Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. P. ir trečiojo asmens M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-622-661/2016 pagal ieškovės L. P. ieškinį atsakovėms bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo pareiškiantis savarankiškus reikalavimus ieškovės pusėje M. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė L. P. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančia dėl suklydimo tarp ieškovės ir atsakovės BAB bankas „Snoras“ sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110714L990009 už 30 000,00 Lt, pripažinti sumokėtas lėšas draustomis, suteikti teisę į indėlio draudimo išmoką ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 30 000,00 Lt draudimo išmoką, taip pat priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad 2011 m. kovo 7 d. mirus ieškovės sutuoktiniui A. P., ieškovei ir nepilnamečiui sūnui M. P. „AVIVA Lietuva“ išmokėjo draudimo išmokas apdraustojo A. P. mirties atveju: ieškovei išmokėta 22 065,00 Lt draudimo išmoka, M. P. – 16 549,20 Lt. Didžiąją dalį gautos išmokos iš draudimo ieškovė nusprendė skirti tolimesniam vaikų išlaikymui, jų mokslams ateityje. Nusprendė gautas lėšas investuoti.Ieškovė 2011 m. liepos 14 d. Kretingoje BAB „Snoras“ darbuotojai paaiškino savo situaciją, šeiminę padėtį, pabrėžė, kad gautos draudimo išmokos yra visi ieškovės šeimos pinigai, nuo jų priklauso tolimesnis jos ir vaikų gyvenimas, nurodė, jog su vaikų pinigais privalo elgtis atsakingai, kad domina tik saugi investicija. BAB banko „Snoras“ darbuotoja, atsižvelgusi į ieškovės paaiškinimus, pasiūlė pinigus investuoti į banko išleistas obligacijas. Ieškovė buvo patikinta, jog obligacijų įsigijimas yra saugus, rizikos kylančios investuojant nėra, obligacijos yra apdraustos. Prieš sudarant Obligacijų pasirašymo sutartį, banko darbuotoja pateikė susipažinimui sutarties priedo „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 dalies pastraipą, kurioje nurodyta, jog siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių gražinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, jokia kita informacija ieškovei nebuvo atskleista.Banko darbuotoja, parduodama obligacijas, privalėjo ieškovei, kaip neprofesionaliam klientui, akcentuoti investicinio produkto esmę ir riziką bei kitas sąlygas. Jeigu atsakovė finansinio sandorio metu būtų atskleidusi visą teisingą informaciją, ieškovė nebūtų rizikavusi savo šeimos pajamomis ir sudariusi Obligacijų pasirašymo sutarties. Banko darbuotojai veikė nesąžiningai, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, suklaidino dėl esminių sandorio aplinkybių, neatskleidė apie draudimo sistemą ar jos nebuvimą, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos finansų priemonių rinkos įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnio 3 dalies bei 22 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir nesuteikė visos reikalingos informacijos, kurios pagrindu ieškovė būtų galėjusi suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškovės L. P. ieškinį atmetė.Teismas nustatė, jog ieškovė ir AB bankas „Snoras“ 2011 m. liepos 14 d. sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110714L990009 už 30 000,00 Lt, raštu patvirtindama, kad susipažino su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Kartu ieškovė su atsakove sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, kurioje ieškovė pasirašytinai patvirtino, kad gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu atsižvelgiant į jo vykdomą veiklą Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje, aprašymu.Remiantis Obligacijų sutarties 1.13 punktu, ieškovė turėjo galimybę gauti obligacijų priemoką ar sąlyginę atkarpą, kurios sąlygos buvo nurodytos obligacijų emisijos galutinėse sąlygose. Pagal galutines sąlygas (14.1 - 14.7 punktai) įvykus nurodytam įvykiui bankas buvo įsipareigojęs mokėti papildomas 3, 5 arba 15 procentų dydžio palūkanas. Tai reiškia, kad per 2 metus ieškovė turėjo galimybę gauti nuo 5 iki 20 procentų dydžio palūkanas už pagal Obligacijų sutartį įsigytas obligacijas. Šios obligacijų sąlygos maksimaliai atitiko ieškovės deklaruotus lūkesčius – gauti kuo didesnę finansinę naudą. Teismas pažymėjo, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad klientų pasirašymas finansiniuose dokumentuose nėra vien tik formalus veiksmas. Laisva valia pasirašydamas atitinkamuose dokumentuose, klientas prisiima vykdyti jame nustatytus įsipareigojimus, taip įgyja teisę reikalauti, kad atitinkamuose dokumentuose numatytas pareigas vykdytų ir kita pusė. Kitoks aiškinimas sudarytų prielaidas investuotojams piktnaudžiauti teisėmis, vengiant savo įsipareigojimų vykdymo. