Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 145).

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K (jo pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 15–18), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. 2013 m. vasario 26 d. pareiškėjas kartu su 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 110, kurios plotas 7,48 kv. m, nuo 2013 m. vasario 27 d. iki 2013 m. kovo 11 d. pareiškėjas kartu su 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 279, kurios plotas 7,77 kv. m, 2013 m. kovo 19 d. pareiškėjas kartu su 4 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 111, kurios plotas 7,45 kv. m, 2013 m. kovo 20–25 d. pareiškėjas kartu su 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 330, kurios plotas 7,52 kv. m, 2013 m. balandžio 2 d. pareiškėjas kartu su 5 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 120, kurios plotas 7,38 kv. m, 2013 m. balandžio 3–15 d. pareiškėjas kartu su 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 296, kurios plotas 8,03 kv. m, nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2013 m. gegužės 6 d. pareiškėjas kartu su 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 290, kurios plotas 7,76 kv. m, 2013 m. gegužės 14 d., 2013 m. birželio 4 d. pareiškėjas kartu su 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 107, kurios plotas 7,38 kv. m, 2013 m. gegužės 15–27 d. pareiškėjas kartu su 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 143, kurios plotas 7,94 kv. m, 2013 m. birželio 5 d. pareiškėjas kartu su 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 188, kurios plotas 7,56 kv. m, nuo 2013 m. birželio 6 d. iki 2013 m. liepos 4 d. pareiškėjas kartu su 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 138, kurios plotas 7,44 kv. m, 2013 m. liepos 5–15, 17–21 d. pareiškėjas kartu su 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 158, kurios plotas 7,94 kv. m, 2013 m. liepos 22 d. pareiškėjas kartu su 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 151, kurios plotas 7,48 kv. m, 2013 m. gruodžio 11, 15–16, 18 d. pareiškėjas kartu su 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 264, kurios plotas 7,8 kv. m, 2014 m. balandžio 6, 8 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 311, kurios plotas 7,75 kv. m, 2014 m. rugsėjo 21, 23 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 322, kurios plotas 7,77 kv. m, 2014 m. spalio 25–28 d. pareiškėjas kartu su 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 383, kurios plotas 7,22 kv. m, 2015 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 122, kurios plotas 7,38 kv. m, 2015 m. gruodžio 4–7 d. pareiškėjas kartu su 9 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 258, kurios plotas 34,71 kv. m. Taigi, ginčo laikotarpiu, iš viso 107 paras, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl baldų užimamo ploto kamerose neabejotinai susijusios su ploto trūkumu kamerose.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo šalta, drėgna, nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių kreipėsi su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą (toliau – Centras) dėl operatyviųjų patikrinimų atlikimo, todėl ginčo laikotarpiais kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Centras patikrinimų neatliko. Iš Lukiškių TI-K teismui pateiktų Centro atliktų patikrinimų aktų matyti, kad visi patikrinimai buvo atlikti ne pareiškėjo buvimo tikrinamose kamerose metu (b. l. 37–130).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Atitinkamai, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pareiškėjo nurodomos aplinkybės susijusios su temperatūra, drėgme ir apšvietimu yra bendro pobūdžio ir nelaikytinos detalizuotu kalinimo sąlygų apibūdinimu, todėl įrodinėjimo našta šiais aspektais Lukiškių TI-K nepriklauso. Pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kameroje nebuvo ventiliacijos, todėl joje smirdėjo.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos ir iki 2015 m. spalio 31 d. galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 24 punkte buvo nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Analogiška nuostata yra įtvirtinta nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normų HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) 17 punkte.

Lukiškių TI-K atsiliepime yra nurodžiusi, jog kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Abejoti Lukiškių TI-K paaiškinimais teismas neturi pagrindo, todėl konstatuoja, kad kameroje buvusi ventiliacija atitiko HN 76:2010 24 punkto ir HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos nebuvimo atmetami kaip nepagrįsti.

Pasak pareiškėjo, būnant Lukiškių TI-K pasivaikščioti lauke jis galėjo tik 1 val. per dieną, o pasivaikščiojimų kiemeliai buvo maži.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Kadangi ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore, nėra, šis pareiškėjo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad laisvės atėmimo tvarką reglamentuojantys ar kiti teisės aktai nereglamentuoja konkretaus pasivaikščiojimo kiemelio dydžio (ploto) bei vienam asmeniui tenkančio ploto tokiame kiemelyje. Teisės aktų nuostatos įtvirtina tik pagrindinį principą, kad suėmimo ar laisvės atėmimo vietos teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai, atitinkantį Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendaciją šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (27.1 punktas) (žr., pvz., LVAT 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje A261-369/2014). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, taip pat atmestini.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose nebuvo karšto vandens.

HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pagal HN 134:2015 18 punktą karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Pažymėtina, jog pagal galiojančius teisės aktus kameroje įrengtame sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, t. y. Lukiškių TI-K pagal teisės aktus neturi pareigos tiekti į kameras karštos vandens, todėl pažeidimo šiuo aspektu nenustatyta.

