Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S - 107 - 252 - 2013 Birutė Mėlinauskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-07249-2012-0

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 8 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimanto Misiūno, Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Birutės Valiulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos S. D. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-8376-223-2012 pagal pareiškėjos S. D. pareiškimą suinteresuotiems asmenims M. Š. ir B. Š. dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Civiliniai santykiai tvarkomi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų pagrindu, be kita ko, šie principai pasireiškia tuo, kad asmenys yra įpareigoti elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai tam, jog apsaugotų savo interesus ir nepakenktų kitiems. Šias pareigas pažeidę asmenys prisiima galimus neigiamus padarinius, kurie, priklausomai nuo pažeidimo pobūdžio, gali būti turtiniai praradimai, pareiga atlyginti kitų patirtus nuostolius ir kt. Bendroji taisyklė yra ta, kad kiekvienas veiksnus civilinių santykių dalyvis turi laisvę spręsti, kaip įgyvendinti savo subjektines teises, ir turi rūpintis savo privačių interesų apsauga. Šios taisyklės išimtys – įstatymo nustatyti atvejai, kai dėl to, kad asmuo yra neveiksnus ar ribotai veiksnus, pareiga rūpintis jo interesais ir teisių įgyvendinimu perkeliama kitiems subjektams (atstovams pagal įstatymą, globėjams ir kt.). Šios principinės nuostatos galioja ir paveldėjimo santykiams. Veiksnus asmuo, kuris pagal įstatymą ar testamentą turi paveldėjimo teisę, ją įgyvendina savo nuožiūra – jis gali priimti palikimą arba jo atsisakyti. Tam, kad gautų palikimą, įpėdinis turi įstatymo nustatyta tvarka ir terminais priimti palikimą, t. y. apsispręsti, kad nori palikimą priimti ir atlikti įstatyme nustatytus veiksmus: faktiškai pradėti paveldimą turtą valdyti arba paduoti palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 str. 2 d.). Jeigu įpėdinis praleidžia įstatyme nustatytus palikimo priėmimo terminus, jo galimybės gauti paveldėtą turtą iš esmės sumažėja. Tuo atveju, jeigu kiti įpėdiniai sutinka, jis gali priimti palikimą, tačiau jeigu palikimą priėmę įpėdiniai gera valia nesutinka dalytis paveldėtu turtu su palikimo laiku nepriėmusiu įpėdiniu, teismas jo teisę į paveldėjimą gali apginti tik tada, kai terminas palikimui priimti praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 5.57 str. 1 d.).

Kasacinio teismo praktikoje suformuluotos esminės įstatymų aiškinimo ir taikymo nuostatos dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo. Jų esmė tokia, kad tam, jog pasinaudotų CK 5.57 str. įtvirtinta galimybe pratęsti terminą palikimui priimti, įpėdinis turi įrodyti, kad šis praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam pratęsti, t. y. kad tam tikros priežastys lėmė, jog įpėdinis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme nustatytų savo teisių. Terminas palikimui priimti gali būti pratęsiamas tik tokiam įpėdiniui, kuris turėjo valią palikimą priimti, tačiau dėl susiklosčiusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų. Nesant realiai sutrukdžiusių kliūčių, laikytina, kad, turėdamas apsisprendimo laisvę, įpėdinis nepareiškė noro priimti palikimą. Įstatymas neįpareigoja įpėdinio pranešti kitiems įpėdiniams apie jų turimą paveldėjimo teisę ir neleidžia priimti palikimo už kitą, t. y. priimti palikimą kiekvienas įpėdinis turi asmeniškai, pats arba per atstovą. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinę reikšmę turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios priežastys pripažintinos svarbiomis, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą, teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 str.). Vertinant pareiškėjo elgesį, būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo pakankamai atidus, sąžiningas ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo asmens elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2007; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2011; kt.). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, nuo šios aukščiau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo tokios kategorijos bylose formuojamos praktikos, vertindamas pareiškėjos S. D. nurodytas aplinkybes dėl termino palikimui priimti pratęsimo, pirmosios instancijos teismas nenukrypo.

