Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Žibutės Budžienės, Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Gudynienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovams Jurbarko rajono savivaldybės administracijai ir P. K., trečiasis asmuo V. P., dėl žalos aplinkai atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu prašydamas – priteisti solidariai iš atsakovų Jurbarko rajono savivaldybės administracijos ir P. K. 80 728,50 Lt padarytos žalos aplinkai atlyginti valstybės naudai. Nurodė, kad valstybei nuosavybės teise priklausančios sureguliuotos Mituvos upės pakrantės apsaugos juostoje (duomenys neskelbtini) kaime, Jurbarko rajono savivaldybės administracija – jos darbuotojas V. P. – kartu su P. K. organizavo ir nuo 2011 m. gruodžio pabaigos iki 2012 m. sausio 10 d. neteisėtai, neparengus Mituvos upės pakrančių tvarkymo projekto ir neišdavus leidimo kirsti saugotinus medžius ir krūmus augančius ne miškų ūkio paskirties žemėje, iškirto 410 vnt. saugotinų medžių, augusių ne miško ūkio paskirties žemėje, dėl ko atsakovai padarė aplinkai 80 728,50 Lt žalą (t. 2, b. l. 8-10).

Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo esmė

Jurbarko rajono apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį atmetė (t. 2, b. l. 55-58).

