- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-28
- Bylos Nr.
- 2A-1625/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Lodvila“
- Atsakovas
- akcinės bendrovės ,,Autrolis“
- Trečiasis asmuo
- Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnybos prie Finansų ministerijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Advokatai
- Stasys Drazdauskas, Dominykas Kabašinskas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lodvila“ atstovui advokatui Dominykui Kabašinskui,
trečiojo asmens Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnybos prie Finansų ministerijos atstovei Jūratei Kazlauskienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės ,,Autrolis“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2302-173/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lodvila“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Autrolis“, dalyvaujant tretiesiems asmenims Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnybai prie Finansų ministerijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl supaprastinto atviro konkurso sąlygų pripažinimo negaliojančiomis.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Lodvila“ prašė pripažinti atsakovo AB „Autrolis“ vykdomą supaprastintą atvirą konkursą „Intelektinių nekontaktinių lustinių nuotolinio veikimo elektroninių kortelių kartu su pakuotėmis ir instrukcijomis pirkimas“ (toliau – konkursas) negaliojančiu; panaikinti 2011 m. kovo 22 d. atsakovo AB „Autrolis“ viešųjų pirkimų komisijos sprendimą atmesti UAB „Lodvila“ pretenziją; įpareigoti atsakovą AB „Autrolis“ nutraukti atviro konkurso pirkimo procedūras. Nurodė, kad, susipažinus su konkurso sąlygomis, 2011 m. kovo 22 d. atsakovui buvo pateikta pretenzija dėl to, jog konkurso sąlygų III dalyje „Tiekėjų minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai“ nustatyti bendrieji tiekėjų kvalifikacijos reikalavimai neatitinka imperatyvių įstatymų reikalavimų. Ieškovo nuomone, konkurso sąlygose klaidingai apibrėžtas pirkimo objektas, taip išvengiant reikalavimo tiekėjams turėti licenciją gaminti saugiuosius dokumentus ir tokių dokumentų blankus. Konkurso sąlygų 2.1 punkte pirkimo objektu įvardinta intelektinės nekontaktinės lustinės nuotolinio veikimo elektroninės plastikinės kortelės kartu su pakuotėmis ir instrukcijomis pirkimas, nurodant, kad kortelės bus naudojamos Kauno miesto visuomeniniame transporte atsiskaityti už važiavimą juo. Konkurso sąlygų 4 priedo „Reikalavimai kortelių pakuotėms/instrukcijoms“ „Pirmas pakuotės/instrukcijos lapelis“ 1.1. punkte „Reversas“ paveiksle Nr. 1 „Pirmo pakuotės instrukcijos lapelio „Reversas“ nurodyta „Papildžius e. bilieto kortelę, siūlome išsaugoti kasos kvitą, kad, praradus kortelę, būtų galima atkurti buvusius bilietus./Privalote saugoti šią el. bilieto kortelės pakuotę kartu su joje esančiu PIN kodu ir kortelės brūkšninio kodo numeriu“. To paties priedo 1.2 punkte „Aversas“ pateiktame paveiksle Nr. 2 „pirmo pakuotės/instrukcijos lapelio aversas“ nurodyta: „Ši e. bilieto kortelė skirta naudoti Kauno autobusuose ir troleibusuose“. Ieškovo įsitikinimu, iš tokių reikalavimų kortelei aišku, kad tokia atsakovo perkama kortelė turi būti pripažįstama jei ne keleivinio transporto bilietu, tai bent jau keleivinio transporto bilieto blanku, todėl konkurso pirkimo objektas – keleivinio transporto bilietų blankų pirkimas. Pagal galiojančius įstatymus tokie dokumentai ir jų blankai turi būti priskirti prie saugiųjų dokumentų, o tokių dokumentų gamybos veikla, taip pat keleivinio transporto ir jo blankų gamybos veikla yra valstybės licencijuojama. Konkurso sąlygų III dalies „tiekėjų minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai“ 3.1 punkte nurodytoje lentelėje „Bendrieji tiekėjų kvalifikacijos reikalavimai“ Eilės Nr. 3.1.6 stulpelyje „Kvalifikacijos reikalavimus įrodantys dokumentai“ neįrašius reikalavimo Lietuvos Respublikoje registruotiems tiekėjams pateikti licenciją gaminti saugiuosius dokumentus ir saugiuosius dokumentų blankus, jei tiekėjas registruotas Europos Sąjungos valstybėje narėje ar kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje – tos valstybės Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos išduotą dokumentą, suteikiantį teisę gaminti saugiuosius dokumentus ir jų blankus, pažeidžiamos imperatyvios įstatymų normos. Atsakovas 2011 m. kovo 16 d. savo atsakymuose į ieškovo klausimus nepagrįstai nurodė, jog pirkimo objektas nėra transporto bilietas, o taip pat saugusis dokumentas ar saugiojo dokumento blankas, kaip tai apibrėžia Saugiųjų dokumentų ir saugiųjų dokumentų blankų gamybos įstatymas (toliau – SDSDBGĮ). Atsakovas tuo pagrindu netenkino ir ieškovo pretenzijos.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas ieškinį patenkino, pripažino, kad atsakovo vykdomas konkursas yra niekinis ir negaliojantis, o taip pat panaikino 2011 kovo 22 d. atsakovo AB „Autrolis“ nuolatinės viešųjų pirkimų komisijos sprendimą, kuria atmesta ieškovo UAB „Lodvila“ pretenzija (protokolo Nr. 28) ir įpareigojo atsakovą Konkursą nutraukti.
