- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-26
- Bylos Nr.
- 2A-1458/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Kazys Kailiūnas, Donatas Šernas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Lodvila“
- Atsakovas
- savivaldybės įmonei „Susisiekimo paslaugos“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lodvila“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5134-823/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lodvila“ ieškinį atsakovui savivaldybės įmonei „Susisiekimo paslaugos“ dėl viešojo pirkimo nutraukimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Lodvila“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui SĮ „Susisiekimo paslaugos“, prašydamas pripažinti atsakovo vykdomą atvirą konkursą „Bekontakčių intelektinių nuotolinio veikimo elektroninių kortelių viešasis pirkimas“ niekiniu ir negaliojančiu ir įpareigoti atsakovą nutraukti pirkimo procedūras. Ieškovas nurodė, kad ginčo konkurso sąlygos prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Ieškovo teigimu, konkurso sąlygose nurodytas klaidinantis pirkimo objektas, siekiant išvengti reikalavimo tiekėjams turėti licenciją gaminti saugiuosius dokumentus ir saugiuosius dokumentų blankus, o konkurso sąlygų 4 dalyje „Dalyvių kvalifikacijos reikalavimai“ nustatyti bendrieji tiekėjų kvalifikacijos reikalavimai neatitinka imperatyvių Lietuvos Respublikos įstatymuose keliamų reikalavimų tiekėjams, kurie verčiasi veikla, kuri reikalinga pirkimo sutarčiai įvykdyti. Ieškovas nurodė, kad konkurso sąlygų 2.1 punkte nurodyta, jog pirkimo objektas yra bekontakčių intelektinių nuotolinio veikimo elektroninių kortelių pirkimas, 2011 m. vasario 25 d. skelbime apie pirkimą II. 1.5 punkte nurodyta, jog perkamos bekontaktės intelektinės nuotolinio veikimo elektronines kortelės, kurios bus naudojamos elektroniniams viešojo transporto bilietams. Ieškovo nuomone, kadangi kaip nurodyta skelbime apie pirkimą, atsakovo perkamos kortelės bus naudojamos elektroniniams viešojo transporto bilietams, o atsakovas patvirtino, jog pirkimo objektas apima ne tik kortelių pirkimą, bet ir papildomas paslaugas, t.y. kortelių aktyvavimo paslaugas, kurias suteikus kortelėje aktyvuojamas elektroninis viešojo keleivinio transporto bilietas, tokia kortelė turėtų būti laikoma jei ne keleivinio transporto bilietu, tai bent jau keleivinio transporto bilieto blanku. Dėl to, ieškovo įsitikinimu, konkurso pirkimo objektu laikytinas keleivinio transporto bilietų blankų pirkimas ir e-bilieto aktyvavimo paslaugų pirkimas. Ieškovas nurodė, kad atsakovo perkamos bekontaktės intelektinės nuotolinio veikimo elektronines kortelės turi būti laikomos keleivinio transporto bilieto blanku, kadangi tik įdiegus kortelėse visas saugiųjų dokumentų ir saugiųjų dokumentų blankų technologinės apsaugos nustatymo komisijos reikalaujamas technologines apsaugos priemones bus galima užtikrinti saugų elektroninio keleivinio transporto bilieto naudojimą bei apskaitą. Ieškovas pažymėjo, kad tuo atveju, jei perkamos bekontaktės intelektinės nuotolinio veikimo elektronines kortelės bus be pakankamų technologinės apsaugos priemonių, kils grėsmė, jog kortelės, o kartu ir jose aktyvuoti elektroniniai keleivinio transporto bilietai gali būti padirbti, taip pat gali būti neužtikrinta pakankama keleivinio transporto bilietų buhalterinės apskaitos kontrolė. Ieškovas nurodė, kad Saugiųjų dokumentų ir saugiųjų dokumentų blankų gamybos įstatymo (toliau – ir SDSDBGĮ) reikalavimus keleivinio transporto bilieto ir jo blankų gamybos veikla yra valstybės licencijuojama. Ieškovas atkreipė dėmesį, kad teismų praktikoje nustatyta, jog reikalavimo turėti licenciją neįrašymas į viešojo konkurso sąlygas, yra įstatymo, reikalaujančio turėti tokią licenciją, nuostatų pažeidimas, todėl reikalavimas turėti licenciją privalėjo būti įtrauktas į konkurso sąlygas. Ieškovas nurodė, kad iki ginčo konkurso tiektos atsakovui ir VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ analogiškos e-bilieto kortelės buvo pripažįstamos saugiuoju dokumentų blanku tiek atsakovo bei viešosios įstaigos „Klaipėdos keleivinis transportas“, tiek ir Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Ieškovo teigimu, kadangi teisinis reglamentavimas nėra pasikeitęs, ginčo konkurse taip pat privaloma užtikrinti, kad pirkimo objektas ir konkurso sąlygos atitiktų imperatyvius reikalavimus, nustatytus SDSDBGĮ 2 straipsnyje ir 18 straipsnio 1 dalyje. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovo paskelbtas konkursas laikytinas vienašaliu sandoriu, kadangi juo atsakovas siekia sukurti civilines teises ir pareigas, t.y. įsigyti konkurso sąlygose nurodytą pirkimo objektą. Ieškovo įsitikinimu, atsakovo paskelbtas konkursas pripažintinas prieštaraujančiu imperatyvioms SDSDBGĮ ir Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) normoms ir dėl to laikytinas niekiniu ir negaliojančiu, atsakovas įpareigotinas nutraukti pirkimo procedūras.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 3 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo UAB „Lodvila“ valstybei 13 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Šalies argumentai
Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas kreipėsi į teismą ginčydamas ne konkrečias ginčijamo konkurso sąlygas, o jų nebuvimą, taigi ieškovo siekiamas rezultatas – ne galimybių jam dalyvauti ginčo konkurse sudarymas, o galimų tiekėjų rato susiaurinimas. Teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu ieškovo atstovas paaiškino, kad savo teisinį suinteresuotumą ieškovas grindžia tuo, kad ieškovo, kaip atitinkamą licenziją turinčios įmonės, gamybos kaštai yra didesni, ir todėl teisės dalyvauti konkurse suteikimas pernelyg plačiam asmenų ratui sudaro ieškovui nepalankias konkurencines sąlygas. Teismas pažymėjo, kad į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovas pateikė pasiūlymą konkursui ir jo pasiūlyta kaina yra mažesnė nei kitų tiekėjų. Teismas atkreipė dėmesį, kad teisė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą ieškovui įstatymais nėra suteikta, taigi vertinant ieškovo teisinį suinteresuotumą atsižvelgtina tik į jo paties privatų interesą. Teismo nuomone, konkurencijos ribojimo tikslas nepripažintinas teisėtu ieškovo interesu, kuris galėtų būti ginamas teismine tvarka, kadangi šis tikslas neatitinka VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintų viešųjų pirkimų tikslų bei principų. Esant tokioms aplinkybėms teismas sutiko su atsakovo argumentu, jog ieškovas nagrinėjamoje byloje negali būti pripažintas teisiškai suinteresuotu asmeniu, ir jau vien dėl to jo pareikštas reikalavimas teismo negali būti tenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad ieškovo keliama abejonė dėl ginčijamo konkurso sąlygų atitikties imperatyvioms įstatymų nuostatoms yra neatsiejamai susijusi su ginčo pirkimo objekto apibrėžimu – t.y. tam, kad pripažinti pagrįstu ieškovo reikalavimą, būtina nustatyti, kad ginčijamo pirkimo objektas konkurso sąlygose apibrėžtas neteisingai, taigi ieškiniu iš esmės reikalaujama įvertinti ginčo pirkimo objekto apibrėžimo konkurso dokumentuose pagrįstumą.
Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog teismas, atlikdamas viešųjų pirkimų kontrolę jam priskirtos kompetencijos ribose, negali perimti tų funkcijų, kurios pagal įstatymą priskiriamos tik perkančiajai organizacijai, be to, teismai, nagrinėdami viešųjų pirkimų ginčus pagal tiekėjų reiškiamus reikalavimus, viešųjų pirkimų kontrolę atlieka tik tiekėjų teisių apsaugos aspektu, taigi nors viešųjų pirkimų tikslas pagal VPĮ 3 straipsnio 2 dalį – vadovaujantis šio įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai (atlikti pirkimą įgaliojusiai perkančiajai organizacijai) ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas, teismas, nagrinėdamas viešųjų pirkimų ginčus, nevertina tam tikro viešojo pirkimo jo racionalumo ar tikslingumo aspektu, teismas tik įvertina, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistos įstatyme numatytos viešojo pirkimo procedūros bei viešųjų pirkimų principai, t.y. ar buvo sudarytos tinkamos sąlygos įstatyme numatyto viešųjų pirkimų tikslo realizavimui, įgyjant perkančiosios organizacijos pageidaujamą pirkimo objektą.
Teismas nurodė, kad viešųjų pirkimų objektą, atsižvelgdama į savo poreikius, apibrėžia perkančioji organizacija, o teismas, vertindamas, ar tam tikro viešojo pirkimo sąlygos atitinka įstatymo reikalavimus (inter alia reikalavimus, susijusius su konkrečiu pirkimo objektu), pirkimo objektą vertina taip, kaip jis apibrėžtas perkančiosios organizacijos pirkimo dokumentuose. Teismas pažymėjo, kad teismas negali nustatyti kitokio viešojo pirkimo objekto, nei jis nustatytas pirkimo dokumentuose, taip pat negali įpareigoti perkančiosios organizacijos pirkimo dokumentuose pakeisti pirkimo objekto apibrėžimą, kadangi tai išimtinė perkančiosios organizacijos, kaip pirkimo sutarties šalies (pirkėjo), kompetencija.
