- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-08
- Bylos Nr.
- 2-14825-996/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-08535-2017-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ieva Stanislovaitienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „PolarLine“
- Atsakovas
- A. K.
- Advokatai
- Tomas Vagnorius, Jonas Steponėnas
- Kategorijos
- 1.3.2.11Atsiskaitymas su atleidžiamu darbuotoju
- 1.3.4.1.5.2.1.8Kasmetinių atostogų apmokėjimas, piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas
- 1.3.5.1Darbo užmokestis, darbo užmokesčio mokėjimo terminai, vieta ir tvarka
- 1.3.5.9Vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimas
- 3.2.6.1Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
- 3.4.1.7Darbo bylų nagrinėjimo ypatumai
dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „PolarLine“ atstovui advokatui Tomui Vagnoriui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „PolarLine“ ieškinį atsakovui A. K. (A. K.) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
uždaroji akcinė bendrovė „PolarLine“ (toliau – ieškovė, darbdavė, įmonė) kreipėsi į teismą su ieškiniu A. K. (A. K.) (toliau – atsakovas, darbuotojas), prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2017-01-24 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – skundžiamas sprendimas) (t. I, b. l. 2–4).
Ieškovė nurodė, kad Darbo ginčų komisija skundžiamu sprendimu patenkino darbuotojo prašymą iš dalies ir nusprendė išieškoti iš įmonės darbuotojo naudai 1 015,61 Eur (atskaičius mokesčius) galutinį atsiskaitymą ir 353,55 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, su kuo ji nesutinka. Paaiškino, kad atsakovas 2015-10-05 buvo priimtas į vairuotojo–ekspeditoriaus pareigas nuo 2015-10-08, darbo sutartimi buvo sulygtas 430 Eur (nuo 2016-07-01 – 495 Eur) darbo užmokestis, darbuotojas sutiko, kad įmonė turi teisę mažinti dienpinigių normą iki 50 procentų, darbuotojas iš darbo atleistas 2017-01-03 Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pažymėjo, kad atsakovas įmonės reikmėms iš viso išleido 89 Eur, šios išlaidos jam yra kompensuotos. Teigė, jog už 2016 m. spalio mėnesį atsakovui priskaityta 406,90 Eur darbo užmokesčio, už 2016 m. lapkričio mėnesį – 406,90 Eur darbo užmokesčio, už 2016 m. gruodžio mėnesį – 251,74 Eur darbo užmokesčio, už 2017 m. sausio mėnesį – 517,07 Eur darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas; komandiruotės, trukusios nuo 2016-10-07 iki 2016-12-10 (toliau – komandiruotė), metu priskaityta 1 744,50 Eur dienpinigių; atsakovui 2016 m. spalio mėnesio – 2017 m. sausio mėnesio laikotarpiu buvo pervesta 2 429 Eur, kadangi atsakovas darbo reikmėms panaudojo 89 Eur laikoma, kad jam pervesta 2 340 Eur darbo užmokesčio, dienpinigių ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. Paaiškino, kad 2016-10-26 atsakovo vairuojamoje puspriekabėje pasienio tarnybos pareigūnai aptiko nelegalius migrantus, kurie apgadino krovinį, krovinio siuntėjas dar neapskaičiavo žalos dydžio, todėl atsakovas 2016-12-23 savo iniciatyva pasirašė sutikimą (toliau - 2016-12-23 sutikimas), kad 750 Eur jam būtų išmokėti kai bus baigtas kroviniui padarytos žalos administravimas, gavus žalos administravimo dokumentus bei pasibaigus jo sekančiai kadencijai, todėl su darbuotoju uždelsta atsiskaityti dalyje dėl 750 Eur jo paties iniciatyva. Sutiko, kad atsakovui nebuvo pervesta 237,11 Eur. Kartu pažymėjo, kad Darbo ginčų komisija nurodė, jog atsakovas komandiruotėje buvo 65 kalendorines dienas, o dienpinigiai paskaičiuoti už 64 kalendorines dienas, bei pripažino, kad įmonė darbuotojui neapskaičiavo dienpinigių už vieną dieną Belgijoje, tačiau, ieškovės teigimu, atsakovas, nesutikdamas su komandiruotės trukme, turėjo nevykti į komandiruotę, klausimą dėl komandiruotės trukmės kelia jau komandiruotei pasibaigus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas palaikė ieškinyje išdėstytus argumentus.
