- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-09-22
- Bylos Nr.
- eI2-3458-426/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01571-2021-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė (pirm.), Ina Kirkutienė, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- S. R.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Michailas Parchimovičius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Užubalio,
dalyvaujant pareiškėjui S. R. (R.), jo atstovui advokatui Michailui Parchimovičiui (Michail Parchimovič),
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Mildai Rukavičiūtei,
viešame teismo posėdyje (nuotoliniu būdu) žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. R. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 3I-00146/4U-485 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Ukrainos piliečiui S. R.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat prašo pareiškėjo naudai priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, jog jo profesija – betonuotojas – įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą.
Siekdamas pagrįsti turimą profesiją pareiškėjas atsakovui pateikė atitinkamą liudijimą apie kvalifikaciją, tačiau Departamentas atsisakė pripažinti šį dokumentą, aiškindamas, jog mokymo įstaiga, kurios diplomą pareiškėjas pateikė, neva neturi licencijos vykdyti veiklą profesinio (profesinio-techninio) mokymo organizavimo srityje, todėl pareiškėjo pateiktas liudijimas apie kvalifikaciją laikomas neišduotu, o pats pareiškėjas vertinamas kaip pateikęs tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą profesinę kvalifikaciją bei darbo patirtį.
Tačiau, pareiškėjo teigimu, iš valstybinio Ukrainos švietimo subjektų registro tinklalapio matyti, jog mokymo įstaiga, išdavusi pareiškėjui liudijimą apie kvalifikaciją, yra oficialiai įregistruota bei turi Ukrainos Švietimo ir mokslo ministerijos 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 3090 išduotą licenciją betonuotojams ruošti.
Be to, pareiškėjo pateiktame liudijime apie kvalifikaciją yra nurodyta, kad jam buvo suteikta III kategorijos betonuotojo kvalifikacija. Tačiau apie tai, ar liudijimą apie kvalifikaciją išdavusi mokymo įstaiga yra licencijuota, liudijime apie kvalifikaciją nėra nurodyta. Tai reiškia, kad, net jeigu mokymo įstaiga, išdavusi pareiškėjui liudijimą apie kvalifikaciją, ir būtų nelicencijuota, pareiškėjo liudijimas apie kvalifikaciją negali būti vertinamas kaip neatitinkantis tikrovės, o tokiu atveju tik būtų pagrindas atsisakyti pripažinti pareiškėjo kvalifikaciją.
Nors atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pateiktas liudijimas apie kvalifikaciją laikytinas apskritai neišduotu, nes šį liudijimą išdavusi mokymo įstaiga neva nėra licencijuota, tačiau akivaizdu, jog licencijos turėjimas ar neturėjimas neturi įtakos kursų organizavimo veiklai ar liudijimo apie kvalifikaciją išdavimui kaip fakto klausimui. Tokiu atveju, pareiškėjas mano, atsakovo išvados neatitinka jo paties daromų prielaidų.
Nustačius, kad mokymo įstaiga yra licencijuota, pareiškėjas mano, kad Departamento nustatytas trejų metų draudimas jam atvykti į Lietuvos Respubliką taip pat turi būti panaikintas kaip neturintis pagrindo. Be to, net ir tuo atveju, jeigu liudijimą apie kvalifikaciją išdavusi mokymo įstaiga nėra licencijuota, atsakovo nustatytas trejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką vis tiek naikintinas savarankišku pagrindu.
Iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad atsakovo nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką teisiškai grindžiamas Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 12 punktu. Punkte numatytos dvi alternatyvios sąlygos, kurias pareiškėjas neva įvykdė, t. y. duomenys, kuriuos užsienietis pateikė, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės, arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neturėjo pagrindo teigti, kad šios sąlygos yra įvykdytos, kadangi nuo jo prielaidos, jog mokymo įstaiga yra neva nelicencijuota, šios sąlygos visiškai nepriklauso.
Pareiškėjas pažymi, kad lankė kursus, juos baigė, gavo atitinkamą liudijimą ir pateikė Departamentui. Jokios informacijos apie savo mokymo įstaigos santykius su valstybės priežiūros institucijomis pareiškėjas neturėjo ir nesidomėjo, kadangi tokios pareigos jis neturi. Mano, kad atsakovas plečiamai traktuoja tiek pareiškėjo pateiktą liudijimą apie kvalifikaciją, tiek jo pareigas, iš esmės primesdamas pareiškėjui valstybinės kontrolės funkcijas ir perkeldamas jam atsakomybę už tai, kad mokymo įstaiga atitiktų keliamus reikalavimus.
