- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-07
- Bylos Nr.
- 2A-24-260/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-20315-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė, Raimondas Buzelis, Algimantas Kukalis
- Ieškovas
- R. O.
- Atsakovas
- R. O.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Gudynienės ir Algimanto Kukalio, sekretoriaujant Danutei Nekraševičienei ir T. P. , dalyvaujant ieškovei R. O., jos atstovei advokatei D. V., teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. O. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2375-947/2015 pagal ieškovės R. O. ieškinį atsakovui R. O. dėl santuokos nutraukimo, turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, prievolių kreditoriams, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė R. O. ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašė: jos su atsakovu santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Kauno miesto Civilinės metrikacijos biure (akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) nutraukti dėl atsakovo kaltės, kadangi atsakovas naudojo fizinį ir psichologinį smurtą ir visiškai nesirūpino šeima nuo 2013 m. birželio mėn.; po santuokos nutraukimo ieškovei palikti pavardę – O.; nustatyti nepilnamečio vaiko I. J. O. gyvenamąją vietą su motina; priteisti iš atsakovo nepilnamečiui vaikui I. J. O. išlaikymą periodinėmis išmokomis po 202,73 Eur (700 Lt) iki vaiko pilnametystės, išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise skirti vaiko motiną (ieškovę); priteisti iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą nepilnamečiui vaikui – 3 330,63 Eur (11 500 Lt), kadangi atsakovas nuo 2012 m. vasario mėn. visiškai neprisidėjo prie vaiko išlaikymo; padalyti santuokoje įgytus žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), – priteisti ieškovei ir atsakovui po ½ dalį šių nekilnojamųjų daiktų; priteisti ieškovei iš atsakovo 2 619,46 Eur (9 044,46 Lt) kompensaciją – ½ dalį sumokėtų įmokų pagal 2012 m. vasario 18 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 12-007368-GV; priteisti ieškovei iš atsakovo ½ dalį kadastrinių matavimų išlaidų – 161,94 Eur (559,15 Lt); nustatyti, kad prievolės „Swedbank“, AB pagal 2011 m. birželio 14 d. Kreditinės fiksuotųjų įmokų kortelės sutartį Nr. 11-027208-EG ir 2012 m. vasario 18 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 12-007368-GV yra asmeninės atsakovo prievolės; priteisti jai iš atsakovo ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas R. O. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, tačiau teismas šį procesinį dokumentą laikė nepaduotu, atsakovui neištaisius teismo nurodytų trūkumų.
Trečiasis asmuo „Swedbank“, AB atsiliepime į ieškinį neprieštaravo, jog po santuokos nutraukimo prievoles pagal 2011 m. birželio 14 d. kreditinės fiksuotųjų įmokų kortelės sutartį Nr. 11-027208-EG asmeniškai vykdytų atsakovas R. O., o prievoles pagal 2012 m. vasario 18 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 12-007368-GV po santuokos nutraukimo vykdytų R. O. ir R. O. solidariai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. kovo 6 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: R. O. ir R. O. santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini), nutraukė dėl atsakovo R. O. kaltės; po santuokos nutraukimo paliko ieškovei R. O. santuokinę pavardę „O.“, o atsakovui R. O. pavardę „O.“; nustatė nepilnamečio vaiko I. J. O. gyvenamąją vietą su motina R. O.; priteisė iš atsakovo R. O. išlaikymą nepilnamečiui vaikui I. J. O., periodinėmis išmokomis po 144,81 Eur nuo ieškinio padavimo dienos (2013 m. gruodžio 5 d.) iki vaiko pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, nustatė, kad sprendimo dalis dėl išlaikymo priteisimo skubiai vykdoma; priteisė iš atsakovo R. O. nepilnamečiui vaikui I. J. O. išlaikymo įsiskolinimą už 6 mėn. laikotarpį iki 2013 m. gruodžio 5 d. – 868,86 Eur; piniginių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskyrė vaiko motiną R. O.. Teismas padalino santuokoje šalių įgytą turtą ir ieškovei R. O. asmeninės nuosavybės teise priteisė ½ dalį šių nekilnojamųjų daiktų: žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), o atsakovui R. O., asmeninės nuosavybės teise priteisė ½ dalį šių nekilnojamųjų daiktų: žemės sklypo, unikalus Nr. 6950(duomenys neskelbtini), sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Teismas priteisė ieškovei R. O. iš atsakovo R. O. ½ dalį kadastrinių matavimų išlaidų – 161,94 Eur. Taip pat teismas nustatė, kad prievolės „Swedbank“, AB pagal 2011 m. birželio 14 d. Kreditinės fiksuotųjų įmokų kortelės sutartį Nr. 11-027208-EG yra asmeninė atsakovo R. O., prievolė o prievolės „Swedbank“, AB pagal 2012 m. vasario 18 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 12-007368-GV yra solidarios ieškovės R. O., ir atsakovo R. O.. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė, priteisė iš atsakovo R. O. valstybei 151,99 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, 93 Eur žyminio mokesčio ir 9,38 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nurodė, jog iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovas elgėsi priešingai šeimos interesams, išvykęs į užsienį paliko šeimą, ja nesidomėjo ir nesirūpino, todėl sprendė, kad atsakovas pažeidė pareigą rūpintis šeima, paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpino. Be to, remiantis liudytojų parodymais, nustatė, kad atsakovas sutuoktinės atžvilgiu naudojo psichologinį smurtą (b. l. 34-36, 155, t. I), dėl ko ieškinio reikalavimą dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės patenkino.