Teismas nurodė, kad P. K. buvo kaltinamas tuo, jog neturėdamas būtino Jurbarko rajono savivaldybės administracijos išduoto leidimo kirsti saugotinus medžius ir krūmus, augančius ne miškų ūkio paskirties žemėje, neteisėtai sunaikino 410 vnt. saugotinų medžių (kaltinamas padaręs ATPK 78 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą), o trečiajam asmeniui V. P., dirbančiam Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriuje vyresniuoju specialistu, buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir jis nubaustas 650 Lt bauda už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio mėn. iki 2012-01-10, (duomenys neskelbtini) kaime, prie sureguliuotos Mituvos upės, pakrančių apsaugos zonoje, neteisėtai organizavo melioracijos priežiūros darbus, neturėdamas parengto bei suderinto projekto, taip pat neturėdamas būtino Jurbarko rajono savivaldybės administracijos išduoto leidimo kirsti saugotinus medžius ir krūmus, augančius ne miško ūkio paskirties žemėje, todėl buvo iškirsta 410 vnt. saugotinų medžių, tačiau nagrinėjant administracine teisės pažeidimų tvarka nei P. K. nei V. P. kaltė nenustatytos. Teismas pažymėjo, kad metodikos, naudotos žalos dydžiui nustatyti, kuria remiantis paskaičiuota padaryta žala 80 728,50 Lt, nei atsakovai, nei trečiasis asmuo neginčijo. Teismas pažymėjo, kad pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 34 str. 2 d. civilinė atsakomybė numatyta ūkio subjektams, kai tuo tarpu Jurbarko rajono savivaldybės administracija nėra ūkio subjektas Aplinkos apsaugos įstatymo 34 str. 2 d. prasme, dėl to ieškinį atmetė. Atsakovas P. K. medžių iškirtimo metu užsiėmė individualia miškininkystės veikla, todėl, prašant atlyginti padarytą žalą gamtai nesant jo kaltės, galima vadovaujantis Aplinkos apsaugos įstatymo 34 str. 2 d. Teismas pažymėjo, kad nėra įrodyta, jog būtent patrauktas administracinėn atsakomybėn specialistas V. P. pagal kompetenciją organizavo, davė leidimą kirsti medžius ar buvo atsakingas už saugotinų medžių kirtimo melioracijos objektuose teisėtumo kontrolę. Teismas rėmėsi V. P. administracinio teisės pažeidimo byloje konstatuotomis aplinkybėmis, kad Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyrius organizavo melioracijos statinių priežiūros darbus (duomenys neskelbtini) seniūnijos teritorijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, valstybei nuosavybės teise priklausančios sureguliuotos Mituvos upės šlaituose, nuo piketo 43+00 iki 65+00, ir kad už (duomenys neskelbtini) seniūnijos teritorijoje esančios sureguliuotos Mituvos upės šlaituose augusių krūmų kirtimo darbų priežiūrą atsakingas buvo šios savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vyresnysis specialistas V. P. yra nepagrįsti. Ieškovo atstovės aiškinimas, kad Jurbarko rajono savivaldybės administracijos neteisėti veiksmai pasireiškė neveikimu prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Jurbarko rajono savivaldybėje esančiuose melioracijos įrenginių dokumentuose nėra nurodyta, kad griovys „M“, kuriame buvo nukirsti medžiai, yra Mituvos pakrantės apsaugos juostos teritorija. VĮ Valstybės žemės fondo duomenys patvirtino, kad ši teritorija yra melioracijos griovys, kurio tvarkymo darbai buvo vykdomi vadovaujantis Melioracijos techniniu reglamentu MTR 1.12.01:2008. Teismas pažymėjo, kad ieškovo atstovė teismui pateikė pažymą, kad Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre ties (duomenys neskelbtini), Jurbarko r. sav. yra įregistruota upė Mituva (identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)), tačiau ji teismo posėdžio metu pripažino, jog sureguliuotas Mituvos upės ruožas ties (duomenys neskelbtini) kaimu taip pat atlieka ir melioracijos funkciją. Teismas darė išvadą, kad V. P., nuvykęs kartu su atsakovu P. K. į įvykio vietą, veikė įsivaizduodamas, jog P. K. šalims augmeniją iš melioracijos griovio, o ne iš sureguliuotos upės Mituva pakrantės. Teismas pažymėjo, kad P. K. aiškino, kad kirsdamas medžius (duomenys neskelbtini) kaime, juos kirto ne savavališkai, o gavęs Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus specialisto V. P. leidimą ir kitokio leidimo kirsti medžiams ir krūmams pagal atsakovą P. K. gauti nereikėjo, nes būtini kirtimo darbai buvo vykdomi melioracijos griovyje, o ne sureguliuotoje upės Mituva pakrantėje. Teismas darė išvadą, kad nors atsakovas P. K. medžius iškirto sureguliuotame upės Mituva ruože, kur vykdant medžių kirtimo darbus formaliai buvo reikalingas leidimas ir jis tokio leidimo neturėjo, tačiau šalinti augmeniją iš šio ruožo buvo būtina, nes to nepadarius, galėjo nukentėti brangi melioracijos įranga, sugadintas (duomenys neskelbtini) seniūnijos žinioje esantis kelias. Teismas pažymėjo, kad nuvykus į įvykio vietą matosi, jog tai nuošali vieta, iškirstieji medžiai dabartiniu metu atželia, formuojasi panašus kraštovaizdis į tą, kuris buvo prieš medžių iškirtimą, todėl darė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog dėl P. K. medžių iškirtimo ties (duomenys neskelbtini) kaimu buvo padarytas koks tai neigiamas poveikis aplinkai.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai:

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-41-3840/2013 ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (t. 2, b. l. 73-81).

Teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra įrodyti Jurbarko rajono savivaldybės administracijos neteisėti veiksmai – neveikimas. Teismas neįvertino, kad upė įregistruota LR upių, ežerų ir tvenkinių kadastre, tame tarpe sureguliuotas upės ruožas ties (duomenys neskelbtini)k., kuriame išskirta 410 vnt. medžių. Prieš pradedant vykdyti kirtimo darbus sureguliuotos upės šlaite administracija neparengė pakrančių (šlaito) tvarkymo projekto, nesuderino su Kauno RAAD ir neišdavė leidimo leido P. K. vykdyti kirtimus. Jurbarko rajono savivaldybės administracijos pareigūnai, prieš leisdami P. K. vykdyti melioracijos griovių valymo darbus ir parodydami konkrečią kirtimo teritoriją, patys nesiėmė būtinų priemonių patikrinti, ar darbai nebus vykdomi sureguliuotos upės ruože. Atsakingas pareigūnas nesikreipė į administracijos atsakingą pareigūną dėl želdinių kirtimo ir nepatikrino duomenų specialiajame Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre. Administracija nesiėmė visų būtinų priemonių žalai išvengti, turėjo realią galimybę paruošti Mituvos upės pakrančių (šlaitų) tvarkymo projektą, tačiau jų neparengė. Neįvertindamas nurodytų aplinkybių, teismas pažeidė Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnį ir CK 6.271 straipsnio 1 dalį. Teismas nepagrįstai atsižvelgė tik į administracijos siekį vykdyti melioracijos sistemos tvarkymo darbus, nepagrįstai pripažino atsakovą P. K. įvykdžius kirtimus esant būtinumui. Nepagrįstai nurodoma, kad P. K. medžius kirto be leidimo, tačiau šalinti augmeniją buvo būtina. Byloje rašytiniai įrodymai esant būtinąjį reikalingumą nepatvirtina tokios grėsmės ar pavojaus. Byloje nėra melioracijos sistemos ir įrangos būklės vertinimo akto, 2011 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais nebuvo stichinio įvykio, nėra surašytas aktas dėl bebrų įrengtų užtvankų ar kreiptasi į medžiotojus dėl bebrų daromos žalos. Jurbarko rajono savivaldybės administracijos komisijos 2012-07-17 direktoriaus įsakymu Nr. 01-809 padaryta išvada negali būti laikoma įrodymu, kad žala nebuvo padaryta, nes pagal Želdynų įstatymo 27 straipsnio 1 dalį savivaldybės administracija nėra įgaliota vertinti žalą, padarytą želdiniams kaip aplinkos objektui. Išvados darytos po medžių kirtimo, tik formaliai siekiant išvengti civilinės atsakomybės. Teismas neįvertino aplinkybės, kad P. K. buvo leista kirsti tik krūmus, o saugotinų medžių kirtimui asmuo leidimo neturėjo, dėl tokio leidimo į Jurbarko rajono savivaldybę nesikreipė. Teismas neįvertino, kad prieš tiltą per Mituvos upę, kelyje (duomenys neskelbtini), yra kelio informacinis ženklas ,,upė Mituva“, medžių kirtimo vieta nuo tilto per upę nutolusi tik 15-20 metrų, dėl ko P. K. objektyviai galėjo suvokti ir suprasti, kad kirtimus vykdys ne melioracijos griovyje, o sureguliuoto Mituvos upės šlaituose. Teismas nepagrįstai nustatė, kad nebuvo padarytas neigiamas poveikis aplinkai, nes medžiai atželia, formuojasi panašus kraštovaizdis, į tą, kuris buvo prieš medžių iškirtimą. Nurodyta aplinkybė neįrodo, jog aplinkai žala nebuvo padaryta. Po kirtimo pasikeitė Mituvos upės kraštovaizdis, taip padarytas neigiamas poveikis kraštovaizdžiui, želdiniams ir upės ekosistemai. Teismas netinkamai taikė (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 punktą , kuriame įtvirtinta įsiteisėjusių teismo sprendimų prejudicija. Tai, kad nenustatyta V. P. ir P. K. kaltė dėl administracinio teisės pažeidimo neįrodo, kad atsakovai nepadarė žalos aplinkai. Bylos įrodymai patvirtina, kad Jurbarko rajono savivaldybės administracija veikė neatidžiai ir nerūpestingai.

Atsakovas P. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Jurbarko rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Medžiai kirsti ne savavališkai, o suderinus ir gavus administracijos specialisto V. P. leidimą bei jam išaiškinus, kad jokiuose dokumentuose nenurodyta, kad griovys yra Mituvos upės pakrantės apsaugos juostos teritorijoje. Medžių kirtimo darbus kontroliavo V. P., tik jam nurodžius, kur, kokiame plote ir kokius medžius griovyje leidžiama kirsti. Pats V. P. pagal turimus dokumentus buvo įsitikinęs, kad medžiai kertami melioracijos griovyje. Jurbarko rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-07-17 įsakymas Nr. 01-809 ir liudytojų parodymai leidžia daryti išvadą, kad sureguliuota Mituvos upės pakrantė laikoma melioracijos grioviu, šalinti augmeniją buvo būtina. Nurodė, kad jo kaltės klausimas dėl augmenijos pašalinimo buvo nagrinėjamas administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje jo kaltė nebuvo nustatyta (t. 2, b. l. 86-88).