Taip pat pareiškėjas mano, kad nepagrįstai kaltinamas liudijimo apie kvalifikaciją, kaip dokumento, klastojimu, kadangi dokumentų klastojimas yra nusikalstama veika, už kurią Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę. Paaiškina, kad įsiteisėjusio teismo nuosprendžio jo atžvilgiu nėra priimta, todėl atsakovas neturi pagrindo kaltinti jį liudijimo apie kvalifikaciją neteisėtu įgijimu ar klastojimu.
Pareiškėjo nuomone, skundžiamu Sprendimu taikoma administracinio poveikio priemonė dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir faktiškai į kitas Šengeno valstybes yra neproporcinga. Net jeigu mokymo įstaiga iš tikrųjų būtų nelicencijuota, kadangi pareiškėjas neturi galimybių ir neprivalo tikrinti mokymo įstaigos atestacijos, taip pat neprivalo prisiimti atsakomybės už jos galimą neatitikimą Ukrainos teisės aktų reikalavimams.
Skunde pažymi, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos migracijos politikos, kuri vykdoma taip, jog valstybėje veiksmingai būtų užtikrinta kiekybinė ir kokybinė migracijos srautų bei darbo rinkos poreikių atitiktis, taip pat, kad būtų prisidėta prie ūkio augimo ir konkurencingumo didėjimo. Pareiškėjas pabrėžia, kad turi profesiją, įtrauktą į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, todėl Departamento priimti sprendimai nėra tinkami šalies ekonomikai.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, atsakovas netinkamai atliko savo pareigas, priimdamas Sprendimą, kadangi, vietoje to, kad suteiktų galimybę pateikti papildomus paaiškinimus, iš karto nusprendė pritaikyti administracinio poveikio priemonę. Mano, kad tokie veiksmai neatitinka teisės aktų reikalavimų ir nelaikytini geru administravimu.
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad 2020 m. gruodžio 14 d. pareiškėjas, ketindamas uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (t. y. betonuotojas), Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje užpildė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pridėdamas dokumentų skaitmenines kopijas.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai. Taip pat pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktį leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai pateikiama darbdavio informacija apie turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius penkerius metus.
Šiuo atveju pareiškėjo kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas – 2020 m. vasario 28 d. išduotas liudijimas Nr. 288-4-2020 (toliau – ir Liudijimas), kuriame nurodyta, kad pareiškėjas mokėsi Ukrainos pradiniame-pramoniniame centre „Profesinis saugumas“ (toliau – ir mokymo įstaiga), baigė mokymo įstaigą ir jam suteikta III kategorijos betonuotojo kvalifikacija.
Departamentas, nagrinėdamas kitų Ukrainos piliečių prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi kaip ketinantiems dirbti pagal su statybų sritimi susijusiomis darbininkiškomis profesijomis ir kartu pateiktus dokumentus, nustatė, jog kiti Ukrainos piliečiai turimai kvalifikacijai patvirtinti taip pat pateikė mokymo įstaigos tariamai išduotus ir jų profesinę kvalifikaciją patvirtinančius liudijimus. Kilus pagrįstų įtarimų dėl pateiktų liudijimų tikrumo, Migracijos departamentas ne kartą elektroniniu paštu kreipėsi į mokymo įstaigą su prašymu patvirtinti išduotų šiems užsieniečiams liudijimų autentiškumą. Negavęs atsakymo, atsakovas 2021 m. sausio 26 d. elektroniniu paštu osvita@kmda.gov.ua išsiuntė Ukrainos mokslo ir švietimo departamentui paklausimą su prašymu patvirtinti, ar minėtiems Ukrainos piliečiams buvo išduoti mokymo įstaigos liudijimai. Kartu su paklausimu buvo išsiųstos ir šių liudijimų skaitmeninės kopijos.
