Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-65-858/2015

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-05-15
Bylos Nr.: P-65-858/2015
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Anatolijus Baranovas
Pareiškėjas: Petronėlės D
Atsakovas: Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos

Kategorijos

80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
80.13pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. P-65-858/2015Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2015 m. gegužės 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Petronėlės D. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-281/2014 pagal pareiškėjos Petronėlės D. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant akcinei bendrovei „Klaipėdos nafta“, uždarajai akcinei bendrovei „Ardynas“, uždarajai akcinei bendrovei „Sweco Lietuva“, dėl administracinio akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja P. D. M. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 5–13), prašydama panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymą Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1110 „Dėl servituto nustatymo P. D. M. žemės sklype (duomenys neskelbinti)“ (toliau – ir Įsakymas, ginčijamas įsakymas).

Paaiškino, kad jai nuosavybės teise priklauso 14,2114 ha ploto žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbinti) (toliau – ir žemės sklypas). Ginčijamu įsakymu atsakovas pareiškėjos žemės sklypui nepagrįstai nustatė žemės servitutus, suteikiančius teisę 1,3589 ha plote tiesti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas.

Argumentavo, jog nors servitutai suprojektuoti Suskystintų gamtinių dujų (toliau – ir SGD) terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiajame plane (toliau – ir Specialusis planas), patvirtintame Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130, tačiau Specialiojo plano grafinės dalies brėžiniuose projektuojami servitutai apskritai nėra pažymėti, tokiu būdu pažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte, Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 2.4 punkte numatytą sąlygą, leidžiančią administraciniu aktu nustatyti servitutus privačios žemės sklypams tik tuomet, jei servitutas numatytas pagal teritorijų planavimo dokumentus. Pabrėžė, jog Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktas suteikia galimybę administraciniu aktu pagal teritorijų planavimo dokumentų sprendinius nustatyti servitutus, suteikiančius teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus, tačiau Specialiuoju planu numatytas tiesti magistralinis dujotiekis negali būti priskiriamas prie bendrojo naudojimo inžinerinės infrastruktūros tinklų, nes Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 56 dalis prie bendrojo naudojimo sistemos priskiria tik gamtinių dujų skirstymo (o ne perdavimo) sistemos dalį. Rėmėsi Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 15 punktu, numatančiu, jog servitutas turi būti projektuojamas tokio dydžio, ribų ir ploto, kad būtų užtikrintas viešpataujančio daikto tinkamas naudojimas ir būtų kuo mažiau ribojamos tarnaujančio daikto savininko teisės naudotis žemės sklypu ir tvirtino, kad servituto apimtis pareiškėjos žemės sklypui nustatyta be jokios objektyvios bei technologiškai pagrįstos būtinybės, sukuriant situaciją, kai servituto turėtojos AB „Klaipėdos nafta“ teisės tampa didesnės už žemės savininkės teises. Pažymėjo, kad pareiškėja nepretenduoja naudotis ir nesinaudos teise tiesti, aptarnauti ar naudoti aukšto slėgio dujotiekį, todėl pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą pareiškėjai nustatyta visiškai nepagrįstai.

Žemesnės instancijos teismas

Nesutiko su skundžiamo įsakymo 2.4 punktu nustatytos 8 652,58 Lt vienkartinės kompensacijos dydžiu. Nurodė, kad nuostoliai buvo apskaičiuoti remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtinta Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika (toliau – ir Metodika), kurioje visiškai nenumatytas žemės savininkų nuostolių atlyginimas dėl žemės rinkos vertės netekimo, nėra nustatyta nuostolių dydžio priklausomybė nuo servituto trukmės, nenustatytas periodinės kompensacijos apskaičiavimo būdas, todėl prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti: 1) ar Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis, suteikianti teisę Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti Metodiką, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, kadangi deleguoja Lietuvos Respublikos Vyriausybei tas funkcijas, kurias Konstitucija priskiria įstatymų leidėjui; 2) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1541 ir juo patvirtinta Metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, kadangi reguliuoja klausimus, kurie turi būti sprendžiami įstatymu; 3) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1541 ir juo patvirtinta Metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.93 straipsnio 4 daliai ta apimtimi, kad nenumato visų realių savininko nuostolių atlyginimo.

Paaiškino, jog, turėdama tikslą naudoti žemės sklypą ne žemės ūkio veiklai, pareiškėja parengė žemės sklypo detalųjį planą, numatantį naudojimo paskirties pakeitimą į kitos paskirties žemę, kurios naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, pobūdis – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos. Pabrėžė, jog parengtas detalusis planas buvo patvirtintas Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. AV-1433 ir įregistruotas teritorijų planavimo dokumentų registre, o minėto įsakymo 2 punktu pareiškėjos žemės sklypo paskirtis pakeista, nenumatant žemės sklypo naudojimo žemės ūkio veiklai. Todėl nuostoliai dėl praradimo naudoti žemę pagal paskirtį nepagrįstai skaičiuojami, vertinant žemės ūkio paskirties žemę.

Akcentavo, kad atsakovas pažeidė ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes tinkamai neišaiškino ginčijamo akto apskundimo tvarkos.

Pareiškėja patikslintame skunde (II t., b. l. 43–57) papildomai pažymėjo, kad parengė atskirų sklypų, į kuriuos buvo padalintas žemės sklypas (duomenys neskelbinti), planus ir įregistravo sklypus kaip atskirus turtinius vienetus, todėl ginčijamu įsakymu servitutai nustatyti aštuoniuose pareiškėjos sklypuose (duomenys neskelbinti). Tvirtino, kad žemės sklypas galėjo būti panaudotas dujotiekio tiesimui tik jį paėmus visuomenės poreikiams ir pakeitus žemės naudojimo paskirtį, vėliau servitutą nustatant jau valstybiniam žemės sklypui. Argumentavo, kad pareiškėja taip pat patirs suvaržymų ir apribojimų, susijusių su sklype (duomenys neskelbinti) planuojamu įrengti keliu įvažiavimui į kitus savo sklypus. Manė, jog servitutai gali būti nustatomi tik tuomet, kai tai nesusiję su dideliu tarnaujančio daikto savininko nuosavybės teisių suvaržymu.

Žemesnės instancijos teismas

Papildė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant nustatyti ar Metodika neprieštarauja Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 daliai, įpareigojančiai Vyriausybę nustatyti „vienkartinės ar periodinės kompensacijos“ apskaičiavimo metodiką tiek, kiek Metodika nenustato periodinės kompensacijos mokėjimo. Pažymėjo, jog pakeitus pareiškėjos žemės naudojimo paskirtį VĮ Registrų centras nustatė žemės rinkos vertę vidutiniškai po 380 000 Lt už 1 ha, todėl nuostoliai dėl faktiškai prarastos 1,3589 ha žemės sudarytų daugiau nei 500 000 Lt. Be to, papildomus nuostolius pareiškėja patirtų ir dėl to, kad realiai nebegalėdama naudotis žemės dalimi, turėtų už šią dalį dar kasmet mokėti žemės mokestį.

Atsiliepimas

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 39–47) prašė jį atmesti.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo (toliau – ir SGD terminalo įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas yra pripažintas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu. Pažymėjo, jog SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad teritorijai, kurioje turi būti įrengta suskystintų gamtinių dujų terminalo infrastruktūra ir (ar) gamtinių dujų sistemos įrenginiai, susiję su suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimu, ir kuri nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nėra valdoma bendrovės ar perdavimo sistemos operatoriaus, nustatomas žemės servitutas.