Teismas ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) nuostatomis bei SDSDBGĮ ir padarė išvadą, kad ieškovas, kaip potencialus tiekėjas, turėjo teisę skųsti konkurso sąlygas. Jis pasinaudojo išankstine ginčo sprendimo tvarka bei teismine gynyba. Teismas sprendė, kad atsakovas konkurso sąlygose nepagrįstai vadovavosi Dokumentų ir archyvų įstatymo, apibrėžiančio dokumento sąvoką, nuostatomis, nes keleivinio transporto bilietas – dokumentas, kuriuo suteikiama teisė vykti keleiviniu transportu, išskyrus tarptautinio susisiekimo ir oro transporto bilietus bei bilietą – kasos aparato kvitą (SDSDBGĮ 2 str. 3 d.) ir toks dokumentas (bilietas) priskiriamas prie saugiųjų dokumentų (SDSDBGĮ 2 str. 28 p.), kurių technologinę apsaugą, leidybą ir gamybą taip pat reglamentuoja SDSDBGĮ. Saugiųjų dokumentų ir saugiųjų dokumentų blankų technologinę apsaugą ir licencijuojamos veiklos priežiūrą vykdo Valstybinės dokumentų technologinės apsaugos tarnyba prie Finansų ministerijos (SDSDBGĮ 3 str.). Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. A-1946 „Dėl įgaliojimų suteikimo akcinei bendrovei „Autrolis“ atsakovas buvo įgaliotas rengti ir tvirtinti keleivinio transporto bilietų privalomąsias formas ir atlikti kitus SDSDBGĮ nustatytus veiksmus, t. y. patvirtinęs elektroninio bilieto privalomąją formą, atsakovas privalėjo kreiptis į Saugiųjų dokumentų ir saugiųjų dokumentų blankų technologinės apsaugos nustatymo komisiją (toliau – Komisija), tam, kad ši nustatytų elektroninio keleivinio transporto bilieto priskyrimą technologinės apsaugos lygiui. Teismas, išnagrinėjęs konkurso sąlygas, nustatė, kad sąlygų priede Nr. 1 „Techninė specifikacija“ nurodyta, jog atsakovo perkamos kortelės bus naudojamos atsiskaitymui už važiavimą Kauno miesto visuomeniniu transportu. Priede Nr. 4 nurodyta, jog kortelė yra „e. bilieto kortelė“. SDSDBGĮ 2 straipsnio 28 punkte nustatyta, kad Vyriausybės keleivinio transporto bilietas, priskirtas tam tikram saugiųjų dokumentų ir saugiųjų dokumentų blankų technologinės apsaugos lygiui yra saugusis dokumentas, o dėl bilieto priskyrimo technologinės apsaugos lygiui sprendžia Saugiųjų dokumentų ir saugiųjų dokumentų blankų technologinės apsaugos nustatymo komisija (SDSDBGĮ 6 str. 4 d.). Saugieji dokumentai ir saugieji dokumentų blankai gaminami įmonėje arba užsienio valstybės įmonės filiale, turinčiuose tam licencijas arba, jei įmonė registruota Europos Sąjungos valstybėje narėje ar kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje, – tos valstybės Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos išduotus dokumentus, suteikiančius teisę gaminti saugiuosius dokumentus ir saugiųjų dokumentų blankus. Teisė gaminti saugiuosius dokumentus ir saugiuosius dokumentų blankus trečiųjų valstybių įmonėms taikoma abipusiškumo pagrindais, kai Lietuvos Respublikos įmonėms trečiojoje valstybėje suteikiamos ne mažesnės teisės (SDSDBGĮ 18 str. 1 d.). Įvertinęs minėtas faktines ir teisines aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas privalėjo į konkurso sąlygų III dalį „Tiekėjų minimalūs reikalavimai“ įtraukti specialų reikalavimą tiekėjui – turėti licenciją gaminti saugųjį dokumentą ir saugiojo dokumento blanką. Teismas nesutiko su atsakovo nuomone, kad viešojo pirkimo objektą sudaro ne e. bilieto blanko pirkimas, o kortelių apipavidalinimo paslaugos įsigijimas. Kadangi konkurso pirkimo objektu laikytinas keleivinio transporto bilietų blankų pirkimas, todėl atsakovo vykdomo konkurso sąlygose netinkamai apibrėžus pirkimo objektą bei nereikalaujant iš tiekėjo turėti licenciją gaminti saugiuosius dokumentus ir saugiuosius dokumentų blankus – pažeidžiami lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principai bei pagrindinis viešųjų pirkimų tikslas sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. Nustatęs, kad supaprastintas atviras konkursas buvo paskelbtas pažeidus imperatyvias įstatymų normas, teismas pripažino atsakovo vykdyto konkurso sąlygas niekinėmis (CK 1.80 str.) ir įpareigojo atsakovą konkursą nutraukti (VPĮ 93 str. 1 d.).