Teismas nurodė, kad, atsakovo teigimu, ginčo pirkimu siekiama įgyti bekontaktes intelektines nuotolinio veikimo elektronines korteles, kurių tik viena iš panaudojimo galimybių – panaudojimas Vilniaus miesto viešojo transporto e-bilietui. Teismas nurodė, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1539 patvirtintą Elektroninių mikromokėjimų ir identifikavimo sistemos plėtros 2007-2017 m. programą nekontaktinė elektroninė kortelė turėtų būti naudojama ne tik transporto bilietams, bet ir kaip automobilių stovėjimo kortelė, mokinio kortelė ir kt. Dėl to teismas sutiko su atsakovu, kad jau vien dėl šios priežasties ginčijamo konkurso objekto nėra pagrindo sutapatinti su keleivinio transporto bilietu ar jo blanku. Teismas taip pat sutiko su atsakovo argumentu, jog SDSDBGĮ taikymas, atsižvelgiant į šio įstatymo paskirtį ir jame numatytus saugiųjų dokumentų ir saugiųjų dokumentų blankų apsaugos būdus, aiškiai apribojamas materialiaisiais dokumentais. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis SDSDBGĮ 2 straipsnio 11 dalimi, saugiojo dokumento ar saugiojo dokumento blanko technologinės apsaugos lygis – saugiojo dokumento ar saugiojo dokumento blanko apsaugos nuo klastojimo lygis, priklausantis nuo saugiajame dokumente ar saugiajame dokumento blanke esančių privalomų skirtingų lygių saugiojo ar saugiojo dokumento blanko technologinės apsaugos priemonių skaičiaus. Teismas nurodė, kad saugiojo dokumento ar saugiojo dokumento blanko technologinės apsaugos priemonės – specialiosios medžiagos ir būdai, naudojami saugiajam dokumentui ar saugiajam dokumento blankui nuo klastojimo apsaugoti (SDSDBGĮ 2 straipsnio 27 dalis). Teismo teigimu, byloje nenustatyta, kad tokios privalomos saugumo priemonės bus taikomos atsakovo perkamoms bekontaktėms intelektinėms nuotolinio veikimo elektroninėms kortelėms, todėl nėra pagrindo teigti, kad jų tiekėjas turėtų atitikti reikalavimus, SDSDBGĮ nustatytus saugiųjų dokumentų ar saugiųjų dokumentų blankų gamintojams. Teismas atmetė kaip teisiškai nereikšmingus ieškovo argumentus, susijusius su tokių apsaugos priemonių taikymo tikslingumu, atsižvelgiant į galimus atsakovo perkamų kortelių panaudojimo būdus, kadangi teismas, spręsdamas dėl viešųjų pirkimų procedūros teisėtumo, konkretaus pirkimo tikslingumo nevertina.
Teismas pažymėjo, kad konkurso sąlygų, ypač tiekėjų kvalifikacijos reikalavimų, nustatymo, ir tiekėjų pasiūlymų vertinimo etapuose ypač svarbus proporcingumo principas. Teismas nurodė, kad negalima nustatyti tokių reikalavimų, kurie būtų pertekliniai perkančiajai organizacijai siekiant tikslo įsitikinti dėl tiekėjo patikimumo, dėl to VPĮ 32 straipsnis įtvirtina „minimalių“ reikalavimų tiekėjų kvalifikacijai sąvoką, kuri suponuoja perkančiųjų organizacijų pareigą atsižvelgti į minėtą tikslų ir priemonių pusiausvyrą. Teismo įsitikinimu, nenustačius, jog ieškovo nurodyti kvalifikaciniai reikalavimai tiekėjams yra būtini atsižvelgiant į konkurso dokumentuose nurodytą pirkimo objektą, nėra pagrindo teigti, jog atsakovas, nenustatydamas tokio reikalavimo konkurso sąlygose, pažeidė imperatyvias įstatymų nuostatas, todėl ieškovo reikalavimas dėl konkurso procedūrų nutraukimo teismo pripažįstamas nepagrįstu ir atmestinu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Lodvila“ prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas negali būti pripažintas byloje teisiškai suinteresuotu asmeniu, kadangi konkurencijos ribojimo tikslas nepripažintinas teisėtu ieškovo interesu, kuris galėtų būti ginamas teismine tvarka, kadangi šis tikslas neatitinka VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintų viešųjų pirkimų tikslų bei principų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismas yra pasisakę, jog teisinį suinteresuotumą turi ne tik pirkimo objektą pasiūlęs subjektas (dalyvis), bet ir galintis tokį objektą pasiūlyti (tiekėjas) asmuo, bet dėl vienų ar kitų priežasčių to nepadaręs. Be to, Europos Bendrijų Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad perkančiosios organizacijos sprendimų peržiūros procedūra turi būti prieinama bent jau kiekvienam suinteresuotam asmeniui, kuris yra ar buvo suinteresuotas, kad su juo būtų sudaryta viešojo pirkimo sutartis, ir kuris dėl tariamo pažeidimo gali arba galėjo patirti žalą, nepaisant galimybės gauti nuostolių atlyginimą, nuo to momento, kai perkančioji organizacija išreiškia savo valią, galinčią sukelti teisines pasekmes. Ieškovas pateikė konkursui savo pasiūlymą, tačiau atsižvelgdamas į tai, jog konkurso sąlygos nereikalauja, kad tiekėjai turėtų licenciją gaminti saugiuosius dokumentus ir saugiuosius