Departamentas 2021 m. sausio 28 d. gavo Kijevo miesto valstybės administracijos Kijevo tarybos valdymo organo Švietimo ir mokslo departamento oficialų raštą Nr. 063-621, pasirašytą Profesinio mokymo aukštųjų mokyklų ir tikslinių programų prognozavimo vadybos vadovo, kuriame nurodyta, kad pagal norminius Ukrainos teisės aktus įmonės, organizacijos, įstaigos bei švietimo įstaigos turi teisę išduoti valstybinius standartus atitinkančius dokumentus apie profesinį ir techninį išsilavinimą (diplomus, pažymėjimus) tik atestacijos išlaikymo atveju. Mokymo įstaiga Ukrainos švietimo ir mokslo ministerijos užsakymų pagrindu turi licenciją švietimo veiklos organizavimui profesinio (profesinio-techninio) mokymo srityje. Tačiau atestacijos procedūra dėl mokymo įstaigos nebuvo vykdoma, o pateikti profesinę kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai neatitinka valstybinių standartų reikalavimų.
Pareiškėjo pateiktas Liudijimas yra įformintas tokiame pačiame blanke kaip ir minėtų užsieniečių pateikti liudijimai, sutampa, tariamai, mokymo įstaigos vadovo parašai ir antspaudas. Tačiau, Departamento nuomone, pareiškėjo pateikto diplomo mokymo įstaiga iš tiesų neišdavė, todėl galima daryti išvadą, kad norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą profesinę kvalifikaciją bei darbo patirtį, t. y. vieną svarbiausių dokumentų, kai kreipiamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo darbo pagrindu.
Atsiliepime pažymi, kad skunde išdėstyti teiginiai prieštarauja Ukrainos mokslo ir švietimo departamento raštui (oficialiam Ukrainos valstybinės institucijos atsakymui), kad mokymo įstaiga, atsižvelgus į Ukrainos Švietimo ir mokslo ministerijos įsakymus, neturi licencijos vykdyti veiklą profesinio (profesinio-techninio) mokymo organizavimo srityje. Pagal Ukrainos norminius-teisinius aktus mokymo įstaigos, įmonės, organizacijos turi teisę išduoti valstybinio pavyzdžio dokumentus apie profesinį-techninį išsilavinimą (diplomus, liudijimus) tik išlaikius atestaciją. Šiuo atveju atestacijos procedūra nebuvo vykdoma.
Departamentas pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato reikalavimų profesinę kvalifikaciją patvirtinantiems dokumentams, išduotiems užsienio valstybėse. Nagrinėjamu atveju Ukrainos mokymo įstaigos išduoti dokumentai buvo įvertinti kompetentingos Ukrainos valstybinės institucijos pagal šalies teisės aktus ir buvo konstatuota, kad mokymo įstaiga neturi teisės tokių dokumentų išduoti.
Atsakovas atkreipia dėmesį, kad skundžiamas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir išdavimo sąlygas.
Departamentas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad įstaigos licencijos turėjimas ar neturėjimas neturi įtakos kursų organizavimo veiklai ar liudijimo išdavimui kaip fakto klausimui, kadangi Ukrainos Mokslo ir švietimo departamento raštas patvirtino, jog mokymo įstaiga neturi teisės išduoti valstybinio pavyzdžio dokumentų apie profesinį-techninį išsilavinimą. Ukrainos Švietimo ir mokslo ministerijos raštas išimčių nenumatė, o pareiškėjui, teigiančiam, jog baigė šią mokymo įstaigą, turėjo būti žinoma visa informacija, susijusi su šios įstaigos veikla. Nustačius, kad pareiškėjas neturi betonuotojo kvalifikacijos, buvo pagrįstai konstatuota, jog jis neturi ir darbo patirties pagal įgytą kvalifikaciją, nes kvalifikacijos neįgijo.
Taip pat Departamentas nesutinka, kad pareiškėjas neturi pareigos aiškintis dėl Mokymo įstaigos atestacijos, kadangi pagal Įstatymą jis turi pateikti informaciją apie savo turimą kvalifikaciją, o šiuo atveju pateikė 2020 m. vasario 28 d. išduotą liudijimą, kuris neatitinka tikrovės. Pareiškėjas buvo asmeniškai atsakingas už prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateiktos informacijos ir pridedamų dokumentų teisingumą bei tikrumą, tačiau elgėsi nesąžiningai ir neatsakingai.
Atsakovas nurodo, kad turėjo pakankamą teisinį pagrindą svarstyti klausimą dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti laikotarpio nustatymo, kadangi vienas iš draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką instituto tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems ir nepatikimiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, o šiuo atveju nustatytos aplinkybės leido pripažinti pareiškėją esant nesąžiningu, nepatikimu ir piktnaudžiaujančiu nustatytomis migracijos procedūromis.
