Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Mačionytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ū. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-06-02 nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose, tęsti darbą arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Vadovaujantis BK 71 straipsniu, V. Ū. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią įmoką sumokant per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš V. Ū. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 18,80 Eur turtinės žalos ir 5 proc. metinės palūkanos už priteistą sumą, skaičiuojant nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško teismo nuosprendžio įvykdymo civilinio ieškinio dalyje.

Iš V. Ū. nukentėjusiojo A. K. naudai priteista 300 Eur neturtinės žalos ir 5 proc. metinės palūkanos už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo bei 363 Eur teisinės pagalbos išlaidų ,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo V. Ū. apeliacinis skundas atmestinas

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad, nuteistojo V. Ū. teigimu, byloje nebuvo įrodyta, jog jis sužalojo A. K., pažymi, kad nukentėjusysis ir jo sutuoktinė, šiame tyrime liudytoja apklausta R. K., nepagrįstai jį apšnekėjo, todėl turėtų būti išteisintas.

6. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistojo V. Ū. apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs pagrįstai V. Ū. pripažino kaltu dėl BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir nekeistinas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes.

7. Pažymėtina, kad byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad proceso dalyviams nepriimtinos teismo išvados dėl bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

8. Skundžiamu nuosprendžiu V. Ū. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį dėl to, kad viešoje vietoje, be jokios priežasties, tyčia, įžūliu elgesiu bei fiziniu smurtu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, surikdė visuomenės rimtį, sudavė kumščiu smūgį A. K. į veido sritį ir sukėlė fizinį skausmą bei padarė kairio skruosto sumušimą. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad šie jam inkriminuoti veiksmai yra neįrodyti, nukentėjusysis pats susižalojo ir nepagrįstai jį apkaltino. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bylos medžiagą įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais V. Ū. argumentais nesutinka ir keliamas įvykio versijas vertina kaip pastarojo gynybinę poziciją, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį, kadangi jas paneigia objektyvūs bylos faktiniai duomenys. V. Ū. smurto naudojimo faktą prieš A. K. šioje byloje neabejotinai patvirtina įvykį tiesiogiai mačiusios liudytojos R. K. bei liudytojo V. V. parodymai, į įvykio vietą atvykusių ir su nukentėjusiuoju bei liudytojais R. K. ir V. V. bendravusių policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai ir parodymai ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuota kaip nukentėjusysis A. K. atvykusiems policijos pareigūnams paaiškina įvykio aplinkybes bei parodo vietą, kuri buvo sužalota V. Ū. veiksmais, nukentėjusiojo skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą (toliau – BPC) stenograma, iš kurios matyti, jog jis nurodė, kad jį sumušė jo kaimynas, sveikatos sutrikdymo faktą taip patvirtina ir sveikatos priežiūros įstaigos pažyma, išduota po A. K. apžiūros.

9. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis A. K. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jam nustatyti sužalojimai buvo sukelti būtent V. Ū. smurtiniais veiksmais. Iš garso įrašo, gauto iš BPC, stenogramos matyti, kad A. K. pranešė, jog buvo sumuštas prie namų savo kaimyno (1 t., b. l. 28-29), apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. K. parodė, kad V. Ū. be priežasties ir jokių žodžių jam trenkė kumščiu į veido sritį, tuo savo veiksmais sukeldamas jam fizinį skausmą (1 t., b. l. 32-34, 35-37), teisiamojo posėdžio apylinkės teisme metu nurodė, kad V. Ū. jį pamatęs paleido vaikus ir pasileido link jo, buvo įsiutęs, jis traukėsi, V. Ū. smūgiavo jam tiesiai į veidą, jis traukėsi link įvažiavimo vartų, tuo metu įvažiavo jų kaimynas V. V., jis sustojo, atsidarė automobilio dureles, tada V. Ū. atsitraukė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant smulkių neatitikimų, laikytina, kad nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu yra nuoseklūs, neprieštaringi. Nors nukentėjusysis teigė, kad jam buvo suduotas ne vienas, o serija smūgių, apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino, jog, remiantis surinktais duomenimis, neabejotinas išvadas galima daryti tik dėl vieno smūgio A. K. į veido sritį, kuriuo buvo sukeltas kairio skruosto sumušimas. Nesant nukentėjusiojo apeliacinio skundo dėl šių veiksmų pašalinimo, toliau vertinamas nukentėjusiojo parodymų patikimumas ir V. Ū. pripažinimas kaltu būtent tik dėl šio smūgio.

