Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės, teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Artūro Šumsko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-07-11 nuosprendžio, kuriuo E. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį 1 metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; neatlygintinai išdirbti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Šiuo nuosprendžiu nukentėjusiojo S. V. civilinį ieškinį patenkinus iš dalies, iš E. D. nukentėjusiojo S. V. naudai priteista 1700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį patenkinus visiškai, iš E. D. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 1506,64 Eur gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. D. pagal BK 138 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2014-09-17, apie 04 val., vykdydamas apsaugos darbuotojo funkcijas, prie įėjimo durų į naktinį klubą „S“, esantį (duomenys neskelbtini), smogė vieną kartą kumščiu nukentėjusiajam S. V. į veidą, kuris dėl to parkritęs prarado sąmonę, tokiu būdu padarė jam gleivinės žaizdą apatinio žandikaulio dešinėje pusėje, apatinio žandikaulio lanko dešinės pusės lūžį 3 danties projekcijoje ir kairės pusės sąnarinės ataugos srityse, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl apatinio žandikaulio lūžių sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, tokiais savo veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo S. V. sveikatą.

Anot nuteistojo, nepagrįsta teismo išvada, kad nukentėjusiojo S. V. ir liudytojos I. L. parodymai yra nuoseklūs ir patikimi. Nukentėjusysis viso proceso metu teigė, kad jis tą vakarą buvo išgėręs, tačiau nebuvo girtas. 2015-10-30 teisiamojo posėdžio metu nurodė: „neneigiu, kad buvau išgėręs, teoriškai neįmanoma, kad ligoninėje būčiau buvęs blaivus“. Nukentėjusysis iš klubo buvo išvežtas 2014-09-17 5 val., į gydymo įstaigą kreipėsi tik 2014-09-17 apie 15 val., t.y. praėjus 10 valandų, ir vis dar būdamas neblaivus. Būtina atsižvelgti į tai, kad nukentėjusysis šventė liudytojos I. L. gimtadienį nuo 2014-09-16 21 val., atėjo į klubą 1 val. nakties ir ten taip pat vartojo alkoholinius gėrimus. Liudytojai P. B., A. S. ir R. S. nuosekliai parodė, kad nukentėjusysis buvo stipriai neblaivus. Nukentėjusiojo neblaivumą taip pat iš dalies patvirtina tai, kad nukentėjusysis tą vakarą tris kartus dalyvavo konfliktuose su kitais klubo lankytojais (R. S. ir A. S. parodymai), be to, skausmą pajuto tik prablaivėjęs. Apelianto vertinimu, kadangi nukentėjusysis S. V. įvykio metu buvo stipriai neblaivus, jo galimybės prisiminti įvykio aplinkybes vertintinos kritiškai.

Dėl liudytojos I. L. parodymų apeliaciniame skunde nurodoma, kad jie taip pat nėra nuoseklūs ir pagrįsti. Liudytoja teigė, kad S. V. iš klubo išvedė apsaugos darbuotojas, kuris vilkėjo specialią aprangą, nors klubo darbuotojams niekada nebuvo išduota jokia speciali apranga, jie dirba su savo drabužiais. Liudytoja nurodė, kad E. D. atpažino „Facebook“, tačiau nenurodė, kaip ir kokiais būdais rado jo anketą. Liudytoja yra nukentėjusiojo gyvenimo draugė, todėl gali būti suinteresuota duoti nukentėjusiajam palankius parodymus. Nukentėjusiojo ir jo draugės duoti parodymai yra labai tikslūs, jų parodymuose nėra nurodoma tyrimui nereikšmingų aplinkybių, jiems naudingas aplinkybes jie prisimena, o jų sukurtai įvykių versijai prieštaraujančių - neprisimena.

Apeliaciniame skunde teigiama ir tai, kad byloje turėjo būti remiamasi R. S., K. B., A. S. ir P. B. parodymais, kurie yra nuoseklūs, pakankamai detalizuoti ir aiškūs. Šių liudytojų parodymai patvirtina, kad S. V. po konflikto su 5-6 asmenimis iš klubo „S“ šokių salės išvedė R. S., tuo metu prie durų stovėjo E. D.. Iki prieinant klubo savininkui P. B., R. S. visą laiką buvo su E. D.. Atėjus klubo savininkui, E. D. išvyko namo, o S. V., jo draugė I. L. kartu su klubo savininku P. B. nuėjo į barą trečiame aukšte, po to P. B. paprašė A. S. parvežti nukentėjusįjį namo.