Be to, pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai, jis neturėjo leidimų laikinai gyventi ar nacionalinių vizų, išduotų darbo pagrindu, nebuvo įsidarbinęs. Taip pat nenustatyta, kad jis turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Nors prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas nurodė, kad yra vedęs, tačiau duomenų apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra.
Paaiškina, kad skundžiamo Sprendimo dalis dėl pareiškėjo duomenų įvedimo į C. SIS sistemą yra pagrįsta tuo, kad pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, kadangi duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės, todėl galimai ir ateityje pareiškėjas gali nesąžiningu būdu siekti vykti į kitas Šengeno valstybes, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Pareiškėjas nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių apsigyvenimą, pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis ir tokiu būdu siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi. Todėl Departamentas mano, kad pareiškėjo duomenys į C. SIS buvo įvesti teisėtai ir pagrįstai SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytais pagrindais.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad priimant sprendimus, turi būti laikomasi atrankos, darbo jėgos kompensavimo ir patrauklumo principų, kadangi Lietuvos teisinis reglamentavimas neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje.
Be to, pareiškėjo teigimu, Departamentas jam nesuteikė galimybės pateikti paaiškinimų, tačiau nei Įstatymas, nei Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. Įsakymu Nr. 1V-329, neįtvirtina Departamento pareigos užsienietį apklausti prieš priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, o pats pareiškėjas konkrečiai neįvardijo, kokių reikšmingų ginčijamo sprendimo priėmimui aplinkybių atsakovas neišsiaiškino jo neapklausdamas.
Atsakovo teigimu, Sprendimas priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos, atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, todėl neturėtų būti panaikintas.
Pareiškėjas ir atsakovas teismui taip pat pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus bei papildomus dokumentus.
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus. Papildomai nurodė, kad pareiškėjas mokėjo už mokslą, baigė atitinkamus kursus, atliko praktiką Latvijoje. Pareiškėjas rado darbą Lietuvos Respublikoje, tikėjosi dirbti, kadangi siūlomas didesnis atlygis nei jo valstybėje. Nurodė, kad jis nežinojo, jog įstaiga, kurioje mokėsi, yra neakredituota. Pažymėjo, kad skundžiamu sprendimu yra pažeidžiamas lygiateisiškumo principas, o pareiškėjas, kaip fizinis asmuo, yra silpnesnioji šalis. Be to, atsakovas ne privalo, o tik turi teisę taikyti draudimą užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitas Šengeno valstybes. Šiuo atveju toks draudimas pareiškėjui sukelia labai sunkias pasekmes, kadangi jam reikia išlaikyti šeimą, Ukrainoje atlyginimai nėra dideli, o pareiškėjui uždrausta vykti į kitas valstybes Šengeno erdvėje.
Atsakovo atstovė nesutiko su skundu, prašydama jo netenkinti. Pažymėjo, kad mokymosi įstaigos tinkamumu ir turima licencija turėjo įsitikinti pats pareiškėjas. Šiuo atveju laikoma, kad pareiškėjas neįgijo reikalingos kvalifikacijos, kadangi mokėsi Ukrainoje neakredituotoje įstaigoje.
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 3I-00146/4U-485 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Ukrainos piliečiui S. R.“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad pareiškėjas Ukrainos pilietis S. R. 2020 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2021-LLG-1477 tuo pagrindu, jog ketino atvykti į Lietuvos Respubliką dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis, t. y. betonuotoju. Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė galiojančio kelionės dokumento, tarpininkavimo rašto, sutarties su darbdaviu ir kitų dokumentų skaitmenines kopijas.
Nagrinėjant pareiškėjo prašymą, Migracijos departamentui kilo įtarimų dėl jo įgytos betonuotojo kvalifikacijos, todėl paprašė pateikti turimą kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjas pateikė Ukrainos pradinio-pramoninio centro „Profesinis saugumas“ 2020 m. vasario 28 d. išduotą liudijimą Nr. 288-4-2020, kuriame nurodyta, kad S. R. baigė mokymo įstaigą ir jam suteikta III kategorijos betonuotojo kvalifikacija.