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas AB ,,Autrolis“ prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai konstatavo, jog pirkimo objektas yra keleivinio transporto bilietų blankų pirkimas. Teismas nepagrįstai sprendė, kad intelektinės nekontaktinės lustinės nuotolio veikimo elektroninės kortelės (toliau – Kortelės), kurioms įsigyti vykdytas konkursas, laikytinos dokumento blanku, ir dėl to konkurso sąlygose turi būti nurodytas reikalavimas tiekėjams turėti licenciją gaminti tokius dokumentus ar blankus. Visų pirma, perkama Kortelė ir jos požymiai neatitinka įstatyme pateikto dokumento blanko apibrėžimo. Teismas Korteles pripažinti dokumento blanku galėjo tik nustatęs, jog jos bus pildomos įrašant į jų paviršiuje specialiai skirtas vietas duomenis, reikalingus dokumentui (bilietui) suformuoti. Tačiau Kortelės, kurių pirkimui buvo paskelbtas konkursas, apskritai nėra pritaikytos ar skirtos pildyti tokią informaciją, kuri sudarytų dokumento (t. y. keleivio bilieto) turinį. Kortelėje nėra nurodoma, kokia transporto rūšimi suteikiama teisė naudotis, kiek kartų, kokiu atstumu, ar kokiu laikotarpiu galima važiuoti viešuoju transportu. Taigi ši kortelė negali buti pildoma ir negali būti naudojama kaip dokumentas. Be to, visa informacija, kuri sudaro bilieto turinį (galiojimo laikas, apmokėjimas, važiavimų kiekis ar atstumas), yra išimtinai elektroniniai duomenys. Išimtinai tik šie elektroniniai duomenys, o ne kortelės paviršiuje esantys materialūs požymiai ar tekstas, yra naudojami kaip dokumentas. Keleivių kontrolės metu jokia informacija, užfiksuota Kortelės išorėje, nebus tikrinama. Nuskaitomi ir tikrinami bus tik kortelės luste įrašyti skaitmeniniai duomenys. SDSDBĮ reikalavimai taikomi tik materialiems dokumentams ir jų blankams, bet ne elektroniniams dokumentams ar elektroninių duomenų laikmenoms. Jokių nuostatų, kurios reguliuotų elektroninių saugumo priemonių panaudojimą (pvz., kriptografinių technologijų), šiame įstatyme nenustatyta, o šio įstatymo taikymas aiškiai apribojamas materialiaisiais dokumentais ar jų blankais, pvz., 2 straipsnio 2 dalis nustato išimtį, pagal kurią įstatymo reikalavimai netaikomi tiems dokumentų blankams, kuriuos užpildžius galima teikti elektroniniu būdu, t. y. tiems dokumentams, kurie yra elektroninės formos. Antra, saugiųjų dokumentų Registro nuostatai numato, kad registre yra kaupiami ir tvarkomi tik tie duomenys, kurie susiję su materialiosiomis technologinėmis apsaugos priemonėmis, pvz. eskizas, grafinis projektas, etalonas, pavyzdys ir pan. (Nuostatų 13 p.). Elektroninių dokumentų apsaugos priemonės iš esmės nėra materialios, nes pagrindinės priemonės, leidžiančios apsaugoti elektroninius dokumentus nuo neteisėtos prieigos ar neteisėto pakeitimo (klastojimo) yra taip pat elektroninės (įvairūs kriptografiniai algoritmai, kodavimo būdai ir pan.). Kortelės laikytinos tik materialia laikmena, kuri skirta talpinti ir saugoti elektroninius duomenis.Kortelės požymiai visiškai atitinka Dokumentų ir archyvų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje pateikiamame dokumento apibrėžime vartojamą sąvoką „laikmena“ – „dokumentas – juridinio ar fizinio asmens veiklos procese užfiksuota informacija, nepaisant jos pateikimo būdo, formos ir laikmenos“. Kitaip tariant, dokumentu (keleivio bilietu) laikytina pati informacija (elektroniniai duomenys), nepaisant to, kokioje laikmenoje šie duomenys saugomi.Teismas nevertino Kauno miesto savivaldybės 2006 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. T-78 patvirtintą 2006 – 2015 m. E. Kauno strateginį planą, kurio 3.1.4., 6.2.2, 7.1.1, 7.1.2 punktuose numatyta įdiegti miesto kortelę, kurią galima būtų naudoti tiek kaip el. bilieto