Dėl civilinio ieškinio apeliaciniame skunde nurodoma, kad turtinė žala iš E. D. priteista nepagrįstai, kadangi jis nusikaltimo nepadarė. Tokiu atveju civilinis ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtas. Nepanaikinus skundžiamo nuosprendžio, pasak apelianto, priteistos neturtinės žalos dydis turėtų būti sumažintas iki 300 Eur, kadangi teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nesirėmė byloje surinktais įrodymais: nukentėjusysis, duodamas parodymus, nenurodė, kad jis dėl patirto sužalojimo būtų patyręs kokius nors dvasinius išgyvenimus ar jam kaip nors būtų sumažėjusios bendravimo galimybės. Be to, teismas nevertino aplinkybės, kad nukentėjusysis tokią traumą buvo patyręs ir anksčiau, ir kad ši trauma galėjo turėti įtakos naujos traumos atsiradimui, nebuvo atsižvelgta ir į nukentėjusiojo nesaikingą ir neatsakingą alkoholio vartojimą viešose vietose, dėl ko jis nuolat konfliktavo su kitais asmenimis, nesaugojo ir netausojo savo sveikatos.

Nuteistasis, nesutikdamas su jam paskirtos bausmės dydžiu, nurodo, kad jis anksčiau nebuvo teistas, nebaustas administracine tvarka, dirbo, turi aukštesnįjį išsilavinimą ir nuolatinę gyvenamąją vietą. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti jam paskirta jau nuo 2014-11-10. Teismas, skirdamas bausmę, šių aplinkybių neįvertino, paskirta bausmė ir toliau varžys jo teisę laisvai rinktis gyvenamąją vietą, taip pat ir užsienio valstybėse.

Taip pat byloje buvo gautas (2016 08 03) nuteistojo E. D. gynėjo advokato V. N. apeliacinis skundas, tačiau jį (2016 08 17) iki apeliacinio skundo nagrinėjimo dienos, gynėjas atšaukė.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovas – skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai E. D. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 1 d.

Nuteistasis apeliaciniame skunde, kaip ir viso proceso metu, savo kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą neigia, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tvirtindamas, kad byloje nėra surinkta pakankamai jo kaltę patvirtinančių įrodymų, nepagrįstai savaip interpretuoja faktines bylos aplinkybes bei liudytojų parodymus, o savo nekaltumą iš esmės grindžia tik savo paties parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys objektyvūs įrodymai. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo E. D. kaltę grindė nukentėjusiojo S. V., liudytojų I. L., R. V., iš dalies liudytojų R. S., A. S., P. B., K. B. parodymais, o taip pat ir specialisto išvada bei specialisto O. P. teisme duotais paaiškinimais. Skundžiamame nuosprendyje teismas detaliai ir aiškiai išdėstė motyvus, kodėl nuteistojo E. D. kaltę grindžia tik dalimi liudytojų R. S., A. S., P. B., K. B. parodymų. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka, kadangi R. S. parodymai dėl E. D. išėjimo iš klubo ir klubo savininko pasirodymo įvykio vietoje laiko nebuvo nuoseklūs, todėl teismui tikėti jais nebuvo pagrindo, liudytojo A. S. reikšmingi tik ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teisme patvirtinti parodymai dalyje dėl nukentėjusiojo skundimosi danties skausmu, pastarąjį asmenį kartu su mergina klubo vadovo P. B. nurodymu A. S. vežant namo (b.l. 159 1 t.), o liudytojo P. B. teisme nurodyta aplinkybė, kad jam atėjus prie klubo įėjimo durų, ten buvo ir R. S., ir E. D., atitinka liudytojo R. S. parodymus, tad šiais liudytojo parodymais pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai grindė E. D. kaltę, juolab, kad šis liudytojas patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metus duotus parodymus, jog nukentėjusysis S. V. jam skundėsi skausmu, laikėsi ranka už veido, bandžius išsiaiškinti, kas trenkė, S. V. nurodė, kad „apsauga“. Nors liudytojas K. B. paties įvykio nematė, tačiau jo parodymų dalis, kad, jam išėjus iš klubo, jame liko dirbti du apsaugos darbuotojai, sutampa su liudytojų I. L., R. S., P. B. parodymais ir pagrįstai laikyti nuteistojo E. D. kaltę patvirtinančiais įrodymais. Nors liudytojai R. S., A. S., K. B. ir P. B. yra nuteistojo E. D. kolegos, pirmosios instancijos teismas šių asmenų parodymais, jų dalimi, prieš tai sugretinus tarpusavyje ir su faktinėmis bylos aplinkybėmis, rėmėsi pagrįstai. Nuteistojo apeliaciniame skunde pateikiamas netinkamas subjektyvus liudytojų R. S., K. B., A. S. ir P. B. dalies parodymų vertinimas ir tuo pačiu faktinių bylos aplinkybių sau palankia linkme iškraipymas, tačiau tai aukščiau išdėstytų argumentų ir padarytų teismo išvadų nepaneigia. Apeliantas nepagrįstai teigia ir tai, kad minėtų liudytojų parodymais pirmosios instancijos teismas nesivadovavo dėl to, kad jie yra nuteistojo kolegos. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė kiekvieno iš šių asmenų parodymų dalimi, kuri sutapo su kitais byloje esančiais objektyviais įrodymais ar jų dalimi.

