Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Švedienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutarimo, kuriuo A. G. nubausta pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. 4000 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nubausta už tai, kad 2012-12-07, apie 21.36 val., Vilniuje, Antakalnio ir Žolyno gatvių sankryžoje, vairuodama automobilį Ford, v/n (duomenys neskelbtini) sukdama į kairę nepaliko tarpo iš šono, kliudė sustojusį automobilį, abu automobilius apgadino, eismo įvykio vietoje nepasiliko, policijai nepranešė ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, pažeisdama KET reikalavimus.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. turinio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (LVAT nutartys Nr. N444-4788/2009, Nr. N756-450/2010, Nr. N63-992/2010).

Iš bylos įrodymų matyti, kad A. G. sukdama į kairę nepaliko tarpo tarp automobilių ir apgadino automobilį Land Rover, v/n (duomenys neskelbtini) Šį faktą patvirtina eismo įvykio vietos schema, fotolentelė, kuriose užfiksuota, kad apgadintas automobilio Land Rover, v/n (duomenys neskelbtini) priekinis bamperis, sudaužytas priekinis kairės pusės žibintas (b. l. 6, 8, 15).

Iš tarnybinio pranešimo matyti, kad automobilio Land Rover, v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojas paaiškino, jog važiavo Antakalnio gatve link Nemenčinės plento, ties sankryža su Žolyno gatve sustojo, nes užsidegė raudonas šviesoforo signalas, o iš Žolyno gatvės važiuojantiems automobiliams užsidegė žalias signalas. Staiga iš Žolyno gatvės išvažiavo moters vairuojamas automobilis, v/n (duomenys neskelbtini) sukdamas į kairę išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, atsitrenkė į jo automobilį ir nuvažiavo. Ant automobilio Land Rover priekinio bamperio buvo matyti pasišalinusio automobilio dažų likučiai (b. l. 5). Įvykio liudytojas A. Č. nurodė analogiškas aplinkybes, be to, vairuotojos išvaizdą. Ji nereagavo į garsinį signalą, nesustojo ir skubiai nuvažiavo link centro. Eismo įvykio metu kelio danga buvo sausa, sankryža apšviesta, matomumas geras, automobilio žibintai įjungti (b. l. 7). Liudytojas A. Č. tyrimo metu ir teisme atpažino A. G. (b. l. 16). Netikėti liudytojo parodymais teismas neturėjo pagrindo, kadangi jo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, o byloje nėra duomenų, jog A. Č. būtų suinteresuotas A. G. pakenkti.

Iš fotolentelės matyti, kad apgadintas automobilio Ford, v/n (duomenys neskelbtini) priekinis bamperis, sudaužytas priekinis kairės pusės žibintas, nubrozdintas priekinis kairės pusės sparnas, įlenktas kapotas (b. l. 17). Atsižvelgiant į A. G. automobilio apgadinimus darytina išvada, kad smūgis buvo stiprus ir vairuotoja turėjo jį pajusti, tačiau nesilaikydama KET reikalavimų iš eismo įvykio vietos pasitraukė tyčia, t.y. suvokė, kad sukėlė eismo įvykį, tačiau tikslingai, siekdama išvengti atsakomybės, iš įvykio vietos pasišalino.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. G. veiksmuose yra administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., požymiai.

Skundo argumentai, kad A. G. eismo įvykio metu nevažiavo savo automobiliu, atmestini kaip nepagrįsti. Teismas šiuos parodymus pagrįstai vertino kritiškai, kadangi jie prieštarauja surinktų įrodymų visumai, kurie leidžia konstatuoti, kad A. G. įvykio metu vairavo automobilį Ford, v/n (duomenys neskelbtini) sukėlė eismo įvykį ir apgadino kitą automobilį. ATPK 130 str. 1 d. nustatytas administracinis teisės pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia, t.y., kai asmuo suvokia sukėlęs eismo įvykį ir iš jo pasišalina sąmoningai, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės (LVAT nutartys Nr. N16-2330/2007; Nr. N63-2972/2010; Nr. N62-5002/2010 ir t. t.). Bylos įrodymų visuma leidžia konstatuoti, kad A. G. suprato, kad apgadino kitą automobilį, tačiau nesilaikydama KET reikalavimų išvažiavo iš įvykio vietos, todėl akivaizdu, kad iš įvykio vietos pasišalino tyčia. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas byloje pateiktų įrodymų visumą tinkamai įvertino ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

Esant tokioms aplinkybėms apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutarimą nepakeistą ir A. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.