Šalies argumentai
Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti jam iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas (t. I, b. l. 94–99).
Atsiliepimas
Atsakovas paaiškino, kad 2015-10-05 su ieškove sudarė darbo sutartį Nr. 050, kurios pagrindu nuo 2015-10-08 dirbo vairuotojo–ekspeditoriaus pareigose, darbo sutartimi buvo sulygtas 430 Eur (nuo 2016-07-01 – 495 Eur) darbo užmokestis, 2017-01-03 darbo sutartis buvo nutraukta DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, tačiau su juo nebuvo atsiskaityta, todėl kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, kuri jo prašymą tenkino iš dalies. Mano, kad ginčo dėl skolos fakto jo atleidimo iš darbo dieną tarp šalių nėra, nes ieškovas, nors ir prašo teismo panaikinti visą skundžiamą sprendimą, sutinka ir neginčija, kad jam nebuvo pervesta 237,11 Eur. Pažymėjo, kad įmonės direktoriaus įsakyme dėl jo komandiruotės laikotarpiu nuo 2016-10-07 iki 2016-12-10 ieškovė klaidingai nurodė komandiruotės trukmę – 64 dienas, todėl sutinka su Darbo ginčų komisija, kad dienpinigiai jam priklauso už 65 kalendorines dienas. Teigė, kad ieškovė pateikė jam atspausdintą 2016-12-23 sutikimą ir nurodė, kad jis privalo jį pasirašyti, jei nori gauti apmokėjimą už darbą, kartu pažymėdamas, kad nors komandiruotė baigėsi 2016-12-10 dienpinigiai iki 2016-12-23 sutikimo pasirašymo jam nebuvo išmokėti. Nurodė, kad dėl vėlesnio atsiskaitymo atleidimo iš darbo dieną su ieškove nesitarė, jo valia buvo išreikšta jo 2017-01-03 prašyme darbdavei, todėl sutinka su Darbo ginčų komisijos išvada, kad 2016-12-23 sutikimas nėra ir negali būti prilyginamas darbuotojo ir darbdavio susitarimui dėl kitokios atsiskaitymo tvarkos. Jo vertinimu, ieškovei pripažinus, kad su juo neatsiskaitė jo atleidimo iš darbo dieną, ir nepateikus įrodymų dėl jo kaltės, nėra pagrindo tvirtinti, kad skundžiamo sprendimo dalis dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo yra nepagrįsta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atsakovas papildomai paaiškino, kad įmonės transporto direktorius nurodydavo, jog už komandiruotę bus mokama nuo įsėdimo į krovininį automobilį; 2016-10-07 įsakymo dėl jo komandiruotės išvykimo dieną nebuvo, įmonės transporto direktorius jam nurodė, kad 2016-10-07 jis turi būti Moers mieste Vokietijoje; į ginčo komandiruotę jis išvyko 2016-10-06 apie 11–12 valandą dienos su įmonės duotu autobusiuku, paėmė dar du vairuotojus iš Elektrėnų ir Kėdainių ir pasikeisdami važiavo per Lenkiją į Vokietiją Moers miestą (nuo Lenkijos sienos nutolusį apie 650 kilometrų), kurį pasiekė 2016-10-07 6:35 val., tuomet įsėdo į krovininį automobilį, įdėjo į jį vairuotojo kortelę; 2016-12-10 apie 23 valandą Belgijoje Jabbeko mieste jis paliko krovininį automobilį, į Lietuvą grįžo 2016-12-11 įmonės autobusiuku su kitais darbuotojais per Prancūziją, Belgiją, Olandiją, Vokietiją, Lenkiją; 2016-10-06, 2016-12-11 patyrė maitinimosi išlaidas; kelionės lapas yra priskiriamas automobiliui, todėl jame atsispindi 2016-10-07 ir 2016-12-10 datos, tai yra tos dienos, kai jis į automobilį įlipo ir kai jį paliko; komandiruotėse išbūdavo mažiausiai po 6 savaites; nuo 2017 m. sausio mėnesio dirba kitoje įmonėje vairuotoju, gauna darbo užmokestį, tačiau dėl šio teismo posėdžio 2017-04-23 negalėjo išvykti į savaitės trukmės komandiruotę, dėl ko prarado dalį gautinų pajamų.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmetamas.
