- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-10-24
- Bylos Nr.
- eI3-9080-583/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01410-2023-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Remigijus Arminas, Aušrelė Mažrimienė, Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- L. O.
- Atsakovas
- Klaipėdos teritorinei muitinei
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės,
2023 m. rugsėjo 26 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. O. komercinės firmos skundą atsakovei Klaipėdos teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja L. O. komercinė firma (toliau – ir pareiškėja, Firma) kreipėsi su skundu į teismą prašydama:
1) panaikinti atsakovės Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir atsakovė, Muitinė) 2023 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. 100000508301 „Dėl mokestinės nepriemokos nepradėjimo (sustabdymo)“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) dalį, kuria nuspręsta pradėti 5622,00 Eur muito išieškojimą;
2) panaikinti Muitinės 2023 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 100000508331 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigoje“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 2).
Nurodo, jog Kauno teritorinė muitinė 2023 m. gegužės 5 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 3KM190330S (toliau – ir Ataskaita) įpareigojo Firmą įvykdyti 6018,00 Eur mokestinę prievolę. Nesutikdama su minėtoje Kauno teritorinės muitinės ataskaitoje nustatyta prievole ją apskundė Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas). Vis dėlto 2023 m. birželio 21 d. buvo gautas Muitinės raštas Nr. (10.3 Mr) 11DE-5985, kuriame prašoma per 10 dienų nuo rašto gavimo dienos pateikti vieną iš mokestinės prievolės vykdymo užtikrinimo būdų – pateikti garantinį raštą arba sumokėti 5622,00 Eur muito.
Pareiškėja teigia, kad 2023 m. birželio 30 d. atsakovei pateikė prašymą sustabdyti muito išieškojimą, nepateikus garantijos. Firma informavo Muitinę, jog dėl objektyvių priežasčių neturi galimybės pateikti garantijos, nes visas jos turtas yra areštuotos vykdant ikiteisminį tyrimą, todėl jokia draudimo ar kredito bendrovė nesutinka jai išduoti garantijų. Atkreipė dėmesį, jog garantijos tikslas – užtikrinti mokesčių sumokėjimą, tai jau yra garantuota ikiteisminiame tyrime pritaikytomis baudžiamojo poveikio priemonėmis, o reikalavimas du kartus garantuoti tos pačios mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimą laikytinas pertekliniu. Pažymėjo, jog Firmos atžvilgiu muitinė yra priėmusi ne vieną supaprastinto patikrinimo ataskaitą, kurių pagrindu priskaičiuotos milijoninės vertės mokestinės prievolės, todėl reikalavimo sumokėti mokestinę prievolę taptu įmonės nemokumo ir bankroto priežastimi.
Atsakovė Sprendimu Nr. 1 nusprendė nepradėti muito delspinigių mokestinės prievolės priverstinio ieškojimo iki kol baigsis mokestinis ginčas, tačiau nutarė nestabdyti Ataskaitos dalies dėl 5622,00 muito priverstinio išieškojimo. Sprendimu Nr. 2 nuspręsta nurašyti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos turimų sąskaitų kredito įstaigose.
Šalies argumentai
Pareiškėja akcentuoja, jog kartu su 2023 m. birželio 30 d. prašymu Muitinei pateikė duomenis įrodančius, kad garantijos pateikimas jai galėtu sukelti rimtų ekonominių sunkumų, tačiau atsakovė priimdama ginčijamus sprendimus šių duomenų neanalizavo, nevertino ir padarė neargumentuotą išvadą, kad Firma neįrodė aplinkybių dėl galimų būsimų ekonominių arba socialinių sunkumų. Sprendime Nr. 2 tik konstatuotas faktas, jog per nustatytą terminą pareiškėja nepateikė garantinio rašto ir nesumokėjo mokestinės prievolės. Akivaizdu, jog Muitinė ginčijamuose sprendimuose jokiais argumentais nepagrindė savo teiginių, kad nepakanka pareiškėjos nurodytų duomenų apie aplinkybes, kurių pagrindu muito mokesčio išieškojimas neturėtų būti stabdomas.
