- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-29
- Bylos Nr.
- 1A-380-172-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-01032-2010-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Pavelas Frolovas (pirm.), Laureta Ulbienė, Stasys Lemežis
- Nuteistasis
- A. K.
- Kategorijos
- 1.1.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas Pavelas Frolovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-380-172/2014
Teisėjas Ieva Gavelytė-Kalytienė Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01032-2010-2
2014 m. balandžio 29 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo A. K. a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, lenko, Lietuvos Respublikos piliečio, devynių klasių išsilavinimo, nevedusio, nedirbančio, gyv. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), anksčiau teisto, apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Į paskirtą bausmę A. K. įskaitytas kardomosios priemonės – suėmimo laikas nuo 2013 m. spalio 7 d. iki bausmės vykdymo pradžios. Kardomoji priemonė - suėmimas A. K. iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktas nepakeistu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. 2013 m. spalio 7 d., apie 21.00 val., adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patekęs į L. K. kambarį, iš 5 litrų talpos plastikinio butelio apipylė ją atsineštu degiu skysčiu, grasindamas ją papjauti ir padegti, jei ji su juo lytiškai nesantykiaus, po ko stipriai suspaudė L. K. kairiąją ranką ir petį, padarydamas dvi poodines kraujosruvas kairiame žaste, pargriovė ją ant lovos, prie gerklės prirėmė su savimi atsineštą peilį, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes L. K. pabėgo ir iškvietė policijos pareigūnus.
Šiais veiksmais A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas 2014 m. vasario 27 d.) nuteistasis prašo jį išteisinti.
Teigia, kad jis nėra konfliktiškas, kad tai gali patvirtinti bet kas. Pažymi, kad L. K. meluoja dėl įvykio aplinkybių. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu policininkas E. L. sakė, kad matė jo rankose daiktą panašų į peilį, bet, kad jis elgėsi ramiai. Pažymi, kad tada jis pasakė tiesą, o paskui teisme melavo. Teigia, kad pas jį policija peilio nepaėmė, peilį į policiją nunešė L. K.. Nurodo, kad ant peilio galėjo būti jo pirštu antspaudai, nes jie su L. K. tam tikrą laika gamino valgyt vienoje vietoje ir dalinosi bendrai viskuo. Pažymi, kad kratos metu iš jo atėmė rūbus, avalynę, telefoną ir kapeikas, jokio žiebtuvėlio, ar degtukų nebuvo.
Apeliaciniu skundu (Vilniaus apygardos teisme gautas 2014 m. kovo 18 d.) nuteistasis prašo pripažinti, jog pirmos instancijos teismo išvada, kad jis, A. K., įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalyje yra neįrodytos ir jį išteisinti, nes jis jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, o nepagrįstą ir neteisėtą Vilniaus apylinkės teismo 2014 m. vasario 20 d. nuosprendį jo atžvilgiu, panaikinti.
Teigia, kad 2013 m. spalio 7 d. apie 21 val. pas nukentėjusią L. K., adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje buvo dviese, jis ir pati kambario šeimininkė, užėjo pas nukentėjusią jos pakviestas pasikalbėti. Pažymi, kad nors L. K. visada tokiu metu jau gulėdavo lovoje ir žiūrėdavo televizorių, tą vakarą ji stovėjo lyg kažkam pasiruošusi, turėjo su savim telefoną. Nurodo, kad kai tik jis užėjo, metė į jį tą bakelį su dyzelinu, kuris jau buvo atidarytas, apliejo jį dyzelinu, užpylė akis, pati apsiliejo, tada pastūmė jį ir išlėkė iš kambario. Kai atvyko pareigūnai jis ramiai gulėjo lovoje ir laukė kol grįš L. K. ir paaiškins ką reikštų toks jos elgesys.
Pažymi, kad teismas nepagristai teikia prioritetą nukentėjusios L. K. parodymams, o jo parodymus nuvertino, ignoravo nuosprendyje juos tik perrašydamas, tačiau jų visai neanalizuodamas ir negretindamas su kitais byloje esančiais duomenimis, apskritai dėl jų niekaip nepasisakydamas.
Teigia, kad perskaičius balsu ikiteisminio tyrimo metu L. K. duotus parodymus nukentėjusioji kategoriškai nurodė, kad tam tikrų dalykų ji nesakė ir kodėl tyrėja taip užrašė ji nežino. Pažymi, kad pati nukentėjusi negalėjo tiksliai paaiškinti kaip suprato tariamus jo žodžius, bet nurodė supratusi, kad jis neva nori su ja gyventi. Teigia, kad nukentėjusioji nenurodė, kad dėl šitos situacijos ji patyrė didelį spaudimą ar lenkimą su ja lytiškai santykiauti.
