- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-10-29
- Bylos Nr.
- I-278-279/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00111-2012-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Pranckienė, Irena Varžinskienė, Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir Dalios Pranckienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovėms Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
šalys į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimą laiku ir tinkamai pranešta, neprieštarauja, kad byla būtų išnagrinėta ir sprendimas priimtas joms nedalyvaujant.
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. S. skundu (b. l. 2-15) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Panevėžio tarnyba) 2012-04-24 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo jam atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą ir įpareigoti Panevėžio tarnybą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje prieš advokatus J. L., D. V., J. B.; 2) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio tarnybos, 1000 Lt turtinės žalos ir 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, atsiradusią dėl neteisėtų šios tarnybos veiksmų.
Pagrįsdamas savo skundo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad jis 2012-04-05 pateikė prašymą Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – Vilniaus tarnyba) dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje, apskundžiant Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Kauno tarnyba) advokatų, teikusių teisinę pagalbą civilinėje byloje, veiksmus, šis jo prašymas buvo persiųstas Panevėžio tarnybai. Panevėžio tarnyba, išnagrinėjusi jo prašymą, sprendimu atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą, motyvuodama tuo, kad reikalavimas dėl advokatų neveikimu padarytos žalos nepagrįstai nukreiptas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms, kadangi pagal Advokatūros įstatymo nuostatas, dėl tokių veiksmų advokatams gali būti keliama drausmės byla. Pareiškėjo manymu, toks Panevėžio tarnybos motyvas niekuo nepagrįstas, kadangi Kauno tarnybos advokatai teikia antrinę teisinę pagalbą atstovaudami būtent Tarnybos interesams. Be to, pareiškėjas nurodo, jog jis siekia gauti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo dėl advokatų neteisėto neveikimo, būtent tokį jo prašymą ir turėjo nagrinėti Panevėžio tarnyba. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, jog Panevėžio tarnyba sprendime nepagrįstai nurodo, kad byla neperspektyvi, todėl antrinė teisinė pagalba neteikiama, tuo prisiimdama teismo diskrecijos teisę nuspęsti dėl skundo byloje pagrįstumo ar nepagrįstumo. Visos šios aplinkybės rodo, jog Panevėžio tarnybos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas. Dėl šių neteisėtų Panevėžio tarnybos veiksmų jis patyrė 1000 Lt turtinę ir 1000 Lt neturtinę žalą, kadangi jis buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, todėl šią sumą ir prašo priteisti.
Atsiliepimas
Atsakovė Panevėžio tarnyba nurodė, kad nesutinka su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Panevėžio tarnyba atsiliepime (b. l. 61) pažymėjo, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir konkrečiomis teisės normomis, jame nurodytos aplinkybės, kodėl pareiškėjui atsisakoma teikti antrinę teisinę pagalbą, sprendimas yra aiškus ir motyvuotas. Panevėžio tarnyba taip pat pabrėžė, kad byloje nėra pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, nes pareiškėjas neįrodė, kad tokią žalą patyrė, o jo teiginiai apie patirtą žalą nepagrįsti jokiais įrodymais. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, atsakovė mano, jog pareiškėjo skundas neturėtų būti tenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus tarnyba 2012-04-11 gavo pareiškėjo V. S. 2012-04-05 prašymą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą kreipiantis į teismą dėl jam civilinėje byloje antrinę teisinę pagalbą teikusių advokatų J. L., D. V. ir J. B. neveikimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Vilniaus tarnyba, susipažinusi su minėtu prašymu, 2012-04-13 raštu Nr. (1.9)-SD-2005-12 (b. l. 22-24) persiuntė jį Panevėžio tarnybai, motyvuodama tuo, kad pareiškėjo prašymas netiesiogiai susijęs su Vilniaus tarnybos advokatų kontoros advokatės G. R. veikla, todėl Vilniaus tarnyba, spręsdama klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui, negalėtų išlikti visiškai nešališka. Panevėžio tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą bei pareiškėjo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, 2012-04-24 priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ (b. l. 20), kuriuo atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui pagal jo prašymą. Nesutikdamas su Panevėžio tarnybos priimtu sprendimu, pareiškėjas jį ir skundžia teisme.
Byloje keliamas ginčas yra dėl asmens teisės į valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja 2000-03-28 Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas Nr. VIII-1591 (toliau – Įstatymas), išdėstytas nauja redakcija 2005-05-01. Šio įstatymo 11-12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Įstatymo 18 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti sprendimo dėl antrinės pagalbos teikimo rekvizitai, kur numatyta, kad sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta teisinės pagalbos turinys – kokios teisinės pagalbos prašoma bei antrinės teisinės pagalbos suteikimo arba atsisakymo ją teikti pagrindai (Įstatymo 18 str. 4 d. 5 ir 6 p.).
Pažymėtina, kad atsakovė Panevėžio tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistoma gero administravimo principo imperatyvų. Pagal gero administravimo principą, valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Pažymėtina, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos taip pat įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009.
Byloje nustatyta, kad ginčijamu sprendimu atsisakyta teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, 3 straipsnio 1, 2 punktais, 11 straipsnio 6 dalies 1 punktu ir 2 punktu, 5 punktu, 18 straipsnio 2 dalimi.
Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pirminės teisinės pagalbos definicija, o Įstatymo 3 straipsnio 1 bei 2 punktuose nurodyti principai, kuriais remiantis teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, todėl nesuprantama, kodėl būtent ši Įstatymo nuostata nurodyta prie pagrindų, dėl ko atsisakoma teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.
Konkrečiu atveju aktuali Įstatymo 11 straipsnio 6 dalis (2008-04-15 įstatymo Nr. X-1492 redakcija), kurioje įtvirtinti atvejai, kuomet antrinė teisinė pagalba neteikiama.