Byloje ginčas kilo dėl atsiskaitymo su darbuotoju teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2015-10-05 ieškovė ir atsakovas sudarė darbo sutartį Nr. 050, pagal kurią atsakovas nuo 2015-10-08 dirbo įmonėje vairuotoju–ekspeditoriumi (t. I, b. l. 62–64), darbo sutartis nutraukta 2017-01-03 darbuotojo prašymu (t. I, b. l. 71, 72), darbuotojas 2017-01-03 prašymu kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų išieškojimo iš darbdavio (Darbo ginčų komisijos byla, b. l. 1), Darbo ginčų komisija 2017-01-24 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė išieškoti darbuotojo naudai iš darbdavės 1 015,61 Eur (atskaičius mokesčius) galutinį atsiskaitymą ir 353,55 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, nurodė vykdyti skubiai sprendimą dalyje dėl 494,97 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio išieškojimo (Darbo ginčų komisijos byla, b. l. 49–53).
DK 10¹ straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai.
Žemesnės instancijos teismas
DK 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise.
DK 93 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.
DK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu šiuo Kodeksu ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka; DK 141 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį; DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.
Pagal DK 177 straipsnio 1 dalį, jei dėl darbo santykių pabaigos darbuotojui negali būti suteikiamos kasmetinės atostogos arba jei darbuotojas jų nepageidauja, jam išmokama piniginė kompensacija, pagal DK 177 straipsnio 2 dalį, piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių.
DK 186 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį.
DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, garantuojama, kad per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis. Be to, jiems mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas nuo 2015-10-08 dirbo įmonėje vairuotoju–ekspeditoriumi (t. I, b. l. 62–64), iš darbo įmonėje buvo atleistas 2017-01-03 jam pačiam prašant (t. I, b. l. 71, 72), Darbo ginčų komisija skundžiamu sprendimu konstatavo, kad ieškovė su darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną tinkamai neatsiskaitė, todėl nusprendė išieškoti darbuotojo naudai iš darbdavės 1 015,61 Eur (atskaičius mokesčius) galutinį atsiskaitymą ir 353,55 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, nurodė vykdyti skubiai sprendimą dalyje dėl 494,97 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio išieškojimo (Darbo ginčų komisijos byla, b. l. 49–53), su kuo ieškovė nesutinka, teigdama, jog atsakovui savo iniciatyva pasirašius 2016-12-23 sutikimą (t. I, b. l. 74) šalys susitarė dėl kitokios nei numato DK 141 straipsnio 1 dalis atsiskaitymo tvarkos – dėl vėlesnio atsiskaitymo, todėl mano, kad turėjo teisę 750 Eur atsakovui išmokėti vėliau, tačiau pripažįsta ir neginčija, kad darbuotojui jo atleidimo iš darbo dieną nebuvo pervesta 237,11 Eur, be to, mano, kad atsakovas, nesutikdamas su komandiruotės trukme, turėjo į ją nevykti.
Pabrėžtina, kad DK nustato imperatyvius reikalavimus dėl atsiskaitymo su atleidžiamu iš darbo darbuotoju tvarkos – darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas bei nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį (DK 141 straipsnio 1 ir 2 dalys), tačiau 141 straipsnio 1 dalies nuostata palieka galimybę darbdaviui ir darbuotojui susitarti dėl kitokios atsiskaitymo tvarkos. Šalys atitinkamą susitarimą sudaro, kai suderina savo valią joms tuo metu rūpimomis, naudingomis ar priimtinomis (kiekvienos iš jų požiūriu) sąlygomis. Toks darbo sutarties nutraukimo reglamentavimas yra dispozityvumo ir sutarčių laisvės principų išraiška darbo teisėje. Tokios teismo išvados atitinka teismų praktiką (Vilniaus apygardos teismo 2016-06-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1712-803/2016).
Iš ieškovės į bylą pateiktų buhalterinių pažymų (t. I, b. l. 78, 79) nustatyta, kad už laikotarpį nuo 2016 m. spalio mėnesio iki 2017 m. sausio mėnesio (imtinai) atsakovui buvo priskaičiuota 1 892,51 Eur (atskaičius mokesčius – 1 582,61 Eur) darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, atsakovas teismui jam priskaičiuotų sumų neginčijo.
Byloje nekilo ginčas dėl to, kad atsakovas įmonės direktoriaus 2016-10-07 įsakymu „Dėl A. K. siuntimo į komandiruotę“ (t. I, b. l. 73) (toliau – komandiruotės įsakymas) buvo išsiųstas į komandiruotę, vadinasi, pagal DK 220 straipsnio 1 dalį, jam už visą faktiškai komandiruotėje išbūtą laiką turėjo būti sumokėti dienpinigiai bei kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos.