Šalies argumentai

Paaiškino, kad 2013 m. liepos 15 d. AB „Klaipėdos nafta“ pateikė prašymą Nr. (22.3)A6-432 dėl žemės servitutų nustatymo, pateikdama žemės sklypų, kuriems reikalinga nustatyti servitutą administraciniu aktu, sąrašą. Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, nustatant servitutus administraciniu aktu, teisės aktai nenumato pareigos ar teisės nagrinėti servituto būtinumo ir tikslingumo klausimą, nes tai sprendžia teritorijų planavimo dokumentas – Specialusis planas. Teigė, jog patvirtintas Specialusis planas nėra aktas, kuriuo nustatomas servitutas – dujotiekio statybai ir eksploatacijai reikalinga teritorija Specialiajame plane tik pažymėta kaip dujotiekio statybai ir eksploatacijai rezervuojama teritorija, o servitutai nustatomi teisės aktų nustatyta tvarka.

Nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad ginčijamu įsakymu nustatyto servituto turinys nėra aiškus. Tvirtino, jog pareiškėjos žemės sklypui buvo nustatytas servitutas pagal Specialiojo plano rengėjo pateiktą žemės sklypo su nustatytomis specialiosiomis žemės ir miško naudojimosi sąlygomis bei servitutu planą, kuriame aiškiai nurodyta servituto vieta, ribos bei plotas.

Argumentavo, kad ginčijamo įsakymo 2.3 punkte nustatyta prievolė žemės sklypo savininkui tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą reiškia, jog pareiškėja, kaip protingas ir rūpestingas asmuo, neturėtų imtis veiksmų, kurie akivaizdžiai trukdytų servituto turėtojui prižiūrėti ir naudotis infrastruktūros objektais.

Pabrėžė, jog atsakovas patikrino, ar AB „Sweco Lietuva“, apskaičiuodama pareiškėjai kompensaciją, tinkamai taikė Metodikos nuostatas, ir jokių pažeidimų nenustatė. Nors pareiškėja ir teigia, jog remiantis Metodika apskaičiuota vienkartinė kompensacija neapima visų jos patiriamų nuostolių, tačiau ji turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl likusių neatlygintinų nuostolių priteisimo.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „Klaipėdos nafta“ atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 65–73) su jo argumentais nesutiko.

Nurodė, jog pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Specialiuoju planu nebuvo suprojektuotas ginčo servitutas. Pabrėžė, kad tiek Specialiojo plano aiškinamajame rašte, tiek kiekviename Specialiojo plano sprendinių konkretizavimo brėžinyje yra pateikti žemės sklypų, kuriuose specialiuoju planu rezervuojama teritorija dujotiekio statybai, sąrašai, nurodytas konkretus rezervuojamos teritorijos plotas kvadratinių metrų tikslumu. Be to, administraciniu aktu nustatytų žemės servitutų plotas yra identiškas Specialiajame plane nurodytam rezervuojamos teritorijos plotui.

Paaiškino, jog prieš rengiant Specialųjį planą, buvo įvertinta ir žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams alternatyva, tačiau šio nuosavybės paėmimo būdo buvo atsisakyta, kaip labiau ribojančio ir varžančio savininkų teises. Tvirtino, kad servitutas nustatytas laikantis teisės aktų reikalavimų ir tokios apimties, kokia būtina pagal teisės aktų reikalavimus. Argumentavo, jog servitutai administraciniu aktu nustatomi pagal teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, kuriuose yra suprojektuotas servituto dydis, plotas ir ribos, todėl nagrinėjamu atveju atsakovas, nustatydamas pareiškėjos žemės sklypui servitutą, privalėjo vadovautis galiojančiais Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 patvirtinto Specialiojo plano sprendiniais.

Pažymėjo, kad prievolę viešpataujančiu tampančio daikto savininkui kompensaciją apskaičiuoti pagal Metodiką nustato Žemės įstatymo 23 straipsnis, ir tiek Specialiojo plano rengėjas, parengęs vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo aktus, tiek viešpataujančiu tampančio daikto savininkas AB „Klaipėdos nafta“, tiek ir administracinį aktą patvirtinęs atsakovas, veikė vykdydami Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių servitutų nustatymą administraciniu aktu, reikalavimus, ir nei vienas iš šių subjektų neturi teisės nesilaikyti teisės aktų reikalavimų arba nustatyti kitokią, nei yra patvirtinta Vyriausybės, nuostolių apskaičiavimo metodiką. Nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad nuostoliai jai turtėtų būti kompensuoti kaip ir nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams atvejais. Vertino, jog servitutas nustatytas įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos ekonominį projektą, o servituto nustatymo galimybė numatyta SGD terminalo įstatyme, todėl kaip ir reikalauja Konstitucijos 23 straipsnis, nuosavybė apribota remiantis įstatymu. Manė, kad pareiškėjos argumentai dėl Metodikos ydingumo ir prieštaravimo Konstitucijai yra visiškai nepagrįsti, kadangi, priimant skundžiamą administracinį aktą, kompensacija pareiškėjai apskaičiuota pagal tuo metu buvusią nekilnojamojo turto būklę, o ne tai, ką pareiškėja planuoja daryti su žemės sklypu ateityje.

Teigė, kad pareiškėja skundą teismui pateikė per įstatymo nustatytus terminus, todėl ginčijamame įsakyme jo apskundimo tvarka buvo išaiškinta tinkamai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Sweco Lietuva“ atsiliepimuose į pareiškėjos skundus (II t., b. l. 1–7, 116–119) prašė juos atmesti.

Nurodė, kad yra Suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano rengėjas. Pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi, išnagrinėjęs administracinę bylą dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2013 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 1-130, kuriuo patvirtintas Suskystintų dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialusis planas, pripažino neteisėta tik tą Specialiojo plano sprendinių dalį, kuri numato, kad pareiškėjams priklausančiuose žemės sklypuose atstumas nuo linijų uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių reguliavimo bei apskaitos stočių iki gyvenamųjų, visuomeninių pastatų ir kitų statinių, kelių ir geležinkelių sankryžų, viešojo naudojimo geležinkelių bei AM kategorijos kelių sankasos apačios turi būti ne mažesnis nei 50 metrų ir (ar) atstumas nuo uždarymo įtaisų iki bet kokios paskirties pastatų, nepriklausančių magistraliniam dujotiekiui, turi būti ne mažesnis kaip 100 metrų.

Žemesnės instancijos teismas

Argumentavo, kad nei Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas, nei 2011 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministro ir aplinkos ministro įsakymu Nr. 1-10/D1-61 patvirtintos Infrastruktūros plėtros (šilumos, elektros, dujų ir naftos tiekimo tinklų) specialiųjų planų rengimo taisyklės nenumato servituto nustatymo specialiuoju teritorijų planavimo dokumentu, t. y. patvirtintas Specialusis planas nėra dokumentas, vadovaujantis kuriuo, viešpataujančiu tampančio daikto savininkas (planavimo organizatorius) galėtų registruoti savo teisę nekilnojamojo turto registre be tolimesnių teisinių aktų (sandorio ar administracinio akto).