laikmeną, tiek kaip kitų elektroninių duomenų, reikalingų atsiskaitymas už automobilių parkavimą, už apsilankymą muziejuose, laikmeną. Būtent dėl šių priežasčių ginčijamo konkurso pirkimo objektas buvo būtent miesto kortelė, bet ne el. bilieto kortelė, ir dėl to šiai kortelei negali būti taikomi SDSDBGĮ reikalavimai.Atsakovas konkurso objektą buvo aiškiai apibrėžęs kaip elektroninių duomenų laikmenas, kuriose įdiegtos išimtinai elektroninės (kriptografinės) apsaugos priemonės. Atsakovas neturi galimybės tikrinti Kortelių kitaip kaip tik naudodamas specialius el. duomenų skaitytuvus. Šiuos skaitytuvus atsakovas yra įsigijęs viešojo pirkimo būdu ir investavęs į juos reikšmingo dydžio lėšas, iš viso apie 6,93 mln. Lt. Teismas skundžiamu sprendimu iš esmės pripažino, kad atsakovas dar turi taikyti ir išorines materialias Kortelių apsaugos priemones, kurios neturės jokios įtakos elektroninių duomenų tikrumui ir teisingumui kontroliuoti. Tokiu būdu teismas išplėtė pirkimo objektą, dėl ko atsakovas patirs reikšmingų papildomų finansinių kaštų, nes papildomų apsaugos priemonių įdiegimas neišvengiamai pabrangins pirkimo objektą.Ieškovas aiškiai nurodo, kad ieškiniu siekia apsaugoti viešąjį interesą. Tačiau ieškovas neturi jokio asmeninio teisinio suinteresuotumo savo ieškiniu, nes ieškovas net nėra pateikęs pasiūlymo konkurso metu. Ieškovas kreipėsi į teismą ginčydamas ne konkrečias konkurso sąlygas, o jų nebuvimą, taigi ieškovo siekiamas rezultatas ne galimybių jam dalyvauti konkurse sudarymas, o galimų tiekėjų rato susiaurinimas.Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 3 d. sprendimu civilinėje byloje nr. 2-5134- 823/2011 yra atmetęs to paties ieškovo ieškinį, kurio dalykas ir pagrindas visiškai sutampa su šioje byloje ieškovo pareikštu ieškiniu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB ,,Lodvila“ prašo apeliacinio skundo netenkinti, taip pat prašo priteisi bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:
Teismas byloje padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovo konkurso sąlygose suformuluotas pirkimo objektas yra keleivinio transporto bilietų blankų pirkimas. Nors teismas nepasisakė dėl visų apelianto apeliaciniame skunde nurodytų atsikirtimų bei dėl liudytojų parodymų, tačiau tai yra pateisinama dėl atitinkamų atsikirtimų bei liudytojo parodymų mažareikšmiškumo ginčo atveju. Apeliantas klaidingai teigia, jog pirmosios instancijos teismas sprendimu nurodė, kad apeliantas perkamoms kortelėms turi taikyti ir išorines materialias apsaugos priemones. Šie apelianto teiginiai yra visiškai nepagrįsti, kadangi teismas sprendime tokių išvadų nėra nurodęs. Todėl ir apelianto argumentai, kad teismas tuo būdu peržengė savo kompetencijos ribas yra visiškai nepagrįsti. Ieškovas detalius savo teisinio suinteresuotumo šia byla argumentus yra išdėstęs 2011 m. birželio 22 d. rašytiniuose paaiškinimuose, kurie yra prijungti prie bylos medžiagos. Todėl jų atskirai nekartoja šiame atsiliepime į apeliacinį skundą.Apelianto nurodomas Vilniaus apygardos teismo sprendimas iki šiol nėra įsiteisėjęs, nes yra apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui. Be to, pažymėtina, jog Vilniaus apygardos teismo sprendimu nagrinėtas ginčas yra kilęs tarp kitų šalių, o bylos ratio decidendi yra skirtingas. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2006-2015 metų Kauno strateginio plano kopiją bei 2011-06-03 Vilniaus apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5134-823/2011 kopiją. Pirmosios instancijos teismas atsisakė juos priimti. Apeliaciniame skunde apeliantas nenurodė jokių naujų įrodymų pateikimo motyvų. Todėl šiuos įrodymus turėtų būti atsisakyta priimti apeliacinės instancijos teisme.
Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnyba prie Finansų ministerijos, nurodė:
Atsižvelgiant į tai, kad Kortelės instrukcijoje šios Kortelės pirkėjui teikiama informacija tik apie kortelės panaudojimą kaip Kauno miesto viešojo transporto elektroninį bilietą, laikytina, kad konkurso pirkimo objektas pagal paskirtį yra keleivinio transporto bilietas, neatsižvelgiant į tai, kokį pavadinimą atsakovas numato suteikti šio bilieto kortelei. Pažymėtina, kad apelianto minėti strateginio plano punktai buvo numatyti įgyvendinti dar 2009 – 2010 metais, tačiau iki šiol kortelė tebeturi tik vieną paskirtį – atsiskaityti už važiavimą keleiviniu transportu. Tarnybos nuomone, gaminant kortelę, kuri kol kas atlieka tik keleivinio bilieto paskirtį, privalu vadovautis šiuo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, o ne į ateitį nukreipta „e. Kauno vizija“.Apeliantas neatsižvelgė į tai, kad dokumento blankas ir keleivinio transporto bilietas SDSDB įstatyme yra išskirti kaip atskiri objektai (SDSDBĮ 2 str. 2 ir 3 d.). Šiuo atveju Kauno miesto kortelė, kurioje įrašyti ir nuskaitytini elektroniniai įrašai apie nustatyto mokesčio už keleivių vežimą vietinio reguliaraus (miesto) susisiekimo autobusais ir troleibusais sumokėjimą, yra dokumentas, patvirtinantis tokios kortelės turėtojo teisę važiuoti Kauno miesto viešuoju transportu. Tai atitinka SDSDBĮ 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžtą keleivinio transporto bilieto sąvoką. Elektroniniai koduoti įrašai ne funkcionuoja patys savaime kaip keleivinio transporto bilietai be jų integravimo į laikmenas, jie yra saugomi laikmenoje – plastikinėje kortelėje, kuri kartu su elektroniniu įrašu sudaro bendrą dokumentą – keleivinio transporto bilietą, kuris turi nustatytą formą ir rekvizitus, ir kurio plastikinės kortelės technologinė apsauga nuo klastojimo užtikrinama materialiosiomis priemonėmis. Dokumentų ir archyvų įstatymas reglamentuoja dokumentų valdymą ir naudojimą, tačiau nereglamentuoja keleivinio transporto bilietų priskyrimo technologinės apsaugos lygiui, leidybos ir gamybos, todėl ši konkreti sąvoka, aiškinant keleivinio transporto bilietų technologinės apsaugos, leidybos ir gamybos reguliavimą, netaikytina. AB „Autrolis“ kaip argumentą pateikia ir Susisiekimo ministerijos 2011 m. vasario 1 d. raštą Nr. 2-588(51), kur dėstoma analogiška nuostata, jog dokumento sąvoka turėtų būti suprantama, kaip ji apibrėžta Dokumentų ir archyvų įstatyme, ir SDSDBĮ elektroninio bilieto Kortelėms neturėtų būti taikomas. Kadangi valstybės dokumentų technologinė apsauga nėra Susisiekimo ministerijos kompetencijos sritis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuteikė minėtam raštui įrodomosios reikšmės. Vadovaudamasi SDSDBĮ 6 straipsnio 4 dalimi, patvirtinusi elektroninio bilieto privalomąją formą, akcinė bendrovė „Autrolis“ kreipėsi į Komisiją dėl keleivinio transporto bilieto priskyrimo technologinės apsaugos lygiui ir šis klausimas buvo svarstomas Komisijos posėdyje. Dėl atsakovo argumentų, jog netrukus prasiplės šio bilieto panaudojimo sritys ir bus keičiama forma, keleivinio transporto bilieto priskyrimas saugiųjų dokumentų ir saugiųjų dokumentų blankų technologinės apsaugos lygiui ir polygiui buvo atidėtas iki bus pakeistos šio keleivinio transporto bilieto panaudojimo sritys, o kartu ir forma. Po šio posėdžio AB „Autrolis“ daugiau į Komisiją nebesikreipė, nors Tarnyba ne kartą raštu priminė SDSDBĮ nustatytą prievolę kreiptis į Komisiją, kai tik bus pakeista elektroninio bilieto privalomoji forma. Šiuo atveju apeliantas, neturėdamas tam įgaliojimų, pats nusprendė, kad elektroninio bilieto blankas yra nepriskirtinas saugiesiems dokumentų blankams, ir neteisėtai pradėjo organizuoti šio bilieto kortelės gamybą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pažymėjo, kad intereso šioje byloje neturi, dokumentų ar įrodymų pateikti negali.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų bus pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str.). Taip pat patikrinama ar nėra absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str., 329 str.).
CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 259, 263 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinių taisyklių. Todėl naikinti ar keisti tokį sprendimą nėra pagrindo.
Viešųjų pirkimų tvarką, šių pirkimų subjektų teises, pareigas, atsakomybę, viešųjų pirkimų kontrolės ir ginčų sprendimo tvarką reglamentuoja VPĮ, kurio paskirtis – vadovaujantis jo (šio Įstatymo) reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų racionaliai naudojant tam skirtas lėšas (VPĮ 3 str. 2 d.), laikantis lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų (VPĮ 3 str. 1 d.). Visų paminėtų principų privaloma laikytis visos viešojo pirkimo procedūros metu, t. y. nuo viešojo pirkimo paskelbimo iki pirkimo pabaigos. Tuo (principų laikymusi) užtikrinama, kad konkurso tikslai bus pasiekti, o konkurso procedūroje bus išvengta nesąžiningos konkurencijos prielaidų. Pirkimo procesas turi būti skaidrus, t. y. atviras, aiškus, be situacijų, sudarančių galimybę interpretuoti tą patį veiksmą skirtingai ir suabejoti proceso (viešo konkurso) skaidrumu. Tam, kad tiekėjai galėtų pateikti pasiūlymus, o perkančioji organizacija nusipirktų tai, ko reikia, perkančiosios organizacijos pateikiami pirkimo dokumentai turi būti tikslūs, aiškūs ir be dviprasmybių (VPĮ 24 str.). Viešųjų pirkimų principų pažeidimas prilyginamas imperatyviųjų nuostatų pažeidimui būtent dėl to, kad šie, kaip ir kitos imperatyviosios VPĮ imperatyviosios nuostatos, susiję su viešojo intereso apsauga.