Nustatyta, kad įmonės vadovas komandiruotės įsakyme nurodė, jog atsakovo komandiruotės trukmė 64 dienos, iš kurių 6 dienos Belgijoje, 1 diena Olandijoje, 24 dienos Prancūzijoje, 24 dienos Ispanijoje ir 9 dienos Jungtinėje Karalystėje, taip pat nurodė vienos dienos dienpinigių dydį kiekvienoje iš šalių. Darbuotojas darbo sutartimi (t. I, b. l. 62–64) sutiko, kad jam dienpinigiai bus mokami po komandiruotės pabaigos ir jos ataskaitos pilno pridavimo įmonės buhalterijai (4, 5 punktai), taip pat sutiko, kad ieškovė turi teisę mažinti jam priklausančią dienpinigių normą iki 50 procentų nuo sumos, numatytos įstatymais (6 punktas), taigi, pagal aukščiau minėtas darbo sutarties nuostatas bei komandiruotės įsakyme nurodytą komandiruotės trukmę (64 dienos) ir dienpinigių dydžius, atsakovui už komandiruotę ieškovė turėjo išmokėti 1 744,50 Eur dienpinigių, tokią atsakovui priklausančią dienpinigių sumą nurodė ir ieškovė, tačiau, kaip teisingai pažymėjo Darbo ginčų komisija, ieškovė komandiruotės įsakyme klaidingai įvardijo komandiruotės trukmę, nes kalendorinių dienų skaičius nuo 2016-10-07 iki 2016-12-10 (imtinai) yra 65, o ne 64, ieškovė ieškinyje su tuo sutiko, atsakovas sąskaitos išrašu pagrindė savo teiginius (t. I, b. l. 113–117), jog įmonė jam nebuvo paskaičiavusi dienpinigių už paskutinę jo komandiruotės dieną užsienyje, tai yra, už 2016-12-10, kurią jis buvo Belgijoje, teismas keliais įpareigojimais buvo nurodęs ieškovui pateikti į bylą atsakovo komandiruotės maršrutą, tikslų laiką kiekvienoje iš valstybinių patvirtinančius įrodymus (t. I, b. l. 111, 174, 182), tačiau įmonė to nepadarė, todėl pagal aukščiau nustatytas aplinkybes, teismo vertinimu, Darbo ginčų komisija skundžiamame sprendime tinkamai nustatė, kad nuo 2016-10-07 iki 2016-12-10 (imtinai) atsakovui priklausė 1 773 Eur (1 744,50 Eur + 28,50 Eur) dienpinigių suma, įmonė neginčijo šios aplinkybės teisme, pati nenurodė už kurią dieną dienpinigiai darbuotojui nebuvo skaičiuojami, tik nepagrįstai teigė, jog darbuotojas nesutikdamas su komandiruotės trukme galėjo į ją nevykti.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad ieškovė teigė, jog atsakovo komandiruotės laikotarpis nuo 2016-10-07 iki 2016-12-10 (imtinai) apėmė ir darbuotojo išvykimo bei grįžimo į Lietuvą dienas (t. I, b. l. 177–178), tačiau tokius ieškovės teiginius paneigia bylos medžiaga (t. I, b. l. 189–192). Teismo posėdžio metu atsakovas paaiškino, kad į komandiruotę jis išvyko 2016-10-06 apie 11–12 valandą dienos su įmonės duotu autobusiuku, to įmonės atstovas neginčijo, darbuotojas važiavo per Lenkiją į Vokietiją Moers miestą (nuo Lenkijos sienos nutolusį apie 650 kilometrų), kurį pasiekė 2016-10-07 6:35 val., tuomet įsėdo į krovininį automobilį, įdėjo į jį vairuotojo kortelę, kurią 2016-12-10, būdamas Belgijoje, iš įmonės krovininio automobilio ištraukė, ir, palikęs įmonės krovininį automobilį Belgijoje, įmonės autobusiuku 2016-12-11 grįžo į Lietuvą. Darbuotojas teigė, kad jam įmonės transporto vadovas, buvo nurodęs, jog komandiruotės trukmė bus skaičiuojama nuo jo vairuotojo kortelės įdėjimo/išėmimo į/iš krovininio automobilio. Šiuos atsakovo paaiškinimus patvirtina į bylą pateikti kelionės lapai (t. I, b. l. 189–192), iš kurių matyti, kad atsakovas 2016-10-07 būdamas Vokietijoje Moers mieste įdėjo savo vairuotojo kortelę į ten paliktą įmonės krovininį automobilį, o 2016-12-10 Belgijoje Jabbeke mieste ištraukė savo vairuotojo kortelę iš Belgijoje paliekamo įmonės krovininio automobilio. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas pripažino, kad įmonės vairuotojų vykimas į užsienio valstybę iš/į Lietuvą vyksta įmonei priklausančiu autobusiuku, darbdavė dengia kelionės juo kaštus, jo įsitikinimu, dienpinigiai už šias dienas (išvykimo iš Lietuvos ir grįžimo į Lietuvą) atsakovui neturi būti skaičiuojami, nes darbuotojas nepatyrė jokių išlaidų, atsakovas su tuo teismo posėdžio metu nesutiko, teigdamas, kad 2017-10-06 ir 2016-12-11 patyrė maitinimosi išlaidas.
