- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-06-16
- Bylos Nr.
- I-3594-171/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02012-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Bronius Januška, Rūta Miliuvienė, Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- S. F.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 6.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Broniaus Januškos, Rūtos Miliuvienės ir Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjui S. F., atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, kuriai atstovauja Vilniaus miesto savivaldybės administracija, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei Rasai Bručaitei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybei, kuriai atstovauja Vilniaus miesto savivaldybės administracija, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. F. kreipėsi į teismą su skundu (teisme gautas 2014-03-31), kuriame prašė: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014-03-13 sprendimą Nr. 19377 neteikti jam socialinės pašalpos nuo 2014-02-01, 2) įpareigoti atsakovę paskirti socialinę pašalpą nuo 2014-02-01 ir išmokėti priklausančias sumas, 3) priteisti 700 315,50 Eur padarytą turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų / neveikimo (t. I, b. l. 1–8).
Paaiškina, kad jam nepagrįstai ir neteisėtai buvo atsisakyta skirti socialinę pašalpą nuo 2014-02-01, motyvuojant tuo, kad nebuvo pateikti visi reikiami dokumentai. Nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybė 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 1-1581 patvirtinto Socialinės pašalpos ir būsto šildymo išlaidų, išlaidų geriamajam vandeniui ir karštam vandeniui kompensacijų nepasiturintiems gyventojams Vilniaus miesto savivaldybėje skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 19.14, 44 ir 69 punktai buvo pripažinti neteisėtais. Dėl šių nuostatų taikymo pareiškėjui buvo nepagrįstai neišmokėta socialinė pašalpa, dėl to jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teismo posėdyje skundą palaikė ir prašė ji tenkinti. Teismui pasiūlius atskirai nurodyti turtinės ir neturtinės žalos sumas ir jas pagrįsti, paaiškino, kad 700 315,50 Eur padarytos turtinės ir neturtinės žalos neįmanoma atskirti ir suskaidyti, o šios žalos apskaičiavimo kriterijai yra paslaptis.
Atsiliepimas
Atsakovės atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (t. II, b. l. 12).
Paaiškina, kad net ir nustačius, kad Aprašo 19.14, 44 ir 69 punktai buvo priimti neteisėtai, nėra galima civilinė valstybės institucijos atsakomybė, nes pareiškėjas tiek turtinės, tiek neturtinės žalos dydžio nemotyvuoja, nenurodo, kaip žala pasireiškė. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir teigia, kad ne kiekvienu atveju, kai viešojo administravimo subjekto sprendimas yra panaikinamas, gali atsirasti turtinė žala.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovių atstovė, remdamasi iš esmės analogiškais atsiliepimuose išdėstytiems motyvais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje remdamasis proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais ir pateiktais rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad 2014-02-04 pareiškėjas pateikė prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti, paraišką pildantis darbuotojas pažymėjo, kad nenurodyta pareiškėjo banko sąskaita (t. I, b. l. 82–83). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrius 2014-03-13 priėmė sprendimą Nr. 19377, kuriuo vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 6 dalimi ir Aprašo 16 punktu buvo atsisakyta suteikti socialinę pašalpą, nes per mėnesį nepateikti visi reikiami dokumentai (t. I, b. l. 63). 2014 m. spalio 7 d. nutartimi teismas administracinės bylos nagrinėjimą sustabdė, nes nagrinėjamoje administracinėje byloje taikytini Aprašo punktai, dėl kurių atitikties teisės aktams Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į teismą. Byla buvo sustabdyta, kol bus išnagrinėta administracinė byla Nr. I-7289-142/2014 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01794-2014-1) ir įsiteisės teismo sprendimas (t. I, b. l. 185–186). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2015-04-12 priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1154-502/2015 (proceso Nr. 3-61-3-01794-2014-1), taigi išnyko aplinkybės, dėl kurių administracinė byla Nr. I-3594-171/2015 (proceso Nr. 3-61-3-02012-2014-5) buvo sustabdyta, todėl teismas 2015-04-15 nutartimi bylos nagrinėjimą atnaujino (t. I, b. l. 191).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai buvo atsisakyta pareiškėjui suteikti socialinę pašalpą, kadangi nebuvo pateikta banko, su kuriuo (-iais) Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį, atsiskaitomoji asmens sąskaita.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-1154-502/2015 pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 1-1581 patvirtinto Socialinės pašalpos ir būsto šildymo išlaidų, išlaidų geriamajam vandeniui ir išlaidų karštam vandeniui kompensacijų nepasiturintiems gyventojams Vilniaus miesto savivaldybėje skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo 44 punkto nuostata „Finansų departamentas paskirtas socialines pašalpas perveda iki einamojo mėnesio 25 dienos į gavėjų nurodytas sąskaitas Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiuose bankuose ar bankų skyriuose“ ir Aprašo 69 punkto nuostata „Finansų departamentas apskaičiuotų kompensacijų, nustatytų Aprašo 66 ir 67.1 punktuose, sumas perveda į gavėjų nurodytas sąskaitas Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiuose bankuose“ tiek, kiek jomis teisiškai nesureguliuotas paskirtų socialinių pašalpų / apskaičiuotų kompensacijų sumų išmokėjimas ir kitokiu būdu (kitokiais būdais), prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintam proporcingumo principui.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 116 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Tačiau ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „paprastai negali būti taikomas“ suponuoja išvadą, kad iš šios bendro pobūdžio taisyklės galimos ir išimtys, t. y. atvejai, kai ši bendro pobūdžio taisyklė yra netaikoma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-30 sprendimą administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nustačius, kad Aprašo 44 ir 69 punktais buvo tinkamai neužtikrintas piniginės socialinės paramos, teikiamos socialiniams ir ekonominiams iššūkiams bei rizikoms socialiai jautriems žmonėms, prieinamumas, nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje eA-1154-502/2015, kuriuo Aprašo 44 ir 69 punktai pripažinti neteisėtais, galia yra ex tunc (retroaktyvi).
Kad minėta bendro pobūdžio taisyklė gali būti netaikoma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-30 sprendimą administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005), patvirtina ir Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia yra nukreipiama į ateitį, nėra absoliuti (žr. 2011 m. spalio 25 d. Konstitucinio Teismo nutarimą). Tam tikrą Konstitucinio Teismo nutarimų retroaktyvumą (galiojimą ex tunc) suponuoja Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos, kuriomis siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės, kad asmuo, kurio atžvilgiu būtų pritaikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimą).
Kiekvienu atveju ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje nustatytos išimties taikymas yra susijęs su norminio teisės akto teisėtumo revizavimu teisme nagrinėjant individualią bylą, kaip yra ir šiuo atveju. Priešingu atveju, t. y. taikant ex nunc (į ateitį) principą, toks konkretaus norminio akto teisėtumo revizavimas individualioje byloje netektų prasmės, nes norminio akto panaikinimas neturėtų jokių teisinių padarinių teisme nagrinėjamos individualios bylos baigčiai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-30 sprendimą administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005, 2013-04-09 sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-778/2013). Tokia pat praktika vadovaujasi bendrosios kompetencijos teismai bylose, kuriose sprendžiamas konkretaus norminio akto teisėtumo peržiūrėjimo klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-486/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2012).
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgiant į tai, kad Aprašo 44 ir 69 punktais buvo tinkamai neužtikrintas piniginės socialinės paramos, teikiamos socialiniams ir ekonominiams iššūkiams bei rizikoms socialiai jautriems žmonėms, prieinamumas, ir vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais nagrinėjamoje byloje turėtų būti atsižvelgiama į norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu pasekmes ex tunc (retroaktyviai), nes priešingu atveju Aprašo 44 ir 69 punktų panaikinimas neturėtų jokių teisinių padarinių teisme nagrinėjamos individualios bylos baigčiai.
Pripažinus, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1154-502/2015 galioja retroaktyviai, konstatuotina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014-03-13 sprendimas Nr. 19377 neteikti pareiškėjui socialinės pašalpos yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigotina pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.
Reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje panašiose bylose konstatuojama, kad kiekvienu atveju, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, būtina vertinti CK 6.271 straipsnio 4 dalies sąlygą konkrečiam atvejui, nes administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas atsakomybės pagrindas. Ne kiekvienu atveju viešojo administravimo subjekto veika, kuriai nepritarė teismas, panaikindamas sprendimą, yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad dėl to galėjo atsirasti turtinė žala. Vertinant institucijos veiksmų teisėtumą taip pat reikšminga, ar administravimo subjektas laikėsi nustatytos standartinės veiklos normų, kurių privalėjo laikytis, ar nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje (redakcija, galiojusi akto priėmimo metu) nustatyti viešojo administravimo principai. Tik šių aplinkybių vertinimo visuma galima pagrįsti, ar viešojo administravimo subjekto veikla atitinka CK 271 straipsnio 4 dalyje nustatytą atsakomybės sąlygą. Toks vertinimas turi būti siejamas su tuo, ar, pašalinus procedūrinį pažeidimą, sprendimas galėjo būti kitoks, jei nebūtų įvykdytas minėtos procedūros pažeidimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-779-13).
Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad priimti Aprašo 44 ir 69 punktai prieštaravo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintam proporcingumo principui, laikytina, kad pažeidimai nebuvo procedūriniai, kuriuos pašalinus sprendimas galėjo būti kitoks. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad tai sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, jog nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo egzistuoja neteisėti institucijos veiksmai.
Konstatavusi neteisėtus veiksmus, teisėjų kolegija nurodo, kad svarstytinas klausimas dėl pareiškėjui padarytos turtinės žalos (CK 6.249 straipsnis). Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime nurodė, kad turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi turtinės žalos atlyginimas pirmiausia turi būti vertinamas kaip kompensacinė priemonė, būtina atkurti realius, o ne menamus turtinius praradimus. Pareiškėjo teismo posėdyje buvo paprašyta pateikti su turtinės žalos atsiradimu siejamus įrodymus ir apskaičiavimus, tačiau jis tai padaryti atsisakė ir nurodė, kad nurodoma bendra turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo suma – 700 315,50 Eur – apskaičiuota pagal pažeistas vertybes, o daugiau aplinkybių ar kriterijų nurodė neatskleisiąs.
Teisėjų kolegija pažymi, kad turtinės žalos dydis turi būti įrodytas ir įrodinėjimo pareiga tenka pareiškėjui. Jeigu jis nepateikia jokių įrodymų dėl turtinės žalos dydžio, nėra pagrindo ją atlyginti.
Neturtinės žalos atlyginimas nagrinėjamu atveju vertintinas neatsižvelgiant į tai, kaip atsakovė įvykdys teismo įpareigojimą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, nes neturtinė žala nagrinėjamu atveju sietina su neigiamais pareiškėjo fiziniais ar dvasiniais išgyvenimais, kuriuos jis patyrė dėl neteisėtų institucijos veiksmų.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad neturtinės žalos (CK 6.250 str.) įrodinėjimas pasižymi specifika, nes ji dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Taigi įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14), ir kt.).
Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad norint teisingai nustatyti kompensaciją už neturtinę žalą svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, nes kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė, taigi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų ir teismo konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintų aplinkybių, kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą, kuo labiau kompensuojantį, ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009, 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012).
Pabrėžtina, kad vienas pagrindinių piniginės socialinės paramos tikslų yra padėti tenkinti būtiniausius poreikius tiems žmonėms, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos, o jų gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra ribotas. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje atsisakymas, kuris pripažįstamas neteisėtu, suteikti pareiškėjui socialinę paramą neabejotinai sukėlė dvasinius išgyvenimus, stresą, gyvenimo kokybės pablogėjimą.
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir rašytinius įrodymus, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės – gauti socialinę pašalpą – pažeidimą, taip pat tai, kad jis priskirtinas socialiniams ir ekonominiams iššūkiams bei rizikoms jautriems žmonėms, darytina išvada, kad padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas 300 Eur.
Pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į LR Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 11, 22 ir kitų straipsnių atitikties LR Konstitucijai (t. II, b. l. 15). Norint pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau ar kreiptis į Konstitucinį Teismą, kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (atskirai). Tai jo (galinčio kreiptis teismo į Konstitucinį Teismą) diskrecijos teisė, o kartu ir pareiga. Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, kad sprendžiant disputą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-2184-13). Nagrinėjamu atveju ginčui aktualios teisės normos buvo įvertintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, o pareiškėjo nurodomos teisės normos nebuvo taikytos byloje, todėl teismas neturi pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Pareiškėjas taip pat prašo informuoti prokurorą dėl nuskalstamų veikų požymių nustatymo (nurodo LR BK 182 str. 1, 2, 5 d., 228, 229 ir 294 str.). ABTĮ 109 straipsnio 1 dalyje konstatuota, kad jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikaltimo požymių, praneša apie tai prokurorui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad turima bylos medžiaga nesuteikia pagrindo taikyti šią nuostatą, todėl prašymas perduoti prokurorui atitinkamą medžiagą atmetamas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą (ABTĮ 86 str. 2 ir 3 d., 87 str. 4 d.) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., šias Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525 -194/2009 ir kt.). Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota ir atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją. EŽTT savo sprendimuose yra nurodęs, kad nacionalinio teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis atsižvelgiant į sprendimo prigimtį ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Ispaniją).
Atsižvelgęs į nurodytą praktiką, kitų argumentų, nurodytų skunde, teismas nenagrinėja.
Rezoliucinė dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 ir 5 punktais, 127 straipsniu,
nusprendė:
Pareiškėjo S. F. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014-03-13 sprendimą Nr. 19377 ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pareiškėjo S. F. 2014-02-04 prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti nagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą.
Priteisti S. F. iš Vilniaus miesto savivaldybės 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.