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovė buvo tinkamai informuota ne tik apie obligacijų kaip finansinių priemonių esmę, bet ir apie egzistuojančią riziką, kad atsakovė neišpirks obligacijų dėl nemokumo (bankroto), o taip pat apie tai, jog banko obligacijos nėra indėlių draudimo objektas.Ieškovė, suvokdama, kad siūlomas investavimo produktas jai nėra iki galo suprantamas ir aiškus, nepaisant banko darbuotojos realiai jai suteiktos informacijos, nepareikalavusi iš ją aptarnavusios banko darbuotojos daugiau paaiškinimų ir informacijos būtent ieškovei aktualiais klausimais, nepasikonsultavusi su kitais specialistais, nebūdama bent minimaliai atsargi, atidi ir rūpestinga, vedama vien tik siekio gauti didesnę finansinę naudą, sudarė ginčo sutartį. Todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra Obligacijų sutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnyje.Teismas taip pat sprendė, kad ieškovei obligacijų draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lėmusi ieškovės apsisprendimą sudaryti ginčijamą sandorį ar jo nesudaryti, nes ieškovė, sudarydama ginčijamą sutartį, neįsitikino, ar pinigai bus apdrausti, šios aplinkybės nepasitikrino ir vėliau, t. y. grįžusi namo, o minėtą sandorį užginčijo tik gerokai po bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad šių sąlygų detaliai neaptarus, ieškovė buvo suklaidinta dėl esminių sutarties sąlygų ar apgauta. Laiko tarpas, praėjęs nuo ginčijamo sandorio sudarymo iki finansų tarpininko (atsakovės) veiklos apribojimo ir vėliau jo nemokumo konstatavimo, buvo pakankamas, jog ieškovė visapusiškai įvertintų sudarytos sutarties sąlygas, sutarties ir jai taikomos draudiminės apsaugos lygio pakankamumą, tačiau reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo pareikštas ne neuždelsiant (per protingą terminą), o tik atsakovės bankroto proceso metu. Be to, nėra duomenų, kad esant deklaruotoms dviprasmiškoms nuostatoms sudaromoje sutartyje (rizika dėl banko nemokumo ir kartu nuostata dėl investicijos draustumo), ieškovė imtųsi aktyvių ir efektyvių veiksmų šioms abejonėms pašalinti; ieškovė iš esmės neginčijo, kad ginčijamos sutarties pasirašymo metu kas nors ją skubino ir ieškovei pageidavus, jai būtų suteikta galimybė detaliau susipažinti su pasirašomais dokumentais, pasikonsultuoti su specialistais; ieškovė pakankamai ilgą laiką buvo atsakovės kliente, laikė banke terminuotus indėlius; ieškovė negalėjo neatkreipti dėmesio į tai, kad ginčijamoje sutartyje ji įvardinama investuotoju, o ne indėlininku; ieškovės amžius (gyvenimiška patirtis), sveikatos būklė, išsilavinimas, veiklos pobūdis ir kitos savybės neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad taikant vidutinio vartotojo suvokimo standartą, ji galėjo suklysti dėl obligacijų draudžiamumo aspekto, o jeigu tai ir įvyko, tą lėmė ne atsakovės (banko) neteisėti veiksmai (apgaulė) ar ieškovės esminis suklydimas, bet pačios ieškovės nepakankamas atidumas ir rūpestingumas.Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė (bankas ir (ar) jo darbuotojai) tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į sąmoningą ieškovės apgaulę, t. y. sąmoningai suklaidino arba sąmoningai nutylėjo aplinkybę, jog ginčo obligacijoms netaikoma indėlio draudiminė apsauga. Net jeigu banko darbuotoja žodžiu ieškovei ir buvo nurodžiusi apie pinigų apdraudimą, tai ieškovė, atsižvelgiant į jos patirtį bei kitas asmenines savybes, negalėjo nesuprasti, kad esminės ir tikrosios sandorio sąlygos nurodomos rašytinėje sutartyje, o ne banko darbuotojos žodžiuose. Atsižvelgiant į tai, tokiu atveju turi būti vadovaujamasi CK 1.90 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo, t. y. šiuo atveju net jeigu ir būtų nustatytas-įrodytas banko darbuotojos(-ų) žodinis paaiškinimas ieškovei apie pinigų apdraudimą, tai ieškovės pasitikėjimas banko darbuotojos(-ų) žodžiais (jų nepatikrinant pasirašomų dokumentų kontekste) vertintinas būtent kaip didelis neatsargumas.Teismas kritiškai vertino trečiojo asmens M. P., pareiškiančio savarankiškus reikalavimus dėl 7 928,01 Lt (2 296,11 Eur) argumentus, jog jo lėšos buvo panaudotos ieškovei sudarant ginčo sutartį. Byloje nėra duomenų, jog ieškovė sudarydama ginčo sutartį veikė M. P. vardu ar interesais. Sutartyje taip pat nėra aptarta, kad dalis lėšų yra ne ieškovės, o trečiojo asmens, dėl ko iš sutarties galimai gauta nauda proporcingai teks ir M. P.. Todėl ieškovė investavo savo vardu ir savo rizika.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė ir trečiasis asmuo apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Atsakovės (banko) darbuotojos L. S. pareiga buvo prieš pasirašant ginčo sutartį supažindinti ieškovę su galimais investavimo rizikos veiksniais, pateikti programos prospektą ir emisijos galutines sąlygas, kaip tai numatyta sutartyje, pateikti apibendrintų finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą. L. S. užtikrino, kad obligacijos yra apdraustos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir jokios rizikos investuojant pinigus nėra, kas nurodyta ir „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“. Atsakovės (banko) atstovas teisme nurodė priešingai – kad obligacijos nėra apdraustos. L. S. nurodė, kad investuotus pinigus ieškovė galės atsiimti bet kada, tuo tarpu teisme atsakovės (banko) atstovas nurodė, jog į obligacijas investuotų pinigų klientas bet kada panorėjęs atsiimti negali, tai gali padaryti tik praėjus tam tikram terminui. Todėl akivaizdu, kad atsakovės (banko) darbuotoja tyčia sąmoningai klaidino ieškovę ir nutylėjo jai žinomas aplinkybes, kurios prieštaravo atsakovės (banko) atstovo išsakytai pozicijai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties nuostata, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymu nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, neatitinka LR Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo reikalavimų aiškiai informuoti klientą apie finansiniam produktui taikytina draudimo apsaugą ar jos netaikymą. Minėta nuostata nėra pakankamai tiksli ir aiški, kad klientas galėtų būti laikomas tinkamai informuotu, ši nuostata neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Kad obligacijos yra apdraustos žodžiu užtikrino ir banko darbuotoja, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad įsigydama obligacijas būtent ieškovė buvo nepakankamai atidi ir nerūpestinga. Bankas turėjo pareigą prieš sudarant sutartį suteikti ieškovei (klientui) išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimais padariniais bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui. Bankas privalėjo pateikti bei atskleisti visą informaciją, susijusią su investavimu į obligacijas, informuoti apie galimybę informaciją rasti internete, banko išleistuose leidiniuose ar pan., tačiau šios pareigos nevykdė ir nurodė tik pasirašyti, o tai nereiškia, kad ieškovė susipažino su sandoriu ir jo sąlygomis.Tik ieškovės parašų neužtenka teigti, jog ji buvo visapusiškai informuota apie tai, kad banko obligacijos nėra indėlių draudimo objektas. Teismas privalėjo vertinti ir atsakovės (banko) parengtų standartinių sutarčių sąlygų sąžiningumą, o konstatavus, kad sąlygos pripažintinos nesąžiningomis – panaikinti jų galiojimą. Būtent sąlyga, jog kliento įsipareigojimai bankui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ neleidžia abejoti, jog obligacijos yra apdraustos ir šią sąlygą taip suprastų ir vertintų bet kuris protingas ir atidus asmuo. Žinodama, kad obligacijos nėra indėlių draudimo objektas, ieškovė