Atsakovės padaryti procedūriniai teisės normų pažeidimai, visiškai nevertinant mokesčio mokėtojo pateiktų SMK 45 straipsnyje nurodytų duomenų dėl būsimo skolininko ekonominių pasekmių, laikytini esminiais, nenulėmusiais ginčijamų sprendimų nepagrįstumą ir sudarantys pagrindą juos panaikinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, jog nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Informavo, jog Lietuvos kriminalinės policijos biuro Sunkaus ir organizuoto nusikalstamumo tyrimo 4-osios valdyboje atliekamas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 01-1-14041-20 dėl organizuotos grupės galimai vykdytos nusikalstamos veikos, importuojant transporto priemones iš trečiųjų šalių į ES muitų teritoriją ir pateikiant melagingus duomenis apie tikruosius transporto priemonių pardavėjus ir gavėjus bei melagingai sumažintą importuotų transporto priemonių vertę. Tarp organizuotos grupės narių buvo įvardinta ir Firma, kuri iš JAV į Lietuvos Respubliką įvežė apgadintas naudotas transporto priemones ir elektroninėse importo deklaracijose deklaravo žymiai mažesnę jų įsigijimo vertę, nei šių transporto priemonių eksporto vertė.
Atsakovės nuomone minėtoje baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės gali turėti esminės įtakos nagrinėjamo mokestinio ginčo faktinės situacijos vertinimui, teisingam skolininko nustatymui, pagrįsto ir objektyvaus teismo sprendimo priėmimui, todėl yra pagrindas sustabdyti administracinę bylą iki kol bus priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp proceso šalių kilo dėl Klaipėdos teritorinės muitinės 2023 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. 100000508301 „Dėl mokestinės nepriemokos nepradėjimo (sustabdymo)“ dalies, kurioje nuspręsta pradėti muito išieškojimą ir Klaipėdos teritorinės muitinės 2023 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. 100000508331 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigoje“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš teismui pateiktų rašytinių dokumentų nustatyta, kad Kauno teritorinė muitinė 2023 m. gegužės 25 d. pareiškėjos atžvilgiu surašė Ataskaitą, kurioje konstatavo, kad ji nėra įvykdžiusi mokestinės prievolės ir įpareigojo pareiškėją per 10 dienų nuo Kauno teritorinės muitinės pranešimo įteikimo dienos įvykdyti 6018,00 Eur dydžio mokestinę prievolę (5622,00 Eur muitas ir 396,00 Eur muito delspinigiai). Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2023 m. birželio 15 d. pateikė Departamentui skundą, kuriame prašė panaikinti Ataskaitą ir joje padarytas išvadas.
Atsakovė, atsižvelgdama į Kauno teritorinės muitinės Ataskaitoje nustatytas aplinkybes, 2023 m. birželio 21 d. pareiškėjai išsiuntė raštą Nr. (10.3 Mr)11DE-5985 „Dėl garantijos pateikimo“. Raštu Firma informuota, kad remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalies nuostatomis kilus mokestiniam ginčui dėl muito apskaičiavimo pagrįstumo, priverstinis muito išieškojimas nėra sustabdomas, todėl pasiūlyta per 10 dienų nuo rašo gavimo pateikti vieną iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų – garantinį raštą arba sumokėti 5622,00 Eur muito.
Pareiškėja susipažinusi su minėtu Muitinės raštu, 2023 m. birželio 30 d. pateikė prašymą sustabdyti Ataskaitos pagrindu priskaičiuoto muito priverstinį išieškojimą, nepateikus garantinio rašto. Prašyme Firma akcentavo, kad neturi galimybės pateikti garantinio rašo, kadangi visas jos turtas yra areštuotas vykdant ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-14041-20. Dėl ikiteisminiame tyrime pritaikytu baudžiamojo poveikio priemonių jokia draudimo ar kredito bendrovė nesutinka pareiškėjai išduoti garantijos. Teigė, kad skubus mokestinės nepriemokos išieškojimas padarytu neatitaisomos žalos, sukeltų Firmai rimtų ekonominių sunkumų, galimai ir nemokumo būsena.