A. J. rajono savivaldybės administracija ir trečiasis asmuo V. P. prašo palikti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-41-384/2013 nepakeistą ir ieškovo apeliacinį skundą atmesti (t. 2, b. l. 89-92).

Apeliantas skunde remiasi Aplinkos apsaugos įstatyme griežtosios atsakomybės principu, tačiau tai neatleidžia ieškovo nuo pareigos įrodyti žalos padarymo faktą ir jos dydį, nes žalos atsiradimo faktas nepreziumuojamas. Ieškovas nenurodė žalos aplinkai buvimo fakto, taip pat neigiamo gamtos elementų pokyčio ar šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą. Nepateikė objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovas savo veiksmais sukėlė kokį nors neigiamą poveikį. Apeliantas tik formaliai naudojasi Saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarko aprašu, apskaičiuodamas žalą už iškirstus medžius, nevertindamas realios situacijos ir faktinės žalos padarymo aplinkai nebuvimo. Neįrodyta, jog dėl P. K. medžių iškirtimo ties (duomenys neskelbtini) kaimu buvo padarytas neigiamas poveikis aplinkai.Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šalinti augmeniją iš Mituvos upės pakrantės, kurį laikytina melioracijos grioviu, buvo būtina. Tai patvirtina Jurbarko rajono savivaldybės administracijos komisijos sprendimas, atsakovas P. K., liudytoja (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnė A. B.. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nuvykus į įvykio vietą matosi, jog tai nuošali vieta, iškirstieji medžiai dabartiniu metu atželia, formuojasi panašus kraštovaizdis į tą, kuris buvo prieš medžių iškirtimą. Apelianto argumentai dėl teismo netinkamo aplinkybių vertinimo atmestini. Teismas išvadą dėl Jurbarko rajono savivaldybės administracijos atsakomybės nebuvimo padarė tinkamai ištyręs ir įvertinęs šioje byloje surinktus įrodymus ir susiklosčiusias specifines aplinkybes. Teismas nepasisakė, kad sureguliuotas upės Mituva ruožas yra melioracijos griovys. Sureguliuotas Mituvos upės ruožas yra 3 km ilgio 1978 m. iškastas melioracijos griovys, valstybės perduotas savivaldybei, kuri neturėjo jokios teisės keisti ar melioracijos griovį pervadinti sureguliuota Mituvos upe. Aplinkybė, kad dėl netinkamos melioracijos griovio priežiūros jo šlaite išaugo medžiai, nepakeičia melioracijos griovio paskirties ir griovys netampa sureguliuota upe, o griovio pakrantėse išaugę medžiai – netampa saugotinais.Jurbarko rajono apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai rėmėsi administracinėje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir, ištyręs byloje surinktą medžiagą, priėmė teisingą sprendimą.