būtų pasirinkusi kitą saugų investavimo būdą.Atsakovės (banko) darbuotoja L. S. žinojo ieškovės finansinę padėtį, t. y., jog ieškovei po jos sutuoktinio mirties draudimo įmonė išmokėjo draudimo išmokas, kad ji rizikuoja visais savo bei jos nepilnamečio vaiko M. P. pinigais. Dėl to turėjo įspėti ieškovę, kad atsakovės (banko) siūloma investicija yra neapdrausta. Neatskleisdama to, banko darbuotoja garantavo, jog investicija yra apdrausta, jokios rizikos nėra, pinigus ieškovė galės bet kada atsiimti, ir nors žinodama, kad tai neatitinka tikrovės, rinktis iš kitų investavimo būdų nesiūlė, o primygtinai ragino įsigyti obligacijas.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad jeigu ieškovė suklydo dėl obligacijų draudžiamumo aspekto, tą lėmė ne atsakovės (banko) neteisėti veiksmai (apgaulė) ar ieškovės esminis suklydimas, bet pačios ieškovės nepakankamas atidumas ir rūpestingumas. Teismas turėjo vertinti ir tai, kaip ji buvo supažindinta su Prospektu, Galutinėmis sąlygomis ir kt., kai apie tai, jog bankas yra išleidęs informacinius leidinius investuotojams ar informaciją patalpinęs internete banko darbuotoja net neužsiminė. Tokiu būdu atsakovė (bankas) nesudarė sąlygų susipažinti su obligacijų prospektais ir visais rizikos veiksniais, susijusiais su obligacijomis, nes tik visapusiškai, aiškiai ir nedviprasmiškai informuota ieškovė būtų galėjusi įvertinti, ar ši rizika yra priimtina. Banko darbuotojos suteikta informacija buvo nepilna ir tikrovės neatitinkanti, siūlydama įsigyti obligacijas vietoje terminuotų indėlių, ji juos pristatė kaip indėlių analogą (drausta investicija).M. P. ginčo sutarties sudarymo metu buvo 14 metų amžiaus, pakankamai brandus suvokti, kad mirė tėvas ir kad po tėvo mirties draudimo įmonė jam išmokėjo išmoką. Į banką ieškovė atvyko kartu su nepilnamečiu sūnumi. M. P. suvokė, kad dalį jo gautos draudimo išmokos investuos saugiai, kad sulaukus pilnametystės pinigus galėtų panaudoti mokslams. M. P. suprato, kad dalis jo pinigų bus banke ir kad bet kada, esant poreikiui, jis galės jais pasinaudoti. Banko darbuotoja L. S. žinojo, kad dalis pinigų priklauso nepilnamečiui vaikui, todėl privalėjo informuoti, kad įstatymų nustatyta tvarka būtinas nepilnamečio rašytinis sutikimas ar išankstinis teismo leidimas, kas leistų ieškovei (motinai) naudotis jo nuosavybe, tačiau to nepadarė. Todėl banko darbuotoja savo pareigas atliko netinkamai ir neatsakingai. Teismas banko darbuotojos į teismo posėdį nekvietė, kas, ieškovės manymu, turėjo būti privaloma, siekiant objektyvaus ir teisingo bylos išnagrinėjimo. Trečiojo asmens reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas be pagrindo jį vertino kritiškai. Atsakovė BAB bankas „Snoras“ prašo atmesti ieškovės ir trečiojo asmens apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Ieškovė neįrodė savo teiginių apie tai, kad banko darbuotoja nurodė jai klaidingą informaciją apie obligacijų draustumą indėlių draudimu, apie rizikų nebuvimą investuojant. Būtent asmuo, kuris teigia turi įrodyti, kad yra tam tikros aplinkybės, o ne asmuo, kuria tas aplinkybes neigia. Tuo tarpu atsakovė ne tik neigė, bet ir pateikė savo pozicijos pagrįstumo įrodymus – Mokymų medžiagą apie obligacijas bei 2008 m. vasario 8 d. obligacijų platinimo banke instrukciją, iš kurios matyti, kad banko darbuotojai buvo mokomi prieš sandorio sudarymą su klientu išsiaiškinti, ar asmuo susipažinęs su finansinės priemonės pobūdžiu ir rizikomis, emisijos sąlygomis, be to, mokymo medžiagoje buvo nurodyta, kad obligacijos nedraudžiamos indėlių draudimu, o klientui pateikiamuose dokumentuose nebuvo nurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos.2016 m. lapkričio 14 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad nei Obligacijų sutarties, nei Aptarnavimo sutarties, nei kitų gautų dokumentų ieškovė neskaitė nei ginčo sutarties sudarymo metu, nei vėliau. Pažymėtina tai, kad pati ieškovė patvirtino, kad ji nebuvo verčiama ar skubinama sudaryti ginčo sutartį. Ieškovė taip pat patvirtino, kad nieko nežinojo apie Lietuvoje