Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S - 906 - 252 - 2014

Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-05922-2014-8

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 23 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo I. B. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-6953-940-2014 pagal pareiškėjo I. B. skundą suinteresuotiems asmenims antstolei V. Ž., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, J. V., J. Ž., K. B., R. Š. dėl antstolės veiksmų ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Antstolė V. Ž., išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2014-09-08 patvarkymu tenkinti skundą iš dalies Nr. S-11737 skundą patenkino iš dalies ir jį su vykdomųjų bylų medžiaga perdavė Panevėžio miesto apylinkės teismui.

Nustatė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2002-07-31 nuosprendžiu I. B. pripažintas kaltu pagal BK (1961 m. BK) 16 str. 2 d., 271 str. 2 d., 271 str. 2 d., ir vadovaujantis BK 42 str. 1 d., 35 str. nubaustas galutine subendrinta bausme – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams su 2 000 Lt vertės turto konfiskavimu ir 937,50 Lt bei 1 350 Lt baudomis. Tuo pačiu teismo nuosprendžiu iš I. B. nukentėjusiesiems priteistas žalos atlyginimas – K. B. naudai 1 033 Lt (vykd. byla Nr. 0113/02/02879), J. Ž. naudai 300 Lt (vykd. byla Nr. 0113/02/2880), J. V. naudai 234 Lt (vykd. byla Nr. 0113/02/2877), R. Š. naudai 28 Lt (vykd. byla Nr. 0113/02/02878). Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų taip pat nustatė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003-07-02 nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos 2002-10-29 įstatymo Nr. IX – 1162 10 str., nusikalstamas veikas perkvalifikavus į Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., 25 str. 1 d., 178 str. 2 d., vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d., I. B. buvo paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams dviem mėnesiams ir 7,5 MGL (937,50 Lt) bauda. Taip pat I. B. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004-01-05 nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams, konfiskuojant 42 Lt vertės turtą. Iš nuteistojo tuo pačiu teismo nuosprendžiu priteita 155,26 Lt valstybei pašo išlaidoms atlyginti. I. B. per teismo nustatytą terminą nevykdant minėtų teismo nuosprendžių ir nemokant priteistų sumų, antstolės V. Ž. kontoroje buvo pradėtas priverstinis išieškojimas. Antstolė priėmė patvarkymus dėl skolos išieškojimo, skolininkui išsiuntė raginimus, teikė užklausas bankams dėl skolininko turimų lėšų. Pažymėjo, jog iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ matyti, kad I. B. po 2002-07-31 ir 2004-01-05 nuosprendžių priėmimo buvo teistas dar du kartus: Panevėžio apygardos teismo 2007-07-04 pripažintas kaltu pagal BK 129 str. 2 d., 180 str. 2 d. ir nubaustas subendrinta bausme – laisvės atėmimu devyneriems metams, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-12-01 nuosprendžiu nuteistas pagal BK 165 str. 1 d., subendrinta bausme – laisvės atėmimu devyneriems metams. BK 96 str. 3 ir 4 d. numatyta, kad, jeigu nuteistasis po nuosprendžio įsiteisėjimo vengia atlikti bausmę, senaties eiga sustoja, o jeigu nuteistasis iki apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties termino pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo naujo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo. Teismo vertinimu, skolininkas žinojo apie jo atžvilgiu vykdomus išieškojimus, tačiau nesistengė net iš dalies įvykdyti savo prievolių, visiškai nesirūpino greitu vykdomosios bylos nagrinėjimu bei priteistų sumų sumokėjimu, todėl vykdymo eiga jo atžvilgiu sustojo, ir nutraukti vykdomųjų bylų nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Byloje sprendžiamas klausimas, ar antstolės V. Ž. vykdomos vykdomosios bylos dėl skolos išieškojimo iš skolininko I. B. turi būti nutrauktos CPK 629 str. 1 d. 4 p. pagrindu pasibaigus įstatymų nustatytam išieškojimo senaties terminui. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skolininkas I. B. vengė susimokėti jam paskirtas baudas, atlyginti padarytą žalą bei sumokėti kitas priteistas sumas, todėl vykdymo eiga jo atžvilgiu sustojo ir nutraukti vykdomųjų bylų nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, todėl jų nekartoja ir atmeta apelianto argumentus kaip nepagrįstus.

CPK 629 str. 1 d. 4 p. nustatyta, kad vykdomoji byla nutraukiama, jeigu šiam išieškojimui pasibaigė įstatymų nustatytas išieškojimo senaties terminas. BK 96 str. reglamentuoja apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties taikymą. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje yra nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis nevykdomas, jeigu jis nebuvo įvykdytas per trejus metus, kai paskirta ne laisvės atėmimo bausmė, arba kai paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija dviejų metų. Šio straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki nuosprendžio vykdymo pradžios. Pagal šio straipsnio 3 dalį, jeigu nuteistasis vengia atlikti bausmę, senaties eiga sustoja. Jei nuteistasis padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta (BK 96 str. 4 d.). Vertinant byloje nustatytų aplinkybių visumą (vykdomųjų bylų medžiaga) minėtų teisės normų kontekste, akivaizdu, jog antstolė V. Ž., gavusi vykdomuosius dokumentus ir siekdama išieškoti skolas, nedelsdama atliko vykdymo veiksmus: rinko duomenis apie skolininko turtinę padėtį iš registrų duomenų bazių, kredito įstaigų, ragino skolininką sumokėti skolas, priėmė patvarkymus dėl skolos išieškojimo ir kt. Skolininkui vengiant skolas sumokėti gera valia, užklausos apie jo turtinę padėtį buvo atliktos pakartotinai. Tokiu būdu, priešingai nei teigia apeliantas, nagrinėjamu atveju antstolė ėmėsi įstatymo jai suteiktų priemonių, kad įsiskolinimai būtų išieškoti.

Civilinis procesas grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lygiateisiškumo principas (CPK 17 str.) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad spręsdamas ginčą teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; kt.).

Byloje apeliantas nepateikė nei vieno rašytinio įrodymo, kurie leistų daryti išvadą, jog dėl antstolės neveikimo iš apelianto nebuvo išieškotos priteistos sumos, priešingai, iš visos vykdomųjų bylų medžiagos akivaizdu, kad atitinkamų sumų išieškojimas užsitęsė būtent dėl apelianto vengimo vykdyti paskirtas baudas, atlyginti padarytą žalą bei sumokėti kitas priteistas sumas, o ne dėl valstybės įgaliotos institucijos, šiuo atveju antstolės V. Ž., neveikimo. Paties apelianto veiksmai leidžia manyti, jog jis nesiruošia mokėti priteistų piniginių sumų, tačiau sąmoningai siekia, kad vykdomosios bylos būtų nutrauktos dėl senaties. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju būtent dėl antstolės aplaidumo vykdymo laikotarpiu nieko neatlikta išieškant baudas ir kitas skolas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš dalies tenkino pareiškėjo I. B. skundą dėl antstolės veiksmų. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.