Pabrėžė, jog priešingai nei teigia pareiškėja, SGD terminalo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis aiškiai apibrėžia, kas yra laikoma SGD terminalo infrastruktūra, o Specialiuoju planu planuojamas dujotiekis yra priskiriamas prie Suskystintų gamtinių dujų terminalo infrastruktūros.

Paaiškino, kad planavimo organizatorius AB „Klaipėdos nafta“, įvertinęs, jog dujotiekio apsaugos zonos ribose žemės sklypo savininkės ūkinė veikla bus ribojama bei siekdamas atlyginti žemės sklypo savininkės patiriamus nuostolius, teisės aktų nustatyta tvarka priėmė sprendimą nustatyti servitutą visos dujotiekio apsaugos zonos ribose, tokiu būdu siekdamas kompensuoti savininko nuostolius ne tik faktiškai dujotiekio statybai ir patarnavimui reikalingoje žemės juostoje, bet juostoje, kurioje nustatomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos.

Atsiliepimas

Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Ardynas“ atstovas palaikė kitų trečiųjų suinteresuotų asmenų AB „Klaipėdos nafta“ ir UAB „Sweco Lietuva“ atsiliepimuose išdėstytus motyvus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (II t., b. l. 129–139) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1110 „Dėl servituto nustatymo P. D. M. žemės sklype (duomenys neskelbinti)“ 2.3 punktą. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministras 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 ,,Dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtino Suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiųjų planą. Pareiškėja yra žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbinti), ir patenkančio į numatomą statyti suskystintų gamtinių dujų terminalą, savininkė. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjas administraciniu aktu – 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1110 ,,Dėl servituto nustatymo P. D. M. žemės sklype (duomenys neskelbinti)“, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868; 2004, Nr. 167-6098; 2010, Nr. 72-3616) 23 straipsniu, SGD terminalo įstatymo (Žin., 2012, Nr. 68-3466) 3 straipsniu, Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 (Žin., 2004, Nr. 153-5579; 2010, Nr. 107-5518), Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 (Žin., 2004, Nr. 175-6486; 2010, Nr. 102-5244) bei atsižvelgdamas į specialiojo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 (Žin., 2013, Nr. 65-3269) sprendinius, AB „Klaipėdos nafta“ 2013 m. liepos 15 d. gautą prašymą Nr. (22.3)A6-432, – nustatė žemės servitutus, suteikiančius teisę tiesti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas (tarnaujantis daiktas, kodas 206) plotas 1,3589 ha, aptarnauti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas (tarnaujantis daiktas, kodas 207), plotas 1,3589 ha ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas (tarnaujantis daiktas, kodas 208), plotas 1,3589 ha, pareiškėjos nuosavybės teise valdomam žemės sklypui (duomenys neskelbinti) ir nurodė žemės savininkei atlyginti nuostolius dėl servitutų, išmokant vienkartinę 8 652,58 Lt kompensaciją (I t., b. l. 20–21).

Bylos rašytiniai įrodymai ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtino, kad pareiškėja P. D. M., kartu su kitais asmenimis – T. G., I. N., J. Z., R. S., A. N., S. G., L. G., UAB „Ferteksos transportas“, UAB „Vidmarta“, kurių valdomi žemės sklypai patenka į planuojamojo suskystintų gamtinių dujų terminalo trasą ir kuriems jų valdomuose žemės sklypuose yra suplanuoti servitutai, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, ginčydami Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymą Nr. 1-130, kuriuo patvirtintas Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialusis planas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-803-189/2014 pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą pakeitė ir panaikino tą Specialiojo plano dalį, kurioje pareiškėjų valdomuose žemės sklypuose atstumas nuo linijų uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių, reguliavimo bei apskaitos stočių iki gyvenamųjų, visuomeninių pastatų ir kitų statinių, kelių ir geležinkelių sankryžų, viešojo naudojimo geležinkelių bei AM kategorijos kelių sankasos apačios turi būti ne mažesnis kaip 50 metrų ir (ar) atstumas nuo uždarymo įtaisų iki bet kokios paskirties pastatų, nepriklausančių magistraliniam dujotiekiui, turi būti ne mažesnis kaip 100 metrų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas vertino, kad išskyrus aukščiau nurodytą dalį, Specialusis planas likusia apimtimi buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje be kita ko pažymėjo, jog nėra pagrindo pripažinti ginčo (magistralinio) dujotiekio trasos vietos suprojektavimą neteisėtu, o aptariami servitutai yra suprojektuoti būtent išilgai šios trasos, šie servitutai yra būtini siekiant įgyvendinti SGD terminalo projektą (nutiesti magistralinį dujotiekį bei vėliau jį eksploatuoti). Pasisakydamas dėl aptariamų servitutų ploto, apeliacinės instancijos teismas paminėjo, jog byloje nėra ginčo, kad jie suprojektuoti išilgai per pareiškėjams priklausančius žemės sklypus planuojamos tiesti magistralinio dujotiekio trasą ir jų plotas atitinka Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – ir Sąlygos), patvirtintų Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 25 punkte (Vyriausybės 2003 m. balandžio 29 nutarimo Nr. 539 redakcija) magistraliniams dujotiekiams nustatomą apsaugos zoną.

Įvertinęs nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo konstatuotas faktines aplinkybes, nagrinėjamoje byloje teismas iš naujo nevertino pareiškėjos skundo argumentų dėl jos žemės sklype nustatytų servitutų pagrįstumo, ar jų apimties, kadangi servitutų turinys (apimtis) apibrėžti Specialiajame plane, o argumentų ir įrodymų, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyrius būtų nesilaikęs Specialiojo plano sprendinių ir nustatęs didesnio ploto ir apimties, nei numatyta Specialiajame plane, servitutus, pareiškėja nepateikė. Atitinkamai pareiškėjos skundo argumentai dėl jos žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams netenka juridinės reikšmės, kadangi pareiškėjos nuosavybės teisės ribojimo būdas – servitutų nustatymas, jau yra įtvirtintas galiojančiame ir nenuginčytame teritorijų planavimo dokumente.

Teismas pažymėjo, jog, kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Specialiuoju planu servitutai tėra tik suprojektuojami (numatoma jų paskirtis, vieta, apimtis ir kt.), t. y. servitutai šiuo teritorijų planavimo dokumentu nėra nustatomi. Servitutai pareiškėjai buvo nustatyti ginčijamu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1110.

Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju planavimo organizatorius AB „Klaipėdos nafta“ pirmenybę teikė servituto nustatymui sandoriu. Iš 2013 m. liepos 11 d. AB „Klaipėdos nafta“ rašto Nr. (22.3)A6-432, kuriuo bendrovė kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrių, prašydama nustatyti servitutus administraciniu aktu, matyti, jog AB „Klaipėdos nafta“ nuo 2013 m. kovo mėnesio derėjosi su privačių žemės sklypų, kuriuose ketina įrengti SGD terminalo dujotiekio trasą, savininkais dėl servitutų nustatymo sąlygų ir pasirašė 42 sutartis dėl servitutų nustatymo (I t., b. l. 49-50). Kartu su minėtu raštu AB „Klaipėdos nafta“ atsakovui pateikė Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje esančių žemės sklypų, kuriuose reikia nustatyti servitutus sąrašą, t. y. asmenų, kurie nesutiko nustatyti servitutus sudarant sutartis. Šiame sąraše 32 numeriu pažymėta pareiškėja (I t., b. l. 52–53).