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas ((duomenys neskelbtini) str. 1 d.). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Nustatyta, kad ieškovas nurodo, kad Valstybei nuosavybės teise priklausančios sureguliuotos Mituvos upės (nuo piketo 43+00 iki 65+00) pakrantės apsaugos juostoje, (duomenys neskelbtini), Jurbarko r. (toliau - kirtimo vieta), atsakovai Jurbarko rajono savivaldybės administracija su P. K., nuo 2011 m. gruodžio pabaigos iki 2012 m. sausio 10 d., neteisėtai, neparengus Mituvos upės pakrančių tvarkymo projekto ir neišdavus leidimo kirsti saugotinus medžius ir krūmus, augančius ne miškų ūkio paskirties žemėje, iškirto 410 vnt. saugotinų medžių, tuo padarydami žalą gamtai 80 728,50 Lt. Atsakovas P. K. nurodo, kad jis kirtimus atliko ne savavališkai, jis kreipėsi į Jurbarko rajono savivaldybės administraciją ir tik suderinęs ir gavęs žemės ūkio skyriaus specialisto V. P. leidimą, kuris ir parodė kirtimo vietą, atliko kirtimus. Jam buvo paaiškinta, kad čia yra melioracijos griovys, o kertant krūmus ir medžius melioracijos grioviuose leidimo nereikia. A. J. rajono savivaldybės administracija nurodo, kad ji neturi duomenų, kad kirtimų vieta yra sureguliuota upė, pagal jos turimus dokumentus tai yra melioracijos griovys, todėl jame vykdomiems kirtimams leidimas nereikalingas, o šį griovį jau buvo būtina tvarkyti, šalinant medžius, krūmus, kurie trukdo funkcionuoti melioracijos įrenginiams.

Taigi, visų pirma, byloje kilęs ginčas, ar kirtimo vieta yra sureguliuota upė, ar griovys, nes nuo to priklauso, ar reikalingas leidimas kirsti medžius, ar ne. Pažymėtina, kad aplinkybę, jog kirtimo vieta yra sureguliuota upė turi įrodyti ieškovas. Iš teismo sprendimo motyvų matyti, kad teismas darė išvadą, jog kirtimo vieta yra sureguliuotame upės Mituva ruože, tačiau kokiais įrodymais remiantis padaryta ši išvada, nėra nurodyta. A. J. rajono savivaldybės administracija teigia, kad nėra jokio pagrindo kirtimo vietos (jų dokumentuose esančio melioracijos griovio) pervadinti sureguliuota upe. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra tinkamai nustatytas kirtimo vietos statusas (sureguliuotas upės ruožas, ar melioracijos griovys), nenustatyta, kada jis pasikeitė, kas jį pakeitė ir pan., todėl ieškovė turėtų pateikti papildomų duomenų (įrodymų), patvirtinančių, jog kirtimo vieta yra sureguliuotos Mituva upės ruožas. Ieškovų pateiktame Aplinkos apsaugos agentūros rašte „Dėl vandens telkinio kadastro duomenų pateikimo“, kuriame nurodyta, kad upių, ežerų ir tvenkinių kadastre yra įregistruota upė Mituva, pasakyta, kad informacija apie Mituvos upės sureguliuotus ruožus yra 2011 m. Lietuvos energetikos instituto išleistoje monografijoje „Lietuvos upės. Hidrografija ir nuotėkis“ (teismas daro tikėtiną išvadą, kad upė Mituva turi ir nesureguliuotų ruožų), tačiau iš pridėtų priedų nėra aišku, ar kirtimo vieta patenka į sureguliuotos upės ruožą (t. 2, b. l. 2-6).

Nustačius, kad kirtimo vieta yra sureguliuotos upės Mituva ruožas, ieškovas neabejotinai turi teisę reikalauti žalos gamtai atlyginimo, nes medžiai buvo iškirsti be nustatyta tvarka gauto leidimo, kuris tokiu atveju yra būtinas. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad trečiojo asmens V. P. įsivaizdavimas, jog kirtimai bus daromi melioracijos griovyje, šalina atsakovės Jurbarko rajono savivaldybės administracijos atsakomybę. Taip pat nepagrįstu laikytinas atsakovės Jurbarko rajono savivaldybės administracijos atsakomybę šalinantis motyvas, kad jis nėra ūkio subjektas, todėl negali atsakyti pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalį (atsako ūkio subjektai). Pažymėtina, kad teismas turi pareigą kilusiam ginčui, pagal byloje nustatytas aplinkybes, taikyti tinkamą įstatymą, nepriklausomai nuo to, ar ieškovas remiasi šiuo įstatymu, ar ne. Nagrinėjamu atveju atsakovės Jurbarko rajono savivaldybės administracijos civilinė (deliktinė) atsakomybė gali kilti pagal CK 6.271 straipsnį, jeigu jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, t. y. nustačius, kad atsakovui P. K. nepagrįstai buvo leista kirtimo vietoje vykdyti kirtimus (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis Nr. 2A-741/2013; Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 3 d. nutartis Nr. 2A-673-280/2013). Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtinybė vykdyti kirtimus (kurios nustatymas kelia abejonių) bei, kad iškirsti medžiai atželia ir tai nesukelia aplinkai neigiamo poveikio, yra pagrindai ieškinį atmesti (nesilaikyti nustatytos saugotinų medžių kirtimo tvarkos) P. K. atžvilgiu. Taip pat pažymėtina, kad nepagrįstai teismo sprendime padaryta išvada, jog P. K. ir V. P. atžvilgiu priimti nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose turi prejudicinę reikšmę ((duomenys neskelbtini) str. 1 d. 2 p.), nes aplinkai padarytos žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas civilinio proceso tvarka, o ne administracine tvarka; tokie nutarimai vertintini kaip rašytiniai įrodymai kartu su kitais civilinėje byloje esančiais įrodymais (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis Nr. 3K-3-433/2008).

