Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. P. ir K. K. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, A. A., J. A., Radviliškio rajono 1-ojo notaro biuro notarei Daivai Verpetinskienei dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

3. Teismo posėdžio metu ieškovų atstovas ieškinį palaikė visiškai ir prašė tenkinti ieškinyje nurodytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad ieškovų tėvas K. K. gyveno adresu: (duomenys neskelbtini). Po gyvenamaisiais pastatais esantis žemės sklypas buvo valstybės nuosavybė. K. K. iniciavo žemės sklypo išsipirkimą, ką padaryti jam buvo leista. Sandoris buvo įvykdytas, kuomet nuo K. K. sąskaitos buvo nurašyti investiciniai čekiai. Ieškovai ir jų tėvas visą laiką buvo įsitikinę, kad sklypas priklausė K. K.. Kodėl sandoris nebuvo įformintas nėra žinoma. Sklypą galima identifikuoti, nustatyti jo vietą, jis buvo įkainotas ir už jį pilnai atsiskaityta, jis perduotas valdyti ieškovų tėvui. Mano, kad pirkimo–pardavimo sandoris įvyko, tačiau valstybę atstovaujančios institucijos iki galo neužbaigė procedūros. Paveldėtojai kreipėsi į NŽT dėl sandorio užbaigimo, bet gavo atsakymą, kad šiuo metu teisės aktai neleidžia to padaryti, nes pastatai, esantys ant žemės sklypo, priklauso ne ieškovams. Mano, kad turi būti taikomi įstatymai, galioję sandorio sudarymo metu. K. K. greičiausiai negavo kvietimo pas notarą, nors iniciatyvą pats visą laiką rodė. Mano, kad įsivėlė klaida ir NŽT nepakvietė jo pas notarą sandorio įforminimui. Pastatai yra parduoti kitiems asmenims. A. A., kiek žino, šiuo metu žemės sklypą nuomoja iš valstybės. 2021 m. balandžio 21 d. ieškovai gavo iš notaro paveldėjimo teisės liudijimą, į kurį įrašyta ieškovų teisė į šį sklypą, todėl nusprendė išspręsti klausimą. K. K. mirė 2007 m., bet paveldėjimo teisės liudijimas buvo išduotas 2021 m. Pastatai buvo parduoti 1994 m.

6. Tretysis asmuo A. A. teismo posėdžio metu parodė, kad pastatus įsigijo apie 1994 m. Perkant pastatus, sutartyje buvo aiškiai parašyta, kad pastatai buvo parduodami su žeme. Įsitikinusi, kad pastatus nupirko su žeme. Visą laiką naudojosi žeme ir pastatais. Kiek žino, mokėjo kažkokius mokesčius už žemę. Jos ieškovė P. pinigų už žemę neprašė, galbūt kalbėjo su dukra. Neįregistravo žemės sklypo nuomos sutarties VĮ Registrų centre, nes buvo sveikatos problemos.

7. Tretysis asmuo notarė Daiva Verpetinskienė teismo posėdžio metu paaiškino, kad pas ją buvo tvirtinamas sandoris pastatų pardavimo. Prievolės apie žemę įrašyti nebuvo. Jei žmogus atsinešdavo pažymą iš žemėtvarkos, kad yra sumokėjęs kažkiek investicinių čekių už žemę, būdavo įrašoma į sandorį. Bet čia žmogus pats turėdavo pristatyti pažymą. Pastatai buvo parduoti R. A.. Šiuo atveju žemės nuosavybės nebuvo, todėl pirkėjas nusipirko tik pastatus. Čekius galėjo perleisti ir atskira sutartimi. Sutartyje nurodydavo, kokio ploto suformuotame žemės sklype yra pastatai. Tikrai nebuvo įsigytas žemės sklypas. K. K. pateikė prašymą parduoti žemės sklypą, sumokėjo investicinius litus, tų čekių neperleido pastatų pirkėjui. Bet namų valdos žemės sklypo, jei pastatų nevaldo, jis nebegalėjo įsigyti. Visą laiką galėjo ir dabar gali perleisti investiciniais čekiais sumokėtą sumą pastatų savininkams. Ieškovai nebegali išsipirkti žemės sklypo, nes nebeturi pastatų, bet gali perleisti pastatų savininkams sumokėtas sumas. K. K. nebuvo sudaręs sutarties dėl žemės sklypo pirkimo, buvo tik jo prašymas. Jei K. K. būtų pasakęs, kad yra sumokėjęs investicinių litų už sklypą ir pateikęs pažymą iš žemėtvarkos, į pastatų pardavimo sutartį būtų tai įrašę ir nauji pastatų savininkai būtų galėję kreiptis į NŽT dėl žemės išsipirkimo. Jei notarai tvirtindavo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, visus dokumentus suruošdavo žemėtvarka. Vienais metais ta funkcija iš notarų buvo atimta.

