Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 13 d. sprendimu M. J. ieškinį atmetė, tačiau apeliacinės instancijos teismas 2013 m. lapkričio 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi pašalino iš atsakovų VĮ „Regitra“ ir įtraukė atsakovu Lietuvos valstybę, atstovaujamą VĮ „Regitra“ (toliau – ir atsakovas, apeliantas).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 6 d. sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Priteisė pareiškėjui M. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VĮ „Regitra“, 75 000 Lt žalos atlyginimo. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Grąžino pareiškėjui M. J. sumokėtą 2 697 Lt žyminį mokestį. Priteisė pareiškėjui M. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VĮ „Regitra“, 2 656 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad remdamasis 2011 m. spalio 20 d. teismo vykdomuoju raštu antstolis 2012 m. sausio 24 d. surašė raginimą D. V. įvykdyti sprendimą dėl 75 000 Lt grąžinimo M. J. Sprendimo vykdymo užtikrinimui, pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 27 d. nutartį, buvo areštuotas D. V. turtas 60 000 Lt apimtimi, neidentifikuojant areštuojamo turto. Pagal 2008 m. spalio 24 d. D. V. prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ir uždėti areštą jo automobiliui BMW, 2008 m. spalio 28 d. buvo areštuotas D. V. automobilis BMW. Iš VĮ „Regitra“ pateikto automobilio BMW nuosavybės perrašymo istorijos išrašo nustatyta, jog 2009 m. balandžio 4 d. buvo pakeisti duomenys, pasikeitus transporto priemonės savininkui, ir ta data savininku nurodytas P. Z., 2009 m. liepos 7 d. automobilis perleistas A. S. Centrinė hipotekos įstaiga 2012 m. sausio 10 d. rašte Nr. B5-263(12) nurodė, jog duomenys apie automobilio BMW areštą į Turto arešto aktų registrą įrašyti 2008 m. spalio 28 d. ir iš Turto arešto aktų registro išregistruoti nebuvo. VĮ „Regitra“ 2012 m. vasario 28 d. rašte Nr. (1.14)-24-815 nurodė, jog 2008 m. gruodžio 3 d. Turto arešto aktų registras perdavė duomenis į Kelių transporto priemonių registrą apie visų turto arešto aktu taikomų apribojimų panaikinimą D. V. vardu registruotoms transporto priemonėms, tuo pačiu ir automobiliui BMW. 2012 m. balandžio 23 d. teismo vykdomuoju raštu nuspręsta išieškoti iš D. V. pareiškėjo naudai 14 890,00 Lt.

Teismas pažymėjo, jog remiantis Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsniu dėl turto arešto atsiranda teisinės pasekmės asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo jam momento, o kai nėra galimybių paskelbti, – nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre momento, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip. Tretiesiems asmenims teisinės pasekmės dėl turto arešto atsiranda nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre. Visi turto arešto duomenys, įrašyti į Turto arešto aktų registrą, laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Bylos duomenimis nustatyta, kad įrašas apie areštą automobiliui BMW, kurio vertė 164 700,00 Lt, nesikeitė, todėl teismas sprendė, kad automobilis BMW negalėjo būti perregistruotas kito asmens vardu, kadangi minėtai transporto priemonei areštas niekada nebuvo panaikintas. Teismas nustatė, kad VĮ „Regitra“ negalėjo nežinoti apie automobilio BMW disponavimo apribojimą. Pabrėžė, kad kylant neaiškumams VĮ „Regitra“ visada neatlygintinai gali naudotis Turto arešto aktų registro duomenimis. VĮ „Regitra“, būdama valstybės įmonė, savo pareigas turi atlikti itin atidžiai bei tinkamai. Tai, kad 2009 m. perregistruodami automobilį BMW, VĮ „Regitra“ darbuotojai nepastebėjo šiam automobiliui įregistruoto arešto, nesiėmė visų įmanomų priemonių patikrinti duomenis apie areštą, laikyta aplaidžiu pareigų vykdymu, nesuderinamu su Įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, ir pripažinta, kad VĮ „Regitra“ atliko neteisėtus veiksmus ir padarė pareiškėjui žalos. Įvertinęs bylos duomenis teismas konstatavo, kad dėl VĮ „Regitra“ kaltės pareiškėjas neatgavo ir neturi galimybės atgauti 75 000 Lt, todėl Lietuvos valstybė, atstovaujama VĮ „Regitra“, turi atlyginti pareiškėjui atsiradusią žalą.