Sprendžiant klausimą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teismas nurodė, kad šiuo klausimu ginčo tarp šalių nekilo, atsakovas neprieštaravo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove. Išvadą teikianti institucija nurodė, kad nepilnametės šalių dukters I. J. O. gyvenamosios vietos nustatymas su motina neprieštarauja vaiko interesams. Todėl teismas sprendė, kad nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su motina R. O..
Sprendžiant klausimą dėl reikalavimo priteisti išlaikymą nepilnamečiui vaikui periodinėmis išmokomis, teismas, išanalizavęs ieškovės paaiškinimus apie dukters poreikius, žodinius paaiškinimus pagrindžiančius rašytinius įrodymus (prekių įsigijimo kvitus ir kt.), konstatavo, kad pateiktų įrodymų analizė suponuoja išvadą, jog šalių dukters išlaikymui per mėnesį yra reikalinga apie 289,62 Eur suma. Teismas nenustatė, kad vaikas turėtų specialiųjų poreikių, išskyrus būtinumą dėl regėjimo nešioti akinius, sprendė, kad šis išlaikymo dydis reikalingas užtikrinti nepilnametės šalių dukters gyvenamajam būstui, maistui, rūbams, sveikatos priežiūrai, ugdymui, laisvalaikiui. Be to teismas pažymėjo, kad tokio dydžio išlaikymo teikimas atitinka ir teismų praktikoje taikytino orientacinio išlaikymo dydžio kriterijų. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus apie šalių turtinę padėtį, taip pat vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, darė išvada, kad atsakovas, būdamas darbingo amžiaus asmuo, neturintis sveikatos problemų, yra finansiškai pajėgus teikti nepilnametei dukrai išlaikymą po 144,81 Eur (500 Lt) per mėnesį, tokio paties dydžio išlaikymą vaikui yra pajėgi teikti ir vaiko motina (ieškovė), todėl tenkintino ieškinio reikalavimą iš dalies – priteisė iš atsakovo R. O. išlaikymą dukrai I. J. O. periodinėmis išmokomis po 144,81 Eur kiekvieną mėnesį nuo ieškinio pateikimo dienos (2013 m. gruodžio 5 d.) iki vaiko pilnametystės.
Nuspręsdamas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimas priteisti išlaikymo įsiskolinimą, susidariusį už laikotarpį nuo 2012 m. vasario mėnesio iki teismo sprendimo priėmimo yra ne visai pagrįstas. Teismas įvertino tai, kad pati ieškovė nurodė, jog iki 2013 m. birželio mėn. šeima dar vedė bendrą ūkį. Atsakovui nepateikus į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad gyvendamas skyrium nuo 2013 m. birželio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. (bylos iškėlimo teisme) teikė išlaikymą dukrai, teismas šį ieškinio reikalavimą tenkino iš dalies – iš atsakovo priteisė išlaikymą už 6 mėnesius iki ieškinio pateikimo teismui (2013 m. gruodžio 5 d.) – 868,86 Eur (6 mėn. x 144,81 Eur (500 Lt)).
