Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro ir civilinės ieškovės UAB ,,D.“ atstovo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. B.-P. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta 25 BBD (MGL), t. y. 3 250 Lt (941 Eur), dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

J. B.-P. pagal BK 206 straipsnio 2 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių;

T. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nubaustas 80 BBD (MGL), t. y. 10 400 Lt (3 012 Eur), dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

UAB „D.“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. B.-P. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad pasisavino jos žinioje buvusį svetimą turtą, o būtent:

ji, laikotarpiu nuo 2010-06-21 iki 2011-06-21 būdama UAB „M“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius) direktorė ir kasininkė, būdama atsakinga už bendrovės buhalterinę apskaitą bei bendrovės lėšų panaudojimą, ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis laikotarpiu nuo 2010-06-21 iki 2011-02-01, turėdama teisę disponuoti UAB „M“ vardu išduota banko AB „Swedbank“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) mokėjimo kortele „Business“ Nr. duomenys neskelbtini), iš bendrovei priklausančios banko sąskaitos išgrynino bankomatuose šias sumas: 2010-06-21 – 200 Lt, 2010-06-22 – 300 Lt, 2010-06-25 – 400 Lt, 2010-06-26 – 2 000 Lt, 2010-06-28 – 900 Lt, 2010-07-01 – 400 Lt, 2010-07-18 – 170 Lt, 2010-07-21 – 200 Lt, 2010-09-17 – 500 Lt, 2010-09-19 – 800 Lt, 2010-10-01 – 500 Lt, 2010-10-05 – 200 Lt, 2010-10-12 – 190 Lt, 2010-10-19 – 300 Lt, 2010-10-20 – 100 Lt, 2010-10-23 – 240 Lt, 2010-10-27 – 100 Lt, 2010-11-16 – 120 Lt, 2010-11-17 – 400 Lt, 2010-12-06 – 800 Lt, 2010-12-13 – 450 Lt, 2010-12-16 – 300 Lt, 2010-12-21 – 200 Lt, 2011-01-18 – 300 Lt, 2011-01-25 – 100 Lt, 2011-01-27 – 240 Lt, 2011-01-28 – 300 Lt, 2011-02-01 – 300 Lt, iš viso 11 010 Lt, iš kurių 6 375,34 Lt neišrašė jokių kasos dokumentų dėl jų panaudojimo paskirties bei šių lėšų neįnešė į bendrovės kasą. Tokiu būdu pasisavino UAB „M“ priklausančias pinigines lėšas 6 375,34 Lt (1 846,42 Eur), padarydama UAB „M“ 6 375,34 Lt (1 846,42 Eur) turtinės žalos.

T. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

jis laikotarpiu nuo 2010-06-29 iki 2011-06-21 būdamas UAB „M“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius) komercijos vadovas pagal 2010 m. birželio 29 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), turėdamas teisę disponuoti UAB „M“ vardu išduota banko AB „Swedbank“ mokėjimo kortele „Business“ Nr. (duomenys neskelbtini), išduota banke AB „Swedbank“, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2010-07-01 iki 2011-05-27 disponuodamas bendrovės vardu išduota mokėjimo kortele, žinodamas, jog ji patikėta jam naudoti bendrovės reikmėms, išgryninęs pinigus bankomatuose paėmė šias sumas: 2010-07-01 – 300 Lt, 2010-07-06 – 200 Lt, 2010-07-09 – 700 Lt, 2010-07-09 – 300 Lt, 2010-07-12 – 200 Lt, 2010-07-12 – 100 Lt, 2010-07-14 – 100 Lt, 2010-07-16 – 100 Lt, 2010-07-18 – 1 000 Lt, 2010-07-19 – 1 000 Lt, 2010-07-20 – 1 100 Lt, 2010-07-23 – 1 000 Lt, 2010-07-24 – 1 500 Lt, 2010-07-26 – 100 Lt, 2010-07-27 – 300 Lt, 2010-07-28 – 200 Lt, 2010-07-29 – 200 Lt, 2010-07-30 – 300 Lt, 2010-07-31 – 200 Lt, 2010-08-02 – 400 Lt, 2010-08-04 – 100 Lt, 2010-08-06 – 500 Lt, 2010-08-08 – 140 Lt, 2010-08-10 – 1 200 Lt, 2010-08-13 – 1 000 Lt, 2010-08-14 – 700 Lt, 2010-08-15 – 700 Lt, 2010-08-16 – 1 000 Lt, 2010-08-17 – 1 000 Lt, 2010-08-18 – 1 150 Lt, 2010-08-19 – 300 Lt, 2010-08-20 – 200 Lt, 2010-08-21 – 300 Lt, 2010-08-22 – 500 Lt, 2010-08-24 – 150 Lt, 2010-08-26 – 500 Lt, 2010-08-27 – 500 Lt, 2010-08-29 – 600 Lt, 2010-08-30 – 200 Lt, 2010-09-01 – 300 Lt, 2010-09-02 – 600 Lt, 2010-09-03 – 200 Lt, 2010-09-05 – 200 Lt, 2010-09-06 – 560 Lt, 2010-09-07 – 500 Lt, 2010-09-09 – 1 000 Lt, 2010-09-10 – 600 Lt, 2010-09-13 – 400 Lt, 2010-09-15 – 650 Lt, 2010-09-17 – 550 Lt, 2010-09-18 – 200 Lt, 2010-09-19 – 300 Lt, 2010-09-22 – 200 Lt, 2010-09-25 – 500 Lt, 2010-09-27 – 200 Lt, 2010-10-01 – 100 Lt, 2010-10-02 – 840 Lt, 2010-10-04 – 200 Lt, 2010-10-05 – 1 400 Lt, 2010-10-06 – 80 Lt, 2010-10-08 – 200 Lt, 2010-10-09 – 100 Lt, 2010-10-10 – 100 Lt, 2010-10-11 – 600 Lt, 2010-10-12 – 1 500 Lt, 2010-10-13 – 300 Lt, 2010-10-16 – 200 Lt, 2010-10-20 – 300 Lt, 2010-10-22 – 400 Lt, 2010-10-23 – 1 500 Lt, 2010-11-03 – 100 Lt, 2010-11-05 – 400 Lt, 2010-11-06 – 400 Lt, 2010-11-08 – 200 Lt, 2010-11-10 – 500 Lt, 2010-11-12 – 1 100 Lt, 2010-11-14 – 200 Lt, 2010-11-15 – 300 Lt, 2010-11-17 – 400 Lt, 2010-11-20 – 200 Lt, 2010-11-22 – 200 Lt, 2010-11-24 – 100 Lt, 2010-11-25 – 200 Lt, 2010-11-28 – 200 Lt, 2010-11-29 – 300 Lt, 2010-12-02 – 200 Lt, 2010-12-03 – 200 Lt, 2010-12-06 – 200 Lt, 2010-12-08 – 200 Lt, 2010-12-11 – 300 Lt, 2010-12-14 – 200 Lt, 2010-12-15 – 350 Lt, 2010-12-16 – 100 Lt, 2010-12-17 – 450 Lt, 2010-12-20 – 200 Lt, 2010-12-23 – 650 Lt, 2010-12-29 – 100 Lt, 2010-12-30 – 400 Lt, 2010-12-31 – 100 Lt, 2011-01-05 – 400 Lt, 2011-01-07 – 200 Lt, 2011-01-08 – 100 Lt, 2011-01-11 – 250 Lt, 2011-01-12 – 200 Lt, 2011-01-14 – 200 Lt, 2011-01-15 – 400 Lt, 2011-01-20 – 100 Lt, 2011-01-21 – 150 Lt, 2011-01-22 – 200 Lt, 2011-01-28 – 180 Lt, 2011-02-01 – 200 Lt, 2011-02-02 – 100 Lt, 2011-02-04 – 360 Lt, 2011-02-09 – 200 Lt, 2011-02-10 – 100 Lt, 2011-02-12 – 140 Lt, 2011-02-13 – 100 Lt, 2011-02-15 – 200 Lt, 2011-03-02 – 60 Lt, 2011-05-25 – 80 Lt, 2011-05-27 – 180 Lt, iš viso 47 370 Lt (13 719,30 Eur), po to šių sumų neįnešė į bendrovės kasą, neužpajamavo kasos dokumentais, jas pasisavino, UAB „M“ padarydamas 47 370 Lt (13 719,30 Eur) turtinės žalos.