Departamentas, nagrinėdamas kitų Ukrainos piliečių prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi kaip ketinantiems dirbti pagal su statybų sritimi susijusią profesiją ir kartu pateiktus dokumentus, nustatė, kad jie, turimai kvalifikacijai patvirtinti, taip pat pateikė mokymo įstaigos tariamai išduotus ir jų profesinę kvalifikaciją patvirtinančius liudijimus. Departamentui kilus įtarimų dėl pateiktų liudijimų tikrumo buvo ne kartą elektroniniu paštu kreiptasi į Mokymo įstaigą su prašymu patvirtinti šiems užsieniečiams (pareiškėjo vardas ir pavardė paklausime nėra nurodyti) išduotų liudijimų autentiškumą, o, negavęs jokio atsakymo, atsakovas 2021 m. sausio 26 d. elektroniniu paštu osvita@kmda.gov.ua išsiuntė Ukrainos mokslo ir švietimo departamentui paklausimą su prašymu patvirtinti, ar minėtiems Ukrainos piliečiams buvo išduoti Mokymo įstaigos liudijimai, ar yra duomenų, kad jie mokėsi Mokymo įstaigoje ir pan. Kartu su paklausimu buvo išsiųstos ir šių liudijimų skaitmeninės kopijos.
Atsakovas 2021 m. sausio 28 d. elektroniniu paštu gavo Kijevo miesto tarybos vykdomojo komiteto (Kijevo miesto valstybinės administracijos) Švietimo ir mokslo departamento oficialų raštą Nr. 063-621, pasirašytą Aukštojo mokslo, profesinio mokymo įstaigų ir tikslinių programų prognozavimo valdybos viršininko Olego (Oleg) Bondarenko, kuriame paaiškinta, kad Mokymo gamybinis centras „Profesionalus saugumas“ turi licencijas organizuoti mokymo veiklą profesinio (profesinio techninio) mokymo srityje pagal Ukrainos Švietimo ir mokslo ministerijos įsakymus. Taip pat nurodyta, kad pagal Ukrainos teisės aktus mokymo įstaigos, įmonės, organizacijos, įstaigos turi teisę išduoti valstybinio pavyzdžio dokumentus apie įgytą profesinį techninį išsilavinimą (diplomus, liudijimus), jei jos yra atestuotos. Pažymėta, kad Mokymo gamybiniam centrui „Profesionalus saugumas“ atestacijos procedūra nėra atlikta, išduotiems dokumentams (liudijimams) nėra nustatyti standartų reikalavimai.
Departamentas, įvertinęs turimus duomenis ir remdamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, 133 straipsnio 1, 7 ir 8 dalimis, SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. birželio 5 d. nutarimo Nr. 546 redakcija), (toliau – ir Taisyklės) 4, 6, 15, 16 ir 20 punktais bei Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Tvarka) 12 punktu, ginčijamu Sprendimu nusprendė: 1) atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi; 2) uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo šio sprendimo priėmimo dienos; 3) įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (C.SIS) perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 3 metus nuo šio sprendimo priėmimo dienos.
Atsakovas skundžiamą Sprendimą argumentavo tuo, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitiko tikrovės, todėl darė išvadą, kad ir ateityje jis gali nesąžiningu būdu siekti vykti į kitas Šengeno valstybes, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Pažymėjo, kad S. R. su Lietuva nesieja ilgalaikiai socialiniai ekonominiai ryšiai, taip pat nenustatyta, jog jis turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas su Sprendimu nesutinka ir prašo teismo jį panaikinti. Paaiškina, kad pateikė atsakovui atitinkamą liudijimą apie savo kvalifikaciją, patvirtinantį, jog jam buvo suteikta III kategorijos betonuotojo kvalifikacija. Jis lankė kursus, juos baigė, gavo atitinkamą liudijimą, apie savo mokyklos licencijavimą nesidomėjo ir tokios informacijos atsakovui neteikė. Be to, mano, kad tokios pareigos jis ir neturi. Pažymi, kad niekada neklastojo dokumentų, taip pat jo atžvilgiu nėra iškeltos baudžiamosios bylos dėl dokumentų klastojimo.
Įstatymo (ginčui aktuali teisės akto redakcija nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2021 m. birželio 1 d.) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius penkerius metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 2¹ dalyse nurodytus atvejus; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas atsakovo išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodė, jog ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ betonuotoju.