Pareiškėjo teigimu, patalynė ir čiužinys buvo nešvarūs. Pažymėtina, jog Centras, atlikęs Lukiškių TI-K patikrinimą, nustatė, kad Lukiškių TI-K miegui skirtas inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) yra dezinfekuojamos Lukiškių TI-K patalpose dezinfekcinėje kameroje. Dezinfekcijos kameros darbo žurnale yra registruojama dezinfekcijos data, dezinfekuojamo inventoriaus pavadinimas, kiekis, dezinsekcijos trukmė, pridavusio ir priėmusio minkštąjį inventorių dezinfekcijai parašas. Kiekviename Lukiškių TI-K korpuse yra įrengtos patalpos švaraus minkštojo inventoriaus ir patalynės laikymui. Lukiškių TI-K švarus, išdavimui paruoštas minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodė) ir patalynė laikomas tam tikrose patalpose įrengtose lentynose, kurių apatinėse dalyse yra sudėtas minkštasis inventorius (čiužiniai, antklodės, pagalvės), viršutinės lentynų dalys yra skirtos švarių lovų baltinių ir rankšluosčių laikymui. Pagal Lukiškių TI-K vidaus tvarką, Lukiškių Tik-K laikomų asmenų patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai, o viršutinių drabužių skalbimas yra apmokamas iš asmeninių Lukiškių TI-K laikomų asmenų lėšų (b. l. 70–72). Šios aplinkybės patvirtina, jog Lukiškių TI-K miegui skirtas inventorius yra dezinfekuojamas ir valomas, todėl teismas neturi pagrindo nustatyti, jog buvo padarytas pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu.

Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo tinkamai užtikrinta teisė naudotis dušu.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 258 punkte ir Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems / nuteistiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pagal vidaus tvarką, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše (b. l. 22). Pareiškėjas neneigė, kad jam buvo suteikta galimybė kartą per savaitę nusiprausti po dušu. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytas 10 min. naudojimosi dušu laikas yra objektyviai pakankamas pasirūpinti asmens higiena, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog Lukiškių TI-K pažeidė galiojančius teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas skunde teigė, jog jam nebuvo teikiamas tinkamas maitinimas.

Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalies nuostatomis, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, kuriose nustatyta, kad nedirbančių vyrų fiziologinė mitybos norma per parą sudaro 2 298 kcal. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 8–9 punktuose nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių reikalavimus.

Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K maistas buvo gaminamas ir teikiamas blogomis sąlygomis, buvo nekokybiškas, jo trūko. Šie pareiškėjo argumentai nėra paremti jokiais įrodymais. Skunde pareiškėjas nedetalizavo, kokie galimai netinkami maisto produktai jam buvo pateikiami, kokių maisto produktų, nustatytų valgiaraštyje, trūko. Atsižvelgiant į tai, teismas šiuos pareiškėjo argumentus vertina kaip abstrakčius ir neturi pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl suimtųjų maitinimo.

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, kadangi jis yra atviras.

HN 76:2010 21 punkte nurodoma, kad kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), jis turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja, jame nustatytas tik sanitarinės švaryklos įrengimas. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės), kurių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Lukiškių TI-K atsiliepime pažymėjo, kad sanitarinis mazgas įrengtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktų reikalavimais (b. l. 21). Netikėti valstybinės institucijos pateiktais išaiškinimais teismas neturi pagrindo. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, jam buvo suspenduotos socialinės ekonominės kalinimo teisės, t. y. artimųjų maisto, tualetinio popieriaus, medikamentų perdavimai – siuntiniai, ilgalaikiai pasimatymai su sužadėtine ir /ar sutuoktine buvo uždrausti.

Bausmių vykdymo kodekso 95 straipsnis nustato nuteistųjų teisę gauti pašto bei perduodamus siuntinius ir smulkiuosius paketus. Pagal minėto įstatymo 1 d. nuteistiesiems leidžiama per šešis mėnesius gauti vieną pašto arba perduodamą drabužių, patalynės (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), avalynės siuntinį. Pašto ir perduodamų drabužių, patalynės (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), avalynės siuntinių, smulkiųjų paketų su spauda, vokais, pašto ženklais ir rašymo popieriumi priėmimo ir įteikimo nuteistiesiems, labdaros siuntų priėmimo ir paskirstymo nuteistiesiems tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, kurių 83 punktas nustato, jog siuntiniu gali būti perduoti šie daiktai: drabužiai, avalynė, patalynė (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), informacijos laikmena, rankinis arba stalinis laikrodis, taksofono kortelė, spauda, vokai, pašto ženklai ir rašymo popierius. Taigi, rasti maisto produktai, medikamentai ir tualetinis popierius smulkiajame pakete arba siuntinyje nuteistajam negali būti įteikiami. Kadangi teisės aktai nenustato galimybės nuteistajam gauti pašto ar perduodamą maisto produktų, medikamentų ir tualetinio popieriaus siuntinį, pažeidimo šiuo aspektu nenustatyta.

Dėl išduodamų higienos priemonių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatyta, kad nuteistiesiems, suimtiesiems vyrams per mėnesį priklauso 1 rulonas tualetinio popieriaus, dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml) ir vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Jeigu prireikia daugiau ar kitokios kokybės higienos priemonių, jas galima nusipirkti parduotuvėje. Minėtos materialinio buitinio aprūpinimo normos taip pat nustato, jog pareiškėjui turi būti išduota apranga ir avalynė. Pareiškėjas skunde nurodo, kad drabužiai ir apranga jam nebuvo išduota pagal sezoniškumą, tačiau nenurodė, kuriuo konkrečiu laikotarpiu tai nebuvo padaryta, nedetalizavo, kokie rūbai jam nebuvo išduoti. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjas skundų, prašymų ar pareiškimų dėl rūbų išdavimo nėra pateikęs. Taigi, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl materialinio aprūpinimo nepagrįsti.

Atmestini pareiškėjo teiginiai, kad draudžiama su savimi turėti pledą. Pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, susijusių su šio pobūdžio pažeidimais ir atsakovo veiksmų neteisėtumu, nepateikė ir įrodymų, jog kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl leidimo turėti nuosavą pledą ir buvo atsisakyta jo prašymą tenkinti.