Teismas pabrėžia, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-01-28 nutarimu Nr. 99 patvirtintų Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 3 punktą, į komandiruotės laiką įskaitomos išvykimo iš Lietuvos Respublikos ir parvykimo į ją dienos, jeigu komandiruotės metu vykstama į keletą užsienio valstybių, finansų ministro nustatytos normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienoje užsienio valstybėje faktiškai išbūtas dienas, o pervažiavimo į užsienio valstybę diena laikoma atvykimo į tą užsienio valstybę diena, todėl sistemiškai įvertinęs komandiruotės įsakymo turinį kartu su kelionės lapų turiniu bei šalių paaiškinimais, teismas daro išvadą, kad atsakovo komandiruotės pradžia ir pabaiga buvo susieta su darbo pradžia Vokietijoje ir pabaiga Belgijoje, t. y. su faktine įmonės krovininio automobilio buvimo vieta, neatsižvelgiant į atsakovo būtinybę iš Lietuvos nuvykti į paskirtąją vietą užsienio valstybėje ir iš jos grįžti į Lietuvą. Ieškovo atstovo teiginys, kad dienpinigiai už šias dienas atsakovui neturi būti skaičiuojami, nes darbuotojas nepatyrė jokių išlaidų, visiškai nepagrįstas – atsakovas tiek 2016-10-06 išvykdamas iš Lietuvos, tiek 2016-12-11 grįždamas į Lietuvą patyrė išlaidas maistui, higienos priemonėms, be to, darbdavio pareiga mokėti dienpinigius ir kompensuoti su komandiruote susijusias išlaidas įtvirtina DK 220 straipsnio 1 dalyje. Įmonė negali DK nuostatų interpretuoti sau palankia linkme ir vengti imperatyvių įstatymo nuostatų laikymosi, o tai atlikdama piktnaudžiauja teise.
Kartu teismas pažymi, kad ieškovės argumentas, jog atsakovas, nesutikdamas su komandiruotės trukme, turėjo nevykti į komandiruotę, atmetamas kaip nepagrįstas – atsakovas darbdavei atiduotuose komandiruotės kelionės lapuose nurodė bendrą 65 dienų komandiruotės trukmę, kreipdamasis į Darbo ginčų komisiją savo prašyme taip pat nurodė 65 dienų komandiruotės trukmę, su prašymu Darbo ginčų komisijai komandiruotės įsakymo nepateikė, ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad buvo supažindinusi atsakovą su komandiruotės įsakymu, priešingai, atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad jo išvykimo į komandiruotę dieną komandiruotės įsakymo nebuvo, todėl teismas daro išvadą, kad komandiruotės trukmė atsakovui buvo nurodyta žodžiu, su kuria atsakovas sutiko. Teismas pabrėžia, kad vien tai, jog ieškovė komandiruotės įsakyme klaidingai paskaičiavo komandiruotės trukmę savaime nedaro šio įsakymo neteisėto, todėl atsakovas, būdamas pavaldus darbdavei, privalėjo paklusti jos reikalavimams ir vykti į komandiruotę. Pabrėžtina, kad būtent darbdavei, kaip juridiniam asmeniui, keliami didesni rūpestingumo, atsakingumo reikalavimai, būtent jos pareiga yra tinkamai rengti savo dokumentaciją – tai, kad ieškovė šios pareigos nesilaikė, patvirtina ne tik aukščiau minėtas komandiruotės įsakymas, kuriame ieškovė klaidingai paskaičiavo komandiruotės trukmę kalendorinėmis dienomis, bet ir į bylą pateikti įmonės darbo laiko apskaitos žiniaraščiai (t. I, b. l. 80–92), iš kurių matyti, kad įmonė, kurios veiklos specifika krovinių vežimas užsienio valstybėse, atsakovui suminės darbo laiko apskaitos netaikė, nuo pirmadienio iki penktadienio jam fiksuodavo 8 valandų darbo dieną, jam būnant užsienio valstybėse darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose jo komandiruotės dienų nefiksavo – tokia darbo laiko apskaita akivaizdžiai prieštarauja ne tik aukščiau teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, byloje esantiems atsakovo vairuotojo kortelės duomenims (t. I, b. l. 134–171, 177–179), bet ir pačiai tokio pobūdžio verslo logikai.