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-367/2012), pagal kurią administraciniu aktu servitutai gali būti nustatomi tais atvejais, kai jie reikalingi viešajam interesui, numatytam įstatyme, tenkinti. Atvejai, kai servitutai gali būti nustatomi privačios žemės sklypams, negavus tos žemės savininkų sutikimo, nurodyti Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose. Jie pagrįsti socialine nuosavybės funkcija ir viešojo intereso viršenybės virš privačios nuosavybės principu, įtvirtintais Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Nagrinėjamu atveju toks viešasis interesas yra įtvirtintas SGD terminalo įstatymo preambulėje ir 3 straipsnio 2–3 dalyse bei pripažintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

Atsižvelgiant į Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 bei 3 dalių nuostatas, AB „Klaipėdos nafta“ atsakovui (viešpataujančiojo daikto savininkas) prašymą dėl siūlomo servituto pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą nustatymo išreiškė 2013 m. liepos 11 d. raštu Nr. (22.3)A6-432 (I t., b. l. 49–50).

Remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16 punkto nuostatomis bei analizuodamas skundžiamo administracinio akto turinio atitikimą ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų normoms, teismas sprendė, kad atsakovas iš esmės veikė savo kompetencijos ribose ir į įsakymą, kuriuo pareiškėjos žemės sklypui nustatė servitutus, įtraukė visas būtinas Taisyklių 16 punkte reglamentuotas tokio sprendimo sudedamąsias dalis. Tačiau teisėjų kolegija, inter alia atsižvelgdama į pareiškėjos skunde akcentuotą Civilinio kodekso 4.113 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui, pripažino, kad atsakovas 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1110 2.3 punkte nepagrįstai įtvirtino prievolę žemės savininkui (pareiškėjai) tinkamai išlaikyti tarnaujantį daiktą. Pagal Taisyklių 16.9 punktą, tarnaujančiojo žemės sklypo savininko pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį žemės sklypą nustatoma tik tais atvejais, kai servituto turinį sudarančiomis teisėmis naudojasi ir pats tarnaujančiojo žemės sklypo savininkas. Nagrinėjamu atveju servitutų turinį sudaro teisės – tiesti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas. Akivaizdu, jog nurodytomis servitutą sudarančiomis teisėmis naudosis išimtinai viešpataujančio daikto savininkas AB „Klaipėdos nafta“, o ne pareiškėja, todėl padaryta išvada, kad ginčijamo akto 2.3 punktas yra juridiškai nepagrįstas. Teismas pripažino, jog proceso šalių procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu akcentuotas argumentas, jog atitinkamos pareigos tiek žemės sklypo savininkui, tiek servituto turėtojui yra nustatytos teisės aktais, nesudaro pagrindo nesilaikyti Taisyklių 16.9 punkto nuostatų, ar analogiškai šią pareigą reglamentuojančio Civilinio kodekso 4.114 straipsnio 2 punkto. Tuo tarpu atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens AB „Klaipėdos nafta“ argumentai, jog pareiškėja, kaip protingas ir rūpestingas asmuo, neturėtų imtis veiksmų, kurie akivaizdžiai trukdytų servituto turėtojui prižiūrėti ir naudotis infrastruktūros objektais, yra bendro pobūdžio įpareigojimas ir nesudaro 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1110 2.3 punktu nustatytos pareigos turinio. Pabrėžta, kad 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, jog Specialiuoju planu suprojektuotais servitutais suteikiamos teisės, be kita ko, yra susijusios su Sąlygų 27.2 ir 27.3 punktuose nustatytomis magistralinį dujotiekį eksploatuojančio subjekto galimybėmis: apsaugos zonoje prižiūrėti ir remontuoti vamzdynus, pjauti žolę, kirsti krūmus ir atlikti kitus vamzdynų trasos priežiūros darbus; kasti apsaugos zonoje iškasas vamzdynų izoliacijos kokybei ir jų elektrocheminės apsaugos nuo korozijos įrenginių būklei tikrinti bei kitiems darbams atlikti. Nurodytos teisės normos sudaro pagrindą konstatuoti, kad žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbinti), 1,3589 ha plote, kuriame nustatytas servitutas, atlikti visus žemės sklypo priežiūros darbus priskirta būtent magistralinį dujotiekį eksploatuojančiam subjektui, o ne pareiškėjai.

Nagrinėjamu atveju teismas, vertindamas ginčijamu aktu nustatytos kompensacijos dydį, patikrino, ar nuostoliai apskaičiuoti nepažeidžiant jų apskaičiavimo tvarką reglamentuojančio teisės akto (Metodikos). Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis nukreipia į Metodiką, kurios 3 punktas įtvirtina, jog nuostolius dėl administraciniu aktu nustatyto žemės servituto, vadovaudamasis šia Metodika, apskaičiuoja teritorijų planavimo dokumento, kuriame projektuojamas žemės servitutas, rengėjas.

Ginčijamu įsakymu nustatytas kompensacijos dydis – 8 652,58 Lt, grindžiamas UAB „Sweco Lietuva“ atliktais skaičiavimais, kurie įtvirtinti 2013 m. liepos 26 d. Kompensacijos už sunaikinamus pasėlius ir sodinius apskaičiavimo akte Nr. (duomenys neskelbinti) A (toliau – ir Apskaičiavimo aktas A) ir 2013 m. liepos 26 d. Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo akte Nr. (duomenys neskelbinti) B (toliau – ir Apskaičiavimo aktas B) (I t., b. l. 22–23). Iš Apskaičiavimo akto A ir Apskaičiavimo akto B turinio matyti, jog pareiškėjai buvo apskaičiuoti nuostoliai už sunaikinamus pasėlius ir nuostoliai, patirti dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį praradimo.

Remdamasis Metodikos nuostatomis, įvertinęs Apskaičiavimo akto A ir Apskaičiavimo akto B turinį, teismas nenustatė, jog nuostoliai pareiškėjai būtų apskaičiuoti nesilaikant Metodikos reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas vertino, kad Metodika numato, jog žemės ūkio augalų vidutiniam derlingumui (Dvid.) rodiklis yra tvirtinamas žemės ūkio ministro įsakymu. Žemės ūkio augalų vidutinio derlingumo pagal kultūras (Dvid.) rodikliai nustatyti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. sausio 19 d. įsakyme Nr. 3D-35 „Dėl žemės ūkio augalų vidutinio derlingumo 1999–2003 metais patvirtinimo“, todėl šiame teisės akte nustatytu daugiamečių žolių šieno (šienainio) 26,12 (100 kg/ha) derlingumo dydžiu atsakovas ir privalėjo remtis. Teismas pabrėžė, kad vėlesnių Žemės ūkio ministro įsakymų, nustatančių vidutinį žemės ūkio augalų derlingumą, nebuvo priimta.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, kadangi atskirų sklypų, į kuriuos buvo padalintas žemės sklypas (duomenys neskelbinti), Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko įrašai dėl pakeistos žemės sklypų pagrindinės naudojimo paskirties ir naudojimo būdo (II t., b. l. 58–81) galioja tik nuo 2014 m. kovo 28 d., pripažintina, jog atsakovas pagrįstai vadovavosi ta pareiškėjos žemės sklypo pagrindine naudojimo paskirtimi, kuri ginčijamo įsakymo priėmimo metu buvo įrašyta Nekilnojamojo turto registre (I t., b. l. 16–17).