galiojusią indėlių draudimo sistemą, nesikreipė dėl draudimo išmokos už obligacijas gavimo. Jei ieškovė elgtųsi apdairiai ir atidžiai, ji pasidomėtų dėl sudaromų sutarčių sąlygų ir perskaitytų pasirašomus dokumentus. Pasirašomuose dokumentuose, jei tik būtų juos skaičiusi, ji negalėtų nepastebėti, kad lyginant su terminuotojo indėlio sutartimis skiriasi sutarčių pavadinimai, kad pasirašyti duodama žymiai daugiau dokumentų, nustatytos kitokios, gerokai didesnės palūkanos.Ieškovė pasirašytinai patvirtino, kad prieš pasirašydama ginčo sutartį susipažino su obligacijų emisijų prospektu bei kad buvo supažindinta su visomis rizikomis investuojant, kad su ja aptartos Obligacijų sutarties sąlygos išreiškia jos valią. Šios aplinkybės parodo pačios ieškovės neatidumą ir nerūpestingumą, kas laikytina pagrindu konstatuoti ieškovės suklydimo arba banko darbuotojų tyčinio klaidinimo (apgaulės) CK 1.90 straipsnio ar 1.91 straipsnio prasme nebuvimą.Atsakovė nesutinka su ieškovės argumentais, kad neapklausęs buvusios banko darbuotojos L. S. teismas ignoravo ieškovės parodymus, nesurinko visų įrodymų, būtinų bylai spręsti. Teismas sprendime yra nurodęs, kad net jei ir būtų įrodyti ieškovės deklaruojami banko darbuotojos žodiniai paaiškinimai, tačiau vertinant juos pačios ieškovės veiksmų kontekste, kad ieškovė neperskaitė ir nepatikrino banko darbuotojos duotų paaiškinimų apie obligacijų draudimą indėlių draudimu, konstatuotina, kad ieškovė suklydo dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.90 straipsnio 5 dalis), kas taip pat nėra pagrindas ieškinio tenkinimui.Byloje nėra duomenų, kad bankas negalėtų grąžinti ieškovei obligacijų. Pagal ginčo sutartį ieškovės įsigytos obligacijos buvo ieškovės vertybinių popierių sąskaitoje banke, savo kreditoriaus reikalavimą banko bankroto byloje ieškovė kildino būtent iš įsigytų obligacijų, šio reikalavimo pagrindu banko bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis 30 526,03 Lt reikalavimas. Ieškovė patyrė nuostolius ne dėl to, kad jos įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, bet nuostoliai atsirado dėl emitento (banko) bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo ieškovės ir trečiojo asmens apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Ieškovė, pasirašydama Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, patvirtino šios sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 punkte, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą bei kitus dokumentus. Be to, Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punkte yra įtvirtinta, kad „pasirašydamas šią sutartį Investuotojas patvirtina, jog visos Sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojo valią. Prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis ir su jomis sutinka. Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Šie įrodymai pagrindžia, kad bankas supažindino su finansinių priemonių ir joms būdingų rizikų aprašymu ir obligacijų įsigijimo rizika. Apibendrintame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme yra nurodyta, kad „obligacijos turi jas išleidusio emitento nemokumo ar bankroto rizika, dėl ko obligacijos gali būti neišperkamos“. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė nebūtų banko darbuotojos supažindinta su minėtais dokumentais ir juose nustatytomis sąlygomis. Byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad bankas suteikė ieškovei visą reikalingą informaciją ir tinkamai vykdė pareigas, numatytas FPRĮ 22 straipsnyje, Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina tai, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Ieškovė buvo informuota banko darbuotojų, jog visą informaciją apie banko teikiamas investicines paslaugas ir produktus bei jų riziką, nurodytą finansinių priemonių rizikos aprašyme, gali gauti bet kuriame banko klientų aptarnavimo skyriuje ir banko interneto puslapyje (Aptarnavimo sutarties bendrosios dalies 7.7 punktas), tačiau ieškovė pati nesidomėjo obligacijų galimomis rizikomis, tai yra buvo neapdairi ir nerūpestinga. Ieškovė, tiek prieš