dokumentų blankus, siekdamas pateikti konkurencingą pasiūlymą, privalėjo pateikti tokį pasiūlymą, kuris iš esmės jam yra nuostolingas, kadangi gamybos kaštai nepadengiami. Tai, jog atsakovas neįrašė konkurso sąlygose reikalavimo turėti įstatymų reikalaujamas licencijas pirkimo objektui gaminti, leido jam tikėtis, jog tiekėjai konkurse pasiūlys mažesnes kainas palyginus su tomis, kurios būtų pasiūlytos tokį reikalavimą įtraukus. Ieškovas nebegalėjo tikėtis laimėti konkurso pateikdamas pasiūlymą su realia šių prekių rinkos kaina vien, dėl to, jog konkurse leista dalyvauti taip pat ir tiekėjams, kurie neturi licencijos gaminti saugiuosius dokumentus ir saugiuosius dokumentų blankus. Nustačius konkurso sąlygose tiekėjo kvalifikacinį reikalavimą turėti licenciją saugiųjų dokumentų ir dokumentų blankų gamybai nebūtų neproporcingai ribojama konkurencija tarp tiekėjų, kadangi taip būtų saugojamas viešasis interesas saugiuosius dokumentus gaminti tik licencijuotose įmonėse. Priešingai, nenustačius tokio reikalavimo, pažeidžiami ieškovo teisėti interesai tikėtis, kad viešųjų pirkimų konkursuose, kuriuose pirkimo objektas yra prekė, kurią gali gaminti tik reikiamą licenciją turintys asmenys, pasiūlymus pateikti galės tik tie tiekėjai, kurie turi tokias licencijas. Konkurso sąlygose netinkamai apibrėžus pirkimo objektą bei nereikalaujant iš tiekėjo turėti licenciją gaminti saugiuosius dokumentus ir saugiuosius dokumentų blankus yra pažeidžiami lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo viešųjų pirkimų principai ir tuo pažeidžiamas privatus ieškovo interesas, kad jo atžvilgiu atsižvelgiant į ypatingą pirkimo objekto gamybos specifiką būtų laikomais visų šių principų.Teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškiniu iš esmės reikalaujama tik įvertinti ginčo pirkimo objekto apibrėžimo konkurso dokumentuose pagrįstumą. Ieškovas ieškiniu ginčijo konkurso sąlygų atitiktį imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Ieškiniu ieškovas neprašė įpareigoti atsakovą pirkimo dokumentuose pakeisti pirkimo objekto apibrėžimą. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, jog konkurso sąlygos, susijusios su reikalavimais tiekėjams, kurie gamins bei tieks pirkimo objektą pažeidė imperatyvias įstatymų nuostatas. Be to, pirmosios teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog pats atsakovas pirkimo dokumentuose pirkimo objektą apibrėžia kaip elektroninių viešojo keleivinio transporto bilietų pirkimą. Teismo padarytos išvados ir atsakovo teiginiai, kad perkamos kortelės yra skirtos ne tik viešojo transporto bilietams, bet ir kitokioms paslaugoms, yra nepagrįstos, kadangi pirkimo dokumentuose apie kitokią šių kortelių panaudojimo paskirtį nenurodyta ir tiekėjas, susipažinęs su konkurso sąlygomis galėjo daryti pagrįstą išvadą, jog perkami būtent viešojo transporto bilietai bekontaktės intelektinės nuotolinio veikimo elektroninės kortelės formoje. Elektroninio bilieto kortelė, kurioje įrašyti ir galimi perskaityti elektroniniai įrašai apie mokesčio už keleivių vežimą sumokėjimą, yra dokumentas, patvirtinantis kortelės turėtojo teisę važiuoti viešuoju keleiviniu transportu, kas atitinka SDSDBGĮ 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžtą keleivinio transporto bilieto sąvoką. Teismas, nustatydamas atsakovo pirkimo dokumentuose nurodytą ginčo viešojo pirkimo objektą, neturėjo vadovautis vien pažodiniu konkurso sąlygų 2.1 punkte pateiktu pirkimo objekto apibrėžimu, o turėjo atsižvelgti į kitas pirkimo dokumentuose nurodytas šį apibrėžimą praplečiančias (paaiškinančias) sąlygas ir tikruosius atsakovo ketinimus.Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovo atstovai teismo posėdžio metu nurodė, jog jie patys licencijos gaminti saugiuosius dokumentus ir saugiųjų dokumentų blankus neturi, tačiau jie patvirtino, jog patys gamins elektroninį bilietą su turima įranga įkeldami jį į perkamą kortelę, o Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnybos prie LR finansų ministerijos atstovė nurodė, jog jei ginčijamą konkursą laimėtų tiekėjas, neturintis licencijos saugiųjų dokumentų ir saugiųjų dokumentų blankų gamybai, tai būtų neteisėta gamyba. Teismas nepasisakė dėl ieškovo argumento, kad atsakovas, nereikalaudamas iš tiekėjų pateikti licenciją saugiųjų dokumentų ir saugiųjų dokumentų blankų gamybai, negalės įvykdyti savo pareigos visapusiškai išsiaiškinti, ar tiekėjas yra kompetentingas, patikimas ir pajėgus įvykdyti pirkimo sąlygas, t.y. pagaminti saugųjį dokumentą - keleivinio transporto bilietą bekontaktės intelektinės nuotolinio veikimo elektroninės kortelės formoje. Teismo išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog tiekėjas turėtų atitikti reikalavimus, SDSDBGĮ nustatytus saugiųjų dokumentų ar saugiųjų dokumentų blankų gamintojams, nes byloje nenustatyta, kad saugiojo dokumento ar saugiojo dokumento blanko technologinės apsaugos priemonės bus taikomos atsakovo perkamoms kortelėms, prieštarauja SDSDBGĮ 6 bei 9 straipsnių normoms. Atsakovas nesikreipė į Saugiųjų dokumentų ir saugiųjų dokumentų blankų technologinės apsaugos nustatymo komisiją dėl ginčo viešojo pirkimo objekto įvertinimo bei jo priskyrimo tam tikram technologinės apsaugos lygiui ir polygiui, todėl jis neturėjo teisės vienašališkai nuspręsti kokios apsaugos priemonės šiam objektui turėtų būti taikomos. Teismas neatsižvelgė į bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, jog atsakovas yra patvirtinęs dabar naudojamos Vilniaus miesto viešojo transporto elektroninio bilieto kortelės privalomąją formą remiantis SDSDBGĮ reikalavimais ir Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnyba prie LR finansų ministerijos yra tokį e-bilietą įregistravusi kaip saugųjį dokumentą. Atsakovas pripažino, jog ginčijamo pirkimo objekto privalomą naudoti formą turės tvirtinti atitinkamus įgaliojimus turinti institucija, tuo pačiu iš esmės pripažino, jog tokiu atveju pirkimo objektui turi būti taikomos SDSDBGĮ nustatyti reikalavimai, kadangi remiantis SDSDBGĮ 9 straipsnio 5 dalimi patvirtinusi keleivinio transporto bilietų privalomąją formą tvirtinanti įstaiga per 30 dienų privalo kreiptis į Saugiųjų dokumentų ir saugiųjų dokumentų blankų technologinės apsaugos nustatymo komisiją dėl keleivinio transporto bilietų vertinimo ir priskyrimo technologinės apsaugos lygiui ir polygiui.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas SĮ „Susisiekimo paslaugos“ prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo nuomone, apeliacinio skundo argumentai dėl ieškovo teisinio suinteresuotumo byloje buvimo yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs visas bylos aplinkybes, teisėtai ir pagrįstai pripažino apelianto teisinio suinteresuotumo nebuvimą nagrinėjamoje byloje. Atsakovas pažymi, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, jog apeliantas, siekdamas gauti licenciją gaminti saugiuosius dokumentus ir saugiuosius dokumentų blankus bei turėti teisę juos gaminti investavo ir nuolat investuoja savo lėšas, kad jo gamybos kaštai yra didesni palyginti su kitais potencialiais tiekėjais, kurie neturi tokios licencijos, ir kad apeliantas siekdamas pateikti konkurencingą pasiūlymą, privalėjo pateikti tokį pasiūlymą, kuris iš esmės yra jam nuostolingas, nes nepadengiami gamybos kaštai, yra teisiškai nepagrįsti, todėl neturėtų būti vertinami. Pateikdamas pasiūlymą dalyvauti viešajame pirkime apeliantas, įvertinęs konkurso sąlygų reikalavimus bei visas galimas išlaidas, susijusias su prekės tiekimu, pats turi įvertinti ir siūlyti savo kainą, perkančioji organizacija negali prisiimti atsakomybės už tiekėjo pasiūlytą kainą ir dėl to galimai jo patiriamus nuostolius. Atsakovo teigimu, apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad nustačius konkurso sąlygose tiekėjo kvalifikacinį reikalavimą turėti licenciją saugiųjų dokumentų ir saugiųjų dokumentų blankų gamybai nebūtų neproporcingai ribojama konkurencija tarp tiekėjų, kadangi būtų saugojamas viešasis interesas, taip pat neturėtų būti vertinama. Atsakovas pažymi, kad VPĮ 93 straipsnis suteikia teisę kreiptis į teismą su ieškiniu tiekėjams tik tada, kai perkančioji organizacija savo veiksmais gali pažeisti tiekėjo asmeninius interesus ar teises, o šiuo atveju apeliantas neturi teisės reikšti ieškinio, nes grindžia jį viešųjų interesų apsauga, kuriems ginti apeliantas neturi įgalinimų. Atsakovo įsitikinimu, nėra pagrindo sutikti su apelianto pozicija, kad atsakovo perkamos elektroninės kortelės, kurioms įsigyti atsakovas vykdė konkursą, laikytinos saugiu dokumentu ar bent jau saugaus dokumento blanku, todėl konkurso sąlygose turi būti nurodytas reikalavimas tiekėjams turėti licenciją gaminti tokius dokumentus ar blankus. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai analizavo pirkimo objektą per taikomas SDSDBGĮ bei šį įstatymą lydinčių teisės aktų nustatytą teisinio reguliavimo prizmę ir pagrįstai konstatavo, kad perkamam objektui minėtas įstatymas netaikomas. Atsakovas nurodo, kad elektroninės kortelės negali būti laikomos nei saugiuoju dokumentu, nei saugaus dokumento blanku ir joms negali būti taikomas SDSDBGĮ bei jį lydinčių teisės aktų nustatytas teisinis reguliavimas. Atsakovas pažymi, kad SDSDBGĮ 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžta, kas yra dokumento blankas, t. y. Lietuvos Respublikos valstybės ar savivaldybės institucijos arba įstaigos ar Europos Sąjungos teisės aktu nustatytos formos blankas, skirtas pildyti ir naudoti kaip dokumentas, išskyrus blanką, kuris užpildytas gali būti teikiamas elektroniniu būdu, todėl laikytina, kad SDSDBGĮ nėra taikomas perkamoms elektroninėms kortelėms. Atsakovas pažymi, kad visi SDSDBGĮ teisiniai reikalavimai, kurie nustatyti saugiesiems dokumentams ir jų blankams, yra susiję su materialiomis, bet ne skaitmeninėmis (elektroninėmis) apsaugos priemonėmis. Atsakovas nurodo, kad perkamos elektroninės kortelės laikytinos tik materialia laikmena, kuri skirta talpinti ir saugoti elektroninius duomenis, tačiau ji negali būti laikoma dokumentu ar dokumento blanku.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 3 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Byloje nustatyta, kad atsakovas SĮ „Susisiekimo paslaugos“ 2011 m. vasario 25 d. paskelbė atvirą konkursą „Bekontakčių intelektinių nuotolinio veikimo elektroninių kortelių viešasis pirkimas“ (pirkimo Nr. 38993). Pagal konkurso sąlygas pirkimo objektas – bekontaktės intelektinės nuotolinio veikimo elektroninės kortelės (objekto kodas pagal BVPŽ – 30162000-2). Pasiūlymus konkursui pateikė 7 tiekėjai, tarp kurių buvo ir ieškovas UAB „Lodvila“. Ieškovas 2011 m. kovo 16 d. pateikė atsakovui pretenziją dėl galimo konkurso sąlygų prieštaravimo imperatyvioms įstatymų nuostatoms, kadangi konkurso sąlygose nenumatytas privalomas reikalavimas tiekėjams turėti saugiųjų dokumentų ar saugiųjų dokumentų blankų gamybos licenziją. 2011 m. kovo 17 d. atsakovas SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ieškovo UAB „Lodvila“ pretenzijos netenkino, nurodydamas, kad perkamas objektas nėra saugusis dokumento blankas pagal SDSDBGĮ, todėl tokio reikalavimo tiekėjams nustatymas būtų ribojantis konkurenciją ir pažeidžiantis Viešųjų pirkimų įstatyme (toliau – VPĮ) nustatytus viešųjų pirkimų principus. Nesutikdamas su tokiu perkančiosios organizacijos sprendimu, ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti ginčo konkursą niekiniu ir negaliojančiu, panaikinti atsakovo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ 2011 m. kovo 17 d. sprendimą dėl UAB „Lodvila“ pretenzijos atmetimo ir įpareigoti atsakovą nutraukti ginčo konkurso pirkimo procedūras. Taigi nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas dėl viešųjų pirkimų teisinių santykių.
Viešųjų pirkimų institutas yra tiek nacionalinės, tiek Europos Bendrijos teisės objektas, todėl, be nacionalinės teisės aktų, jis reguliuojamas ir Europos Bendrijos teisės aktais – direktyvomis. Tačiau Bendrijos teisė nereguliuoja visų viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo aspektų, kai kuriuos palikdama nacionalinei teisei. Viešųjų pirkimų teisinius santykius nacionaliniu lygmeniu reguliuoja bendrieji ir specialieji teisės aktai. Bendrieji teisės aktai – CK ir CPK, specialieji teisės aktai – VPĮ bei kiti viešuosius pirkimus reglamentuojantys teisės aktai. Remiantis VPĮ 3 straipsnio 1, 2 dalimis perkančiajai organizacijai nustatyta imperatyvi pareiga užtikrinti, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų bei kitų įstatymo reikalavimų įgyvendinant pirkimų tikslą – sudaryti viešojo pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai panaudojant lėšas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką aiškinant ir taikant viešųjų pirkimų institutą, yra nurodęs, kad Viešųjų pirkimų įstatymu siekiama kokybišką prekių ir paslaugų, reikalingų užtikrinti valstybės ir savivaldybių darnią ir tinkamą veiklą, gavimą, skatinti konkurenciją ir rinkos plėtrą, užtikrinti racionalų valstybės biudžeto lėšų naudojimą, garantuoti lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principus, įgyvendinti priemones, atsižvelgiant į Nacionalinės kovos su korupcija programos tikslus ir uždavinius. Viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl VPĮ viešiesiems pirkimams nustatyti specialūs reikalavimai, o šio įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2005; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2008). Europos Bendrijų Teisingumo Teismas viešojo pirkimo procedūrų koordinavimo Bendrijos lygiu procese išskiria ne tik laisvo prekių, paslaugų judėjimo bei įsisteigimo laisvės apsaugą, bet ir tiekėjų ekonominių interesų apsaugą bei šių tiekėjų tarpusavio konkurencijos skatinimą (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2000 m. spalio 5 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C-16/98, Rink. 2000, p. I-8315).