UTPĮ 44 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkto b ir c papunkčiuose nurodytos sąlygos netaikomos užsieniečiui, kuris, Lietuvos Respublikoje pabaigęs studijas ar mokymąsi pagal profesinio mokymo programą, ketina dirbti ir dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu kreipėsi nepraėjus 2 metams nuo studijų ar mokymosi pagal profesinio mokymo programą baigimo. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis ir nėra išnaudota kvota, nustatoma pagal šio Įstatymo 57¹ straipsnį. Jeigu darbdavys yra įtrauktas į patvirtintų įmonių sąrašą, kurio sudarymas ir taikymas nustatytas šio Įstatymo 63¹ straipsnyje, pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją ir jos atitiktį darbo vietai arba ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal darbdavio nurodytą profesiją per pastaruosius 5 metus (Įstatymo 44 straipsnio 3 dalis).
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos, nustatančios, kada išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Taip pat išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė arba jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 ir 14 punktai).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo turimą betonuotojo kvalifikaciją, Migracijos departamentui pateikė mokymo įstaigos išduotą Liudijimą, kuriame nurodyta, kad jam suteikta betonuotojo profesijos trečios kategorijos kvalifikacija. Dokumento apačioje yra antspaudas: „Ukraina. Kijevas. Ribotos atsakomybės bendrovė Mokymo gamybinis centras „Profesinė sauga“. Identifikacinis kodas 33782727“.
Departamentas dėl kitų iš pareiškėjo kilmės valstybės, t. y. Ukrainos, atvykusių asmenų pateiktų liudijimų jau buvo kreipęsis į mokymo įstaigą, siekdamas įsitikinti pateiktų liudijimų tikrumu, tačiau pastarajai neatsakius į paklausimą, 2021 m. sausio 26 d. raštu kreipėsi į Kijevo miesto tarybos vykdomojo organo Švietimo ir mokslo departamentą. Rašte atsakovas prašė pateikti informaciją, ar yra duomenų, jog Mokymo įstaigoje mokėsi 8 Ukrainos piliečiai, taip pat, ar jiems išduoti sertifikatai, ar jie atitinka standarto reikalavimus ir pan., tačiau, kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, sąraše pareiškėjo vardo ir pavardės nėra. Bylos nagrinėjimo teisme metu Departamentas taip pat nepateikė duomenų, jog kreipėsi į atitinkamas įstaigas konkrečiai dėl duomenų apie S. R. mokymąsi pateikimo.
Nors Švietimo ir mokslo departamentas 2021 m. sausio 28 d. raštu konkrečiai neatsakė į Migracijos departamento klausimus, tačiau patvirtino, jog mokymo įstaiga turi licencijas organizuoti mokymo veiklą profesinio (profesinio techninio) mokymo srityje pagal Ukrainos Švietimo ir mokslo ministerijos įsakymus. Pažymėjo, kad mokymo įstaigos atestacijos procedūra nėra atlikta, išduoti dokumentai (liudijimai) nėra numatyti standartų reikalavimais.
Atkreiptinas dėmesys, kad ginčijamame Sprendime Departamentas padarė priešingą išvadą, konstatuodamas, jog „Mokymo įstaiga, atsižvelgus į Ukrainos Švietimo ir mokslo ministerijos įsakymus, neturi licencijos vykdyti veiklą profesinio (profesinio techninio) mokymo organizavimo srityje“ (Sprendimo 3 lapas).
Taigi, iš Švietimo ir mokslo departamento rašto, priešingai nei Migracijos departamentas konstatavo Sprendime, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjo mokymo įstaiga neturi licencijos vykdyti veiklą, o jo pateiktas Liudijimas neatitinka tikrovės vien dėl to, jog neatitinka Ukrainoje taikomų standartų. Pažymėtina, kad atsakovas prie tokios išvados priėjo tik palyginęs pareiškėjo pateiktą Liudijimą su kitų 8 Ukrainos piliečių pateiktais liudijimais (Sprendime nustatė, jog jie yra įforminti tokiame pačiame blanke, sutampa, tariamai, mokymo įstaigos vadovo parašai ir antspaudas), tačiau nesurinko įrodymų, patvirtinančių, kad būtent pareiškėjas mokymo įstaigoje nesimokė ir (ar) neįgijo atitinkamos kvalifikacijos. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad vien Švietimo ir mokslo departamento raštas negalėjo būti pakankamas pagrindas Migracijos departamentui Sprendimu konstatuoti, jog pareiškėjas pateikė Liudijimą, neatitinkantį tikrovės. Pažymėtina, kad Departamentas, nagrinėdamas prašymą ir priimdamas Sprendimą, turėjo išsiaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės pareiškėjo prašymui objektyviai išnagrinėti ir kritiškai, nešališkai jas įvertinti bei Sprendimą pagrįsti tokiu būdu, kad nekiltų abejonių dėl jo pagrįstumo ir teisėtumo. Akcentuotina, kad tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo naujausioje praktikoje (žr. LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3565-968/2021).
