y. servitutai nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, todėl ieškovės žinojimas, kad atsakovas patenka į savo namų valdą per ieškovės žemės sklypą nors ir neturi teisinės reikšmės, bet nustatyta aplinkybė dėl faktinio naudojimo keliu yra reikšminga parenkant servitutą iš kelių galimų variantų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo pateiktą projektą nustatyti servitutinį kelią žemės sklypo dalyje, esančioje sklypo pakraštyje, lygiagrečiai jo kraštinei, sprendė, kad tokiu būdu bus išsaugotas ieškovės žemės sklypo vientisumas, ieškovė patirs mažiau suvaržymų. Su šiais argumentais kolegija sutinka, kadangi byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog ieškovė nesutinka suteikti teisę pravažiuoti sklypo dalimi, kuriame buvo įrengtas pravažiavimas, taip pat sprendžiama, kad parenkant servitutą buvo tinkamai įvertintos ir ieškovės nurodytos dėl galimų kliūčių būsimos sodybos įrengimui, įveisto miško ploto sumažėjimui ar bitininkystės verslui.

Kaip jau minėta, nustatant servitutą, proporcingumo ir interesų derinimo principai lemia, jog esant keliems alternatyviems variantams reikia parinkti, kuriam iš tarnaujančiųjų daiktų nustatyti servitutą. Tokiu atveju teismas turi parinkti tokį servitutą, kuris mažiausiai suvaržo tarnaujančiojo daikto savininko teises; tos pačios taisyklės turi būti laikomasi ir tada, kai sprendžiama dėl skirtingiems savininkams priklausančių tarnaujančiųjų daiktų. Būtent šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas ir vertino. Teisėjų kolegija pažymi, kad parenkant servitutą, servitutas nustatytas per ieškovės žemės sklypą toje dalyje, kuria mažiausiai bus suvaržomos ieškovės teisės naudotis nuosavybe, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo prašomas nustatyti servitutas nepažeis ieškovės teises daugiau, nei būtų pažeista atsakovo teisė, nesudarius jam galimybės turėti pravažiavimą į savo sklypą per ieškovės sklypą.

Dėl servituto atlygintinumo

Įstatyme įtvirtinta galimybė tarnaujančiojo daikto savininkui atlyginti jo patirtus nepatogumus, susijusius su servituto nustatymu. Tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti kompensacijos, kaip atlyginimo už jo teisių suvaržymą, ir dėl servituto nustatymo patirtų nuostolių atlyginimo (CK 4.129 straipsnis), šios dvi teisės yra savarankiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2008; 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009). Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo ieškovei vienkartinę kompensaciją už patirtus nepatogumus, susijusius su servituto nustatymu.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo nuožiūra nustatytos vienkartinės 700 Lt kompensacijos už neterminuotą servitutą negalima pripažinti teisinga tarnaujančiojo daikto savininko atžvilgiu, nes šiuo atveju nebuvo įvertinta, kokią naudą dėl tokio servituto gauna viešpataujančiojo daikto savininkas, kokios reikšmės turi tarnaujančiojo daikto savininkų teisių ribojimas. Pažymėtina, kad nors ir apeliaciniame skunde pateikiami argumentai dėl tarnaujančio daikto savininko teisių suvaržymo, tačiau ieškovė tiek bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, tiek su apeliaciniu skundu nepateikė įrodymų, kokio dydžio kompensaciją ji laiko teisinga (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl servituto atlygintinumo vertino atsakovo poreikio naudotis keliu dažnumą, taip pat atsižvelgė į ieškovei priklausančio žemės sklypo vertę, servituto nustatymo vietą, vertino panaudotas investicijas užsodinant žemės sklypą mišku ir ieškovės suvaržymų apimtį.

Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė procesinės bei materialinės teisės normas, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei nurodo, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti ar pakeisti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Palikus teismo sprendimą nepakeistą, iš ieškovės priteistinos atsakovo D. R. turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme – 600 Lt (Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių tvarkos 5, 1.5 punktai, CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Vadovaujantis CPK 290-291, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės V. N., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui D. R., a. k. (duomenys neskelbtini) 600 Lt (šešis šimtus litų) atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Aušra BaubienėArūnas RudzinskasEgidijus Tamašauskas