Dėl ginčijamo viešojo pirkimo objekto pripažinimo saugiuoju dokumentu, viešojo transporto bilietu
Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentu dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo atsakovo perkamo objekto – bekontakčių intelektinių nuotolinio veikimo elektroninių kortelių – kvalifikavimo.
Apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad apeliantas pripažįsta, jog viešojo pirkimo objektą, atsižvelgdama į savo poreikius, turi teisę vienašališkai apibrėžti pati perkančioji organizacija. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad teismas, atlikdamas viešųjų pirkimų kontrolę jam priskirtos kompetencijos ribose, negali perimti tų funkcijų, kurios pagal įstatymą priskiriamos tik perkančiajai organizacijai, vertindamas, ar tam tikro viešojo pirkimo sąlygos atitinka įstatymo reikalavimus, įskaitant reikalavimus, susijusius su konkrečiu pirkimo objektu, teismas pirkimo objektą vertina taip, kaip jis apibrėžtas perkančiosios organizacijos pirkimo dokumentuose ir negali nustatyti kitokio viešojo pirkimo objekto, nei jis nustatytas pirkimo dokumentuose, taip pat negali įpareigoti perkančiosios organizacijos pirkimo dokumentuose pakeisti pirkimo objekto apibrėžimą, kadangi tai išimtinė perkančiosios organizacijos, kaip pirkimo sutarties šalies (pirkėjo), kompetencija.
Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas nepagrįstai teigia, kad elektroninė kortelė laikytina dokumentu, patvirtinančiu kortelės turėtojo teisę važiuoti viešuoju keleiviniu transportu, kas atitinka SDSDBGĮ 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžtą keleivinio transporto bilieto sąvoką. Kelių transporto kodekso, reglamentuojančio keleivių, bagažo, krovinių ir pašto, dokumentų siuntų vežimų organizavimo ir vykdymo, vežimų valstybinio valdymo ir kontrolės, atsakomybės už turtinę žalą klausimus, 20 straipsnio 1 dalis numato, kad keleivio bilietas – tai keleivio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas. SDSDBGĮ 2 straipsnio 3 dalis apibrėžia keleivinio transporto bilieto sąvoką – tai dokumentas, kuriuo suteikiama teisė vykti keleiviniu transportu, išskyrus tarptautinio susisiekimo ir oro transporto bilietus bei bilietą – kasos aparato kvitą. Dokumentu yra laikomas materialus objektas, kuriame užfiksuotos kokios nors žinios (informacija). Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą bei dokumento sampratą, nėra pagrindo pripažinti, kad elektroninė kortelė, kol į ją nėra įkelta informacija, gali būti laikoma dokumentu (saugiuoju dokumentu), o tuo pačiu ir transporto bilietu, kadangi elektroninė kortelė pati savaime nėra informacija, o yra tik informacijos laikmena, į kurią ši informacija įrašoma. Nagrinėjamu atveju atsakovas ginčo pirkimo objektu buvo nurodęs bekontaktes intelektines nuotolinio veikimo elektronines korteles (t. 1, b.l. 11), į kurias pagal techninėje specifikacijoje nustatytus reikalavimus bus galimybė įkelti tam tikrus duomenis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pozicijos, jog elektroninės kortelės (elektroninio bilieto kortelės) nėra priskirtinos dokumentams, laikosi ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija 2011 m. vasario 1 d. rašte Nr. 2-583(51) (t. 1, b.l. 129). Dėl nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė pripažinti ginčo pirkimo objektą keleivinio transporto bilietu.
Be to, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, kad pats atsakovas pirkimo dokumentuose pirkimo objektą apibrėžė kaip elektroninių viešojo keleivinio transporto bilietų pirkimą, todėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad perkamos kortelės yra skirtos ne tik viešojo transporto bilietams, bet ir kitokioms paslaugoms, yra nepagrįstos. Ginčijamo viešojo pirkimo sąlygos patvirtina, kad, kaip minėta, pirkimo objektas – bekontaktės intelektinės nuotolinio veikimo elektroninės kortelės. Šiose sąlygose bei sąlygų prieduose perkama elektroninė kortelė nėra tiesiogiai siejama su viešojo transporto bilietu. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, kad skelbime apie pirkimą perkančioji organizacija nurodė, kad perkamos bekontaktės intelektinės nuotolinio veikimo elektroninės kortelės bus naudojamos elektroniniams viešojo transporto bilietams (t. 1, b.l. 42), nereiškia, kad minėtos kortelės gali būti panaudotos tik tokiai paskirčiai ir nebus naudojamos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1539 patvirtintoje Elektroninių mikromokėjimų ir identifikavimo sistemos plėtros 2007-2017 m. programoje numatytai kortelės paskirčiai, pavyzdžiui, kaip automobilių stovėjimo kortelė.