10. Nukentėjusiojo A. K. sutuoktinė R. K. ikiteisminio tyrimo metu davė analogiškus parodymus kaip A. K. ir paaiškino mačiusi, kaip jos vyrui išėjus iš už namo, V. Ū. jį pamatęs pribėgo ir be priežasties trenkė vieną kartą kumščiu į veido sritį, tada į kiemą įvažiavo jų kaimynas, kurį pamatęs V. Ū. atsitraukė nuo jos vyro ir nuėjo į savo laiptinę (1 t., b. l. 39-40), teisiamojo posėdžio metu R. K. taip pat parodė, kad V. Ū. iš po kampo pamatė A. K., paleido vaikus ir staigiai puolė jį, smogė vieną smūgį. Nors, nuteistojo V. Ū. vertinimu, R. K. parodymai turėtų būti atmetami kaip nepatikimi dėl jos galimo šališkumo, teisėjų kolegijos vertinimu, šios liudytojos nurodytų aplinkybių analizė yra būtina tikrinant nuteistojo ir nukentėjusiojo keliamas įvykių versijas, kadangi vien nustatytas tam tikras liudytojo palankumas vienam iš bylos dalyvių savaime nelemia tokių parodymų nepatikimumo ir to, kad tokie parodymai pilnai ar dalyje negali būti pripažįstami įrodymais byloje. Vertinant tokio asmens parodymų patikimumą būtina juos analizuoti kitų surinktų duomenų kontekste.

11. Iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant nustatyti, ar R. K. galėjo tiesiogiai matyti įvykį, su ja ir nukentėjusiuoju buvo atliekami parodymų patikrinimo vietoje veiksmai, kurių metu buvo nurodytos analogiškos aplinkybės, kaip ir apklausų ikiteisminio tyrimo metu, tiek A. K., tiek R. K. policijos pareigūnei, atlikusiai procesinį veiksmą, parodė vietą, kurioje stovėjo nukentėjusiojo sutuoktinė (1 t., b. l. 159-164, 165-178). Iš bylos medžiagoje esančio vaizdo įrašo akivaizdu, kad R. K. galėjo matyti V. Ū. suduotą smūgį, ypač vertinant tai, kad pati R. K. pripažįsta, jog po pirmo smūgio nuteistasis ir nukentėjusysis pasitraukė į jai nematomą zoną ir toliau ji konflikto nebematė. Nors įvykio metu tarp nukentėjusiojo A. K. bei liudytojos R. K. ir nuteistojo V. Ū. buvo susiklostę ilgalaikiai konfliktiniai santykiai, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti šios liudytojos siekį nuteistąjį apkalbėti ir nepagrįstai apkaltinti nusikaltimo padarymu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti šios liudytojos parodymų patikimumu.

12. Nukentėjusiojo ir nuteistojo konfliktą taip pat matė ir apie jį parodymus davė liudytojas V. V., kuris apklausiamas teisme parodė, kad įvažiavo į kiemą, kairėje matė kažkokį judesį, pamatė bėgantį kaimyną A. K., kurį vijosi kaimynas V. Ū., paklausė kas čia vyksta, A. K. sakė, kad ne iš šio, nei iš to buvo užpultas kaimyno V. Ū., kuris smūgiavo į galvą, buvo šioks toks paraudimas, A. K. paklausė V. Ū., už ką jis smūgiavo, V. Ū. tylėjo. Parodymų patikrinimo vietoje metu V. V. tyrėjai nurodė analogiškas aplinkybes, kad matė bėgantį A. K., jį vijosi V. Ū., tada pristabdė automobilį, nuleido vairuotojo pusės langą ir garsiai paklausė, kas čia vyksta, o A. K. jam atsakė, kad gavo smūgį į galvą (1 t., b. l. 179-187). Iš tyrėjos G. S. 2020-04-26 tarnybinio pranešimo taip pat matyti, kad 2020-04-25 23.00 val. buvo paskambinta liudytojui V. V., kuris paaiškino, kad A. K. jam pasakė, jog jį sumušė V. Ū. (t. 1, b. l . 7). Nors sutiktina su nuteistuoju V. Ū., kad šis liudytojas paties V. Ū. smūgio sudavimo fakto nematė, todėl negali jo nei patvirtinti, nei paneigti, vis dėlto, iš tam tikrų V. V. nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad tam tikras nesutarimas, kurio metu V. Ū. vijosi nukentėjusįjį, o jis bėgo, buvo, po jo praėjus itin trumpam laikui (tikėtina kelioms minutėms, t. y. kol liudytojas nusprendė sustabdyti savo automobilį ir paklausti V. Ū. ir A. K., kas čia vyksta) ant nukentėjusiojo veido liudytojas pastebėjo paraudimą.

13. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo išvados gali būti grindžiamos ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei jie patvirtina tarpinius faktus ir įrodinėtinas aplinkybes ir yra tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, prieš tai išdėstytos liudytojo V. V. matytos aplinkybės – konfliktas, kurio metu V. Ū. aktyviai puola, o A. K. ginasi, bei greitai po to ant nukentėjusiojo veido pastebėtas sumušimas, yra laikytinos netiesioginiais įrodymais šioje byloje konstatuojant V. Ū. atlikto smurto faktą. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojas parodymus davė įspėtas dėl melagingų parodymų davimo, nėra nustatyta jo šališkumo, juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Teismas neturi pagrindo abejoti minėtų šio liudytojo parodymais, kadangi jie objektyvūs ir atitinka bylos aplinkybes, todėl šie duomenys buvo pagrįstai pripažinti įrodymais byloje ir vertintini kaip objektyvus pagrindas nuteistąjį V. Ū. pripažinti kaltu padarius nurodytus sužalojimus nukentėjusiajam A. K..

14. Tai, kad buvo užpultas V. Ū., nukentėjusysis A. K. nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo metu D. V. parodė, kad A. K. jam paaiškino, jog grįžo su žmona namo ir einant link laiptinės durų jį užpuolė jo kaimynas V. Ū., kuris be jokios priežasties kumščiu trenkė jam į kairės pusės skruostą, ant A. K. skruosto matėsi paraudimas, jis laikėsi už galvos bei skundėsi galvos skausmu, ant pareiškėjo veido buvo akivaizdūs požymiai, kad jam buvo suduotas smūgis, jis buvo susijaudinęs (1 t., b. l. 46-48), teisiamojo posėdžio metu D. V. parodė, kad gavo iškvietimą, jog užpuolė (duomenys neskelbtini), atvykę į vietą, rado nukentėjusįjį, kuris aiškino, kad prasilenkiant su žmogumi jam trenkė, smūgis į veidą, viena pusė veido buvo raudona, porininkė fotografavo sužalojimą. Kita tiesiogiai su A. K. bendravusi pareigūnė J. Z. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad A. K. jiems paaiškino, jog jį užpuolė jo kaimynas V. Ū., kumščiu trenkė į kairės pusės skruostą, ant A. K. veido skruosto matėsi paraudimas, jis skundėsi galvos skausmu (1 t., b. l. 42-44), teisiamojo posėdžio metu J. Z. parodė, kad nukentėjusysis sakė, jog jam sutrenkta galva, verkė. Bylos medžiagoje esančiame vaizdo įraše iš Body CAM Nr. 2020_0425_183224_042 matomas A. K., kuris policijos pareigūnams nurodo, kad V. Ū. jį pamatęs metė vaikus, tiesiu taikiniu smūgiavo jam į veidą, pažymi, kad vieta jau tinsta, yra susijaudinęs, vaizdo įraše nurodo, kad skauda sumuštą vietą pareigūnas nufotografuoja pareiškėjo skruostą, akivaizdžiai matosi, kad jis paraudęs, patinęs (CD, prisegti prie 1 t. bylos viršelio).