Teismas pažymėjo, kad prašomą priteisti 14 890 Lt sumą nutarta išieškoti 2012 m. balandžio 23 d. teismo vykdomojo rašto pagrindu, tačiau duomenų apie 14 890 Lt sumos užtikrinimą nepateikta, be to, areštas automobiliui įregistruotas 2008 m. spalio 28 d., automobilio BMW perrašymo veiksmai buvo atlikti 2009 m., todėl spręsta, kad prašoma priteisti 14 890 Lt suma laiko atžvilgiu jau negali būti siejama su nagrinėjama situacija, todėl 14 890 Lt negali būti priteisiami iš atsakovo Lietuvos valstybės atstovės VĮ „Regitra“. Teismas nenustatė pagrindo priteisti pareiškėjui 5 proc. dydžio palūkanas, kadangi ginčas iš esmės kilęs dėl valstybės įmonės netinkamų veiksmų, ginčas yra administracinės, ne civilinės prigimties – tarp pareiškėjo ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos VĮ „Regitra“, susiklostė teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, ir palūkanų, kaip minimalių nuostolių užtikrinimo, institutas šiems santykiams netaikomas. Tokia teismo išvada grįsta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (2013 m. gruodžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 29 d. nutartimi atmetė atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VĮ „Regitra“, apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. sprendimą paliko nepakeistą. Priteisė pareiškėjui M. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VĮ „Regitra“, 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą, kurią patyrė dėl neteisėtų Kelių transporto priemonių registro tvarkytojo veiksmų.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymo (toliau – ir Valstybės registrų įstatymas), priimto 1996 m. rugpjūčio 13 d. Nr. I-1490, redakcijos, galiojusios nurodomų neteisėtų veiksmų atlikimo metu (nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. iki 2009 m. lapkričio 28 d.), 2 straipsnio 12 punktu. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1286 buvo įsteigtas Lietuvos Respublikos transporto priemonių registras bei patvirtinti Lietuvos Respublikos transporto priemonių registro nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Rėmėsi Nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. rugsėjo 16 d. iki 2010 m. spalio 3 d.) 9.2, 13.1, 13.5, 13.7, 25, 27.3, 39, 41.6 punktais. Teismo tvirtinimu, aptartos Valstybės registrų įstatymo, Nuostatų nuostatos patvirtina, kad registro tvarkymo įstaiga turi pareigą, gavusi prašymą įregistruoti / išregistruoti transporto priemonę / pakeisti registro duomenis, per 8 valandas patikrinti, ar registruojamai transporto priemonei taikomi apribojimai; be to, teisinėmis, organizacinėmis, techninėmis ir kitomis priemonėmis privalo užtikrinti, kad tvarkant registrą nebūtų įrašyti neteisingi duomenys. Nagrinėjamoje byloje nustatyti faktai patvirtino, kad teisės aktuose nustatytas pareigas registro tvarkymo įstaiga atliko netinkamai, nes ginčo transporto priemonės perleidimas kitam savininkui buvo įregistruotas nepatikrinus duomenų susijusiame registre, esant galiojantiems apribojimams disponuoti turtu. Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nustatytų neteisėtų veiksmų, teigė, kad duomenys apie transporto priemonei taikomus apribojimus buvo pakeisti automatiškai remiantis Duomenų teikimo sutarties pagrindu atsiųstu pranešimu. Teismas laikė šiuos argumentus nepagrįstais ir atmestinais, nes registro tvarkymo įstaiga privalo teisingų duomenų įrašymą užtikrinti visomis galimomis teisinėmis, organizacinėmis, techninėmis ir kitomis priemonėmis. Taigi įstatymų leidėjas suteikia registro tvarkymo įstaigai plačią diskreciją veikti, neapsiribojant informacijos gavimu duomenų teikimo sutarties pagrindu, siekiant užtikrinti jai priskirtų funkcijų bei teisės aktuose numatytų tikslų tinkamą įgyvendinimą.

Teismas nurodė, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad duomenys apie transporto priemonei taikomus apribojimus buvo galiojantys ir viešai prieinami. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d.) 1 straipsniu, 4 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 straipsnio 1, 2 dalimis, 10 straipsnio 2 dalimi, Turto arešto aktų registro nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. birželio 22 d. iki 2011 m. lapkričio 13 d.) 55 punktu. Aptartas reglamentavimas teismui sudarė teisinį pagrindą teigti, kad transporto priemonių registro tvarkymo įstaigai besąlygiškai tenka atsakomybė dėl nepakankamų teisinių, organizacinių, techninių ir kitų priemonių panaudojimo tokiais atvejais, kai nustatomas registro duomenų neatitikimas susijusiame registre esantiems viešiems duomenims.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos darbuotojai privalėjo veikti. Tai reiškia, kad byloje turi būti nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, kurie turi būti susiję priežastiniu ryšiu su patirta žala, nes CK 6.246–6.248 straipsniai numato, kad civilinei atsakomybei atsirasti būtina, jog egzistuotų visuma bendrųjų atsakomybės sąlygų: būtų padaryta žala; žala būtų padaryta asmens neteisėtais veiksmais; neteisėtą veiką ir žalos atsiradimą sietų priežastinis ryšys. Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų civilinės atsakomybės prigimtį galėtų būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Pabrėžė, kad, aptariant registro tvarkytojo pareigą užtikrinti teisingų duomenų įrašymą registre visomis galimomis teisinėmis, organizacinėmis, techninėmis ir kitomis priemonėmis, konstatuota, kad registro tvarkymo įstaiga neveikė taip, kaip privalėjo veikti atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, t. y. nustatyti neteisėti veiksmai kaip būtinoji atsakomybės sąlyga.

Teismas pažymėjo, jog apeliantas, nesutikdamas su šiomis išvadomis, apeliaciniame skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių byloje, t. y. nenagrinėjo, ar VĮ „Regitra“ tinkamai įvykdė 2002 m. gruodžio 16 d. tarp jo ir Centrinės hipotekos įstaigos pasirašytą Duomenų teikimo sutartį Nr. R/02-02/193, nurodė, kad 2008 m. gruodžio 3 d. apsikeičiant duomenimis atsakovui buvo atsiųsta informacija apie arešto akto išregistravimą nenurodant transporto priemonės duomenų, o tokiu atveju buvo vadovaujamasi Duomenų teikimo sutarties priedo Nr. 2 5.5 punktu ir laikoma, kad išregistravimas galioja visiems arešto įrašams. Iš esmės toms pačioms aplinkybėms ištirti apeliantas prašė byloje skirti ekspertizę. Teismas paminėtų apelianto argumentų nepripažino teisiškai reikšmingais sprendžiant ginčą dėl pareiškėjo patirtos žalos atlyginimo, nes Duomenų teikimo sutarties tinkamas vykdymas nėra susijęs priežastiniu ryšiu su pareiškėjo reikalaujamais atlyginti nuostoliais. Pareiškėjo nuostolių priežastimi nagrinėjamu atveju buvo ginčo transporto priemonės perleidimo kitam asmeniui neteisėtas įregistravimas, kuriam užkirsti kelią privalėjo registro tvarkytojas visomis galimomis teisinėmis, organizacinėmis, techninėmis ir kitomis priemonėmis. Transporto priemonių registro tvarkytojo sutarčių su susijusiais registrais sudarymas ir vykdymas negali būti aplinkybe, nulemiančia registro duomenų vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos mastą, registro duomenų vartotojų interesų apsauga turi būti garantuojama teisės aktuose numatyta apimtimi nepriklausomai nuo duomenų perdavimo sutarčių tarp susijusių registrų vykdymo trūkumų, techninių nesklandumų ar pan. Teismas dėl tų pačių priežasčių nepatenkino apelianto prašymo skirti byloje teismo ekspertizę, nes ji netikslinga, jos rezultatai neturės įtakos reikšmingų faktų nustatymui byloje. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad Turto arešto aktų registre ginčo automobiliui jo perleidimo metu buvo įregistruoti apribojimai, ir šiais duomenimis VĮ „Regitra“ privalėjo vadovautis, todėl teismas laikė, kad šio registro tvarkytojo veiksmai yra susiję teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu su pareiškėjo nuostoliais, nes, perleidus transporto priemonę, pareiškėjas neteko galimybės išieškoti teismo sprendimu priteistas sumas.