Iš byloje esančių atsakovo Pirkimo dokumentų matyti, kad atsakovas vykdė supaprastintą atvirą konkursą – pirko intelektines nekontaktines lustines (RFID technologijos) nuotolinio veikimo elektronines plastikines korteles kartu su pakuotėmis ir instrukcijomis, nurodant, kad šios kortelės bus naudojamos Kauno miesto visuomeniniame transporte (Sąlygos, pirkimo objektas 2.1 p.). Techninėje specifikacijoje papildomai nurodyta, kad tai – elektroninės kortelės, kurios bus naudojamos atsiskaitymui už važiavimą Kauno miesto visuomeniniame transporte (1 p.). Aptarti reikalavimai kortelei, jos darbui, atminčiai (lustui), techninės charakteristikos ir atsparumo parametrai, reikalavimai pakuočių/instrukcijų lapeliams, lapelių įpakavimui, prekės pristatymui (2-9 p.). Iš kortelei taikytinų išorinių ir vidinių reikalavimų, reikalavimų jos logotipui, matomam kortelės numeriui, kuris kiekvienai kortelei unikalus (8.2 p., priedo 1.2 p.), brūkšniniam kodui, kuriuo koduojamas matomas kortelės numeris (priedo 1.3 p.), reikalavimų kortelių pakuotėms/instrukcijoms bei pakuočių/instrukcijų lapelių teksto, aiškinančio apie e. bilieto kortelės papildymą, jos duomenų (praradus kortelę) atkūrimą, dokumento pateikimą kontrolieriui, naudojantis lengvatiniu bilietu, o taip pat iš paslėpto po nutrinamu apsauginiu dažų sluoksniu e. bilieto kortelės PIN kodo, kitų reikalavimų kortelei (priedo 1-3. 3.1 p.), teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas pirko e. bilieto kortelę – naujos ir specifinės formos keleivinio transporto bilietą, kai informacija apie įsigytą bilietą, kainą, išsaugoma elektroninėje kortelėje. Nors atsakovas kortelę pavadino Kauno miesto kortele, tačiau pirkimo sąlygose kitokia jos paskirtis nei numatyta, t. y. atsiskaitymas už važiavimą Kauno miesto visuomeniniu transportu, nenumatyta. Pirmosios instancijos teismas tokią kortelę įvardijo kaip blanką, tačiau tai nekeičia ginčo esmės, nes rengiant ir skelbiat konkursą tokiai prekei pirkti, ir vienu ir kitu atveju taikytini tapatūs SDSDBĮ reikalavimai.
Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas prieštaringai aiškino pirkimo objektą, vengė tiesiogiai ir aiškiai įvardinti perkamos prekės paskirtį, tai teigdamas, kad perka tik laikmenos formą (atmintinę), kuriai SDSDBĮ reikalavimai netaikytini (1 t., 64 b. l.), tai, kad perka kortelių apipavidalinimo paslaugą (1 t., 117 b. l.). Apeliacinės instancijos teisme apelianto atstovas teigė, kad perka kortelę su mikroschema – laikmeną, į kurią įrašys elektroninius duomenis, po ko kortelė taps bilietu, tačiau atstovas negalėjo paaiškinti ar perkamos kortelės tiekėjas turi būti tokios kortelės gamintojas, ar ją (kortelę) gali tiekti įsigydamas iš gamintojo. Iš šių aplinkybių galima daryti išvadą, kad atsakovas nėra apsisprendęs dėl pirkimo objekto, jis (objektas) bei jo įsigijimo tvarka konkurso sąlygose nėra pakankamai tikslūs ir aiškūs (VPĮ 24 str. 7 d.). Elektroninio bilieto viešajame transporte ir keleivių informavimo sistemos sukūrimą iš dalies finansuoja Europos Sąjungos (ES) Regioninės plėtros fondas. Toks projektas vykdomas Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Jo tikslas – sukurti ir įdiegti vieningą miesto viešojo transporto elektroninį bilietą bei informacinę sistemą keleiviams. Iš bylos duomenų matyti, kad ginčo viešasis pirkimas tiesiogiai sietinas su šio projekto įgyvendinimu. E. bilietas skirtas apmokėti už naudojimąsi