J. B-P. buvo kaltinama pagal BK 206 straipsnio 2 dalį tuo, kad ne pagal paskirtį panaudojo UAB „M“ suteiktą paskolą ir jos laiku negrąžino, dėl to buvo padaryta didelės vertės turtinės žalos, o būtent:

ji, laikotarpiu nuo 2010-06-21 iki 2011-06-21 būdama UAB „M“ (įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius) direktorė ir kasininkė, 2010-06-21 sudarė 72 000 Lt paskolos sutartį Nr. 2010-01 su UAB „D.“. Patvirtindama paskolos sutarties sudarymą savo parašu, J. B-P. taip pat patvirtino ir tą faktą, jog yra susipažinusi su šios paskolos sutarties sąlygomis ir jai žinoma, kad šios paskolos sutarties 2.1 punktas numato konkrečią skolinamų lėšų paskirtį, t. y. pasiskolintas lėšas panaudoti jos vadovaujamos bendrovės apyvartinėms lėšoms papildyti. UAB „D.“ 2010-06-21 50 000 Lt ir 2010-06-22 22 000 Lt pervedus paskolos sutartyje numatytą sumą į UAB „M“ sąskaitą, J. B-P. žinodama, kad minėtos lėšos turi būti panaudotos UAB „M“ veiklos išlaidoms, nuo 2010-06-21 iki 2011-02-01, turėdama teisę disponuoti UAB „M“ vardu išduota banko AB „Swedbank“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) mokėjimo kortele „Business“ Nr. (duomenys neskelbtini), iš bendrovei priklausančios banko sąskaitos išgrynino pinigus bankomatuose, iš viso 11 010 Lt (3 188,72 Eur) sumą, kuriai neišrašė jokių kasos dokumentų dėl minėtos sumos panaudojimo paskirties, bei šios sumos neįnešė į bendrovės kasą, tokiu būdu, nesant pateisinamų dokumentų dėl 11 010 Lt (3 188,72 Eur) panaudojimo, pasisavino UAB „M“ priklausančias pinigines lėšas.

Taip pat pagal užimamas pareigas būdama atsakinga už bendrovės buhalterinę apskaitą ir bendrovės lėšų panaudojimą, žinodama, kad pasiskolintos piniginės lėšos 72 000 Lt (20 852,64 Eur) pagal 2010-06-21 paskolos sutartį Nr. 2010-01 skirtos tik bendrovės apyvartinėms lėšoms, žinodama, kad UAB „M“ komercijos vadovas T. G. pinigines lėšas naudoja ne apyvartinėms lėšoms, laikotarpiu nuo 2010-07-01 iki 2011-05-27 disponuodamas bendrovės vardu išduota banko AB „Swedbank“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) mokėjimo kortele „Business“ Nr. (duomenys neskelbtini), iš bendrovės banko sąskaitos savo asmeninėms reikmėms išgrynino 47 370 Lt (13 719,30 Eur), neužtikrino tinkamo patikėto bendrovės turto panaudojimo, po to ši suma buvo neįnešta į bendrovės kasą ir, nesant pateisinamų dokumentų dėl 47 370 Lt (13 719,30 Eur) panaudotos pinigų sumos, veikdama kartu su komercijos vadovu T. G., iš viso pasisavino 58 380 Lt (16 908,02 Eur) sumą, t. y. tikslinę paskolą panaudojo ne pagal paskirtį. Būdama atsakinga už UAB „M“ įsipareigojimų vykdymą pagal sutartį Nr. 2010-01, nustatytu terminu negrąžino šios paskolos UAB „D.“, dėl to UAB „D.“ padaryta 72 000 Lt (20 852,64 Eur) turtinės žalos.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, civilinės ieškovės atstovo apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal BPK 312 straipsnio 3 dalies nuostatas civilinis ieškovas turi teisę paduoti apeliacinį skundą tik dėl nuosprendžio dalies, susijusios su civiliniu ieškiniu. Taigi civilinės ieškovės atstovo argumentai, susiję su nuosprendžio pagrįstumo tikrinimu, įrodymų vertinimu, nesudaro baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyko ir turėtų būti palikti nenagrinėti. Kita vertus, civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje atmetimas, patenkinimas ar palikimas nenagrinėto susijęs su kaltės klausimo išsprendimu. Dėl to į civilinės ieškovės atstovo apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija šiame nuosprendyje atsakys tiek, kiek jie susiję su paminėta aplinkybe.

Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nagrinėjant bylą nenustatyta.

Dėl civilinės ieškovės atstovo apeliacinio skundo

Dėl J. B-P. išteisinimo pagal BK 206 straipsnio 2 dalį

Iš civilinės ieškovės UAB „D.“ atstovo apeliacinio skundo turinio matyti, kad pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai susiję su tuo, jog, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus. Atstovas skunde išdėstytais argumentais, kurie grindžiami savaip įvertintais buvusiais įvykiais, iš esmės ginčijo teismo nustatytas faktines aplinkybes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, skundžiamame nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų, taip pat nepadarė kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Civilinės ieškovės atstovo apeliaciniame skunde pateikti samprotavimai apie įrodymų vertinimą yra subjektyvūs, paremti prielaidomis ir nepaneigia teismo išvadų.

Dėl šios kaltinimo dalies J. B-P. išteisinęs, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, juos įvertino tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visetą ir pagrįstai konstatavo, kad nėra duomenų, pagrindžiančių J. B-P. kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 206 straipsnio 2 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu.

Nagrinėjamu atveju aktualus paskolos panaudojimas ne pagal paskirtį.

Nuteistasis – UAB „M“ komercijos vadovas T. G. taip pat parodė, kad bendrovė darbavosi biokuro srityje, prekiavo medžio granulėmis. Daugiausia jie bendradarbiavo su italų bendrove „B.“, nes tuo metu jų bendrovės gaminamos granulės atitiko italų reikalavimus. Bendradarbiavo ir su kitomis italų įmonėmis. Baltarusijoje atsidarinėjo įmonė, kurios produkcija turėjo atitikti italų reikalavimus, todėl bendrovei didesnių apyvartinių lėšų reikėjo jų produkcijai pirkti. Paskolos pinigai buvo panaudoti bendrovės reikmėms: atlyginimams sumokėti, kuro, automobilio remonto, pašto išlaidoms padengti, kanceliarinėms prekėms pirkti ir pan.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis T. G. patvirtino, kad dalis iš bendrovės sąskaitos nuimtų pinigų buvo panaudota bendrovės reikmėms, tačiau jų pasiimdavo ir kaip atlyginimą. Bendrovės sąskaitoje buvo ne tik UAB „D.“ paskolinti pinigai. Pagrindinė paskolos negrąžinimo priežastis buvo neįvykęs sandoris su Baltarusijos įmone.

Taigi, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, byloje nenustatyta, kad paskolos gavėjas UAB „M“ naudojo paskolą ne pagal paskolos sutartyje nustatytą tikslinę paskirtį. Nepaneigta gynybos versija, jog UAB „M“, atstovaujama T. G., ieškojo naujų verslo plėtros sričių, o paskolos pinigai panaudoti kasdienėje bendrovės veikloje įsipareigojimams vykdyti, t. y. iš UAB „D.“ gauta paskola panaudota išimtinai bendrovės reikmėms.

Pagal konstitucinę nekaltumo prezumpcijos sampratą, kuri įtvirtinta BPK 44 straipsnio 6 dalyje, asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Remiantis nekaltumo prezumpcija, visos abejonės, kurių byloje negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką.

Tai reiškia, jog kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, ji turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Be to, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, jam negalima perkelti įrodinėjimo naštos, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. 10590/83, judgement of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009).

Aptartas principas draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Nacionalinėje teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013 ir kt.).

Esant konkrečius nusikalstamos veikos požymius asmens veikoje teismas gali konstatuoti, tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Taigi visas įvairių teisės šakų normų kompleksas draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013 ir kt.).