8. Liudytoja notarė Aldona Stričkienė teismo posėdžio metu parodė, kad pripažįsta, jog paveldėjimo teisės liudijimuose nurodyta formuluotė yra nelabai tinkamai, bet tokia buvo susiformavusi notarinė praktika. Vienkartinės išmokos gali būti panaudotos tik tam konkrečiam sklypui išpirkti. Jos klientai žinojo, kad jie patys savo vardu negali išpirkti žemės sklypo. Turėjo šalys tartis dėl vienkartinių išmokų perleidimo. (duomenys neskelbtini) m., kai mirė K. K., nebuvo net kalbos apie tai, kad yra toks turtas, t. y. teisė. Pažyma atsirado tik 2019 m. Notarui nebuvo pateikta jokių dokumentų. Investicinių čekių sumokėjimas negali sukurti nuosavybės teisės, tai sukuria tik teisę nusipirkti žemės sklypą. Galima nusipirkti sklypą tik tokiu atveju, jei turi pastatus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys atmestinas.

9. Teismas nustatė, kad ieškovų tėtis K. K. nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą su priklausiniais, esantį adresu: (duomenys neskelbtini). 1992 m. K. K. kreipėsi dėl valstybinės žemės po gyvenamuoju namu ir priklausiniais išpirkimo. Žemės sklypas buvo įkainotas ir 1992 m. gruodžio 10 d. Valdybos potvarkiu buvo leista K. K. pirkti žemės sklypą už 4 060 investicinių čekių. K. K. mokėjimą atliko 1992 m. gruodžio 21 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta ir notaro nebuvo patvirtinta. 1994 m. balandžio 21 d. K. K. jam priklausantį gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius adresu: (duomenys neskelbtini), pardavė R. A.. Sutartyje investicinių čekių, sumokėtų už valstybinę žemę, perėjimo klausimas nebuvo aptartas. R. A. mirus, jo turtą, įskaitant pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), paveldėjo tretieji asmenys A. A. ir J. A.. K. K. mirė (duomenys neskelbtini), po jo mirties likusį turtą paveldėjo ieškovai. 2021 m. balandžio 21 d. ieškovams išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kuriame nurodoma, kad po palikėjo K. K. mirties paveldimą turtą sudaro reikalavimo teisė į kitos paskirties (namų valdos) 0,0871 ha valstybinės žemės plotą (duomenys neskelbtini), priklausantį K. K. pagal 2019 m. gegužės 17 d. NŽT pažymą apie išpirktą žemę.

Dėl ieškinio senaties taikymo

10. Atsakovė atsiliepimu prašė taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmesti. Nurodė, kad ieškovai ieškinį dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia pareiškė po beveik 29 metų.

11. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato Civilinis kodeksas bei kiti įstatymai (Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

12. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad momentas, nuo kurio šiuo atveju yra skaičiuojama ieškinio senatis, yra paveldėjimo teisės liudijimo ieškovams išdavimo data, t. y. 2021 m. balandžio 21 d., kadangi tuo metu ieškovai sužinojo apie paveldėtą reikalavimo teisę. Pažymėtina, kad ieškovai teigė, kad jų tėtis visuomet (iki pat mirties) buvo įsitikinęs, kad ginčo žemės sklypas jam priklauso nuosavybės teise, todėl negalima konstatuoti, kad jis žinojo apie savo galimai pažeistą teisę ir praleido terminą ginti tokią teisę teisme. Šiuo atveju ginčo teisiniam santykiui taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, todėl teismas konstatuoja, kad jis nėra praleistas ir šiuo pagrindu ieškinys negali būti atmetamas.

Dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo sudarytu

13. Valstybinės žemės savininkė yra Lietuvos valstybė, valstybine žeme disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės konsolidacijos, žemės servitutų Civilinio kodekso, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybine žeme disponuojama vadovaujantis viešosios teisės principu. Sandoriai dėl valstybinės žemės turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 5 straipsnis).

14. 2000-07-18 Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnis numato, kad sandorio formai ir teisinei registracijai taikomi sandorio sudarymo metu galioję įstatymai, todėl įvertinti sandorio sudarymą ar nesudarymą būtina įvertinti, ar yra teisinis pagrindas taikyti iki 2001-07-01 galiojusio 1964 m. civilinio kodekso 58 straipsnio 5 dalį. Taip pat pažymėtina, kad šioje byloje taikytinos specialiosios teisės normos, reglamentuojančios valstybinės žemės pardavimą 1992-1996 metais.

15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad valstybės žemės perleidimo santykių reglamentavimas yra grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus. Valstybės (savivaldybių) žemės perleidimo sandoriai, sudaryti pažeidus viešosios teisės principą – kai valstybės (savivaldybių) turtas įgytas kitaip negu nustatyta imperatyviu reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes), yra niekiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013-05-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2013, 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011).

16. Pagal ginčo metu (1992 m.) galiojusio Žemės reformos įstatymo 6 straipsnio 3 dalį, žemė privatinėn nuosavybėn gali būti įsigyjama privačiam ūkiui steigti, kitai žemės ūkio veiklai, individualioms (personalinėms) įmonėms, privačių namų valdoms, sodininkų bendrijų narių sodo sklypeliams bei kitai įstatymų neuždraustai veiklai. To paties įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už perkamą žemę ar mišką, pirkėjo pasirinkimu, apmokama pinigais arba valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis ir tikslinėmis kompensacijomis (išskyrus žemės ūkio įmonės išmokas) arba ir pinigais, ir išmokomis bei kompensacijomis. Perkamos žemės ir miško kainą bei mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – LRV).

17. LRV 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“, galiojusiu nuo 1992-02-07 iki 1993-07-28, patvirtino Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisykles (toliau – Taisyklės), kuriose buvo nustatyta nuosekli administravimo procedūrų seka, kuria įgyvendinama asmenų teisė įgyti nuosavybėn valstybinius žemės sklypus.

18. Taisyklių 4 punkte nurodyta, kokius dokumentus privalo pateikti asmuo, turintis teisę įsigyti privatinėn nuosavybėn jo naudojamą žemės sklypą ir norintis tai padaryti, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai. Taisyklių 6-9 punktai nustato tolimesnes procedūras, būtinas atlikti valstybinės žemės pirkimui–pardavimui, o būtent sklypo įkainojimą, pirkimo–pardavimo sutarties projekto parengimą, miesto (rajono) valdybos potvarkio leisti įsigyti žemės sklypą priėmimo tvarką. Pagal Taisyklių 9 punktą, miesto (rajono) valdyba, patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise: 9.1. siunčia pranešimą pirkėjui, nurodydama sumą, kurią pirkėjas privalo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą, banko įstaigos pavadinimą ir sąskaitos numerį, žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo vietą ir laiką; 9.2. įpareigoja miesto žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą. Darbai, nurodyti šių taisyklių 9.2 punkte, turi būti atlikti iki žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo. Laikotarpis nuo miesto (rajono) valdybos potvarkio priėmimo iki žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo negali būti ilgesnis kaip vienas mėnuo.

19. Taisyklių 10 punktas numato, kad Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis tvirtinama notariškai ir per mėnesį turi būti pirkėjo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje. Šių sąlygų nesilaikymas daro pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančią. Teisė paveldėti žemės sklypą atsiranda nuo pirkimo–pardavimo sutarties notarinio patvirtinimo momento. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymas ir jos teisinis įregistravimas gali būti atliekamas vienu metu.

20. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovų tėvas K. K. pateikė prašymą miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai leisti įsigyti ginčo žemės sklypą, dėl ko buvo atliekami procedūriniai veiksmai pagal Taisyklių 4-9.1. punktus: sklypas įkainotas, išduotas miesto (rajono) valdybos leidimas įsigyti sklypą, sumokėta jo kaina investiciniais čekiais, tačiau nėra duomenų, kad buvo atlikti tolimesni veiksmai pagal Taisykles: sklypas nebuvo pažymėtas riboženkliais ir nebuvo patikslinta kartografinė bei žemės kadastro medžiaga pagal Taisyklių 9.2 punktą, nebuvo notariškai patvirtinta Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis ir atitinkamai ji nebuvo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje pagal Taisyklių 10 punktą.

21. Nors ieškovai teigia, kad dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo neįforminimo įstatymų nustatyta tvarka kaltė tenka NŽT, kadangi ji, turėdama pareigą inicijuoti sutarties pasirašymą pas notarą, to nepadarė, teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog pats K. K., sumokėjęs sklypo kainą investiciniais čekiais, vėliau buvo aktyvus ir dėjo pastangas pabaigti žemės pirkimo procedūrą. Šios procedūros nepabaigimas iki galo, t. y. notarinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymas bei atitinkamai jos neįregistravimas, vadovaujantis Taisyklių 10 punktu, daro sutartį negaliojančia.

22. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovų tėtis K. K. pastatus, esančius ant žemės sklypo, kurio pirkimo procedūrą buvo iniciavęs, 1994 m. pardavė tretiesiems asmenims, kurie šiuo metu yra teisėti pastatų savininkai. Iki pastatų perleidimo nepabaigus žemės sklypo pirkimo procedūros, po pastatų perleidimo K. K. prarado teisę įsigyti po jais esantį sklypą, kadangi tokia teisė suteikiama tik ant sklypo esančių pastatų savininkams. Iš K. K. pastatus įsigiję asmenys įgijo teisę ir išsipirkti po pastatais esančią valstybinę žemę. Teismas pažymi, kad ieškovų tėtis K. K., o šiuo metu ieškovai, paveldėję jo turtines teises, turi teisę perleisti K. K. investiciniais čekiais sumokėtą suma dabartiniams pastatų savininkams.

23. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad valstybės žemės perleidimo klausimas yra susijęs su viešuoju interesu, todėl turi būti griežtai laikomasi įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų žemės perleidimo procedūrų, o jų nesilaikymas daro sandorį negaliojančiu. Nagrinėjamoje byloje nebuvo laikytasi imperatyviai reglamentuotos valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo tvarkos, todėl negali būti pripažinta, kad sklypo pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta. Įvertinus išdėstytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

24. Atmetus ieškinį, atmestinas ir ieškovų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalis). Valstybės naudai iš ieškovų lygiomis dalimis priteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, kurios šioje byloje sudaro 62,06 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti valstybės naudai iš ieškovų K. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 62,06 Eur (šešiasdešimt dviejų eurų 06 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidas, nurodant šias sumas sumokėti į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų: Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, esančią AB „Citadele“ banke, banko kodas 72900, Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, esančią AB SEB bankas, banko kodas 70440, Nr. LT32 7180 0000 0014 1038, esančią AB Šiaulių banke, banko kodas 71800, Nr. LT74 7400 0000 0872 3870, esančią Danske Bank A/S Lietuvos filiale, banko kodas 74000, Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, esančią Luminor Bank AB (buvęs AB DNB bankas), banko kodas 40100, Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią Luminor Bank AB (buvęs Nordea Bank AB Lietuvos skyrius), banko kodas 21400, Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“ AB, banko kodas 73000, Nr. LT42 7230 0000 0012 0025, esančią UAB Medicinos bankas, banko kodas 72300, įmokos kodas 5662.

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmuose.