Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. V. skunde Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas A. V. nurodė, kad jis buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2016 m. gruodžio 05 d. iki 2016 m. gruodžio 06 d., ir nuo 2016 m. gruodžio 09 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d.ir ten buvo laikomas pažeidžiant kalinimo sąlygas. Kameroje jam vieną dieną teko mažesnis plotas, nei tai numatyta teisės aktais. Kameroje nebuvo iškvietimo mygtuko, radijo taško, nebuvo kabelinės televizijos kabelio. Laikino sulaikymo kamerose buvo laikomas su rūkančiais asmenimis Dėl to jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo posėdžio metu pareiškėjas parodė, kad paskirstymo kamerose buvo laikomas su rūkančiais, kodėl jo ligos istorijoje nurodyta, jog jis yra rūkantis, paaiškinti negali. Kameroje teko mažai ploto, nebuvo kabelinės televizijos. Atvykęs penktadienį vakare jis nurodė, kad televizija neveikia, tačiau nors jam buvo pažadėta, kad veiks, iki pirmadienio sutaisyta nebuvo. Nebuvo iškvietimo mygtuko, į duris reikėjo belsti. Žalos nepatyrė, bet nori, kad būtų pripažinti neteisėti veiksmai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus pažymos „Dėl A. V.“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių etapuotas 2016-12-05 ir įstaigoje laikytas iki 2016-12-12. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas įstaigoje kameroje Nr. 58, kameroje būdavo 1-4 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,82 kv. m iki 15,3 kv. m gyvenamasis plotas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

Nurodo, jog visose kamerose yra įrengtas kabelinės televizijos įvadas su skirstytuvu, duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi dėl gedimų, nėra. Paskirstymo kamerose rūkyti draudžiama. Iškvietimo mygtukų ir radijo taškų įrengimas nėra galimas dėl įstaigos statuso. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

Pareiškėjo A. V. skundas atmestinas.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kitos sąlygos.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2017-01-06 pažymos Nr. 69/06-514 „Dėl A. V.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas nuo 2016-12-05 iki 2016-12-12. Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Iš viso pareiškėjas buvo kameroje Nr. 58 kalinamas 7 dienas, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,81 kv. m iki 15,26 kv. m kameros ploto.

Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 7 dienas, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, tad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017-01-04 pažymoje Nr. 62/04-15 nurodyta, kad nuo 2016-12-05 iki 2016-12-12 pareiškėjas A. V. nesikreipė su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Šiaulių TI direktorių.

Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017-01-09 pažymoje Nr. 61/04-901 nurodoma, jog pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje negalimas dėl įstaigos statuso.

Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2017-01-02 pažymoje Nr. 61/04-22 nurodoma, jog laikino sulaikymo kamerose Nr. 1-9 rūkyti draudžiama. Tai patvirtina ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012-06-26 įsakymas.

Susipažinus su asmens sveikatos istorija nustatyta, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas A. V. pas gydytojus nesikreipė. Pirminės gydytojų apžiūros metu nurodė, kad yra rūkantis.

Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo per mažas jam tenkantis plotas ir netinkamos sąlygos apgyvendinimo kamerose. Iš pateiktos byloje medžiagos matyti, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124, kuris nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, pažeistas nebuvo, viso buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2016-12-05 iki 2016-12-12 metu pareiškėjui teko didesnis, nei šis įsakymas numato, kameros plotas. Taip pat pažymėtina, jog 3,81 kv. m kameros plotas, tenkantis pareiškėjui, užfiksuotas tik vienos dienos vakare, o 5 dienas iš 7 pareiškėjui teko 15,26 kv. m kameros plotas.

Vertinant iškvietimo mygtuko nebuvimą ir radijo taškų neįrengimą, pastebėtina, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 yra patvirtintos „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“, kurių 14.4 punktas numato, jog kamerose privalo būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas), tačiau tų pačių taisyklių 2 p. numato, jog Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Lietuvos Respublikos Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi.

Darytina išvada, kad byloje nėra nustatytas priimtų teisės aktų dėl vidinio ryšio sistemos (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas) įrengimo ar neįrengimo Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose ar kitose patalpose, pažeidimas, ir tuo pačiu nėra nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai.

Atmestinas argumentas dėl pareiškėjo patalpinimo į laikino sulaikymo kameras kartu su rūkančiais asmenimis. Kaip matyti iš pateiktų teisės aktų, rūkymas šiose kamerose yra draudžiamas, tad atsakovas neturi pagrindo atsakyti už neteisėtus kitų asmenų veiksmus, duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą, nurodydamas neteisėtus veiksmus ir nebūtų sureaguota, byloje nėra. Pažymėtina, jog pats pareiškėjas pirminės gydytojų apžiūros metu nurodė, kad yra nerūkantis.

Atmestinas argumentas dėl kabelinės televizijos nebuvimo. Pats pareiškėjas pripažįsta, jog kabelinė televizija buvo atvesta, tačiau ji buvo sugedusi. Toks gedimas užfiksuotas nėra, tad jį įrodytu laikyti negalima. Pažymėtina, jog pareiškėjas patvirtina, jog apie gedimą informavo tik penktadienio vakare, tad ar apskritai buvo galimybė atlikti remontą nedarbo dienomis, tvirtinti negalima.

Kaip jau nurodyta, civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Byloje nėra nustatyta neteisėtų pareiškėjo veiksmų. Taip pat pastebėtina, jog nors pareiškėjas skunde nurodė, kad prašo priteisti 100 Eur neturtinę žalą, teismo posėdžio metu nurodė, jog neigiamų pasekmių nepatyrė, neturtinės žalos nepatyrė, tik prašo nustatyti neteisėtus atsakovo veiksmus. Tokiu būdu, kadangi byla yra iškelta dėl neturtinės žalos priteisimo, byloje nėra nustatyti ne tik kad neteisėti atsakovo veiksmai, bet nėra nustatyta ir pačios neturtinės žalos fakto.

Įvertinus virš išdėstytą, teismas mano, jog pareiškėjas neįrodė pateikto skundo, skunde išdėstytos aplinkybės paneigtos bylos medžiaga ir pačio pareiškėjo parodymais, tad skundas yra atmestinas.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. V., a. k. (duomenys neskelbtini) skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.