Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Vaidos Urmonaitės - Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gruodžio 20 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pareiškėjas teigė, kad jis buvo kalinamas Šiaulių TI 2016 m. gruodžio 5–6 d. ir 9–12 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose nepakako ploto, nebuvo iškvietimo mygtuko (į duris reikėjo belsti), radijo taško, kabelinės televizijos kabelio (nors penktadienį jam buvo pažadėta kabelį sutaisyti, pirmadienį kabelinė televizija dar neveikė). Laikinojo sulaikymo kamerose jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis (4–5 valandas). Teismo posėdžio metu pareiškėjas negalėjo paaiškinti, kodėl jo ligos istorijoje nurodyta, jog jis – rūkantysis.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas 2016 m. gruodžio 5–12 d. buvo laikomas Šiaulių TI kameroje Nr. 58, kurioje jam teko nuo 3,82 kv. m iki 15,3 kv. m ploto. Visose kamerose įrengtas kabelinės televizijos įvadas su skirstytuvu, duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi dėl gedimų, nebuvo. Paskirstymo kamerose rūkyti draudžiama. Iškvietimo mygtukų ir radijo taškų įrengimas nebuvo galimas dėl įstaigos statuso.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo A. V. skundą atmetė.Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas numato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatyta, kad pareiškėjui bylai aktualiu laikotarpiu (2016 m. gruodžio 5–6 d., iš viso 7 dienas) teko nuo 3,81 kv. m iki 15,26 kv. m kameros ploto, todėl minimali ploto norma jam buvo užtikrinta. 3,81 kv. m kameros plotas, tekęs pareiškėjui, užfiksuotas tik vienos dienos vakare, o 5 dienas pareiškėjui teko 15,26 kv. m kameros ploto.Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017 m. sausio 4 d. pažymoje Nr. 62/04-15 nurodyta, kad 2016 m. gruodžio 5–6 d. pareiškėjas su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė į Šiaulių TI direktorių. Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017 m. sausio 9 d. pažymoje Nr. 61/04-901 nurodoma, jog pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI negalimas dėl įstaigos statuso. Šiaulių TI Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2017 m. sausio 2 d. pažymoje Nr. 61/04-22 nurodoma, jog laikinojo sulaikymo kamerose Nr. 1-9 rūkyti draudžiama. Tai patvirtino ir Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. birželio 26 d. įsakymas. Iš asmens sveikatos istorijos nustatyta, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas į gydytojus nesikreipė, pirminės gydytojų apžiūros metu nurodė esąs rūkantysis.Teismas akcentavo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.4 punkte įtvirtinta, jog kamerose privalo būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas), tačiau tų pačių taisyklių 2 punkte nurodyta, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams; veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) buvo pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra nustatytas priimtų teisės aktų dėl vidinio ryšio sistemos įrengimo ar neįrengimo Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose ar kitose patalpose pažeidimas.Teismas atmetė skundo argumentus dėl pareiškėjo laikymo laikinojo sulaikymo kamerose kartu su rūkančiais asmenimis. Kaip matyti iš pateiktų teisės aktų, rūkymas šiose kamerose yra draudžiamas, tad atsakovas neturėjo pagrindo atsakyti už neteisėtus kitų asmenų veiksmus. Duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą, nurodydamas neteisėtus veiksmus, ir į tokį kreipimąsi nebūtų sureaguota, byloje nebuvo. Be to, pats pareiškėjas pirminės gydytojų apžiūros metu nurodė esąs rūkantysis.Teismas taip pat atmetė argumentus dėl kabelinės televizijos nebuvimo. Pareiškėjas pripažino, jog kabelinė televizija buvo įvesta, tačiau ji buvo sugedusi. Toks gedimas neužfiksuotas, todėl nelaikytas įrodytu. Be to, pareiškėjas tvirtino apie gedimą informavęs tik penktadienio vakare, todėl negalima laikyti, kad išvis buvo galimybė atlikti remontą nedarbo dienomis.Teismas konstatavo, kad atsakovo neteisėti veiksmai byloje nenustatyti. Pastebėta, jog, nors pareiškėjas skunde prašė priteisti 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, jis teismo posėdžio metu nurodė jokių neigiamų pasekmių, neturtinės žalos nepatyręs, tik prašė nustatyti neteisėtus atsakovo veiksmus. Taigi, byloje nenustatytas ir pačios neturtinės žalos egzistavimo faktas. Todėl pareiškėjo skundas atmestas.

III.

Pareiškėjas A. V. apeliaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimo (b. l. 54) prašo išnagrinėti jo skundą ir pripažinti, kad jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis.Pareiškėjas pažymi, kad, atsižvelgiant į baldų užimamą plotą, jam vieną dieną teko mažiau ploto nei nustatyta teisės aktais. Areštinėse sanitarinis mazgas į vienam asmeniui turintį tekti plotą neįskaičiuojamas. Pareiškėjas nesutinka, jog dėl Šiaulių TI pastato statuso jame gali būti neužtikrinamas apsaugos prieinamumas. Į duris tenka belsti 30 minučių, kol prieina pareigūnas. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis skundėsi ne dėl laikinojo sulaikymo patalpų, bet dėl karantino kamerų, nes būtent pastarosiose jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas nežinojo, kokios apžiūros metu ir kur jis pareiškė esąs rūkantis, galbūt tai įvyko pirmą kartą atvykus į Šiaulių TI – 2011 m. Pareiškėjas nerūkė nuo 2014 m., tai gali patvirtinti Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos administracija. Pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, jog tai, kad nebuvo antenos kabelio, reiškė, kad kabelinė televizija sugedusi. Pareiškėjas kreipėsi į pareigūnus dėl antenos kabelio įrengimo, pareigūnai nurodė tai sutvarkysiantys, bet niekas nebuvo sutvarkyta.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 57-60) prašo jį atmesti.Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos, jo niekaip neišskyrė iš kitų įstaigoje laikomų asmenų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija byloje nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl jam tekusio kameros ploto, laikymo su rūkančiais asmenimis, iškvietimo mygtuko ir kabelinės televizijos neįrengimo kamerose yra nepagrįstos, pareiškėjas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų ir savo patirtos neturtinės žalos. Apeliaciniame skunde apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, iš esmės pakartoti pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą siejo išimtinai su jo atžvilgiu galbūt padarytų teisės aktų, reglamentuojančių kalinimo sąlygas, reikalavimų pažeidimų faktu. Pareiškėjas nenurodė patyręs kokius nors neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ar kt., kuriuos būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. 2017 m. vasario 13 d. teismo posėdžio metu (garso įrašas) pareiškėjas nurodė, jog dėl teisės aktų reikalavimų galimų pažeidimų jam „nieko neatsitiko“. Pareiškėjas patikslino, kad neturtinės žalos atlyginimo nereikalauja, tik svarbu, jog būtų pripažinti Šiaulių TI jo atžvilgiu galbūt padaryti pažeidimai. Pareiškėjas į teisėjo klausimą, ar jis patyrė neturtinę žalą, atsakė: „Ne, nepatyriau“. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat teismo prašo tik pripažinti, kad Šiaulių TI jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis.Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja viena iš CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų atsakovo atsakomybei atsirasti – neturtinė žala, – ir todėl atmetė pareiškėjo skundą. Nustačius, kad neegzistuoja viena iš sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti, kitų sąlygų vertinimas nėra tikslingas, todėl teisėjų kolegija nevertina apeliacinio skundo argumentų dėl atsakovo atstovo galbūt padarytų neteisėtų veiksmų, pasireiškusių tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu.Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.