Be to, apeliaciniame skunde neteisingai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo R. V. teisme duotais parodymais, kadangi pats nukentėjusysis nurodė, kad R. V. yra jo tėvų draugas. Iš 2015-10-08 teismo posėdžio protokolo (b.l. 132, 133 1 t.) matyti, kad nukentėjusysis S. V. parodė, jog jį operacijai į (duomenys neskelbtini) polikliniką nuvežė tėvų surastas jų draugas gydytojas R. V., kuris S. V. ir operavo. Iš liudytojo (gydytojo) R. V. teisme duotų parodymų (b.l. 155-156 1 t.) matyti, kad jie yra susiję su nukentėjusiajam nustatyta diagnoze, atliktu operaciniu gydymu bei reikalingu tolimesniu gydymu. Patvirtino, kad nukentėjusiajam sužalojimas atsirado nuo smūgio, aiškino sužalojimo galimą padarymo mechanizmą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojo R. V. parodymais grindė apkaltinamąjį teismo nuosprendį, kadangi šio liudytojo parodymai iš esmės sutampa su specialisto išvada bei teisme apklausto specialisto O. P. teisme duotais paaiškinimais.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiojo S. V. ir liudytojos I. L. parodymų neva nenuoseklumo ir nepatikimumo, atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliantas subjektyviai pasisako dėl nukentėjusiojo S. V. neblaivumo ir jo įtakos įvykio aplinkybių suvokimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, net jei ir tikėti apeliaciniame skunde akcentuojamais liudytojų P. B., A. S. ir R. S. parodymais, kad įvykio metu S. V. buvo stipriai neblaivus, nėra pagrindo netikėti, kad dėl to jis negalėjo prisiminti įvykio aplinkybių ar jas teisingai įvertinti, taip pat ir skausmo intensyvumą. Vien tai, kad nukentėjusiojo S. V., o taip pat ir liudytojos I. L. parodymai nevertinti taip, kaip palankiau nuteistajam, nereiškia, kad jie įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimą reglamentuojančias Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad nukentėjusysis S. V. su liudytoja I. L. susitarė duoti vienodus parodymus apie įvykio aplinkybes, šių nurodytų aplinkybių jokiais objektyviais įrodymais nepagrindžia ir pats nuteistasis. Tai, kad šių asmenų parodymai yra labai tikslūs, jų parodymuose nėra nurodoma tyrimui nereikšmingų aplinkybių, jie prisimena konkrečias aplinkybes, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, patvirtina būtent parodymų tikrumą, nurodant objektyvias įvykio aplinkybes. Įvertintina ir tai, kad pagal visų apklaustų asmenų parodymus, niekas kitas, išskyrus liudytoją I. L., tiesiogiai įvykio nematė, kas reiškia, kad tik ši liudytoja ir nukentėjusysis, nuteistajam E. D. kaltę neigiant, gali tiksliai nurodyti įvykio aplinkybes. Be paminėtų aplinkybių nukentėjusiojo S. V. ir liudytojos I. L. parodymų patikimumą patvirtina tai, kad jie sutampa su kitų liudytojų R. S., A. S., K. B., P. B., R. V. parodymais, o taip pat ir specialisto išvada bei specialisto O. P. teisme duotais paaiškinimais apie sužalojimų padarymo aplinkybes, lokalizaciją ir laiką. Be to, tiek nukentėjusysis S. V., tiek ir liudytoja I. L. parodymus teisme davė priėmę priesaikas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Pastebėtina, kad nuteistasis E. D. apeliaciniame skunde, siekdamas paneigti liudytojos I. L. parodymų patikimumą, akcentuoja visiškai nereikšmingas liudytojos I. L. parodymų detales apie apsaugos darbuotojo aprangą, būdus surasti E. D. anketą „Facebook“ tinklalapyje, kas jokios reikšmės sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą neturi.