Spręsdamas dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, teismas konstatavo, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo, nurodė, kad to neprašė ir pačios bylos šalys. Teismas pripažino, jog bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus aplinkybei, kad atsakovo vardu nėra registruotų transporto priemonių, transporto priemonių padalijimo klausimas nesvarstytinas.
Ieškovės reikalavimą priteisti jai iš atsakovo 2 619,46 Eur (9 044,46 Lt) kompensaciją už sumokėtas įmokas pagal 2012 m. vasario 18 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 12-007368-GV, teismas atmetė, nurodė, jog remiasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad visas be išimties įmokas laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 18 d. iki 2015 m. sausio 1 d. mokėjo atsakovas R. O., o ne ieškovė. Be to teismas įvertino tai, jog ieškovė pati pripažino, kad iki 2013 m. birželio mėn. su atsakovu dar vedė bendrą ūkį, todėl ir nusprendė, kad ieškovė iš savo asmeninių lėšų nėra sumokėjusi įmokų pagal 2012 m. vasario 18 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 12-007368-GV.
Spręsdamas dėl reikalavimo priteisti ieškovei iš atsakovo ½ dalį kadastrinių matavimų išlaidų – 161,94 Eur (559,15 Lt), teismas nustatė, kad ieškovė pateikė teismui rašytinius įrodymus, patvirtinančius tai, jog ji iš savo asmeninių lėšų mokėjo įmokas už atliktus kadastrinius matavimus, susijusius su sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės turto tvarkymu, todėl šį reikalavimą patenkino.
Šalies argumentai
Nuspręsdamas dėl prievolių kreditoriui „Swedbank“, AB vykdymo, teismas įvertino tai, kad ieškovė pradiniame ieškinyje nurodė, jog prievolės pagal 2012 m. vasario 18 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 12-007368-GV yra solidarios šalių prievolės, tik pateikusi ieškinio patikslinimus ieškovė prašė teismo nustatyti, kad tiek ši prievolė, tiek ir prievolė pagal 2011 m. birželio 14 d. Kreditinės fiksuotųjų įmokų kortelės sutartį Nr. 11-027208-EG, yra asmeninės atsakovo prievolės. Taigi, ieškovė nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2015 m. sausio 22 d. neįrodinėjo, kad tai nėra sutuoktinių solidari prievolė, priešingai, nurodė, kad tai yra solidari sutuoktinių prievolė. Ieškovė, nepateikusi objektyvaus paaiškinimo, vėliau apsiribojo formaliu ieškinio reikalavimu pripažinti, kad ši prievolė yra asmeninė atsakovo prievolė. Teismas konstatavo, kad prievolė pagal 2012 m. vasario 18 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 12-007368-GV yra solidari sutuoktinių prievolė, nes paskolos pagrindu 2012 m. vasario mėn. buvo įsigytas automobilis, šeima iki 2013 m. birželio mėn. vedė bendrą ūkį. Todėl ir ieškinio reikalavimą pripažinti, kad prievolė grąžinti paskolą yra asmeninė atsakovo prievolė teismas atmetė, nustatė, kad po santuokos nutraukimo pagal 2012 m. vasario 18 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 12-007368-GV už prievolę yra solidariai atsakingi abu sutuoktiniai. Teismas taip pat nustatė, kad tarp bylos šalių ir kreditoriaus nėra ginčo dėl prievolės pagal 2011 m. birželio 14 d. Kreditinės fiksuotųjų įmokų kortelės sutartį Nr. 11-027208-EG, todėl pripažino, kad pagal šią sutartį kylančios prievolės yra asmeninės atsakovo R. O. prievolės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniame skunde (b. l. 36 – 38, t. II) ieškovė R. O. prašė Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimą dalyje dėl kreditorinių reikalavimų paskirstymo panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, negalėjo objektyviai įvertinti visų bylos aplinkybių, nes jos šalių nebuvo pateiktos.Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo būti aktyvus santuokos nutraukimo byloje bei gindamas viešąjį interesą, remdamasis teismų praktika, t.y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. išaiškinimu civilinėje byloje Nr. 3K-P-1876/2010, privalėjo patikrinti atsakovo, palikusio šeimą ir išvykusio į užsienio valstybę gyventi, turimus kreditorius Lietuvos Respublikoje. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neišsiaiškino, kad „Swedbank“, AB dėl atsakovo R. O. kreditinių įsipareigojimų nevykdymo buvo perdavęs vykdyti įsiskolinimo išieškojimą UAB „Creditreform Lietuva“, apie kurį ieškovei tapo žinoma tik gavus pranešimą iš UAB „Creditreform Lietuva“ 2015 m. balandžio 5 d., t.y. kai jau buvo priimtas skundžiamas sprendimas.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo „Swedbank“, AB atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą (b.l. 43, t. II) prašė apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės 2015 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmos instancijos teismas sprendimu teisingai nustatė, kad 2012 m. vasario 18 d. sudaryta kredito sutartimi suteikta 7 240,50 Eur (25 000 Lt) vartojimo paskola paimta šeimos interesais – automobiliui įsigyti – todėl ši prievolė vykdytina iš bendro sutuoktinių turto. Kadangi bankas neišreiškė sutikimo su prievolės padalijimu, už prievolės pagal vartojimo kredito sutartį įvykdymą ieškovė ir atsakovas išlieka atsakingi solidariai. Nurodė, kad apeliaciniame skunde nepateikta jokių įrodymų ar argumentų, kurie galėtų būti laikomi pakankamu pagrindu panaikinti skundžiamą sprendimą.