Atsakovė išnagrinėjusi pareiškėjos 2023 m. birželio 30 d. prašymą priėmė Sprendimą Nr. 1. Minėtame sprendime Muitinė konstatavo, kad Firma per 10 dienų nuo 2023 m. birželio 21 d. rašto gavimo nepateikė garantinio rašto, nesumokėjo 5622,00 Eur dydžio muito ir nepateikė dokumentų pagrindžiančių, kad sumokėjus muitą ji patirtų sunkių ekonominių ar socialinių sunkumų, todėl nusprendė pradėti muito išieškojimo procedūrą bei sustabdyti muito delspinigių išieškojimą iki kol baigsis mokestinis ginčas. Taip pat atsakovė priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo nuspręsta pradėti vykdyti 5622,00 Eur dydžio muito išieškojimo procedūrą - nurašyti mokestinę nepriemoką iš Firmos sąskaitų kredito įstaigose.
Dėl bylos sustabdymo
Muitinė atsiliepime nurodė, jog pareiškėjos atžvilgiu Lietuvos kriminalinės policijos biuro Sunkaus ir organizuoto nusikalstamumo tyrimo 4-osios valdyboje yra atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-14041-20. Atsakovės nuomone baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės turės įtakos nagrinėjamo ginčo vertinimui, pagrįsto ir teisingo sprendimo priėmimui, todėl prašoma sustabdyti administracinę bylą iki kol baudžiamojoje byloje bus priimtas galutinis sprendimas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad teismas sustabdo bylos nagrinėjimą kai negalima nagrinėti tos bylos, iki kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu yra galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, yra prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-286/2008, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-860/2011). Taigi prejudicinis bylų ryšys iš esmės reiškia, kad administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-406/2009, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-301-2011).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS822-691/2011 pabrėžė administracinio teismo pareigą kiekvienu atveju motyvuoti administracinės bylos sustabdymo būtinybę. Teismas turi išanalizuoti, kokios aplinkybės, nustatytinos kitoje byloje ir iš naujo neįrodinėtinos, yra reikšmingos stabdomai bylai, įvertinti tiek vienos, tiek kitos bylos aplinkybes bei tinkamai identifikuoti jose sprendžiamus klausimus ir pagrįsti bylos sustabdymo būtinumą. Bylos sustabdymo klausimas negali būti sprendžiamas abstrakčių teiginių pagrindu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-679/2010, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-484-438/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-419-602/2017).
Teisėjų kolegijos nuomone nagrinėjamoje byloje nėra aplinkybių, kurių pagrindu, vadovaujantis ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu, būtų pagrindas sustabdyti šią administracinę bylą, todėl Muitinės prašymas stabdyti bylą, iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama baudžiamąja tvarka, atmestinas. Pažymėtina, kad tarp nagrinėjamos bylos ir atsakovės atsiliepime minimo ikiteisminio tyrimo nėra prejudicinio ryšio, kadangi šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas nėra pačios mokestinės prievolės pagrįstumas, o aplinkybė ar atsakovė pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjos 2023 m. birželio 30 d. prašymą ir nesustabdė priverstinio muito išieškojimo procedūros.
Dėl Muitinės 2023 m. liepos 7 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo
Byloje nustatyta, kad atsakovė 2023 m. rugsėjo 12 d. priėmė sprendimą Nr. 10000511118 „Dėl nurodymo nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigoje pripažinimo netekusiu galios“. Minėtu sprendimu Muitinė nusprendė Sprendimą Nr. 2 pripažinti netekusio galios.
ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamo asmens subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1450/2008).
Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad išnykus ginčo dalykui skundo reikalavimas yra atmestinas, o su šiuo reikalavimu susijusių argumentų bei motyvų vertinimas teisiškai yra nereikšmingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1450/2008, 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2130-662/2016), 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2022-968/2021).
Įvertinus anksčiau išdėstytą, darytina išvada, jog Muitinei 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 10000511118 „Dėl nurodymo nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigoje pripažinimo netekusiu galios“ panaikinus Sprendimą Nr. 2, minėtas sprendimas nebesukuria Firmai jokių teisinių pasekmių ir jo teisėtumo bei pagrįstumo išnagrinėjamas negalėtų apginti jos pažeistos teisės ar įstatymo saugumo intereso, todėl šioje dalyje pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl Muitinės 2023 m. liepos 5 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 13 straipsnio 23 punktu muitai yra administruojami pagal šį įstatymą. MAĮ 110 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio Įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti. Pažymėtina, jog MAĮ 14 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio Įstatymo 13 straipsnio 23 punkte nurodyti muitai ir su jais susijusios sumos pagal šį Įstatymą administruojami tiek, kiek šio Įstatymo nuostatos neprieštarauja Europos Sąjungos muitų teisės aktams.