Teismo teigimu, apelianto argumentas, kad pareiškėjas nuostolius patyrė dėl neteisėtų skolininko trečiojo suinteresuoto asmens D. V. veiksmų, kuris, žinodamas apie automobilio areštą, jį pardavė kitam asmeniui, nėra reikšmingas sprendžiant šį ginčą. Pareiškėjo skundo pagrindą sudaro aplinkybės, susijusios su registro tvarkytojo veiksmų teisėtumo vertinimu, ir neteisėtų veiksmų konstatavimui neturi įtakos skolininko sąžiningumo vertinimas.

Teismas pažymėjo, jog, be paminėtų žalos atlyginimo sąlygų – neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio, byloje pareiškėjas privalo pagrįsti patirtų nuostolių dydį, t. y. reikalaujamą žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo pareiškėjui žalos atlyginimą, rėmėsi duomenimis vykdomojoje byloje Nr. 0042/08/02589 apie areštuoto automobilio vertę – kelių transporto priemonės vertinimo 2008 m. birželio 18 d. pažyma patvirtino automobilio BMW 164 700,00 Lt vertę; teismo 2011 m. spalio 20 d. vykdomuoju raštu, kuriuo 75 000,00 Lt suma išieškotina iš skolininko D. V. pareiškėjui M. J. Byloje pateikiama antstolio Andriaus Bublio padėjėjos 2012 m. balandžio 23 d. išduota pažyma, jog skolininkas D. V. nekilnojamojo turto, transporto priemonių ir lėšų bankuose neturi, todėl realiai nėra galimybės išieškoti priteistą sumą. Be to, byloje pateikiami turto arešto aktai Nr. 0410000171, Nr. 0810002856, Nr. 0510004681, Nr. 0311001416 patvirtino, kad D. V. yra neįvykdęs turtinių įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, kurių reikalavimų užtikrinimui jo turtas buvo areštuotas. Tokios aplinkybės pagrindžia pareiškėjo nuostolių realumą. Kita vertus, nors apeliantas nesutiko su atlygintinos žalos dydžiu, teismui nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų kitokį žalos atlyginimo dydį, todėl teismui nebuvo pagrindo atsižvelgti į jo argumentus dėl automobilio nuvertėjimo bei kt.

Apibendrindamas byloje ištirtas faktines bei teisines aplinkybes, teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, objektyviai jas įvertino, iš esmės teisingai taikė ginčui spręsti aktualias teisės normas ir padarė pagrįstas išvadas tiek dėl transporto registro tvarkytojo neteisėtų veiksmų, jų įtakos pareiškėjo patirtiems nuostoliams, tiek dėl reikalaujamos atlyginti turtinės žalos dydžio, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudarė pagrindo.

Teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, pripažino pareiškėjo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str. 6 d., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.11 p., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543). Įvertinęs įrodymus, teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VĮ „Regitra“, 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Žemesnės instancijos teismas

2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-392/2011, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-3396/2011 analogiška situacija buvo išspręsta kitaip, nei atnaujintinoje (šioje) byloje. Paminėtose bylose pareiškėjas prašė priteisti žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VĮ „Regitra“, dėl to, kad VĮ „Regitra“ atliko transporto priemonės duomenų keitimą pasikeitus transporto priemonės valdytojui ir kreditorius negali išieškoti skolos iš skolininko turėto turto. Teismas sprendė, kad tokioje situacijoje nėra priežastinio ryšio tarp automobilio registracijos ir patirtos žalos, nes žala atsirado ne dėl atsakovo atliktos automobilio registracijos, bet dėl skolininko (bendrovės) veiksmų parduodant transporto priemonę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1859/2014 taip pat nagrinėtas viešosios civilinės atsakomybės sąlygų taikymas. Teismas, spręsdamas ginčą dėl žalos atlyginimo, konstatavo, kad pareiškėjo prašoma atlyginti žala yra tiesioginė civilinių sandorių pasekmė, t. y. jos atsiradimas priežastiniu ryšiu nesusijęs su viešojo administravimo subjekto priimtu administraciniu aktu. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – skundas atmestas.