Apeliaciniame skunde, tvirtinama, kad nors nukentėjusysis ir jo draugė (liudytoja I. L.) po įvykio bendravo su klubo savininku P. B., tačiau jam nereiškė jokių pretenzijų dėl klubo lankytojų ar darbuotojų, nereikalavo atlyginti žalos, nesiekė išsiaiškinti susidariusios situacijos, nekvietė policijos ar medicininės pagalbos, taip pat klubo darbuotojui A. S. vežant pastaruosius asmenis namo nei nukentėjusysis, nei jo draugė (liudytoja I. L.) kelionės metu nereiškė klubo darbuotojui (vairuotojui) jokių pretenzijų, nesiaiškino įvykio aplinkybių, kas patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojos I. L. parodymų neobjektyvumą. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą ir apelianto išvardintus neatliktus tam tikrus nukentėjusiojo veiksmus (neveikimą) vertina kaip tinkamus susidariusioje situacijoje, kadangi, kaip matyti iš viso proceso metu duotų nukentėjusiojo S. V. ir liudytojos I. L. parodymų, iškart po padarytų sužalojimų nukentėjusysis S. V. nesijautė labai blogai, situacijos nevertino rimtai, grįžęs į namus nuėjo miegoti ir tik kitos dienos rytą pamatė ištinusį veidą, po ko tą pačią dieną po pietų kreipėsi į medikus. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, specialisto išvados Nr. G3692/14(01) (b.l. 42 antra pusė 1 t.) dalyje, kur išdėstytos įvykio aplinkybės, nurodoma, kad 2014-09-17, apie 04:00 val., (duomenys neskelbtini), naktiniame klube „S“, klubo apsaugos darbuotojas smogė S. V. į veidą, dėl ko lūžo žandikaulis. Vien tiriamojoje šios specialisto išvados dalyje išdėstytas sakinys iš paciento stacionarizavimo protokolo, kad: „Trauma 2014-09-17, apie 05:00 val., buvo sumuštas nepažįstamo asmens“, nesudaro pagrindo pripažinti nukentėjusiojo S. V. parodymus neobjektyviais, juolab, kad specialisto išvadoje nurodytos įvykio aplinkybės atitinka faktines bylos aplinkybes.

Byloje specialisto išvada nustatyta, kad nukentėjusiajam S. V. gleivinės žaizda apatinio žandikaulio dešinėje pusėje, apatinio žandikaulio lanko dešinės pusės lūžis 3 danties projekcijoje ir kairės pusės sąnarinės ataugos srityse padaryti paveikus kietu buku daiktu. Taigi, pateikta konkreti, o ne tikimybinio pobūdžio specialisto išvada, kuri nėra paneigta jokiais kitais įrodymais, dėl ko teismui netikėti ja nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Šią išvadą teismo posėdyje patvirtino ją surašęs specialistas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad teisiamajame posėdyje specialistas nurodė, kad visiškai negali atmesti galimybės, jog nukentėjusysis susižalojo krisdamas, nesudaro pagrindo pripažinti specialisto išvadą neobjektyvia, juolab, kad iškart po nurodyto teiginio specialistas patikslino, kad dažniausiai tokie sužalojimai atsiranda po kontakto su kietu buku daiktu.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai keliamas klausimas dėl teismo šališkumo, argumentuojant tuo, kad pirmosios instancijos teismas netenkino 2015-10-08 teisiamajame posėdyje pateikto gynėjo prašymo išreikalauti duomenis apie S. V. neblaivumą, motyvuodamas tuo, kad šiuos duomenis galės pateikti R. V., tačiau tokių duomenų šis liudytojas nepateikė. Vertinant šį apeliacinio skundo argumentą, pažymima, kad pagal teismų praktiką įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų asmens kaltei pagrįsti ar nekaltumui įrodyti. Kadangi surinktų įrodymų pakako neabejotinai išvadai padaryti dėl E. D. kaltės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesiėmė priemonių gauti duomenis apie S. V. neblaivumą, ir tai negali būti vertinama kaip teismo šališkumas. Kitas apeliacinio skundo argumentas dėl neva pirmosios instancijos teismo šališkumo, kad tik liudytojo R. S. teisiamajame posėdyje buvo paklausta, ar jis turi „Facebook“ anketą, tačiau kitiems liudytojams, klubo „S“ darbuotojams, toks klausimas nebuvo užduotas, atmetamas kaip nepagrįstas. Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad klausimą liudytojui R. S. apie jo anketą „Facebook“ 2015-10-30 teisiamajame posėdyje uždavė ne teismas, bet nuteistojo gynėjas advokatas V. N. (b.l. 158 1 t.).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai sprendė, kad E. D. smogė vieną kartą kumščiu nukentėjusiajam S. V. į veidą, padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde ginčijama ir ta aplinkybė, kad E. D. nusikalstamą veiką padarė, vykdydamas apsaugos darbuotojo funkcijas. Skunde nurodoma, jog ši aplinkybė konstatuota nepagrįsta, nes apsaugos darbuotojo veikla yra licenzijuojama. Kaip matyti iš byloje esančio 2014-08-28 Nelaimingo atsitiko darbe akto, E. D. UAB „S“ pagal neterminuotos trukmės darbo sutartį ėjo tvarkos priežiūros darbuotojo pareigas (b.l. 76-79 2 t.). Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos duomenis, konstatuoja, jog tiek kaltinime, tiek teismo nustatytoje nusikalstamos veikos aprašyme yra nurodytos ne E. D. pareigos, bet realiai atliekamos funkcijos, leidžiančios jam duoti valdingus nurodymus kitiems asmenims, ką patvirtina ir paties E. D. parodymai teisiamojo posėdžio metu (b.l. 75 2 t.), kad dirba apsauginiu bei jo paaiškinimai apie apsauginių darbo tvarką (kada ir kiek apsauginių dirba). Nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d., sudėties subjektas nėra specialusis, todėl faktinė aplinkybė dėl E. D. UAB „S“ vykdytų darbinių funkcijų šio asmens veikos kvalifikacijai reikšmės neturi.