Taigi, įvertinęs visa tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad atsakovo komandiruotė faktiškai tęsėsi nuo 2016-10-06 iki 2016-12-11 imtinai, Darbo ginčų komisija neteisingai nustatė atsakovo komandiruotės trukmę, nes tinkamai neįvertino atsakovo išvykimo/grįžimo iš/į Lietuvą dienų, todėl yra pagrindas Darbo ginčų komisijos skundžiamą sprendimą keisti.
Teismas aukščiau jau konstatavo, kad už laikotarpį komandiruotėje nuo 2016-10-07 iki 2016-12-10 (imtinai) atsakovui priklausė 1 773 Eur dienpinigių, tačiau teismui aukščiau padarius išvadą, kad į šį laikotarpį nėra įtrauktos atsakovo išvykimo/grįžimo iš/į Lietuvą dienos, bendra atsakovui priklausanti dienpinigių suma tikslinama. Kaip jau teismas nustatė aukščiau, atsakovas įmonės autobusiuku 2016-10-06 išvyko iš Lietuvos į Vokietiją, kur 2016-10-07 jam buvo paliktas įmonės krovininis automobilis. Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad į Vokietiją važiavo per Lenkiją, Moers mieste Vokietijoje, kuris nuo Lenkijos sienos nutolęs apie 650 kilometrų, buvo 2016-10-07 6:35 val., ieškovo atstovas atsakovo nurodytų aplinkybių neginčijo, kitų duomenų, patvirtinančių tikslų laiką, kada atsakovas kirto Lenkijos–Vokietijos sieną byloje nėra, todėl teismas daro išvadą, kad už 2016-10-06, t. y. išvykimo iš Lietuvos dieną, atsakovui priklauso Lenkijoje taikytini dienpinigiai, t. y. 19 Eur (38 Eur/2), o kadangi 2016-12-11 ieškovas grįžo į Lietuvą, jam už šią dieną priklausė 5,70 Eur dienpinigiai, vadinasi, už komandiruotę, faktiškai trukusią nuo 2016-10-06 iki 2016-12-11 imtinai, atsakovui priklauso 1 797,70 Eur (19 Eur + 1 773 Eur + 5,70 Eur) dienpinigių.
Be to, komandiruotės metu atsakovas patyrė 89 Eur su komandiruote susijusių išlaidų, dėl jų byloje ginčo nėra, ieškovė turi pareigą jas atlyginti. Taigi, ieškovė atsakovui grįžus iš komandiruotės turėjo jam išmokėti 1 797,70 Eur dienpinigių ir 89 Eur išlaidų, susijusių su komandiruote.
Iš to, kas išdėstyta aukščiau, matyti, kad už 2016 m. spalio mėnesio – 2017 m. sausio mėnesio laikotarpį ieškovė atsakovui turėjo išmokėti 1 892,51 Eur (atskaičius mokesčius – 1 582,61 Eur) darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, 1797,70 Eur dienpinigių ir 89 Eur išlaidų, susijusių su komandiruote, bendra atsakovui už 2016 m. spalio mėnesio – 2017 m. sausio mėnesio laikotarpį jo atleidimo iš darbo dieną (kartu su kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas) priklausiusi suma atskaičius mokesčius yra 3 469,31 Eur (1 797,70 Eur + 89 Eur + 1 582,61 Eur). Iš ieškovės banko išrašo (t. I, b. l. 75–77) nustatyta, kad ieškovė 2016 m. spalio mėnesio – 2017 m. sausio mėnesio laikotarpiu nenurodydama mokėjimo paskirčių ir nesilaikydama darbo sutarties 3 punkte (darbo užmokestį mokėti vieną kartą per mėnesį iki 8 dienos) nustatytos darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos, pervedė atsakovui 2 429 Eur, vadinasi, atsakovui jo atleidimo iš darbo dieną priklausė dar 1 040,31 Eur (3 469,31 Eur - 2 429 Eur) (atskaičius mokesčius), kurių ieškovė jam atleidimo iš darbo dieną nesumokėjo.