Minėta, kad Panevėžio tarnyba sprendime atsisakymo teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagrindu nurodė Įstatymo 11 str. 6 d. 1, 2 ir 5 punktus.
Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, to paties straipsnio 2 punkte nustatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus, o to paties straipsnio 5 punkte įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas gali gauti reikiamas teisines paslaugas nesinaudodamas valstybės garantuojama teisine pagalba.
Būtent šių aplinkybių nustatymas nagrinėjamu atveju yra pagrindas Panevėžio tarnybai spręsti dėl atsisakymo besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą.
Kaip nustatyta iš ginčijamo sprendimo, Panevėžio tarnyba jokiomis faktinėmis aplinkybėmis ir argumentais nepagrindė, kad pareiškėjo prašyme nurodyti reikalavimai yra nepagrįsti. Sprendime tik nurodyta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nėra tas subjektas, kurio atžvilgiu turėtų būti taikoma civilinė atsakomybė už advokato netinkamai suteiktą antrinę teisinę pagalbą, tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas savo prašyme ir nekėlė klausimo dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos civilinės atsakomybės, o tik prašo suteikti jam antrinę teisinę pagalbą kreipiantis į teismą dėl antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui teikusių advokatų neveikimu pareiškėjui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Panevėžio tarnyba sprendime taip pat nepagrįstai nurodo, jog pareiškimo, skundo ar prašymo surašymas nepatenka į procesinių dokumentų sąvoką, vartojamą Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje. Teismas, vertindamas V. S. prašymą, daro išvadą, jog pareiškėjas jame aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė reikalavimą dėl antrinės teisinės pagalbos jam teikimo – suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl advokatų neveikimu padarytos žalos atlyginimo, t. y. jis pageidavo gauti teisinę pagalbą dėl kreipimosi (dokumento parengimo) į teismą civilinėje byloje. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 110 straipsnyje, kuriame įtvirtinta dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų sąvoka, nustatyta, kad dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai – šių asmenų ieškiniai, prašymai, pareiškimai, priešieškiniai, atsiliepimai į ieškinius ar priešieškinius, dublikai, triplikai, atskirieji, apeliaciniai ir kasaciniai skundai ir atsiliepimai į šiuos skundus, kiti dokumentai, kuriuose rašytinio proceso metu pareikšti dalyvaujančių byloje asmenų prašymai, reikalavimai, atsikirtimai ir paaiškinimai. Be to, CPK 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens, kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė ar įstatymų saugomas interesas, pareiškimą, o 4 dalis numato, kad ieškinio teisenos bylose paduodami ieškiniai, o ypatingosios teisenos ir kitose bylose – pareiškimai ir prašymai. Šių teisės normų sisteminis aiškinimas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pagrindinis procesinis dokumentas, būtinas kreipimuisi į teismą civilinėje byloje, yra būtent ieškinys arba pareiškimas, o antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal Įstatymo 2 straipsnio 3 dalį būtent ir apima dokumentų rengimą, taip pat gynybą ir atstovavimą bylose, todėl visiškai nepagrįstai atsakovas sprendime nurodė, jog pareiškimo ar prašymo surašymas nepatenka į procesinių dokumentų sąvoką, vartojamą Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje. Atmestinas kaip nepagrįstas ir atsakovo sprendimo argumentas, kad reikalavimas dėl advokatų J. L., D. V. ir J. B. neveikimu tariamai padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra nukreiptas nagrinėti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms. Iš pareiškėjo prašymo nustatyta, kad jis siekia gauti teisinę pagalbą, surašant ieškinį teismui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, padarytos aukščiau nurodytų advokatų neveikimu, tačiau visai neturint tikslo, kad pati tarnyba išnagrinėtų pareiškėjo reikalavimą dėl advokatų neveikimu padarytos žalos, nes tai yra išskirtinai teisme nagrinėjamos bylos dalykas ir tik teismas nustatys, ar pareiškėjo reikalavimas yra pagrįstas, ar ne. Atsižvelgdama į tai, kolegija konstatuoja, kad Panevėžio tarnyba neįrodė ir jokiais argumentais nepagrindė, jog pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1, 2 ir 5 punktuose numatyti atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindai, todėl Panevėžio tarnybos 2012-04-24 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) naikintinas, o Panevėžio tarnyba įpareigotina iš naujo išnagrinėti V. S. 2012-04-05 prašymą bei priimti naują sprendimą.
Pareiškėjas byloje taip pat siekia turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio tarnybos.
Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtina sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Panevėžio tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnyje neturtinė žala įvardijama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais, atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs (byla Nr. A520-2275/2012), jog teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. pvz. 2000-10-10 sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją).
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT bylos Nr. A14-225/2007, Nr. A575-662/2011). Iš to seka, kad pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.
Pareiškėjas įrodymų, patvirtinančių padarytą žalą (tiek turtinę, tiek ir neturtinę), bei tokią žalą pagrindžiančių dokumentų, nepateikė, byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas dėl Panevėžio tarnybos neteisėtų veiksmų patyrė išgyvenimus, kurie savo pobūdžiu ir intensyvumu patektų į atlygintinos neturtinės žalos sampratą. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad Panevėžio tarnybos 2012-04-24 sprendimo panaikinimas, įpareigojant pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo išnagrinėti iš naujo, yra pakankamas moralinis atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012-04-24 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“, kuriuo atsisakyta teikti V. S. antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje pagal pareiškėjo 2012-04-05 prašymą ( Vilniaus tarnyboje gautą 2012-04-11) ir įpareigoti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą iš naujo išnagrinėti V. S. 2012-04-05 prašymą bei priimti naują sprendimą.
V. S. skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.