Dėl civilinio ieškinio

Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su priteisto civilinio ieškinio nukentėjusiajam S. V. neturtinei žalai atlyginti dydžiu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad dėl tyčinių nusikalstamų nuteistojo E. D. veiksmų nukentėjusiajam S. V. buvo padaryta neturtinė žala, tačiau civilinį ieškinį tenkino tik iš dalies ir iš nuteistojo E. D. priteisė nukentėjusiajam 1700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Spręsdamas klausimą dėl civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad nukentėjusiojo S. V. sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai, jis dėl E. D. tyčinių veiksmų patyrė nepatogumus, skausmą, dvasinius išgyvenimus, buvo gydomas virš dešimt dienų, vėliau turėjo vartoti vaistus. Nustatydamas neturinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis E. D. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 1 d., įvertino ir nuteistojo turtinę bei socialinę padėtį - dirba, žalos neatlygino visiškai, nevedęs. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visas civilinio ieškinio dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes įvertino teisingai, atsižvelgė į tokio pobūdžio bylose suformuotą teismų praktiką ir pagrįstai nustatė 1700 Eur sumą nukentėjusiajam S. V. padarytai neturtinei žalai atlyginti. S. V. priteista 1700 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra teisinga, pagal byloje nustatytas aplinkybes atitinka nukentėjusiojo bei nuteistojo interesų pusiausvyrą, o nuteistojo nurodoma ir prašoma priteisti 300 Eur suma yra ženkliai per maža.

Dėl bausmės

Apeliaciniame skunde nuteistasis sutinka su jam paskirta laisvės apribojimo bausme, tačiau ginčija jos dydį, prašydamas jį sumažinti iki 6 mėnesių, o taip pat nesutinka su jam paskirtu įpareigojimu bausmės atlikimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės paskyrimo nuteistajam E. D. klausimą, įvertino tai, kad jis anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, dirba, neatlygino nusikalstamais veiksmais padarytos žalos, nenustatyta šio asmens atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, visas paminėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino teisingai ir laisvės apribojimo bausmės dydį tinkamai parinko mažesnį nei įstatyme numatytas šios bausmės rūšies vidurkis (BK 48 str. 2 d.). Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad jis anksčiau nebuvo teistas, nebaustas administracine tvarka, dirbo, kaip minėta, skundžiamame nuosprendyje yra įvertintos, o tai, kad nuteistasis turi aukštesnįjį išsilavinimą ir nuolatinę gyvenamąją vietą negali būti laikoma absoliučiu pagrindu sumažinti paskirtosios bausmės dydį.

Vertinant apeliacinio skundo argumentą, kad jam paskirtas įpareigojimas - be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos varžo jo teisę laisvai rinktis gyvenamąją vietą, pažymima, kad laisvės apribojimo bausmės turinį sudaro būtent nuteistojo pareiga be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų bei nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdomi draudimai ir įpareigojimai. Nuteistojo pareiga be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos reiškia, jog nuteistasis privalo informuoti bausmę vykdančią instituciją apie planuojamą gyvenamosios vietos pakeitimą, tačiau, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neriboja jo teisės šią vietą pakeisti. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei laisvės apribojimo bausmės turinį, paskirtį ir tikslus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam E. D. paskirta bausmė bei įpareigojimai yra teisingi.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo E. D. apeliacinį skundą atmesti.