Taip pat teismas padarė išvadą, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjos patirtus nuostolius negalėjo veikti kitaip, nei tai numato Metodika, ir patirtus nuostolius skaičiuoti pagal, pareiškėjos vertinimu, teisingus kriterijus, o ne pagal tas formules, kurios įtvirtintos teisės akte. Vertinta, kad įstatymų leidėjas, pavesdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybei parengti Metodiką, pasirinko būtent tokį patirtų nuostolių vertės nustatymo būdą, kai ji apskaičiuojama remiantis formulėmis, atsižvelgiant į ploto, derlingumo, normatyvinės kainos, metinės pajamų normos ir kitus parametrus.

Metodikos 2 punkte pateiktas baigtinis sąrašas atlygintinų nuostolių – už sunaikinamus pasėlius ir sodinius; už iškertamą mišką; už prarastą galimybę naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl nuostolių atlyginimo, kai yra nustatomas servitutas, yra konstatavęs, jog CK 4.129 straipsnyje nustatyta servituto atlygintinumo prezumpcija aiškinama kaip dvi savarankiškos tarnaujančiojo daikto savininko teisės reikalauti atlyginti dėl servituto patirtus netekimus. Viena, kad tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti vienkartinės ar periodinės kompensacijos kaip atlyginimo už jo teisių suvaržymą. Kita, kad tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti dėl servituto nustatymo patirtų nuostolių, įrodęs jų dydį ir priežastinį ryšį su servitutu, atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB ,,N. B.“, Ž. K. ir kt. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009; 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009). Vienkartinės ar periodinės kompensacijos nurodomos servituto turinyje, nustatant atlygintiną servitutą, o servitute nenusprendus dėl jo atlygintinumo (neatlygintinumo), nuostolių atlyginimas gali būti nustatytas teismo pagal tarnaujančiojo daikto savininko reikalavimą. Konkretūs nuostoliai, patirti dėl servituto, priteisiami pagal atskirą tarnaujančiojo daikto savininko reikalavimą. Pagrindai atlyginti nuostolius, patirtus dėl servituto, yra nuostolių faktas ir jų ryšys su servitutu. Tokie nuostoliai – tarnaujančiojo daikto būklės pablogėjimas dėl servituto; išlaidos, susijusios su tarnaujančiojo daikto tinkamos būklės išlaikymu; išlaidos dėl būklės atkūrimo, valstybės nustatyti mokesčiai; rinkliavos už tarnaujantįjį daiktą ir pan. Šių nuostolių išieškojimo ypatybė yra tai, kad jie, padaromi nors ir teisėtais servituto turėtojo veiksmais, tačiau tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti atlyginti (CK 6.246 str. 3 d., 4.129 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. UAB „Girga“, bylos Nr. 3K-3-420/2009, 2012 m. liepos 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-367/2012).

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, remiantis galiojančiu teisiniu reguliavimu bei suformuota teismine praktika, pareiškėja dėl Metodikoje nenumatytų nuostolių atlyginimo turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

Dėl apskundimo tvarkos atsakovo 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakyme Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1110 (ne)nurodymo teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2004 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-266/2004, 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-423/2008) ir pažymėjo, jog kadangi nagrinėjamu atveju apskundimo tvarkos netinkamas nurodymas nesutrukdė pareiškėjai Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytais terminais kreiptis į teismą, šis procedūrinis pažeidimas nelaikytinas esminiu.

Šiuo atveju netenkintas ir pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija, naudodamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi teismui suteikta diskrecija spręsti klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nusprendė, jog nėra pagrindo abejoti pareiškėjos nurodytų teisės aktų nuostatų konstitucingumu.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė bei aiškino teisės aktus bylos ginčo santykiams.

Dėl servituto nustatymo pagrįstumo pažymėjo, jog bylos dalykas yra ginčijamo įsakymo pagrįstumas, įskaitant servituto nustatymo klausimą, kompensacijos už servitutą, jei servitutas nustatytas pagrįstai, klausimą ir servituto atitiktį specialiojo planavimo dokumentams. Pareiškėja byloje remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014. Administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 buvo išspręstas ginčas dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 1-130 teisėtumo, kuriuo buvo patvirtintas Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialusis planas. Sprendimas priimtas minėtoje byloje turi prejudicinę reikšmę šiam ginčui ir faktai nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš naujo neįrodinėjami nagrinėjamoje administracinėje byloje (ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis). Minėta nutartimi neatliktas individualus vertinimas dėl suprojektuotų servitutų nustatymo pagrįstumo žemės sklypų savininkų nuosavybės teisės įgyvendinimo kontekste, toks vertinimas, konstatuota, turi būti atliekamas priimant konkretų sprendimą dėl servituto nustatymo. Klausimas dėl to, ar atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, teisėtai ir pagrįstai administraciniu aktu nustatė byloje nagrinėjamą servitutą – šios bylos dalykas.

Pabrėžtina, kad bet koks nuosavybės teisių ribojimas, o tokio pobūdžio priemonė yra ir žemės servitutas, turi neprieštarauti konstituciniam reguliavimui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, kad savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ne valstybės nuosavybės subjektams būtų nustatyta nuolatinė pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai).

Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją pažymėjo ir tai, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti ir tuo atžvilgiu, jog ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir/arba dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Taigi pagal Konstituciją nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir/arba konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad jeigu teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.111 straipsnio 1 dalį, servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Atitinkamai Žemės servitutas – teisė į svetimą žemės sklypą ar jo dalį, suteikiama naudotis tuo svetimu žemės sklypu ar jo dalimi (tarnaujančiuoju daiktu), arba žemės savininko teisės naudotis žemės sklypu apribojimas siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (ŽĮ 2 straipsnio 13 dalis). Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų sprendinius servitutai administraciniu aktu nustatomi išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti (Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Servituto nustatytumo administraciniu aktu sąlygas ir tvarką reglamentuoja Žemės įstatymo 23 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad administraciniu aktu servitutus nustato Nacionalinė žemės tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu, o to paties straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius servitutai nustatomi išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti. Teisinio santykio subjektas, kuriam suteikta teisė priimti tokio pobūdžio sprendimus, yra Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas; objektas – žemės naudojimo sąlygų nustatymas konkrečiam žemės sklypui; dalykas – servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1820/2013). Nagrinėjamu atveju žemės naudojimo sąlygos yra aptartos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 „Dėl suskystintųjų gamtinių dujų (toliau – ir SGD) terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtintu Specialiuoju planu.

SGD terminalo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad SGD terminalo įstatymu suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas pripažįstamas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu, kurio įgyvendinimui taikomas Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymas, išskyrus pastarojo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą reikalavimą pateikti projekto galimybių studiją. Pagal SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 4 dalį, jeigu Vyriausybė priima nutarimą patvirtinti projekto specialųjį planą ir pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, projekto įgyvendinimui reikalinga žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų arba valstybinės žemės nuomos ir (ar) panaudos sutartys gali būti nutraukiamos prieš terminą Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad nors SGD terminalo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas SGD terminalo ypatingos valstybinės svarbos ekonominio projekto statusas, kuris suteikia teisę atlikti žemės paėmimą visuomenės poreikiams pagal Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymą, tokia teisė savaime nereiškia pareigą tokį statusą turintį projektą vykdyti tik pagal minėtą įstatymą. Pagal SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, teritorijai, kurioje turi būti įrengta SGD terminalo infrastruktūra ir (ar) gamtinių dujų sistemos įrenginiai, susiję su SGD terminalo projekto įgyvendinimu, ir kuri nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nėra valdoma bendrovės ar perdavimo sistemos operatoriaus, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis nustatomas žemės servitutas.

Pažymėjo, kad tiek žemės paėmimas visuomenės poreikiams, tiek servituto nustatymas administraciniu aktu yra skirtingo pobūdžio institutai, kuriais ribojamos savininko teisės. Abu institutai taikomi įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Tačiau jų taikymo būtinybė kyla iš būtinybės nuosavybei ypatingais atvejais atlikti nuosavybės socialinę funkciją. Kaip 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime yra nurodęs Konstitucinis Teismas, ši socialinė funkcija suponuoja, kad ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga savo nuosavybe prie ypatingų visuomenės reikmių prisidėti tiek, kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms išplaukia iš Konstitucijos. Sekant konstitucine jurisprudencija, esminėmis nuosavybės ribojimo sąlygomis tampa proporcingumo principo laikymasis, pagal kurį įstatymuose numatytos nuosavybė ribojančios priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus.

Kaip matyti iš SGD įstatyme įtvirtinto reguliavimo, įstatymų nustatytose ribose, esant įstatymuose įtvirtintoms sąlygoms ir pagrindams, SGD terminalo infrastruktūros projektų vykdymas gali būti nukreiptas skirtingomis kryptimis, t. y. tiek paimant žemę visuomenės poreikiams, tiek nustatant nuosavybės teises ribojančius servitutus. Abiem atvejais ribojimas – nuosavybės paėmimas arba ribojimas servitutu – kyla iš visuomenės poreikio. Nagrinėjamos bylos kontekste visuomenės poreikį pagrindžia infrastruktūros, dėl kurios nustatomas servitutas, priklausomybės SDG terminalo projektui, kuris yra pripažintas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu. Ginčo byloje dėl SGD projekto svarbos nėra.

Įstatymų numatytais atvejais viena ar kita nuosavybės ribojimo priemonė gali būti prioretizuojama ir tinkamesnė individualiu atveju. Pavyzdžiui, analizuojamos situacijos kontekste, kaip administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, SGD terminalo projekto įgyvendinimui reikalinga žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Atitinkamai ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014, išanalizavęs susiklosčiusią situaciją, konstatavo, kad statytojo ir žemės sklypų savininkų interesus labiausiai atitiktų ir jų pusiausvyrą užtikrintų viešosios teisės normų reglamentuojamas žemės paėmimas visuomenės poreikiams. Tačiau nei viename iš nurodytų procesinių aktų žemės paėmimas visuomenės poreikiams nebuvo nurodytas kaip vienintelis teisių gynimo ir, atitinkamai, teisių ribojimo būdas. Vertinant tam tikro nuosavybės teisių ribojimo būdo parinkimą esminiais klausimais lieka konkrečios priemonės taikymo prielaidų tenkinimas ir tinkamas (ekvivalentis) iš ribojimų kylančios žalos kompensavimas, kuris atitiktų ir iš Konstitucijos kylantį reikalavimą dėl nuosavybės teisių ribojimo proporcingumo.

Nurodytu aspektu SGD terminalo įstatymas įtvirtina sprendimus priimančios valstybės valdymą įgyvendinančios institucijos diskreciją rinktis tą metodą, kurį ji laiko tinkamiausiu konkrečiu atveju, siekiant įgyvendinti SGD terminalo įstatyme įtvirtintus tikslus. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į galimybes ir procesų ypatumus, buvo pasirinktas servituto nustatymas. Teisėjų kolegija pažymi, kad servitutas iš esmės yra mažesnio nuosavybės ribojimo laipsnio priemonė už nuosavybės paėmimą. Nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams instituto taikymo atveju visa paimama nuosavybė tampa kito savininko nuosavybe. Tuo tarpu servitutas, net ir esant dideliam daiktinių teisių suvaržymui, nelemia tarnaujančio daikto tapimo viešpataujančio daikto nuosavybe. Be to, žemės paėmimas visuomenės poreikiams yra išskirtinė, ypatinga procedūra. Ji turi būti taikoma tik ypatingais atvejais. Tai lemia ne tik įstatymuose įtvirtintos šios procedūros taikymo sąlygos, bet ir sudėtinga šios procedūros vykdymo tvarka. Pavyzdžiui, pagal SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad Vyriausybė pradeda žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Tuo tarpu servitutą administraciniu aktu nustato Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinis skyrius. Tad procedūrų priėmimo ir vykdymo lygmenys ypač skiriasi ir tai taip pat gali iš dalies lemti tam tikros procedūros prioretizavimą konkrečiu atveju.

Kaip savo jurisprudencijoje servituto nustatymo bylose yra nurodęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011, 2014 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014), šiems teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas, kuris reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip. Atitinkamai ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nustačius servitutą privačios žemės sklypui, įstatymas nustato tarnaujančio žemės sklypo savininkui kompensacinio pobūdžio teisines garantijas – nuostolių atlyginimą, vienkartines ar periodines išmokas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-93/2014). Ši praktika tiesiogiai susijusi ir su konstituciniu reikalavimu užtikrinti ribojamų nuosavybės teisių gynimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Todėl nagrinėjamu atveju, teismas vertino, kad servituto taikymo apimtis tarnaujančiam daiktui (pareiškėjos žemės sklypui) turi būti vertinama per ekvivalentinės naudos kriterijų, t. y. ar pareiškėja, atsižvelgiant į taikomus ribojimus, nepraranda teisės į teisingą, ekvivalentį atlyginimą.

Dėl kompensacijos nustatymo pažymėjo, jog dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui (Civilinio kodekso 4.129 straipsnis). Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad žemės savininkas ar valstybinės žemės patikėtinis dėl nuostolių, patiriamų dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto servituto, atlyginimo turi teisę kreiptis į viešpataujančiojo daikto savininką, o kai nustatytas servitutas prieiti ar privažiuoti prie gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, – į valstybės ar savivaldybės instituciją, atsakingą už šių kompleksų ir objektų apsaugą. Nuostolių dydis ir atlyginimo terminai nustatomi viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų ar valstybinės žemės patikėtinių susitarimu, o tais atvejais, kai servitutas nustatytas prieiti ar privažiuoti prie gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, – valstybės ar savivaldybės institucijos, atsakingos už tokių kompleksų ir objektų apsaugą, ir tarnaujančiojo daikto savininko ar valstybinės žemės patikėtinio susitarimu. Šalims nesusitarus, ginčus dėl nuostolių dydžio ir atlyginimo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka sprendžia teismas. Kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą praradimo. Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodiką tvirtina Vyriausybė.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja buvo tarp asmenų, nesutikusių servituto sudaryti sutarties pagrindu (I t., 52–53), todėl servitutas nustatytas administraciniu aktu. Pareiškėja pažymėjo, kad viešpataujančiojo daikto savininkas pasiūlė sudaryti sutartį nenaudingomis sąlygomis, be to, atmetė pareiškėjos pasiūlymą atlikti turto vertinimą. Teismas pažymėjo, kad šios bylos dalykas – administracinio akto teisėtumas. Pareiškėjos nuomonė dėl galimai netinkamo kompensavimo dydžio yra aplinkybė, kuri turi būti pagrįsta. Tai, kad viešpataujančiojo daikto savininkas pateikė sutartį, kuri, pareiškėjos nuomone, yra mažiau naudinga pareiškėjai nei vėlesnis administracinis aktas, nepadeda teismui vertinti ginčijamo įsakymo pagrįstumo. Pareiškėjos atsisakymas sudaryti sutartį dėl servituto ir servituto administraciniu aktu nustatymas nedaro įtakos jos teisei į teisingą atlyginimą dėl daiktinių teisių suvaržymo servitutu.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintos Metodikos 10 punkte pateikta nuostolių dėl žemės ūkio paskirties žemėje sunaikinamų žemės ūkio naudmenų formulė. Teismas sutiko su pareiškėjos teiginiais, kad Metodikoje įtvirtinta ir jos atžvilgiu pritaikyta formulė nebūtinai kompensuoja realiai dėl servituto nustatymo patiriamus nuostolius. Nagrinėjamos bylos kontekste Metodikos tikslas neatsiejamas nuo pasirinkimo nagrinėjamu atveju taikyti servitutą, kaip daiktinių teisių suvaržymą – tai sąlyginis paprastumas ir efektyvumas, vykdant didelę visuomeninę reikšmę turintį projektą (SGD terminalo ir jo infrastruktūros parengimą). Metodika yra pagalbinė priemonė, kuri leidžia nestabdyti tam tikros procedūros, nustatyti bent minimalius standartus atitinkantį kompensavimą. Kartu Metodika neužkerta kelio asmeniui Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka reikalauti atlyginti realiai patirtus nuostolius (pvz., rinkos vertės sumažėjimą, praradimą) tiek, kiek jų nepadengia Metodikos pagrindu nustatytas atlyginimas.

Sutiko, kad servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti nustatant servitutą, nes taip užtikrinamas proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, siekio kuo greičiau atkurti teisinę taiką principų įgyvendinimas (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2009 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010). Tačiau nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad Metodikoje įtvirtintą kompensacija nepakankama pareiškėja turi įrodyti. Kaip pažymima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, dėl turto nuvertėjimo atsirandantys nuostoliai yra turto vertės sumažėjimas. To priežastis yra savininko teisių naudotis daiktu varžymas. Nuostoliai (turto vertės netekimas) gali būti įrodinėjami buvusio iki servituto ir po servituto nustatymo turto vertės palyginimu. Turto nuvertėjimo faktą ir dydį privalo įrodyti asmuo, kuris šiomis aplinkybėmis remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009, Teismų praktika Nr. 31, 2009). Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo teisę į nepakankamą kompensacijos dydį pagrindžia preliminariais skaičiavimais (II t., b. l. 56). Teismas sprendė, kad šie skaičiavimai turi būti pagrįsti (pavyzdžiui, turto vertinimo išvada) ir juos pareiškėja turi teisę pateikti, siekdama įgyvendinti savo teisę į ekvivalentį atlyginimą, kylantį dėl jos teisių ribojimo.

Sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko įrašai dėl pakeistos žemės sklypų pagrindinės naudojimo paskirties ir naudojimo būdo galioja tik nuo 2014 m. kovo 28 d. Todėl atsakovas pagrįstai vadovavosi ta pareiškėjos žemės sklypo pagrindine naudojimo paskirtimi, kuri ginčijamo įsakymo priėmimo metu buvo įrašyta Nekilnojamojo turto registre.

Taip pat pažymėjo, kad byloje ginčijamu įsakymu nustatytas servitutas iš esmės atitinka Specialiajame plane numatytas sąlygas. Kaip administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 pažymėjo teismas, nėra pagrindo pripažinti ginčo (magistralinio) dujotiekio trasos vietos suprojektavimą neteisėtu, o planuojami servitutai yra suprojektuoti būtent išilgai šios trasos, šie servitutai yra būtini siekiant įgyvendinti SGD terminalo projektą (nutiesti magistralinį dujotiekį bei vėliau jį eksploatuoti). Todėl vertinant konkretaus Įsakymo pagrįstumą ir servitutu įtvirtinamus daiktinių teisių ribojimus, būtina pabrėžti, kad byloje nėra pateikta duomenų, kurie pagrįstų žymų servitutų nukrypimą nuo Specialiojo plano sprendinių.

Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies atitikties Konstitucijai, ir Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintos Metodikos atitikties Konstitucijai ir įstatymams teismas nurodė, kad jam abejonių šioje byloje tirtinu aspektu dėl minėtų teisės aktų nekyla. Metodikoje pateikta kompensacijos apskaičiavimo principai (formulė) neužkerta kelio asmeniui atgauti teisingo, realaus atlyginimo dėl servituto nustatymo. Šis atlyginimas priklausytų nuo individualaus turto vertinimo, pateiktų įrodymų pagrįstumo. Bendro pobūdžio formulės pateikimas turi kitus tikslus nei apimti visus idealius turto vertės nustatymo atvejus – tai preliminarus apskaičiavimas, leidžiantis vykdyti visuomenei svarbias procedūros paprastai ir efektyviai.

IV.

Pareiškėja Petronėlė D. M. 2015 m. kovo 9 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-2801/2014.

Šalies argumentai

Pareiškėja prašymą grindžia tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį, padarė esminį materialinės teisės normos pažeidimą, t. y. vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktu, nors administraciniu aktu nustatyti servitutą privačiame žemės sklype galima tik bendrojo naudojimo sistemai, o ne magistraliniam dujotiekiui.

Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas klausimą dėl servituto nustatymo ir kompensacijos dydžio, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių teismo praktikos. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės nevertino jos nuosavybės teisės ribojimo būdo (nustatant servitutą) pagrįstumo, žemė turėjo būti paimama visuomenės poreikiams, o tinkamą kompensacijos apskaičiavimą siejo išimtinai su registro įrašų įsigaliojimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių.

Tačiau proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą, priimtą byloje Brumarescu prieš Rumunija (pareiškimo Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą, priimtą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukraina (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą, priimtą byloje Sypchenko prieš Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą, priimtą byloje Volkov prieš Rusija (pareiškimo Nr. 8564/020), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-48/2013, 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556-139/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-818/2013).

Taigi, proceso atnaujinimo institutas taikomas tik ypatingais atvejais ir tik bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis.

Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (ABTĮ).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį, administracinė byla Nr. A261-2801/2014 buvo užbaigta. Po bylos užbaigimo vėl ją nagrinėti nebegalima. Kiek tai susiję su terminu kreiptis su prašymu dėl proceso atnaujinimo atitinkamoje administracinėje byloje pažymėtina, kad ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. To paties straipsnio 3 dalis nustato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą atvejį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja prašymą dėl proceso Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A261-2801/2014, užbaigtoje 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi, atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė 2015 m. kovo 9 d. (pagal pašto spaudą ant voko), vertintina, jog šiuo atveju pareiškėja laikėsi ABTĮ 156 straipsnyje numatyto prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo termino, jo nepraleido.