Dėl ginčijamo viešojo pirkimo objekto pripažinimo saugiojo dokumento blanku
Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo perkamas objektas taip pat negali būti priskiriamas ir prie saugiųjų dokumentų blankų. Pagal SDSDBGĮ 2 straipsnio 29 dalį saugusis dokumento blankas – dokumento blankas, priskirtas tam tikram saugiųjų dokumentų ir saugiųjų dokumentų blankų technologinės apsaugos lygiui ir polygiui. Dokumento blanku laikomas Lietuvos Respublikos valstybės ar savivaldybės institucijos arba įstaigos ar Europos Sąjungos teisės aktu nustatytos formos blankas, skirtas pildyti ir naudoti kaip dokumentas, išskyrus blanką, kuris užpildytas gali būti teikiamas elektroniniu būdu (SDSDBGĮ 2 str. 2 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad sistemiškai žiūrint į SDSDBGĮ nuostatas, minėto įstatymo teisiniai reikalavimai, kurie nustatyti saugiesiems dokumentams ir jų blankams, yra susiję su materialiomis apsaugos priemonėmis, kuriomis galėtų būti grafiniai elementai, popieriaus reljefas, vandens ženklai, šviesą atspindintys elementai ir pan., bet ne su skaitmeninėmis (elektroninėmis) apsaugos priemonėmis. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į technologinių apsaugos priemonių bei specialiųjų saugiųjų dokumentų ar saugiųjų dokumentų blankų gamybos medžiagų sampratą, įtvirtintą SDSDBGĮ 2 straipsnio 13 bei 30 dalyse. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad SDSDBGĮ nėra nuostatų, susijusių su elektroninių saugumo priemonių panaudojimu. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, laikytina, kad SDSDBGĮ reikalavimai nėra taikomi tiems dokumentų blankams, kurie yra elektroninės formos. Į bylą pateikta Techninė specifikacija bekontaktės intelektinės nuotolinio veikimo kortelės tiekimui patvirtina, kad nagrinėjamu atveju elektroninei kortelei keliamas reikalavimas turėti lustą, į kurį įrašoma informacija, kortelė turės būti aktyvuojama duomenis įrašant į kortelės sektorius, kurie rakinami tranzitiniais raktais ir pan., duomenų mainai vykdomi bekontakčiu būdu per nuskaitymo įrenginį (t.1, b.l. 27-30). Tai reiškia, kad duomenys, t.y. bilietas, būtų įrašomas elektroninėje kortelėje esančiame luste skaitmeniniu būdu ir bilieto informacija gali būti nuskaityta tik elektroninėmis priemonėmis, atpažįstančiomis įrašytą skaitmeninę informaciją, nepaisant to, kad ant pačios elektroninės kortelės spausdinama tam tikra informacija. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino SDSDBGĮ nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, kad ginčijamo viešojo pirkimo objektas nelaikytinas saugiojo dokumento blanku. Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, jog atsakovas yra patvirtinęs dabar naudojamos Vilniaus miesto viešojo transporto elektroninio bilieto kortelės privalomąją formą remiantis SDSDBGĮ reikalavimais ir Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnyba prie LR finansų ministerijos yra tokį elektroninį bilietą įregistravusi kaip saugųjį dokumentą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo metu naudojama Vilniaus miesto viešojo transporto elektroninio bilieto kortelė yra kitokio tipo, informacija perduodama nuskanuojant brūkšninį kodą – brūkšninio kodo ID, kuris atspausdinamas ant pačios kortelės. Tai patvirtina šiuo metu naudojamos Vilniaus miesto viešojo transporto elektroninio bilieto kortelės techninė specifikacija (t. 1, b.l. 96).
Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad nėra pagrindo pripažinti atsakovo perkamo objekto nei saugiuoju dokumentu, nei saugiojo dokumento blanku, todėl atsakovo perkamo objekto atžvilgiu netaikytinos SDSDBGĮ nuostatos dėl licencijos turėjimo minėtų dokumentų bei jų blankų gamybai, o tuo pačiu nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas, neįrašydamas į ginčo pirkimo sąlygas tiekėjo licencijos turėjimo reikalavimo, būtų pažeidęs imperatyvias SDSDBGĮ nuostatas. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvados, susijusios su imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimo nebuvimu, yra pagrįstos.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai ginčo išsprendimui teisinės reikšmės neturi.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 3 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidos apeliantui UAB „Lodvila“ neatlygintinos, kadangi apeliacinis skundas atmetamas (CPK 93, 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.