minėtų sutarčių pasirašymą, tiek ir pasirašius jas, turėjo visas galimybes įvertinti obligacijų, kaip vertybinių popierių, ir kitų finansinių produktų skirtumus, rizikas, tačiau jai buvo aktuali tik didesnė piniginė grąža (palūkanos).CK 6.217 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad bet kokia sutartis gali būti nutraukta teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį. Atsižvelgiant į tai, ieškovė turėjo teisinę galimybę, įvertinusi sudarytų minėtų sutarčių turinį, nutraukti jas su banku dar iki Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 priimto sprendimo paskelbti banko veiklos apribojimą, tačiau ieškovė šia teise nepasinaudojo, o į teismą kreipėsi dėl ginčo sutarties praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo jų sudarymo, po banko veiklos apribojimo.Byloje nėra pagrįstų įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė ginčo sutarčių pagrindu investuotų M. P. priklausančias pinigines lėšas. Ginčo sutartyje, sudarytoje ieškovės su banku, nėra įvardintas M. P. kaip ginčo sutarties šalis, atstovaujamas ieškovės, ar nurodyta, jog investuojami M. P. priklausantys pinigai.Pagal kasacinio teismo praktiką atidarant sąskaitą banke ar dedant banke indėlį visuomet privalo būti atskleistas banko indėlininkas ar sąskaitoje esančiomis lėšomis galintis disponuoti asmuo, o asmuo, kuris nėra identifikuojamas kaip įneštų į banko sąskaitą lėšų savininkas, neturi reikalavimo teisės į banką. Net jeigu byloje būtų įrodymai, kad į obligacijas investuotos lėšos (lėšų dalis) priklausė ne ieškovei, o trečiajam asmeniui M. P., tai tik pati ieškovė atsakytų prieš trečiąjį asmenį, jei trečiasis asmuo patyrė nuostolius.

Motyvuojamoji dalis

I. A. teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Dėl ginčo esmės

Skundžiamu sprendimu teismas sprendė, kad nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovei nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau ieškovės apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos, galimybė investuoti, todėl nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudaryta iš esmės suklydus ar sudarytą dėl apgaulės.Apeliantai savo nesutikimą su tokiu teismo sprendimu iš esmės grindžia teigdami, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovės (banko) veiksmus atskleidžiant informaciją dėl investuotojų draudimo apsaugos apimties, netinkamai tyrė byloje esančius įrodymus, neatsižvelgdamas į apeliantės šeiminę padėtį bei kitas individualias savybes, todėl nepagrįstai obligacijų pasirašymo sutarties nepripažino negaliojančios kaip sudarytos iš esmės suklydus ar sudarytos dėl apgaulės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 1.90 straipsnio 1 dalies normos turinį, išskyrė kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgta sprendžiant, ar yra pagrindas konstatuoti asmens valios klaidą dėl esminių sandorio elementų: 1) turi būti suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; 2) suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai, t. y. ar, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, jis galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr. pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016, ir joje nurodytą teismo praktiką).Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovės (banko) veiksmus atskleidžiant informaciją dėl investuotojų draudimo apsaugos apimties. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas aptarė finansų tarpininkės elgesį pateiktos informacijos nepakankamumo kontekste, informacijos galimo nepakankamumo faktą vertindamas kaip savaime nepatvirtinantį apgaulės ar pagrindo sutarčiai pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamoje sutartyje ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nurodytus dokumentus apeliantė gavo. Ir nors juose pateiktą informaciją galima vertinti kaip nepakankamai aiškiai atskleidusia ieškovei aplinkybę, jog obligacijoms draudimo apsauga netaikytina, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ginčijamos sutarties sudarymo tokia aplinkybė negalėjo nulemti, jos