15. Atkreiptinas dėmesys, kad ir pats nuteistasis V. Ū. neneigia, jog naudojo tam tikrus aktyvius agresyvius veiksmus nukentėjusiojo A. K. atžvilgiu. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis V. Ū. parodė, kad jis numušė A. K. ranką, kaire ranka gynėsi, vaikai, stovėję už jo, pamatė, jiems prasidėjo isterija, po to A. K. paėmė už akies, suklupo, pradėjo rėkti ,,už ką tu man trenkei“. Iš šių parodymų akivaizdu, jog po tam tikrų aktyvių V. Ū. veiksmų (nors nuteistasis ir neigia smūgiavęs), nukentėjusysis atsiduria ant žemės ir žodžiu išreiškia patyręs skausmą, tai atitinka nukentėjusiojo bei liudytojų R. K., V. V. parodymus, kad nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis, po kurio jis nukrito ir klausė, už ką su juo taip buvo pasielgta. 2020-04-25 medicinos dokumento išraše nurodyta, kad ant A. K. veido yra sumušimo žymė kairio skruosto srityje (1 t., b. l. 58), t. y. vietoje, į kurią, nukentėjusiojo bei R. K. teigimu, smūgiavo V. Ū. ir ant kurios paraudimą matė policijos pareigūnai D. V. ir J. Z. ir kurios sužalojimas matomas vaizdo įraše. Specialisto apžiūros protokole nurodyta, kad peržiūrėjus A. K. medicininius dokumentus nustatyta, kad A. K. nustatytas kairio skruosto sumušimas, kuris galėjo būti padarytas kietu buku daiktu, prieš kreipiantis medicinos pagalbos ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 63). Taigi, specialistas taip pat nustatė, kad A. K. nustatytas sumušimas galėjo būti padarytas tokiu būdu, kaip nurodė nukentėjusysis, t. y. jam smūgiuojant.

16. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių medicinos darbuotojų, policijos pareigūnų ar kitų asmenų šališkumą ar suinteresuotumą nepagrįstai išplėsti nuteistojo V. Ū. nukentėjusiojo A. K. atžvilgiu panaudotus smurtinius veiksmus ir tokiu būdu jį apkalbėti, taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis galimai susižalojo kitu metu, iki policijos pareigūnų ir greitosios medicinos pagalbos atvykimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad po patirto smurto nukentėjusysis nedelsiant kreipėsi į BPC, paklaustas, kada įvyko įvykis, atsakė, kad prieš 2 minutes, policijos pareigūnai, atvyko ir užfiksavo įvykio aplinkybes bei matė nukentėjusiojo sužalojimus 18.32 val. (BIRT žiūryklės duomenys 1 t., b. l. 4), A. K. iš karto nuvyko į medicinos įstaigą apžiūrai, 2020-04-25 medicinos dokumento išraše nurodyta, kad pakenktos vietos aprašyme nurodyta sumušimo žymė kairio skruosto srityje, nusiskundimai – ligonis prie namo sumuštas kaimyno, nukentėjusysis buvo apžiūrėtas tą pačią dieną 20.07 val., gydytojams nurodė, kad smurtas prieš jį įvyko prieš 1,5 val. (1 t., b. l. 58). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad nukentėjusiajam A. K. nustatyti sužalojimai yra V. Ū. smurtinių veiksmų, atliktų nustatytu laiku (2020-04-25, apie 18.00 val.) padariniai, todėl konstatuotina, kad jo kaltė dėl nusikaltimo padarymo yra įrodyta.

17. Pažymėtina ir tai, jog apelianto V. Ū. sutuoktinė K. Ū. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apklausiant apeliacinės instancijos teisme nurodė, jog ji buvo gan toli nuo įvykio vietos, pačio įvykio nematė, jokio triukšmo, šauksmų negirdėjo, o tokie jos parodymai, priešingai nei nurodo gynyba, kolegijos nuomone, niekaip nepaneigia teismo nustatytų bylos aplinkybių.

18. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės V. Ū. veiksmų kvalifikavimui baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir nuteistasis. Paskirta bausmė atitinka padaryto nusikaltimo sunkumą, kaltinamojo asmenybės pavojingumą, yra pirmosios instancijos teismo pakankamai motyvuota ir pagrįsta bei, kolegijos vertinimu, pakankama teisingumo principo įgyvendinimui, todėl ją keisti, apeliacinės instancijos teisme, teismas nemato pagrindo.

19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl V. Ū. apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. Ū. apeliacinį skundą atmesti.