Ginčui aktualaus 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, kuriame nustatomos bendrosios taisyklės ir procedūros, taikomos į Sąjungos muitų teritoriją įvežamoms arba iš jos išvežamoms prekėms, 45 straipsnyje numatyta, jog skundo pateikimas nesustabdo apskųsto sprendimo vykdymo (1 dalis). Pagal minėto straipsnio 2 dalies nuostatą, muitinė visiškai arba iš dalies sustabdo tokio sprendimo vykdymą, jeigu turi rimtą pagrindą manyti, kad apskųstas sprendimas neatitinka muitų teisės aktų arba kad dėl jo atitinkamam asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma žala. Šio straipsnio 3 dalis numato, kad 2 dalyje nurodytais atvejais, jeigu vykdant apskųstą sprendimą atsirastų pareiga mokėti importo arba eksporto muitą, to sprendimo vykdymas sustabdomas tik pateikus garantiją, išskyrus atvejus, kai remiantis dokumentais pagrįstu įvertinimu nustatoma, kad dėl tokios garantijos skolininkas gali patirti didelių ekonominių arba socialinių sunkumų.
Taigi Sąjungos muitinės kodekso 45 straipsnyje įtvirtina galimybė visai arba iš dalies sustabdyti sprendimo dėl priverstinės mokestinės prievolės išieškojimo vykdymą gali būti taikoma tik esant tam tikroms sąlygoms, t. y., jeigu yra rimto pagrindo manyti, kad apskųstasis sprendimas neatitinka muitų teisės aktų arba kad dėl jo suinteresuotam asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma žala. Vykdant apskųstąjį sprendimą turėtų būti sumokėti importo arba eksporto muitai, tokio sprendimo įgyvendinimas gali būti sustabdytas tik pateikus garantiją. Tačiau tokios garantijos neturi būti reikalaujama, jeigu toks reikalavimas, atsižvelgiant į skolininko nurodytas aplinkybes, galėtų jam sukelti rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų.
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad šiuo atveju, sprendžiant skundžiamo Klaipėdos teritorinės muitinės 2023 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. 100000508301 „Dėl mokestinės nepriemokos nepradėjimo (sustabdymo)“ teisėtumo klausimą, turi būti taikomas SMK, turintis viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu.
Byloje nėra ginčo, kad Firma kreipėsi į Departamentą su skundu, kuriuo prašoma panaikinti Ataskaitą, tačiau garantijos, užtikrinančios mokestinės prievolės įvykdymą, atsakovei nepateikė. Pareiškėja tiek skunde, tiek 2023 m. birželio 30 d. Muitinei pateiktame prašyme sustabdyti muito išieškojimą, paaiškino, jog neturėjo galimybės pateikti garantijos, nes dėl jos atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo buvo areštuotas visas Firmos turtas. Taip pat jokia draudimo ar kredito įstaiga nesutinka išduoti garantinio rašto. Akcentavo, kad dėl priverstinio muito išieškojimo Firma patirs didelių ekonominių sunkumų, bus padaryta neatitaisoma žala, todėl kils reali įmonės bankroto grėsmė.
Pareiškėja grisdama minėtas aplinkybes teismui pateikė akcinės bendrovės „SEB bankas“ sąskaitų išrašus iš kurių matyti, jog visos minėtame banke turimos Firmos lėšos yra apribotos ir ji neturi apyvartinių lėšų. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra duomenų, kad minėti duomenys būtu buvę pateikti vertinti Muitinei.
Kaip jau paminėta, Sąjungos muitinės kodekso 45 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas suponuoja vienareikšmę išvadą, jog sprendimo sustabdymas, padavus skundą, galimas tik esant ypatingoms aplinkybėms, t. y. turi būti pagrįsta ir įrodyta galimai atsirasianti ekonominė žala, socialinio pobūdžio sunkumai, arba mokesčių administratoriui pateikta garantija, užtikrinanti mokestinės prievolės įvykdymą. Pareigą įrodyti būsimą žalą, pateikti garantiją turi pats skolininkas. Konkrečiu atveju byloje nėra ginčo, jog duomenys apie galimai atsirasiančius ekonominius socialinius sunkumus bei garantija, užtikrinanti mokestinės prievolės įvykdymą, atsakovei nebuvo pateikti.