miesto viešuoju transportu, ir šia paslauga naudosis nemaža dalis vartotojų, taip pat ir besinaudojančių keleivinio transporto lengvata, todėl čia labai svarbi tokių bilietų apskaita. Keleivio bilietas – keleivio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas (KTK 20 str.), todėl kiekvienam keleiviui jis būtinas. Taigi toks bilietas (neturi reikšmės kokiu pavidalu jis cirkuliuoja apyvartoje – popieriniu ar plastikinės kortelės su integruota laikmena pavidalu) turi aiškią visuomeninę reikšmę, kuriamas tenkinti viešuosius interesus, todėl ir vartotojui bei bilietų kontrolę, apskaitą vykdančioms savivaldybės bei valstybės institucijoms, svarbu ne tik, kad e. bilietas užtikrintų tinkamą paslaugą, bet ir būtų saugus. Tai, kad prieš skelbiant ginčo viešo pirkimo konkursą elektroninio bilieto kortelės privalomoji forma turėjo būti parengta ir patvirtinta atsakovo įmonės vadovo įsakymu bei pateikta Komisijai įvertinti, technologinės apsaugos lygiui ir polygiui nustatyti, įrodo byloje esantis 2009 m. spalio 13 d. AB ,,Autrolis“ generalinio direktoriaus įsakymas Nr. V-209, kuriuo buvo patvirtinta Kauno viešojo transporto elektroninio bilieto privalomoji forma, paskiriant atsakingą asmenį, privalėjusį kreiptis į Komisiją įstatymų nustatyta tvarka. Tame pačiame įsakyme nurodomas būtent SDSDBĮ 9 straipsnis, nustatantis saugiųjų dokumentų ar saugiųjų dokumentų blankų privalomos formos rengimą ir tvirtinimą (1 t., 94-95 b. l.). Įsakymas paskelbtas viešai 2009 m. spalio 23 d. „Valstybės žiniose“. Kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai (1 t., 96-108 b. l.) įrodo, kad atsakovas vykdė minėto įstatymo nuostatą ir kreipėsi į Komisiją, pateikdamas minėtą keleivinį transporto bilietą vertinimui ir jo priskyrimui technologinė apsaugos lygiui ir polygiui, tačiau ši procedūra buvo atidėta ir liko nebaigta paties atsakovo iniciatyva dėl to, kad atsakovas ketino praplėsti elektroninio bilieto funkcionalumą, t. y. apjungti jį su Kauno miesto moksleivio pažymėjimu, tačiau e. bilietas ir moksleivio pažymėjimas nebuvo sujunti. Atsakovas į Komisijos raginimus užbaigti bilieto vertinimo procedūrą, nereagavo. Priešingai, 2011 m. vasario 10 d. raštu Komisijai nurodė, kad elektroninio bilieto kortelė nėra dokumentas ir jai netaikytinas SDSDBĮ. Tokį teiginį grindė Susisiekimo ministerijos 2011 m. vasario 1 d. paaiškinimu Nr. 2-583(51) (1 t., 108-109 b. l.). Tačiau iš minimo Susisiekimo ministerijos rašto turinio matyti, kad ministerijos organizuotame pasitarime buvo svarstomi atsakovo pasiūlymai dėl keleivinio transporto bilietų naudojimo teisinio reglamentavimo, keičiant teisės aktus, taip pat ir SDSDBĮ, ministerijai išreiškiant nuomonę, kad elektroninio bilieto kortelė nėra dokumentas ir jų gamybai SDSDBĮ netaikytinas. Teisėjų kolegija tokį raštą vertina tik kaip Susisiekimo ministerijos nuomonę dėl teisės aktų normų prasmės bei teisės aktų pakeitimo perspektyvos, kuri teismui nėra privaloma, nes Susisekimo ministerijai nėra suteikta teisė aiškinti įstatymus ir taikyti SDSDBĮ.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas paskelbė viešo pirkimo konkursą naujos formos objektui, pažeisdamas SDSDBĮ 9 straipsnio reikalavimus, t. y. nustatyta tvarka nepatvirtinęs privalomos e. bilieto (nesvarbu, kad jis pavadintas Kauno miesto kortele, tačiau jo paskirtis būti bilietu, važiuojant miesto viešuoju transportu) formos ir nepateikęs Komisijai vertinti.