Atsakovas R. O. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovė prašė jos apeliacinį skundą patenkinti, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta dėl kreditorinių reikalavimų paskirstymo, ir šioje dalyje priimti apeliacinės instancijos teisme naują sprendimą – nustatyti, kad prievolės kreditoriui „Swedbank“, AB pagal 2012 m. vasario 18 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 12-007368-GV yra asmeninės atsakovo R. O. prievolės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Šioje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nustatyta, kad prievolės kreditoriui „Swedbank“, AB pagal 2012 m. vasario 18 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 12-007368-GV, sudarytą tarp „Swedbank“, AB ir atsakovo R. O., yra solidarios ieškovės R. O. ir atsakovo R. O. prievolės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 str.), t.y. patikrinimas, ar pagrįstai Kauno apylinkės teismas 2015 m. kovo 6 d. sprendimu nustatė, kad prievolė kreditoriui „Swedbank“, AB pagal 2012 m. vasario 18 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 12-007368-GV yra solidari ieškovės R. O. ir atsakovo R. O. prievolė.
Ieškovė byloje po apeliacinio skundo pateikimo 2015-06-26 pateikė prašymą prijungti papildomus įrodymus – paaiškinimą, susirašinėjimo elektroniniu paštu su atsakovu medžiagą, VĮ „Regitra“ 2014-10-08 raštą. Teisėjų kolegija atsisako priimti VĮ „Regitra“ 2014-10-08 raštą, elektroninio susirašinėjimo medžiagą, pripažindama, kad tokius įrodymus pateikti ieškovė galimybę turėjo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o ieškovės rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodytos tik, ieškovės nuomone, reikšmingos faktinės aplinkybės, priima į bylą kaip rašytinius paaiškinimus (CPK 314 str.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrą taisyklę apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia apeliaciniame skunde nurodyti argumentai kartu su skundžiamos teismo sprendimo dalies nurodymu. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-19/2006; kt.). Apeliacinio skundo nustatytos ribos gali būti peržengtos tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ar teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad kiekvienu atveju, kada nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir interesais susijęs elementas, teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai, nes šių asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą. Sutuoktinių tarpusavio turtiniuose ginčuose, kurie su vaikų teisėmis ir interesais nesusiję, teismas turi būti aktyvus tiek, kiek reikia, kad būtų užtikrintas sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.3 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2014).
Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad iš 2012 m. vasario 18 d. Vartojimo kredito sutarties Nr. 12-007368-GV kylančios prievolės yra solidarios sutuoktinių ieškovės R. O. ir atsakovo R. O. prievolės, tokią išvadą grindė tuo, kad ieškovė nuo 2013 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. sausio 22 d., t. y. nuo pradinio ieškinio pateikimo teismui dienos iki pareiškimo dėl ieškinio reikalavimų patikslinimo pateikimo dienos, neįrodinėjo, kad tai nėra sutuoktinių solidari prievolė, ir priešingai, įrodinėjo, kad tai yra solidari sutuoktinių prievolė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog už paskolą, gautą pagal paminėtą sutartį, buvo įgytas turtas – automobilis, jis įgytas abiejų sutuoktinių sutarimu ir šeimos interesais, t. y. automobilis Toyota Corolla Verso pirktas tam, kad atsakovas juo važinėtų į darbą ir šeima turėtų didesnes pajamas. Apeliantė su tokiomis teismo išvadomis nesutinka.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjant šį ginčą būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija yra išaiškinusi, kad: prievolės kvalifikavimas kaip bendros prievolės pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1–5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas; sprendžiant, ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, be CK 6.6 straipsnio, kaip bendrosios solidariąsias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis taikytinos CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje Nr. 3K-P-186/2010). Taigi, prievolės, atsirandančios iš vieno iš sutuoktinių sudaryto sandorio, solidarumas gali būti konstatuotas nustačius, kad tas sandoris yra būtinas išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, sandorio kaina nėra aiškiai per didelė ir neprotinga (CK 3.109 straipsnio 2, 3 dalys). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti šeimos namų ūkiui ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, abu sutuoktiniai atsako solidariai. Solidarioji sutuoktinių prievolė pagal tokius sandorius neatsiranda, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga (CK 3.109 straipsnio 2 dalis). Be to, CK 3.109 straipsnio 2 dalis sistemiškai turi būti taikoma su šio straipsnio 3 dalimi, taip pat 4 dalimi, kurioje nustatyta sutuoktinio, prisiimančio ir vykdančio prievoles, susijusias su šeimos poreikių tenkinimu, pareiga elgtis lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai, kaip ir prisiimant ir vykdant savo asmenines prievoles. Pagal CK 3.109 straipsnio 3 dalį solidarioji prievolė neatsiranda, kai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, jeigu tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Jeigu sutuoktinių prievolė nėra solidari pagal įstatymą ar sutartį, tokia bendroji sutuoktinių prievolė yra dalinė. Esant dalinei prievolei kiekvienas skolininkas (sutuoktinis) privalo vykdyti tik savo dalį. Skolininkai privalo prievolę įvykdyti lygiomis dalimis, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis), todėl esant bendrajai dalinei sutuoktinių prievolei teismas kiekvieną sutuoktinį įpareigoja įvykdyti tik jam tenkančią prievolės dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).
Kauno apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, tokių reikšmingų aplinkybių nesiaiškino, nors ieškovė 2015-01-22 Pareiškime dėl reikalavimų patikslinimo (b.l. 192-193, t. I) ir nurodė, kad atsakovas su automobiliu Toyota Corolla Verso yra išvykęs į Didžiąją Britaniją, juo disponuoja vienas, todėl ir likusią paskolos dalį privalėtų sumokėti vienas. Kad iš viso vertina šias konkrečias ieškovės nurodytas aplinkybes ir kaip jas vertina, teismas sprendime iš viso nepasisakė. Jau vien dėl to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, negalima pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl prievolių pagal 2012 m. vasario 18 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 12-007368-GV, priėmė tinkamai motyvuotą ir pagrįstą pakankamais įrodymais sprendimą.
Kaip vertina teisėjų kolegija, sprendžiant automobilio įgijimui gautos paskolos grąžinimo klausimus, t.y. kas privalo grąžinti likusią paskolos dalį, didelę reikšmę turi ir būtina įvertinti, kuriam iš sutuoktinių, dalijant tarp jų turtą, atitenka automobilis, kas juo toliau naudosis. Bylą išnagrinėjęs teismas to nenustatė, o be to dar ir nepagrįstai pripažino, jog bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus aplinkybei, kad atsakovo vardu nėra registruotų transporto priemonių, transporto priemonių padalijimo klausimas nebesvarstytinas. Iš ieškovės paaiškinimų byloje, taip pat ir registrų duomenų, kuriuos teismai turi teisę naudoti (CPK 179 str. 3 d.), pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę nustatyti, kad atsakovas, gyvendamas su ieškove santuokoje, buvo kaip savininkas įregistravęs du automobilius, tačiau jie abu buvo išregistruoti ne dėl to, kad pasikeitė automobilių savininkas, o dėl to, kad nėra automobilių techninės apžiūros ar draudimo. Toks išregistravimas nereiškia, kad asmuo, kurio vardu įregistruotas automobilis, nebeturi to turto, jis reiškia, kad transporto priemonė tik negali dalyvauti viešajame eisme.
Tai, kad pirmosios instancijos teismas nenusprendė dėl ieškovės nurodyto automobilio Toyota Corolla Verso, leidžia pripažinti, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus ir nenustatė tikrojo tarp šalių dalijamo turto balanso, ką reikalauja padaryti CK 3.118 str., todėl dalyje dėl turto padalijimo priėmė nevisiškai pagrįstą sprendimą. Tai konstatuodama teisėjų kolegija peržengia apeliacinio skundo nustatytas ribas, tačiau pripažįsta, jog tai būtina padaryti tam, kad būtų užtikrintas sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.3 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovė nurodė, kad ji nereiškia pretenzijų dėl automobilio Toyota Corolla Verso, sutinka, kad jis būtų paskirtas atsakovui, kadangi atsakovas automobilį pirko nesitaręs su ja, naudojo automobilį tik savo reikmėms, pats vienas grąžindavo dalimis automobilio įgijimui gautą paskolą, su automobiliu išvyko į Didžiąją Britaniją, kur automobiliu naudojasi, jį eksploatuoja ir juo disponuoja vienas, tačiau kartu prašo, kad teismas nustatytų, jog ir likusią negrąžintą paskolos, už kurią buvo įgytas automobilis, dalį sumokėtų vienas atsakovas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir pripažindamas, kad toks ieškovės prašymas yra pagrįstas, teismas papildo pirmosios instancijos teismo sprendimą, pripažindamas, kad, po santuokos nutraukimo dalijant šalių santuokoje įgytą turtą, automobilis Toyota Corolla Verso, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 4020 Eur, priteisiamas atsakovui.
Atsakovas nepateikė įrodymų, kad automobilis Toyota Corolla Verso buvo įgytas ir naudojamas šeimos reikmėms, juo atsakovas tik vienas naudojasi ir gyvendamas Didžiojoje Britanijoje. Todėl, įvertinus ir tą aplinkybę, kad atsakovas šį automobilį įgijo už lėšas, gautas jam sudarius 2012 vasario 18 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 12-007368-GV, kurią sudarė be ieškovės sutikimo bei pritarimo, prievolė grąžinti iš „Swedbank“ , AB pagal šią sutartį gautas lėšas pripažintina atsakovo asmenine prievole. Šioje dalyje apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos sprendimo dalį, kartu patikslindamas, kad reikalavimo teises pagal paminėtą sutartį (duomenys neskelbtini) naujajam kreditoriui SIA „B2Kapital“ yra asmeninė atsakovo R. O..
Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija iš dalies pakeičia Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimą, nustatydama, kad prievolė pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. 12-007368-GV naujajam kreditoriui SIA „B2Kapital“ yra asmeninė atsakovo R. O., o ne solidari ieškovės ir atsakovo prievolė, taip pat papildo šį pirmosios instancijos teismo sprendimą ir, padalydamas šalių santuokoje įgytą turtą, automobilį Toyota Corolla Verso priteisia atsakovui, t.y. iš esmės ieškovės apeliacinį skundą patenkina.
Iš esmės patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 184,46 Eur valstybės išlaidos, turėtos teikiant ieškovei antrinę teisinę pagalbą bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu (CPK 93, 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 329 straipsnio 1 dalimi, 331 straipsniu,
nutaria:
apeliacinį skundą patenkinti.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimą iš dalies pakeisti:
1) pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad prievolės kreditoriui „Swedbank“, AB pagal 2012 vasario 18 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 12-007368-GV yra solidarios ieškovės R. O. ir atsakovo R. O., ir nustatyti, kad prievolė kreditoriui Latvijos įmonei SIA „B2Kapital“, perėmusiam reikalavimo teises iš „Swedbank“, AB, pagal 2012 vasario 18 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. Nr. 12-007368-GV yra asmeninė atsakovo R. O. (a.k. (duomenys neskelbtini) prievolė;
2) papildyti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimą ir dalijant šalių santuokoje įgytą turtą, automobilį Toyota Corolla Verso, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priteisti asmeninės nuosavybės teise atsakovui R. O. (a.k. (duomenys neskelbtini)
Kitas Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti iš atsakovo R. O. (a.k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 184,46 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt keturis eurus ir 46 centus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų. Valstybei priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.