Įvertinusi bylos procesinių dokumentų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepratęsė pareiškėjai termino palikimui priimti, nes jos nurodytos aplinkybės neatitinka svarbioms termino priežastims keliamų kriterijų. Priešingai nei teigia apeliantė, visas aplinkybes, reikšmingas termino palikimui priimti pratęsimo byloje, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertino. Pažymėtina, jog palikimą priėmusių suinteresuotų asmenų nesąžiningų veiksmų ar tai, jog pareiškėjai nepagrįstai buvo suvaržyta galimybė dalyvauti paveldėjimo procese po motinos mirties specialiai nepranešant apie jos mirtį, nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta. Iš suinteresuotų asmenų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu bei atsiliepimo į atskirąjį skundą paaiškinimų akivaizdu, jog jie nesutinka su pareiškėjos prašymu pratęsti terminą palikimui priimti, nurodydami, kad leidimas jai pavėluotai priimti palikimą apsunkintų sąžiningų, rūpestingų ir socialių vaikaičių (suinteresuotų asmenų) siekį tinkamai tvarkytis su namu ir jo aplinka. Kritiškai vertintini apeliantės argumentai apie tai, kad ji nežinojo apie motinos ligą, apie tai, kad jai skambindavo kas trečią dieną. Teisėjų kolegijos vertinimu, ištirti bylos įrodymai patvirtina priešingą išvadą, t. y. kad pareiškėja su motina iš esmės artimų ryšių nepalaikė, nes lieka neaišku, kodėl skambindama kas trečią dieną daugiau kaip 3 mėnesius po mamos mirties pareiškėja nesidomėjo, kodėl mama neatsiliepia, su ja tris mėnesius nebendravo ir tuo nesidomėjo. Kolegijos nuomone, ši aplinkybė paneigia pareiškėjos teiginį, kad ji mamai skambindavo kas trečia diena. Pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja skambindavo savo pusbroliui R. ir klausdavo apie mamos sveikatą, tačiau jis sakydavo, kad viskas gerai, tokiu atveju nesuprantama, kam skambinti pusbroliui R., jei pareiškėja pati skambindavo mamai. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu S. D. paaiškino, kad prieš išvykstant dirbti į Klaipėdą paprašė pusbrolio R., kad pasirūpintų mama, ją prižiūrėtų (b. l. 104). Tačiau šio pusbrolio pareiškėja į teismo posėdį, kuris būtų apklaustas kaip liudytojas ir patvirtinęs jos nurodytas aplinkybes, nekvietė. Pažymėtina ir tai, kad liudytoja E. B. patvirtino, jog S. D. 2011 metų kovo mėnesį lankė savo motiną ligoninėje, kas paneigia pačios pareiškėjos žodžius, kad jai nebuvo žinoma apie mamos ligą. Todėl spręstina, kad dar iki išvykimo į Klaipėdą apeliantė jau žinojo apie mamos sveikatos problemas. Nors terminas palikimui priimti ir praleistas nedaug, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja iš esmės absoliučiai nieko nedarė, kad įstatymo nustatyto termino palikimui priimti nepraleistų ar kaip kitaip išreikštų savo valią. Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, kolegija daro išvadą, kad pačios pareiškėjo neveikimas yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti laikomas objektyvia priežastimi praleistam įstatymo nustatytam terminui atnaujinti. Pažymėtina, kad įstatymas reikalauja, kad įpėdinis būtų aktyvus ir nustatytu būdu bei terminais priimtų palikimą arba išreikštų valią palikimui priimti (CK 5.50 str. 1 ir 2 d.), todėl pasyvumas tokiose situacijose vertinamas kaip atsisakymas nuo teisės. Šiuo atveju būtent nerūpestingas pareiškėjos elgesys savo pareigų atžvilgiu, ilgalaikis išvykimas ir atitrūkimas nuo šeimos, nesirūpinimas senyva motina sukėlė jai neigiamas pasekmes. Pareiškėja apeliuoja į savo teisinį ir socialinį asmenybės statusą, tačiau CK 1.6 str. numato, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. CK 1.6 str., nustatantis įstatymo ignoravimo teisinius padarinius, kartu reikalauja, kad kiekvienas asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis, t. y. elgtųsi protingai, kadangi pažeistos teisės gali būti ginamos tik tada, kai pats asmuo elgiasi sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai (CK 1.137 str.).

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kuriomis ji remiasi kaip svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis priimti palikimą, yra nesvarbios pateisinti termino praleidimą, suinteresuoti asmenys M. Š. ir B. Š. kategoriškai nesutinka dėl termino pratęsimo, todėl įstatymo nustatytas terminas palikimui priimti negali būti pratęsiamas. Kolegija konstatuoja, kad įvertinus nurodytas aplinkybes, atnaujinus pareiškėjai terminą palikimui priimti, būtų pažeisti pagrindiniai CPK principai, teisingumas, sąžiningumas ir protingumas. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Priešingai, nei teigia apeliantė, pareiškimas dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo išsprendžiamas teismo nutartimi (CPK 578 str. 1 d.). XXXVIII skyriaus normos (CPK 576-578 str.) reglamentuoja bylų nagrinėjimą ypatingosios teisenos tvarka. CPK 578 str. 1 d. nustatyta, kad pareiškimas dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo išsprendžiamas teismo nutartimi, o 2 dalyje – kad dėl teismo nutarties, kuria patenkinamas arba atmetamas pareiškimas dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo, gali būti duodamas atskirasis skundas. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantės išreikštą valią atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 str. nustatyta, kad apeliacinis (atskirasis) skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus išimtis, nurodytas CPK 322 str.: jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame (atskirajame) skunde, atsiliepime į apeliacinį (atskirąjį) skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio (atskirojo) skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas (CPK 322 str.). Taigi bylos šalies ar šalių prašymas nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja. Atskirajame skunde pareiškėja S. D. nenurodo jokio pagrindo, kodėl teismas turėtų bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylai reikšmingos aplinkybės išdėstytos byloje esančiuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įrodymai, kuriais šalys grindė savo reikalavimus ir atsikirtimus, šalių paaiškinimai užfiksuoti teismo posėdžio protokole. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti žodinio bylos nagrinėjimo būtinu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.