Nagrinėjamu atveju Departamentas tiek Sprendime, tiek bylos nagrinėjimo metu akcentavo, jog dėl tinkamo dokumentų sutvarkymo ir jų pateikimo atsakovui, kurie nekeltų abejonių dėl užsieniečio ketinimų gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, visų pirma, atsakingas yra pats užsienietis. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog mokymo įstaiga nėra atestuota ir dėl to neturi teisės išduoti valstybinio pavyzdžio įgytą kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų, reikalavimų, nustatytų UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktyje, vertinimo požiūriu nėra reikšminga, kadangi įstatyme neįtvirtintas reikalavimas pateikti dokumentus dėl įgytos profesinės kvalifikacijos užsieniečio kilmės valstybės atestuotoje profesinėje (profesinė techninė) švietimo įstaigoje bei pateikti užsieniečiui išduotą valstybinio pavyzdžio dokumentą apie profesinį (profesinį techninį) išslavinimą (žr. LVAT 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3387-415/2021). Tad šie atsakovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3565-968/2021 taip pat konstatavo, kad Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo 80 punkte yra nustatyta, jog Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus organizuoja užsieniečio apklausą ir pareikalauja pateikti papildomus dokumentus. Šiuo atveju Migracijos departamentas, neturėdamas pakankamai duomenų, kad užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą kvalifikaciją, prieš priimdamas Sprendimą turėjo pareigą apklausti pareiškėją (kreiptis dėl papildomų paaiškinimų) ir pateiktus paaiškinimus, kartu su kitais surinktais duomenimis, įvertinti priimant sprendimą dėl užsieniečio prašymo (žr., pvz., LVAT 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2400-756/2020). To neišsiaiškinęs, atsakovas padarė esminį administracinio akto (administracinio sprendimo) priėmimo procedūrinį pažeidimą, dėl ko nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas ir Sprendimo pagrįstumas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Taigi, byloje esantys faktiniai duomenys leidžia konstatuoti, jog įrodymais nepaneigta, kad pareiškėjo kvalifikaciją pagrindžiantys dokumentai atitinka tikrovę ir nėra įrodyta, jog atsakovui buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (ABTĮ 56 straipsnis). Todėl Migracijos departamento Sprendimas naikintinas ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pripažinus, kad Sprendimu jame nurodytais faktiniais bei teisiniais pagrindais neteisėtai atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atskirai nepasisakoma dėl Departamento ginčijamo sprendimo dalių, kuriomis uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo įvedimo į C.SIS, nes šie atsakovo sprendimai yra išvestiniai, priimti remiantis sprendimo atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje faktiniais bei teisiniais pagrindais, kurių pagrįstumas teisėjų kolegijos yra paneigtas, todėl nurodyti atsakovo sprendimai naikinami kartu su juos lėmusiu sprendimu dėl atsisakymo pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Kadangi visas pareiškėjo skundžiamas Sprendimas naikintinas, darytina išvada, kad teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nesilaikyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos), 2 punkte įtvirtinta, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas, kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nurodoma, jog rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas sumokėjo 23 Eur žyminio mokesčio ir 2 000 Eur už teisines advokato paslaugas.
Pagrįsdamas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų pareiškėjas (jo atstovas) į bylą pateikė Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus 2021 m. gegužės 10 d. mokėjimo nurodymą, iš kurio matyti, kad už skundo padavimą teismui buvo sumokėti 23 Eur žyminio mokesčio, taip pat PVM sąskaitą faktūrą už teisines paslaugas Nr. MPSR/2021/08 2 000 Eur sumai bei Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonė, kurioje pareiškėjas ketino dirbti) apmokėjo už pareiškėjui suteiktas teisines paslaugas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog kai kurios Rekomendacijų 8 punkte tiesiogiai neminimos teisinės paslaugos atitinkamais atvejais gali būti nelaikomos savarankiškomis ir už jų teikimą patirtos išlaidos gali būti atskirai nepriteisiamos, teismui įvertinus bylos medžiagą ir pripažinus, jog jos įeina į atskirų paslaugų, išvardintų Rekomendacijų 8 punkte, apimtį. Pavyzdžiui, susitikimas su klientu, teismų praktikos analizė, teisinės konsultacijos ir teisinės pozicijos formavimas, teismo sprendimo gavimas gali būti sudėtine skundo parengimo paslaugos dalimi, todėl ir patirtos išlaidos už minėtas paslaugas gali būti traktuojamos kaip išlaidos už vieną teisinę paslaugą – skundo parengimą (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-946/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-19/2012; 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1245-/2012; kt.). Rekomendacijose nenumatyti maksimalaus priteistino užmokesčio dydžiai už tokias teisines paslaugas, kaip skundo peržiūrėjimas, skundo priedų paruošimas ir patvirtinimas, skundo padavimas teismui, tačiau pagal teisinių paslaugų pobūdį, jos priskirtinos prie teisinių paslaugų surašant skundą ir užmokestis už jas atskirai nepriteistinas (žr., pvz., LVAT 2011 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-414/2011).