Byloje nesurinkta jokių patikimų įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad J. B-P. padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 206 straipsnio 2 dalyje. Tokios teismo išvados nepaneigia kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu bei nuosprendžiu nustatyta realiai pasisavinto turto verte.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas J. B-P. bei kitų proceso dalyvių parodymus, rašytinius įrodymus vertino, išsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, ir nepadarė Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie galėjo sukliudyti teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, todėl šie civilinės ieškovės atstovo apeliacinio skundo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Nėra pagrindo naikinti šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir dėl to priimti naujo apkaltinamojo nuosprendžio.

Dėl civilinio ieškinio

Baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio pagrindas yra nusikalstamos veikos padarymas, o ieškinio dalykas – reikalaujamos atlyginti turtinės ar (ir) neturtinės žalos dydis. Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas, priimant nuosprendį.

BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui išteisinus J. B-P. pagal BK 206 straipsnio 2 dalį dėl bendrovės „D.“ bendrovei „M“ (kurios vadovė buvo J. B-P.) suteiktos paskolos panaudojimo ne pagal paskirtį ir jos negrąžinimo laiku, nes ji nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, UAB „D.“ civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesvarsto UAB „D.“ pareikšto nuteistajai J. B-P. civilinio ieškinio pagrįstumo.

Beje, T. G. nebuvo kaltinamas pagal BK 206 straipsnio 2 dalį, todėl, net jei J. B-P. dėl šios veikos būtų pripažinta kalta, civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo galėtų būti priteistas tik iš jos, o ne solidariai ir iš T. G..

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad, net nepripažinus J. B-P. kalta pagal BK 206 straipsnio 2 dalį, civilinis ieškinys turėjo būti patenkintas, kadangi nuteistieji pripažinti kaltais padarę nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

Civilinis ieškinys pareikštas, nes UAB ,,D.“ suteikė paskolą, jos laiku neatgavo ir, apelianto nuomone, ji panaudota ne pagal paskirtį, t. y. ieškinys kildinamas iš BK 206 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos, o nuteistieji pasisavino UAB ,,M“ turtą, kurį aptariamu laikotarpiu sudarė ne tik gauta paskola. Nuteistieji nebuvo kaltinami pasisavinę UAB ,,D.“ turtą, todėl civilinės ieškovės atstovas negali sieti suteiktos paskolos atgavimo su kitos bendrovės turto pasisavinimu.

Dėl šių priežasčių civilinės ieškovės atstovo apeliacinio skundo argumentai atmetami.

Kita vertus, teismo išvada, kad tam tikroje veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nereiškia, jog nebuvo padaryti civilinės teisės deliktai.

Atkreipiamas dėmesys, kad dėl civilinio ieškinio priteisimo Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje UAB „D.“ civilinis ieškinys pareikštas ne tik J. B-P. bei T. G., bet ir kitam valdybos nariui E. A. dėl tos pačios sumos, kaip ir šioje baudžiamojoje byloje (4 t., 184, 181–183 b. l.). Civilinis ieškinys apygardos teisme gautas 2015 m. vasario 3 d., o 2015 m. gruodžio 21 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas sustabdytas, iki įsiteisės Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 15 d. nuosprendis (šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje).

Taigi civilinė ieškovė UAB ,,D.“ pasinaudojo jai įstatymo leidėjo suteikta teise ginti savo teisėtą interesą, kad žala būtų atlyginta, pareiškus ieškinį civilinio proceso tvarka.

Dėl proceso išlaidų

Apeliaciniame skunde prašoma priteisti iš J. B-P. ir T. G. solidariai 8 063,29 Lt (2 335,29 Eur) proceso išlaidų, kurias, reikia suprasti, sudaro išlaidos civilinę ieškovę teisme atstovavusiam advokatui apmokėti.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo redakcija) nurodyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Taigi ši įstatymo norma numato, kad iš kaltinamojo gali būti nuspręsta išieškoti nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, tik pripažinus jį kaltu.

Baudžiamojo proceso kodeksas nereglamentuoja, kaip turi būti sprendžiama dėl civilinio ieškovo turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti tais atvejais, kai civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje atmetamas ar paliekamas nenagrinėtas.

BPK 113 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje (šiuo atveju turėtos išlaidos susijusios su civilinio ieškinio nagrinėjimu) kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Abiem atvejais (atmetant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje ir jį paliekant nenagrinėtą) priimamas civiliniam ieškovui nepalankus sprendimas, todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalies prasmę paminėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti nepriteisiamos.