Ieškovės teigimu, ji turėjo teisę 750 Eur atsakovui išmokėti vėliau nei jo atleidimo iš darbo dieną, nes atsakovui savo iniciatyva pasirašius 2016-12-23 sutikimą (t. I, b. l. 74) buvo susitarta dėl vėlesnio atsiskaitymo, tačiau, kaip teisingai pažymėjo Darbo ginčų komisija skundžiamame sprendime, atsakovas, pasirašydamas 2016-12-23 sutikimą, sutiko, kad jam 750 Eur bus išmokėti vėliau tik darbo santykių tęsimo, bet ne jų nutraukimo, atveju. Iš 2016-12-23 sutikimo (t. I, b. l. 74) turinio matyti, kad 750 Eur darbuotojui išmokėjimo terminas priklausė nuo šių sąlygų: 1) pabaigtas kroviniui padarytas žalos administravimas, 2) gautas administravimo dokumentas, 3) pasibaigus atsakovo kitai komandiruotei, vadinasi, sutikimu nustatytas sąlyginis terminas – atsakovas įgytų teisę į 750 Eur sumą tik atsiradus visoms trims sutikime įvardintoms sąlygoms. Nagrinėjamu atveju darbo santykius nutraukus atsakovas į kitą komandiruotę neišvyks, vadinasi, trečioji 2016-12-23 sutikimo sąlyga niekada neatsiras, todėl 2016-12-23 sutikimas teisinių padarinių darbo santykių nutraukimo atveju nesukūrė, jis nėra ir negali būti prilyginamas darbuotojo ir darbdavio susitarimui dėl kitokios atsiskaitymo tvarkos su atleidžiamu darbuotoju. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2012). Pabrėžtina ir tai, kad pati ieškovė, net ir manydama, jog turėjo teisę 750 Eur atsakovui sumokėti vėliau, tačiau pripažindama 237,11 Eur nesumokėjimą atsakovui jo atleidimo iš darbo dieną, iš esmės pripažįsta, kad savo pareigos tinkamai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju neįvykdė.
Pagal aukščiau aptartas aplinkybes byloje konstatuojamas neatsiskaitymo su darbuotoju laiku faktas. Darbuotojo kaltė dėl neatsiskaitymo su juo laiku nenustatyta, todėl įmonei turi būti taikomi DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyti neatsiskaitymo padariniai – vidutinio darbo užmokesčio mokėjimas už uždelsimo atsiskaityti laiką. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2 straipsnyje, 35 straipsnyje įtvirtintais darbo teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012). Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovė su atsakovu iki šiol nėra visiškai atsiskaičiusi, atsižvelgęs į atsakovui neišmokėtos sumos dydį, į atsakovo dirbtą laikotarpį įmonėje, į neatsiskaitymo su juo laikotarpį, į tai, kad byloje įrodymų apie prastą įmonės finansinę padėtį nėra, į bylos nagrinėjimo teisme trukmę, į aplinkybę, kad ieškovas nuo 2017-01-09 dirba ir gauna darbo užmokestį (t. I, b. l. 198–199), į tai, kad Darbo ginčų komisija skundžiamu sprendimu nurodydama išieškoti 353,55 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką įvertino tik laikotarpį nuo 2017-01-04 iki 2017-01-24, sprendžia, kad yra pagrindas Darbo ginčų komisijos skundžiamo sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką išieškojimo keisti. Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju viso vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimas, atsižvelgiant į aukščiau teismo aptartas aplinkybes, reikštų pernelyg didelę disproporciją tarp padaryto teisės pažeidimo ir sankcijos darbdavei, todėl sprendžia, kad 900 Eur (neatskaičius mokesčių) išmoka už uždelstą atsiskaityti laiką iki 2017-05-05 (teismo sprendimo priėmimo dienos) imtinai yra pakankama ir adekvati nagrinėjamoje situacijoje, todėl teismas priteisia atsakovui iš ieškovės 900 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką iki 2017-05-05 (teismo sprendimo priėmimo dienos) imtinai. Taip pat teismas priteisia atsakovui iš ieškovės po 23,57 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė, nuo pirmos darbo dienos einančios po teismo sprendimo priėmimo iki visiško atsiskaitymo su darbuotoju dienos. Pabrėžtina, kad vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį, einantį po teismo sprendimo priėmimo, skatina darbdavį greičiau eliminuoti teisės pažeidimą ir įvykdyti savo pareigą darbuotojui. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2011). Teismo vertinimu, priteisiamos išmokos dydis (sankcija darbdavei) atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, suderinama su DK 2 straipsnyje, 35 straipsnyje įtvirtintais darbo teisės principais, yra adekvatus darbdavės padarytam pažeidimui.
Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu teismas daro išvadą, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį tenkinti, vadovaujantis ieškovės nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo, tačiau Darbo ginčų komisijai skundžiamame sprendime neteisingai nustačius atsakovo komandiruotės trukmę, yra pagrindas skundžiamą sprendimą pakeisti (darbuotojo naudai) jį patikslinant – teismas konstatuoja, kad atsakovo komandiruotė truko nuo 2016-10-06 iki 2016-12-11 imtinai, todėl keičia Darbo ginčų komisijos skundžiamą sprendimą, nurodydamas priteisti iš darbdavės darbuotojo naudai: 1) ne 1 015,61 Eur (atskaičius mokesčius), o 1 040,31 Eur (atskaičius mokesčius) galutinio atsiskaitymo, 2) ne 353,55 Eur (neatskaičius mokesčių), o 900 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką iki 2017-05-05 (teismo sprendimo priėmimo dienos) imtinai ir po 23,57 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė, nuo pirmos darbo dienos einančios po teismo sprendimo priėmimo iki visiško atsiskaitymo su darbuotoju dienos, 3) sprendimą dalyje dėl 494,97 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio išieškojimo vykdyti skubiai.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
Atmetus ieškovės ieškinį nėra pagrindo spęsti bylinėjimosi išlaidų priteisimo jai klausimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Sprendimas dėl ginčo esmės priimtas atsakovo naudai.
Atsakovas teismo prašė priteisti jam iš ieškovės jį atstovavusiam advokatui Jonui Steponėnui sumokėtas jo patirtas 525 Eur išlaidas už advokato pagalbą ir 3 Eur patirtas išlaidas už sąskaitos išrašo gavimą, teiktą į bylą (t. I, b. l. 100, t. II, 1–5). Teismas, įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia jam iš ieškovės 528 Eur bylinėjimosi išlaidų, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.
Teismas patyrė 6,89 Eur pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl jos pagal CPK 96 straipsnio 2 dalį priteisiamos į valstybės biudžetą iš ieškovės.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas
nusprendžia:
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,PolarLine“ ieškinį atmesti.
Pakeisti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2017-01-24 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. APS-36-98 – konstatuoti, kad atsakovo A. K. (A. K.) komandiruotė truko nuo 2016 m. spalio 6 d. iki 2016 m. gruodžio 11 d. imtinai, priteisti atsakovui A. K. (A. K.) (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „PolarLine“ (į. k. 303121095) 1 040,31 Eur (vieną tūkstantį keturiasdešimt eurų ir trisdešimt vieną euro centą) (atskaičius mokesčius) galutinį atsiskaitymą, 900 Eur (devynis šimtus eurų) (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką iki 2017 m. gegužės 5 d. (teismo sprendimo priėmimo dienos) imtinai ir po 23,57 Eur (dvidešimt tris eurus ir penkiasdešimt septynis euro centus) (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną nuo pirmos darbo dienos, einančios po teismo sprendimo priėmimo, iki visiško atsiskaitymo su atsakovu A. K. (A. K.) dienos, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė, sprendimą dalyje dėl 494,97 Eur (keturių šimtų devyniasdešimt keturių eurų ir devyniasdešimt septynių euro centų) (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio išieškojimo vykdyti skubiai.
Priteisti atsakovui A. K. (A. K.) (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „PolarLine“ (į. k. 303121095) 528 Eur (penkis šimtus dvidešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybės naudai iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „PolarLine“ (į. k. 303121095) 6,89 Eur (šešis eurus ir aštuoniasdešimt devynis euro centus) pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (į. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina skubiai pateikti teismui.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.