Teisėjų kolegijos vertinimu Sprendimu Nr. 1 nestabdytas 5622,00 Eur muito mokesčio išieškojimas pagal savo dydį ir pateiktus į bylą įrodymus nebuvo tokio mąsto, jog dėl jo išieškojimo pareiškėjai būtų sukėlę didelių ekonominių bei socialinių sunkumų, neatitaisomų nuostolių. Pažymėtina, kad remiantis Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viešai skelbiamais draudėjų duomenimis Firma šiuo metu skolų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neturi, joje dirba 9 darbuotojai.
Atkreiptinas dėmesys, kad remiantis MAĮ 88 straipsnio nuostatomis pareiškėja turi teisę kreiptis į Muitinę su prašymu atidėti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą arba jo mokėjimą išdėstyti dalimis, tačiau byloje nėra duomenų, kad Firma būtu bandžiusi pasinaudoti minėta galimybe.
MAĮ 35 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad mokesčių administratorius, savo neteisėtais veiksmais ar neveikimu padaręs žalos mokesčių mokėtojui, privalo ją atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Mokesčių administratoriaus pareigūnai, kurių tiesioginiais veiksmais ar neveikimu buvo padaryta žalos, atsako Valstybės tarnybos įstatymo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Kaip ir anksčiau minėta pareiškėja ginčija Ataskaitos, kurios pagrindu apskaičiuota muito nepriemoka, teisėtumą ir pagrįstumą. Vadovaujantis minėtu teisiniu reguliavimu darytina išvada, kad pareiškėjai palankaus sprendimo priėmimo atveju ji įgytų teisę į patirtos žalos atlyginimą, ko pasėkoje turėtu galimybę susigrąžinti atsakovei nepagrįstai sumokėtą mokestinę prievolę.
Pareiškėja skundo 18 punkte akcentuoja, kad LVAT yra konstatavęs, jog iš esmės yra įtvirtinti du pagrindai, kurie leidžia teismui viešojo administravimo subjekto priimtą administracinį aktą pripažinti neteisėtu, o būtent, kai nustatoma, kad: 1) sprendimo priėmimo procedūros metu buvo padaryti esminiai procedūriniai teisės normų pažeidimai, kurių negalima pašalinti teisminio nagrinėjimo metu; 2) viešojo administravimo subjektas sprendimo priėmimo procedūros metu nevisapusiškai, nepilnai ištyrė bei įvertino visas reikšmingas aplinkybes, reikalingas atitinkamam sprendimui priimti, dėl ko jo sprendimas yra nepagrįstas. Vertinant, ar viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas yra pagrįstas, o tuo pačiu ar nebuvo padaryti ir kiti esminiai procedūriniai teisės normų pažeidimai, būtina atsižvelgti į teisės normas, reglamentuojančias atitinkamus teisinius santykius, kurių srityje buvo priimtas viešojo administravimo subjekto administracinis aktas.
Pažymėtina, jog skundžiamo Sprendimo Nr. 1 teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal jo priėmimo metu teiktus dokumentus ir informaciją. Taigi, skundžiamas Sprendimas Nr. 1 buvo grindžiamas pagrįstas objektyviais Departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis. Skundžiamame Sprendime Nr. 1 nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
Motyvavimo pareigos turinys LVAT praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinė- je byloje Nr. A756-997/2014, LVAT biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, LVAT biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo LVAT teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
Vertinant skundžiamo Sprendimo Nr. 1 turinį, nustatyta, kad jis yra motyvuotas – jame aiškiai nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės ir atlikta teisinė kvalifikacija, pagrindžiamas priimtas skundžiamas Sprendimas. Taigi pagrindo konstatuoti, kad skundžiamas Sprendimas Nr. 1 neatitinka VAĮ 10 straipsnyje keliamų reikalavimų, nėra.
ABTĮ 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius Klaipėdos teritorinės muitinės 2023 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. 100000508301 „Dėl mokestinės nepriemokos nepradėjimo (sustabdymo)“ dalies, kurioje nuspręsta pradėti muito išieškojimą ir Klaipėdos teritorinės muitinės 2023 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. 100000508331 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigoje“ neteisėtumo pagrindų, pareiškėjos L. O. komercinės firmos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija,
nusprendžia:
Pareiškėjos L. O. komercinės firmos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.