Skundžiamu nuosprendžiu J. B-P. pagal BK 206 straipsnio 2 dalį nepripažinta kalta ir išteisinta, o T. G. tuo nebuvo kaltinamas (dėl jų veiksmų civilinei ieškovei, jos atstovo nuomone, padaryta žalos), todėl nurodytos išlaidos iš jų negali būti priteistos.

Dėl išdėstytų motyvų skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria civilinės ieškovės UAB „D.“ atstovo prašymas priteisti proceso išlaidas atmestas, paliekama nepakeista.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. G. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirta 80 MGL (10 400 Lt, arba 3 012 Eur) dydžio bauda.

Prokuroro apeliaciniame skunde keliamas vienintelis klausimas – dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo nuteistajam pagrįstumo, nes nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių jam neturėtų būti skiriama BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Be to, nuteistajam paskirta bausmė neatitinka bausmės teisingumo principo, ja nebus pasiekta bausmės paskirtis (BK 41 straipsnis).

BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki dešimties metų.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, gali būti skiriama švelnesnė bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, jeigu tokios bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, jog bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Tačiau teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir vadovaudamasis bausmės paskirtimi, privalo motyvuoti švelnesnės bausmės paskyrimą. Tai reiškia, kad teismo sprendime turi būti nurodyta, kokios nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-371/2011, 2K-355/2012, 2K-434/2014 ir kt.). Taip pat privaloma įvertinti, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos (bendroji prevencija, nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas, bausmės teisingumo principo įgyvendinimas).

Šioje byloje įrodyta, kad T. G., būdamas UAB „M“ komercijos vadovas, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės bendrovei priklausantį turtą – iš bendrovės sąskaitos paimtus 47 370 Lt (13 719,30 Eur). Pasisavinto svetimo turto vertė žymiai viršija BK 190 straipsnio 1 dalyje numatytą 250 MGL dydžio sumą. Be to, nuteistasis nepripažino savo kaltės, todėl nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Vertindamas duomenis apie nuteistojo asmenybę, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad T. G. anksčiau neteistas. Jis baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau paskutinis pažeidimas padarytas 2009 m., paskirtos nuobaudos negalioja. T. G. padarytas nusikaltimas yra nesmurtinio pobūdžio. Byloje nėra duomenų, jog po padaryto nusikaltimo 2010–2011 metais nuteistasis vėl nusikalto. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad T. G. gali būti blogai charakterizuojamas.

Įvertinęs visus šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog T. G. nėra tiek pavojingas, kad būtų galima spręsti, jog bausmės tikslai bus pasiekti, tik paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tokios teismų nustatytos aplinkybės – T. G. asmenybė (anksčiau neteistas, buvo trauktas administracinėn atsakomybėn, tačiau nuobaudos negalioja; nėra duomenų, jog vėl nusikalto ar blogai charakterizuojamas, t. y. nėra pavojingas), nusikalstamos veikos pobūdis (nuteistas už nusikaltimą nuosavybei, nusikaltimas nesmurtinis), yra gana dažnos baudžiamosiose bylose ir yra daugiau tipinės, nei išimtinės.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad minėtos aplinkybės nagrinėjamoje byloje negali būti laikomos tokiomis išimtinėmis aplinkybėmis, kurioms esant turėtų būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis. Paprastai į aptariamas aplinkybes (kaltininko asmenybę, nusikaltimo pobūdį) teismas atsižvelgia, skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, jog įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2011).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nuteistasis T. G., kaip nustatyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, nenustatyta jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje skirdamas T. G. bausmę, iš esmės netinkamai aiškino ir pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei neteisingai paskirtos bausmės ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 ir 2 punktai).

Atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), T. G. skirtina BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Nustatydama šios bausmės dydį, teisėjų kolegija atsižvelgia į nuteistąjį T. G. apibūdinančius duomenis, nurodytus skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose, į tai, kad padaryta nusikalstama veika nesukėlė negrįžtamų padarinių, nenustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir daro išvadą, jog T. G. skirtina bausmė savo dydžiu mažesnė, nei nustatytas sankcijos vidurkis.