Kaip matyti iš byloje surinktos medžiagos ir teismo sprendimo, byloje nebuvo nustatinėjamos ieškinio tenkinimo atveju reikšmingos aplinkybės (buvo susikoncentruota į ieškinio atmetimui reikšmingas aplinkybes), t. y. kieno neteisėti veiksmai nulėmė medžių iškirtimą, kam tenka atsakomybė už padarytą žalą (atsakovui P. K., atsakovei Jurbarko rajono savivaldybės administracijai, ar abiems), ar pagrįstas žalos dydis. Atsakovas neigia savo neteisėtų veiksmų buvimą, tvirtindamas, kad atsakovė Jurbarko rajono savivaldybės administracija leido kirsti medžius, kuri iš vienos pusės pripažįsta (savo raštuose t. 1, b. l. 21, 52, 54), jog jos leidimu buvo vykdomi kirtimai, iš kitos pusės neigia (savo procesiniuose dokumentuose), jog buvo leista kirsti medžius. Tam, kad išsiaiškinti ir įvertinti šalių nurodomas aplinkybes, būtina: 1) papildomai apklausti atsakovą P. K., 2) apklausti trečiąjį asmenį V. P. (asmuo, P. K. tvirtinimu, leidęs kirsti medžius), kuris nebuvo apklaustas byloje, 3) apklausti liudytoju A. N., kuris pasirašė rekomendacinį raštą, leidžiantį atsakovui kirsti krūmus ir išsivežti malkas bei išsiaiškinti šio rašto paskirtį ir tikslą, 4) apklausti liudytojais D. K. ir D. Z., kurie tiesiogiai vykdė kirtimus ir matė trečiąjį asmenį V. P. kirtimo vietoje (išsiaiškinant apsilankymo tikslą ir pan.). Atsakovas taip pat ginčija žalos dydį, nurodydamas, kad nukirstų medžių matavimai atlikti neteisingai (asmuo, kuris darė matavimus medžių nepažinojo; V. P. ir seniūnė matavimuose nedalyvavo, o tik įtraukti; buvo matuojami ir seni kelmai; t. 2, b. l. 37), todėl būtina šalinti šias abejones, apklausiant asmenis dalyvavusius ir pasirašiusius savavališkais kirtimais iškirstų medžių apmatavimo duomenis (t. 1, b. l. 10-14).

Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad šalių motyvai dėl žalos aplinkai fakto nebuvimo yra visiškai nepagrįsti, nes visiškas medžių iškirtimas kirtimo vietoje yra neabejotinas faktas, kad yra padaryta žala gamtai (keičiama natūrali ekosistema, naikinamas susiformavęs kraštovaizdis ir pan.). Šiuos atveju svarbiausias klausimas, ar ši žala gamtai yra padaryta teisėtai, ar ne.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, į reikalingų nustatyti aplinkybių apimtį, sprendžia, kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 326 str. 1 d. 4 p.).

Kadangi byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.