Pažymi, kad specialisto išvada patvirtina jo poziciją, kad visą situaciją sukūrė ir gerai apgalvojo bei įvykio dieną įgyvendino pati nukentėjusioji. Teigia, kad objektyviosios nusikaltimo sudėties požymio nebuvimą jo veikoje įrodo tiesioginiai šios baudžiamosios bylos įrodymai - liudytojų parodymai ir 2013 m. spalio 18 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad teisme apklausta liudytoja O. K., gyvenanti tame pačiame name už sienos nurodė, „kad nieko neįprasto negirdėjo, tiesiog girdėjo už sienos Antano ir Liudmilos balsus. Jie kalbėjosi gana garsiai, bet nei vienas iš jų nerėkė, pagalbos Liudmila nesišaukė. Aš manau, kad jie kartu gyveno, kadangi jis dažnai būdavo jos kambaryje“. Pažymi, kad liudytojas M. K. taip pat patvirtino, kad 2013 m. spalio 7 d. apie 21 val. negirdėjo, kad Liudmila šauktųsi pagalbos.
Teismo posėdyje nuteistasis A. K. ir jo gynėja prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokurorė prašė skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Atsižvelgiant į tai, kad iš esmės abiejų skundų argumentai yra panašūs bei į tai, kad abiem skundais prašoma to paties, t. y. nuteistojo A. K. išteisinimo, teisėjų kolegija pasisakys bendrai dėl abiejų skundų.
Išanalizavus bei įvertinus byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo A. K. kaltės, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalyje.
Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką - numatyto ir siekiamo padaryti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties vykdymo pradžia. Pasikėsinimo metu, skirtingai nei rengimosi stadijoje kaltininkas pradeda tiesiogiai kėsintis į nusikalstamos veikos objektą, dalyką ir sukelia jiems realų pavojų ar net padaro žalą. Tai tarpinė stadija tarp rengimosi ir baigtos nusikalstamos veikos. Aplinkybės, nepriklausančios nuo kaltininko valios, dėl kurių nebaigta veika, - įvairaus pobūdžio aplinkybės, neleidžiančios sėkmingai pabaigti pradėtą nusikalstamą veiką. Jos gali būti įvairios, bet būtent jos, o ne pats kaltininkas sustabdo nusikalstamą veiką. Šioms aplinkybėms būdinga tai, jog būtent jos neleidžia kaltininkui pabaigti nusikalstamos veikos. Kaltininkas aplinkybių, neleidžiančių pabaigti pradėtą nusikalstamą veiką, nenumato iki kėsinimosi pradžios, o jei ir numato, jų neįvertina kaip galinčių sutrukdyti pabaigti nusikalstamą veiką. Minėtų aplinkybių, jų pobūdžio išsiaiškinimas svarbus nustatant pasikėsinimo pavojingumo laipsnį, apibūdinant kaltininko asmenybę, nes tai parodo, kaip pasirengęs, kiek agresyvus, ryžtingas, atkaklus buvo kaltininkas, siekdamas realizuoti savo nusikalstamus ketinimus.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 1 dalį išžaginimas – tai lytinis santykiavimas su žmogumi prieš jo valią, panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Esminis išžaginimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusiojo asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti arba kitais būdais. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą ar grasinimus, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo poveikio ar baimės patirti fizinį smurtą, tačiau kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią, kuri palaužta dėl fizinio ar psichinio smurto poveikio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218/2013).
Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad 2013 m. spalio 7 d., apie 21.00 val., adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patekęs į L. K. kambarį, iš 5 litrų talpos plastikinio butelio apipylė ją atsineštu degiu skysčiu, grasindamas ją pajauti ir padegti, jei ji su juo lytiškai nesantykiaus, po ko stipriai suspaudė L. K. kairiąją ranką ir petį, padarydamas dvi poodines kraujosruvas kairiame žaste, pargriovė ją ant lovos, prie gerklės prirėmė su savimi atsineštą peilį, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes L. K. pabėgo ir iškvietė policijos pareigūnus. Šiais veiksmais A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1 dalyje. Tokią išvadą apylinkės teismas padarė pagrįstai remiantis byloje esančiais duomenimis ir teisingai juos įvertinęs.
Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Kaip matyti iš bylos medžiagos bei skundžiamo nuosprendžio turinio, byloje yra pakankamai patikimų įrodymų, iš kurių analizės logiškai išplaukia nuteistojo kaltė. A. K. kaltė, kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas, yra įrodyta pačios nukentėjusiosios L. K. parodymais, kuriuos patvirtina Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. spalio 18 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nustatyta, kad ant nukentėjusiosios L. K. drabužių (sportinių kelnių, marškinėlių ir liemenėlės) yra naftos produkto - dujų kondensato arba dyzelino – pėdsakų, tirti pateiktame 5 litrų talpos plastiko butelyje esantis skystis yra naftos produktas - dujų kondensatas, ant tirti pateiktų įtariamojo A. K. drabužių (striukės, sportinio kostiumo) ir batų yra naftos produkto - dujų kondensato arba dyzelino – pėdsakų, bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus 2013-10-10 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nustatyta, kad L. K. padarytos dvi poodinės kraujosruvos kairiame žaste nuo trauminių poveikių kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu (daiktais), galimai kairį žastą suspaudus pirštais įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2013 m. spalio 7 d.). nukentėjusiosios L. K. parodymus iš dalies patvirtina ir kitų liudytojų parodymai - E. L., O. K. bei M. K. parodymai. Taipogi įvykio aplinkybes iš dalies patvirtina garso įrašų, pateiktų Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus, apžiūros protokolas.
Iš byloje esančių duomenų ir skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmos instancijos teismas tiksliai nustatė įvykio mechanizmą remiantis nukentėjusiosios bei liudytojų parodymais, kita baudžiamosios bylos medžiaga. Nėra pagrindo abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis. Pažymėtina, kad apeliantas taipogi nepateikė teismui jokių objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis. Apelianto nurodyta įvykio versija bei jo nurodyta aplinkybė, kad situaciją sukūrė ir gerai apgalvojo bei įvykio dieną įgyvendino pati nukentėjusioji, atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, vertintina, kaip jo gynybinė pozicija ir siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Atmestinas kaip nepagrįstas nuteistojo argumentas, kad nukentėjusioji L. K. davė melagingus parodymus. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad L. K. turėtų pagrindą apkalbėti nuteistąjį ar būtų suinteresuota bylos baigtimi. Tokiu duomenų teismui nepateikė ir pats apeliantas.
Pažymėtina, kad priešingai negu teigia nuteistasis, pirmos instancijos teismas atsižvelgė tiek į nukentėjusiosios L. K. parodymus, tiek į nuteistojo A. K. parodymus, juos analizavo, vertino visumoje su kitais byloje esančiais objektyviais duomenimis bei pagrįstai nurodė, kad nors A. K. savo kaltės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme nepripažino, byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtų duomenų, kurie laikytini įrodymais, visuma visiškai patvirtina kaltinamajam A. K. pareikštą kaltinimą.
Apelianto nurodytos aplinkybės, kad perskaičius balsu ikiteisminio tyrimo metu L. K. duotus parodymus nukentėjusioji kategoriškai nurodė, kad tam tikrų dalykų ji nesakė ir kodėl tyrėja taip užrašė ji nežino, teisėjų kolegijos manymu, šiuo atveju neturi esminės reikšmės sprendžiant A. K. kaltės klausimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalyje, padarymo, nes nuteistojo nurodyti netikslumai nukentėjusiosios parodymuose yra nereikšmingi ir nepaneigia pirmos instancijos teismo teisingai nustatytų įvykio aplinkybių.
Pažymėtina tai, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog nukentėjusi negalėjo tiksliai paaiškinti kaip suprato tariamus jo žodžius, bet nurodė supratusi, kad jis neva nori su ja gyventi bei tai, kad nukentėjusioji nenurodė, kad dėl šitos situacijos ji patyrė didelį spaudimą ar lenkimą su ja lytiškai santykiauti, atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl nuteistojo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo, kadangi kaip jau buvo minėta, tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą ar grasinimus, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo poveikio ar baimės patirti fizinį smurtą, tačiau kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyks prieš nukentėjusiojo valią, kuri palaužta dėl fizinio ar psichinio smurto poveikio.
Pirmos instancijos teismas tinkamai įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus bei remdamasis tų įrodymų visuma, pagrįstai nurodė, kad A. K. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti ir atitinka BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį, kadangi jis pasikėsino lytiškai santykiauti su L. K. prieš šios valią, panaudodamas fizinį smurtą bei grasindamas ją nužudyti ir taip atimdamas galimybę priešintis, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismo išvados yra teisėtos ir pagrįstos, o apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
atmesti nuteistojo A. K. apeliacinius skundus.