Dėl BK 75 straipsnio 1 dalies (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) nuostatų taikymo

BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

Nagrinėjamoje byloje nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija numatė, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Įstatymo leidėjo priimtu 2015 m. kovo 19 d. įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2015 m. kovo 24 d., BK 75 straipsnio 1 dalies nuostata pakeista nurodant, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Palyginus ankstesnę BK 75 straipsnio 1 dalies redakciją su 2015 m. kovo 19 d. įstatymu padarytu pakeitimu matyti, kad pagal naująjį teisinį reguliavimą bausmės vykdymo atidėjimo institutas gali būti taikomas ir asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už tyčinius sunkius nusikaltimus. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje naujasis baudžiamasis įstatymas palengvina nuteistojo T. G. teisinę padėtį, t. y. turi grįžtamąją galią.

Taikyti BK 75 straipsnio nuostatas yra teismo teisė. Tai reiškia, jog ir nagrinėjamoje byloje teismas gali spręsti klausimą dėl aptariamo baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymo, juo labiau kad pakeitus skundžiamą teismo sprendimą dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir paskyrus nuteistajam įstatymo sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, pirmosios instancijos teismo nustatytos bei vertintos kaip pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas aplinkybės gali būti pagrindas svarstyti apie bausmės tikslų pasiekimą be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje numatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų.

Teismas, taikydamas BK 75 straipsnį, baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą atlieka du kartus: pirma – teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įvertina nusikaltimo pobūdį bei jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę ir atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje numatytą bausmės rūšį bei dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antra – nustatęs BK 75 straipsnyje numatytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Tačiau, atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) teismo paskirtų pareigų visuma turės poveikį kaltininkui ir ateityje jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti, svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje.

Be to, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas bei neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius, todėl teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks tuos ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais bei šeima ir pan.). Dėl to nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą. Bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2014, 2K-61-895/2015, 2K-66-303/2015).

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nuteistajam T. G. paskyrė bausmę – baudą. Jau minėta, kad nuteistasis nusikalto pirmą kartą, anksčiau neteistas, buvo trauktas administracinėn atsakomybėn, tačiau nuobaudos negalioja, nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo gana ilgas laiko tarpas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių nuteistojo antivisuomenines nuostatas, jog po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo jis padarė naują nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinį teisės pažeidimą.

Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus ir naujai susiformavusią teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl T. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas dvejiems metams, paskiriant BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytą baudžiamojo poveikio priemonę.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal prokuroro ir civilinės ieškovės UAB ,,D.“ atstovo apeliacinius skundus, buvo kreiptasi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir VGTPT) dėl gynėjo paskyrimo nuteistajam T. G..

Vilniaus VGTPT sprendimu šioje byloje nuteistajam T. G. antrinę teisinę pagalbą suteikti parinkta advokatė E. Žilėnienė, kuri ir gynė nuteistąjį T. G., nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Byloje gautas Vilniaus VGTPT prašymas, vadovaujantis ,,Už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių“, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69, 14.2.3, 11 punktais, valstybės naudai išieškoti iš nuteistojo T. G. 164,05 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už jo gynybą.

Vilniaus VGTPT prašymas išieškoti iš nuteistojo T. G. valstybės naudai 164,05 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti netenkintinas.

Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas.

BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia įstatymų leidėją numačius, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, privalomai dalyvauja ir kaltinimo, ir gynybos pusės.

Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį numatytas ir gynybos, ir kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis bei jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su jo teise į gynybą.

Tokia nuostata susiformavo ir teismų praktikoje. Pagal ją tais atvejais, kai byloje gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai atlyginti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014 ir kt.).

Taigi nėra pagrindo išieškoti antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių organizuojant nuteistojo T. G. teisių gynimą apeliacinės instancijos teisme.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 15 d. nuosprendį dėl T. G. paskirtos bausmės pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria T. G., pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalį, paskirta 80 MGL dydžio (10 400 Lt, arba 3 012 Eur) bauda.

T. G., nuteistam pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalį, paskirti bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, T. G. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sumokėti 20 MGL dydžio (753 Eur) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Civilinės ieškovės UAB ,,D.“ atstovo apeliacinį skundą atmesti.