Pagal SDSDBĮ 3 straipsnį saugiųjų dokumentų ir saugiųjų dokumentų blankų technologinę apsaugą ir licencijuojamos veiklos priežiūrą vykdo bei atlieka kitas šio įstatymo nustatytas funkcijas Saugiųjų dokumentų ir saugiųjų dokumentų blankų technologinės apsaugos tarnyba prie Finansų ministerijos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiai institucijai suteikė bylos dalyvio – trečiojo asmens, statusą, nes teismo sprendimas, koks jis bebūtų, neturės įtakos šios institucijos teisėms ir pareigoms (CPK 37, 47 str.). Nagrinėjamu atveju Saugiųjų dokumentų ir saugiųjų dokumentų blankų technologinės apsaugos tarnyba yra išvadą duodanti valstybės institucija (CPK 49 str. 3 d.), kadangi ginčas susijęs su viešo intereso gynimu. Ši Tarnyba raštu (1 t., 88-91 b. l., 2 t., 55-59 b. l.), o apeliacinės instancijos teisme jos atstovė ir žodžiu patvirtinto, kad atsakovas perka bilietą – dokumentą, suteikiantį teisę vykti visuomeniniu transportu, t. y., kad perkama kortelė bus naudojama kaip keleivinio transporto bilietas, todėl toks bilietas turi būti pateiktas Komisijai, ir ji turi nuspręsti dėl jo apsaugos lygio. Nors SDSDBĮ neišskirtas keleivio e. bilietas, tačiau kitos panašaus pobūdžio kortelės (ID kortelė, studento, vairuotojo pažymėjimas ir kt.) priskiriami prie saugiųjų dokumentų, todėl ir dėl e. bilieto kortelės apsaugos lygio, ar tokia kortelė turi būti priskirta apsaugos lygiui, turi spręsti Komisija. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, prieina prie išvados, kad atsakovas nepaneigė Saugiųjų dokumentų ir saugiųjų dokumentų blankų technologinės apsaugos tarnybos išvadų, savaip interpretavo teisės aktų reikalavimus, taip paneigdamas SDSDBĮ nustatytą e. bilieto kortelės patikros procedūrą, kartu eliminuodamas iš konkurso sąlygų (Tiekėjų minimalūs kvalifikacijos reikalavimai) reikalavimą tiekėjui turėti e. bilieto kortelės gaminimo licenciją. Tiekėjų kvalifikacija neatsiejama nuo pirkimo objekto ir reikalavimų šiam objektui, todėl nustačius, kad e. bilieto kortelei turi būti taikomas atitinkamas apsaugos lygis, tokią kortelę gaminti turi teisę tik licencijuotas tiekėjas (VPĮ 24, 87 str.). Kadangi konkurso sąlygos parengtos pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, todėl jos negali būti pripažintos teisėtomis. Neteisėtų sąlygų pagrindu organizuojamas konkursas taip pat nėra teisėtas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas nei pirkimo dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo procese nesugebėjo tiksliai apibrėžti pirkimo objekto bei išsamiai paaiškinti, kodėl vengė SDSDBĮ nustatytos e. bilieto kortelės patikros, neatskleidė tokio pirkimo esmės. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovas į tiekėjų klausimus dėl perkamo objekto, reikalavimų jam bei tiekėjams atsakė neišsamiai, nesuteikė jiems (tiekėjams) pakankamai informacijos (1 t., 58 b. l.). Dėl šių faktinių aplinkybių, o taip pat ir dėl to, kad perkančioji organizacija pažeidė jai žinomas SDSDBĮ apibrėžtas taisykles, teisėjų kolegija turi pakankamą pagrindą išvadai, kad atsakovas pažeidė VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintą skaidrumo principą, ir tai prilyginama imperatyvių nuostatų pažeidimui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino konkurso sąlygas ir nutraukė konkursą.
Nepagrįstas apelianto teiginys, kad ieškovas neturėjo teisės skųsti perkančiosios organizacijos ginčo konkurso sąlygų. Kiekvieną perkančiosios organizacijos veiksmą, o taip pat ir sąlygas, turi teisę ginčyti kiekvienas suinteresuotas pirkimu asmuo – potencialus tiekėjas, net neturėdamas formalaus dalyvio statuso (VPĮ 93 str.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas turi interesą byloje, yra licencijuotas saugiųjų dokumentų ir blankų gamintojas, pasinaudojo VPĮ nustatyta išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka, pateikdamas pretenziją (VPĮ 94 str.), o ieškinio faktinis pagrindas sutampa su pretenzijos perkančiajai organizacijai faktinėmis aplinkybėmis. Teismas, nagrinėdamas bylą, atsižvelgdamas į byloje egzistuojantį viešąjį interesą (viešųjų pirkimų bylose toks elementas egzistuoja), turi teisę spręsti dėl viešo pirkimo konkurso teisėtumo ir savo iniciatyva.
Apelianto nurodyto teiginio apie tai, kad atsakovas turi taikyti ir išorines materialias kortelių apsaugos priemones, skundžiamame teismo sprendime nėra. Jau minėta, kad dėl apsaugos lygio ir polygio sprendžia Komisija.
Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1458/2011, nagrinėjamo ginčo faktinės aplinkybės nors panašios, tačiau nėra tapačios su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, todėl minėtoje nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės nėra nei prejudiciniai faktai (CPK 182 str. 2 p.), nei teismų praktika (CPK 4 str.).
Į visus esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Tenkinti apeliacinio skundo jo argumentais ir naikinti ar keisti iš esmės teisingą sprendimą, nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Iš apelianto AB „Autrolis“ ieškovui UAB „Lodvila“ priteisiama 2 238 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų, kurios įrodytos rašytiniais įrodymais (CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo akcinės bendrovės„Autrolis“ ieškovui uždarajai bendrovei „Lodvila“ 2 238 Lt (du tūkstančius du šimtus trisdešimt aštuonis litus) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.