sudarymą lėmė paties apelianto ekonominiai interesai. Nors apeliantė nurodė, kad ją galimai suklaidino banko darbuotojos L. S. veiksmai, teikiant klaidingą informaciją, kad obligacijos patenka į draudimo objektą, tačiau šioms aplinkybėms patvirtinti apeliantė be savo paaiškinimų jokių įrodymų nepateikė. Rungimosi principo esmė reikalauja, kad kiekviena šalis įrodytų tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl apeliantė, nagrinėjamoje byloje pareiškusi ieškinį dėl sandorio negaliojimo, turėjo teisinę pareigą įrodyti aplinkybes, patvirtinančias kurio nors iš jos nurodytų sandorio negaliojimo pagrindų egzistavimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju apeliantės paaiškinimais apie ją suklaidinusius aktyvius banko veiksmus nesivadovavo pagrįstai. Apeliantė, pasirašydama ginčijamą sutartį, aiškiai matomoje vietoje (virš savo parašo) patvirtino, kad yra susipažinusi su įsigyjamų obligacijų programos prospektu ir emisijos galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, taip pat patvirtino, kad ji buvo supažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes (b. l. 7). Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ (b. l. 8) apeliantė, be kitų dokumentų, patvirtino gavusi Apibendrintą finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą (b. l. 99), kurio 3 dalies „Obligacijos (skolos vertybiniai popieriai)“ 8 punkte yra nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Apeliantei pasirašytinai patvirtinus, jog ji, be kitų dokumentų, gavo ir šį aprašymą, būtent jai ir teko pareiga įrodyti, kad nepaisant to, su finansinių priemonių rizikomis ji nebuvo supažindinta (CPK 178 straipsnis). Tokių duomenų byloje nenustatyta. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jeigu prieš pasirašydamas ginčijamą sutartį apeliantė jos įdėmiai neperskaitė, nesiaiškino jos turinio, įskaitant ir su investavimu į obligacijas susijusių rizikų, tai toks suklydimas negali būti vertinamas kaip turintis esminės reikšmės, nes tokiu atveju šią riziką apeliantė prisiėmė pati dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.5 straipsnis, 1.90 straipsnio 5 dalis). Byloje nėra jokių duomenų ir pati apeliantė nenurodė jokių aplinkybių, kad dėl apeliantės amžiaus, išsilavinimo ar sveikatos būklės ją reikėtų vertinti kitaip nei vidutinį vartotoją. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad esminė informacija apie su obligacijomis sietiną riziką apeliantei buvo suteikta. Pagrindo manyti, kad apeliantei būtų buvusi suteikta kitokia, klaidinanti, informacija, teisėjų kolegija neturi.Teisėjų kolegija pritaria skundžiamo teismo sprendimo argumentams, kad byloje nebuvo įrodyti atsakovės (banko) veiksmai, kuriais ši tyčia siekė suklaidinti apeliantę (apgaulė) ir paveikti jos valią sudaryti sandorį su atsakove, todėl šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja ir CK 1.91 straipsnyje nurodytas sandorių negaliojimo pagrindas. Sandorio, kurį apeliantė ginčija, sudarymą lėmė pačios apeliantės ekonominis interesas gauti didesnę grąžą, jos didesnis pelningumas nei kitų atsakovės priemonių.Taip pat atmetami kaip nepagrįsti apeliantų argumentai, jog dalis pinigų priklausė tuo metu nepilnamečiu buvusiam M. P. ir apeliantė šiuos pinigus investavo jo vardu. Ginčijama Obligacijų pasirašymo sutartis buvo sudaryta tik tarp apeliantės L. P. ir atsakovės (banko). Jokių kitų duomenų, kurie leistų identifikuoti trečiąjį asmenį kaip ginčo sutarties šalį byloje nėra. Nagrinėjamu atveju pinigų kilmė, teisiniai santykiai tarp L. P. ir M. P., aplinkybė, ar banko darbuotoja žinojo minėtų pinigų kilmę, neturi teisinės reikšmės.Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, faktinio ar teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ginčą spręsti taip, kaip to siekia apeliantai, nenustatė.Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

Ieškovės ir trečiojo asmens apeliacinį skundą atmetus, jų apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis). Atsakovai duomenų apie bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.