Pareiškėja nurodo, jog prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 (procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, pagrindu) ir 12 (procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) punktuose numatytais pagrindais.

Kiek tai susiję su ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant šiuo pagrindu atnaujinti procesą turi būti nustatyta trijų sąlygų visuma: pirma, turi būti nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Taigi, nenustačius bent vienos iš minėtųjų sąlygų, atsižvelgus į tai, kad užbaigtų bylų procesas, kaip minėta anksčiau, gali būti atnaujinamas tik laikantis ABTĮ nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, konkrečios administracinės bylos procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu negalėtų būti atnaujintas (žr.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

Atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-19/2011). Tvirtinant, kad teismų praktika yra nevienoda, nukrypta nuo vieningos praktikos, pirmiausia būtina nurodyti procesinius sprendimus, kuriose atitinkamas klausimas spręstas skirtingai, nes jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai.

Pareiškėja prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad teismas, išnagrinėjęs byloje kilusį ginčą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotos praktikos, taip pat padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą ir tai sudaro pagrindą proceso atnaujinimui. Teigia, jog servitutas negalėjo būti nustatytas administraciniu aktu (pažeidė Žemės įstatymo 23 str. 2 d. 4 p.), o žemė turėjo būti paimama visuomenės poreikiams (nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A502-1748/2014 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-339/2014), ją iš jos išperkant, nes nuosavybės teisės į žemės sklypus suvaržymai yra tokios apimties, kad jie paneigia pačią nuosavybės teisės esmę (nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo teismo ir EŽTT formuojamos praktikos).

Servituto nustatytumo administraciniu aktu sąlygas ir tvarką reglamentuoja Žemės įstatymo 23 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad <...>“Administraciniu aktu servitutus nustato Nacionalinė žemės tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu“, o to paties straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad „Administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius servitutai nustatomi <...> išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti“.

Iš šių teisės normų matyti, kad šio teisinio santykio subjektas, kuriam suteikta teisė priimti tokio pobūdžio sprendimus, yra Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas; objektas - žemės naudojimo sąlygų nustatymas konkrečiam žemės sklypui; dalykas - servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti.

Iš šios teisės normos taip pat matyti, kad teisė administraciniu aktu nustatyti minėtą servitutą gali būti įgyvendinta, esant šioms sąlygoms: 1. šios rūšies servitutas (suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti) turi būti numatytas atitinkamame teritorijų planavimo dokumente, patvirtintame nustatyta tvarka; 2. jį (servitutą) galima nustatyti išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministras 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 ,,Dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtino Suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialųjį planą. Pagal šio specialiojo plano sprendinius, atitinkamos pareiškėjai priklausančių žemės sklypų dalys patenka į numatomą magistraliniams dujotiekiams tiesti apsaugos zoną, kurioje gali būti nustatomas žemės servitutas.

Lyginant servituto rūšį bei jo turinį numatytą Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte, su servituto rūšimi ir turiniu numatytu minėtame specialiajame plane, matyti, kad specialiajame plane numatytas servitutas šiais aspektais patenka į Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto servituto apimtį, t.y., atitinka atsakovui leisto administraciniu aktu nustatyti servituto rūšį ir turinį.

Byloje taip pat nustatyta, kad žemės sklypai nuosavybės teise priklauso pareiškėjai, kas Žemės įstatymo 4 straipsnio ir 23 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo prasme, atitinka privačios žemės sąvoką

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą.

Prašyme atnaujinti procesą teigiama, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014.

Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje teisėjų kolegija nurodė, kad nesant įstatyminio pagrindo teismo sprendimu ar administraciniu aktu apriboti savininko nuosavybės teises servitutu, servitutas negali būti nustatomas. SGD terminalo projekto įgyvendinimui reikalinga žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Atitinkamai ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014, išanalizavęs susiklosčiusią situaciją, konstatavo, kad statytojo ir žemės sklypų savininkų interesus labiausiai atitiktų ir jų pusiausvyrą užtikrintų viešosios teisės normų reglamentuojamas žemės paėmimas visuomenės poreikiams. Tačiau nei viename iš nurodytų procesinių aktų žemės paėmimas visuomenės poreikiams nebuvo nurodytas kaip vienintelis teisių gynimo ir, atitinkamai, teisių ribojimo būdas.

Pažymėtina, jog pareiškėjos nurodomose teismų sprendimų (bendrąja prasme) dalyse, į kurias daro nuorodą pareiškėja, yra abstrakčiai aptariama teisingumo esmė, teismams įgyvendinant pagrindinę savo funkciją.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra ir yra taikoma tik išskirtiniais atvejais, griežtai vadovaujantis ABTĮ nustatyta tvarka, pateikiant konkrečius įrodymus apie tai, jog buvo nukrypta nuo vienodos administracinių teismų praktikos arba kad ji buvo formuojama klaidinga linkme.Tačiau pareiškėja, nurodydama minėtus sprendimus, teismui nepateikė konkrečių argumentų ir įrodymų, jog administracinių teismų praktika prašomoje atnaujinti administracinėje byloje bei nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje yra nevienoda, nepagrindė aplinkybių, jog dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Taip pat pastebėtina, jog atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą galima tik tais atvejais, jei bylos yra analogiškos, t. y. identiškos ginčo faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-39-143/2015), tačiau nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

Dėl pareiškėjos prašyme nurodyto argumento, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos pasisakydamas dėl pareiškėjai išmokėtos kompensacijos už nustatytus jos nuosavybės teisių apribojimus teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėjos nurodomos bylos nėra analogiškos su išnagrinėta administracine byla, kurioje pareiškėja pateikė prašymą atnaujinti procesą, o, kaip jau minėta, pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą atnaujinti procesą galimą tik tuo atveju, kai nurodytų bylų yra identiškos faktinės aplinkybės.

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, kurioje pareiškėja pateikė proceso atnaujinimo prašymą, 2014 m. gruodžio 11 d. nutartyje dėl kompensacijos nustatymo nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtinta Metodika neužkerta kelio asmeniui Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka reikalauti atlyginti realiai patirtus nuostolius (pvz., rinkos vertės sumažėjimą, praradimą) tiek, kiek jų nepadengia Metodikos pagrindu nustatytas atlyginimas.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo neįrodė, kad dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visa, kas išdėstyta, sprendžia, kad pareiškėjos prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą ar nukrypimą nuo administracinių teismų praktikos. Pareiškėjos argumentacija atspindi tik jos nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo, o alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nepateikus svarių argumentų dėl teismo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodyto proceso atnaujinimo pagrindų. Prašyme nurodyti motyvai taip pat liudija, jog pareiškėja iš esmės siekia, kad būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrindė.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėjos Petronėlės D. M. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A261-2801/2014 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos Petronėlės D. M. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-2801/2014 pagal pareiškėjos Petronėlės D. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant akcinei bendrovei „Klaipėdos nafta“, uždarajai akcinei bendrovei „Ardynas“, uždarajai akcinei bendrovei „Sweco Lietuva“, dėl administracinio akto panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėAnatolijus BaranovasIrmantas Jarukaitis