Kaip matyti iš PVM sąskaitos faktūros, pareiškėjas už skundo parengimą turėjo sumokėti 600 Eur (skundas parengtas 2021 m. gegužės 7 d.). Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyta, kad už ieškinio, priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinio (šiuo atveju – skundo) parengimą maksimali priteistina suma apskaičiuojama taikant 2,5 koeficientą, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje. Atsižvelgiant į skundo pateikimo teismui datą (2021 m. gegužės 11 d.) taikytinas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2020 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris buvo 1 524,2 Eur. Taigi maksimali priteistina suma už pareiškėjo skundo parengimą pagal Rekomendacijas yra 3 810,50 Eur (1 524,2 x 2,5). Šiuo atveju pareiškėjo prašoma suma neviršija maksimalios galimos priteisti sumos, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteistina 600 Eur už skundo parengimą.
Nagrinėjamu atveju PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas veiksmas „įrodymų rinkimas“ ir atskirai nurodytas veiksmas „paaiškinimų-prašymo prijungti įrodymus ruošimas“ traktuotinas kaip vienas procesinis veiksmas, t. y. dokumento, kuriame pateikti paaiškinimai, parengimas. Rekomendacijų 8.16 punkte nustatyta, kad už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, maksimali priteistina suma apskaičiuojama taikant 0,4 koeficientą, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje. Kaip matyti, minėtas dokumentas teismui pateiktas 2021 m. rugpjūčio 23 d., todėl taikytinas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2021 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris buvo 1 517,4 Eur. Maksimali priteistina suma už minėto dokumento ruošimą pagal Rekomendacijas galėtų būti 606,96 Eur (1 517,4 x 0,4), o šiuo atveju pareiškėjo prašoma suma (1 000 + 200 = 1 200 Eur) viršija Rekomendacijose nurodomą sumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjo atstovas šioje byloje savarankiškai rinko įrodymus, teikė paklausimus, užsakė vertimo paslaugas, tačiau į bylą nėra pateiktos atskiros sąskaitos už vertimo paslaugą. Be to, įvertinus ir tą aplinkybę, kad atsakovas yra biudžetinė įstaiga, darytina išvada, kad yra pagrindas pareiškėjo prašomą sumą nuo 1 200 Eur mažinti iki didžiausios leistinos, t. y. 606,96 Eur.
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 200 Eur už dalyvavimą teismo posėdyje 2021 m. rugpjūčio 25 d. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazės matyti, kad minėtas teismo posėdis žodinio proceso tvarka, kuriame dalyvavo pareiškėjo atstovas advokatas Michailas Parchimovičius, vyko nuo 13.17 val. iki 15.18 val., t. y. posėdis truko 2 valandas. Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą maksimali priteistina suma apskaičiuojama taikant 0,1 koeficientą, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje. Šiuo atveju taikytinas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2021 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris buvo 1 517,4 Eur, todėl maksimali priteistina suma už 1 valandą dalyvavimo posėdyje ir pasirengimą jam galėtų būti 151,74 Eur (1 517,4 x 0,1). Kadangi teismo posėdis truko 2 valandas, todėl šiuo atveju pareiškėjo prašoma 200 Eur suma neviršija Rekomendacijose nurodytos sumos ir priteistina iš atsakovo.
Taigi, iš viso pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistina 1 429,96 Eur (23 + 600 + 606,96 + 200) bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 138 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo S. R. (R.) skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 3I-00146/4U-485 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Ukrainos piliečiui S. R.“.
Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo S. R. (R.) prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš naujo.
Priteisti pareiškėjui S. R. (R.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 429,96 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus dvidešimt devynis eurus ir 96 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.